41

Lizai ūmai toptelėjo į galvą, kad niekas neužsiminė apie madų šou. Ji turėtų sakyti „Šou!!!“ Visada galvodavo apie juos, įsivaizduodama ryškiai plieskiančias neoninių šviesų lempas. Šie madų spektakliai buvo svarbiausias redaktorės darbo įvykis. Dukart per metus skrydžiai į gaudžiantį Milano arba Paryžiaus centrą. (Ji skraidydavo visur, bet madų šou buvo tokie žavūs, kad ji, žinoma, skriste skrido į juos.) Apsigyvendavo Jurgio V ar Principe di Savoia viešbučiuose, su ja buvo elgiamasi kaip su karališkosios šeimos nare. Ji sėdėdavo priekyje per Versace, Dior, Dolce & Gabbana, Chanel madų demonstravimus, gaudavo gėlių ir dovanų tik už tai, kad atėjo. Keturios triukšmingos perpildytos renginių dienos su itin egoistiškais dizaineriais, neurotiškais modeliais, roko žvaigždėmis, filmų dievaičiais, piktais milijonieriais, apsikarsčiusiais stambiais auksiniais papuošalais, ir, aišku, žurnalų redaktoriais, kurių kiekvienas varstė vienas kitą žvilgsniais, kupinais žiaurios neapykantos, ir atidžiai tikrino, ar sėdi ne žemesnėje, nei jie yra nusipelnę, vietoje. Vakarėlis po vakarėlio meno galerijose, naktiniuose klubuose, sandėliuose, abatijose (kai kurie ekstravagantiškesni modeliuotojai tiesiog nežinojo, kur yra ribos). Taigi tokiu metu tiesiog būni arčiausiai visatos centro.

Savaime suprantama, paskui sulauki kaltinimų, kad bambėjai, kad drabužiai — netinkama nešioti nesąmonė, kurią sukūrė nepakenčiantys moterų šunsnukiai, kad dovanos, gautos po demonstravimų, ne tokios gausios ir prašmatnios kaip pernai, kad geriausias viešbučio kambarys visados atitenka Lilei Hedli-Smit, kad buvo didžiulė kančia trenktis mylią nuo miesto centro pasižiūrėti kažkokio jauno apsukraus modeliuotojo novatoriškų drabužių kolekcijos, demonstruojamos apleistoje gamykloje, gaminančioje pupelių konservus, tačiau tau net neateidavo į galvą, kad galėtum tenai ir neiti. Ir ją užgriuvo mintis it Kurto Giegerio bastūnai, kad „Kolin“ nebus nė žodelio apie tokius madų spektaklius. Tokias mintis tikriausiai paskatino Oliverio pasirodymas.

Galbūt visa tai yra valdoma, ramino save. Greičiausiai atsirastų pinigų keliauti jai ir Mersedes. O jeigu ne? Pinigų, skirtų laisvai samdomų darbuotojų atlyginimams, neužteku išlaidoms. Toli gražu. Jų vargiai pakaktų raguoliui Jurgio V viešbutyje.

Vis labiau panikuodama, Liza pasibeldė į Džeko kabineto duris ir nelaukdama, kol jis pakvies užeiti, įžengė vidun.

— Šou, — tarė ir nesąmoningai atsiduso.

Iš netikėtumo Džekas pakėlė akis ir susikūprinęs sustingo virš teisinių dokumentų krūvos, kuri, regis, svėrė kokią toną.

— Kokie šou?

— Madų šou. Milane, Paryžiuje rugsėjį. Gal nuvažiuosiu? — besidaužanti jos širdis netilpo krūtinėje.

— Sėskis, — švelniai tarė Džekas, ir ji tučtuojau suprato, kad šis žodis nežada nieko gero.

— Visados važiuodavau, kai buvau Femme redaktorė. Tai svarbu mūsų žurnalui. Reklama ir panašūs dalykai, — paskubomis pridūrė. — Į mus niekados nežiūrės rimtai, jei mūsų nematys...

Džekas stebeilijo į ją, laukdamas, kol baigs šnekėti. Gailestis jo akyse bylojo, kad ji veltui gaišta savo laiką.

Ji giliai atsiduso:

— Tai aš važiuoju?

— Man labai gaila, — tyliai suniūniavo Džekas. — Neturime pinigų. Bent jau šiais metais. Galbūt kai žurnalas labiau atsistos ant kojų, kai turėsime daugiau reklamos.

— Bet, žinoma, aš...

Jis liūdnai papurtė galvą.

— Nėra pinigų.

Jo žvilgsnis buvo apgailestaujantis, kaip ir žodžiai, kurie galų gale atskleidė skaudžią tiesą. Siaubinga tikrovė ją pribloškė. Tenai suvažiuos visi. Iš viso pasaulio. Ir pastebės, kad jos nėra. Ji taps pajuokos objektu. Paskui jai į galvą atėjo dar baisesnė mintis. Gal jie net nepastebės, kad jos nėra.

Džekas puolė ją raminti, žadėdamas nupirkti nuotraukų iš visų šaltinių, tad „Kolin“ galės pateikti fantastišką reportažą. Skaitytojai net nesupras, kad žurnalo redaktorė, tiesą sakant, nedalyvavo šou...

Paskui Liza susigriebė verkianti. Ne pykčio ar įniršio ašaromis, bet iš širdgėlos, kad yra bejėgė ką nors padaryti. Sulig kiekvienu kūkčiojimu iš jos veržėsi begalinis liūdesys.

Tai tik keli kvaili madų šou, sakė jai protas.

Bet ji neįstengė sulaikyti ašarų, ir tarsi iš niekur atklydo vienas prisiminimas, visiškai nesusijęs su šiuo pokalbiu. Maždaug penkiolikos ji rūkydama šlaistėsi Hemelio miestelio centre su dviem merginomis ir skundėsi, koks šūdinas tas gyvenimas.

— Pilna žioplių, — perkreipė iš pasidygėjimo savo glotnią burną Kerol, žvalgydamasi po pagrindinę gatvę.

— Ir bjaurybių su sumautais drabužiais ir sumautais gyvenimais, — pagiežingai pridūrė Liza.

— Žiūrėk, juk tai tavo mama, ar ne? — Andrėja, spoksodama gudriomis ir linksmomis akimis, kurių blakstienos buvo padažytos mėlynu tušu, sušiaušta galva parodė į moterį, kertančią gatvę.

Liza, nesmagiai pasijutusi, išvydo savo motiną, nemadingą ir juokingą, apsivilkusią „geriausią“ savo paltą.

— Ta? — suniekino Liza, išpūsdama didžiulį dūmų kamuolį. — Ji — ne mano mama.

Sugrįžusi į tikrovę, į Džeko kabinetą, ji kažką suvapėjo. Jos balsas dusliai murmėjo ir murmėjo:

— Aš taip sunkiai dirbau. Aš taip sunkiai dirbau.

Ji beveik nesuvokė, kad kambaryje yra Džekas, besirausiantis savo kišenėse. Sušiugždėjo kartoninė dėžutė, spragtelėjo žiebtuvėlis, pasklido aitraus nikotino dūmų kvapas.

— Ar galiu užsirūkyti? — ji trumpam pakėlė paplūdusį ašaromis veidą.

— Imk, — jis padavė jau uždegtą cigaretę. Ji droviai paėmė ir godžiai patraukė, tarsi tai būtų išgelbėję jai gyvybę.

Džekas toliau grabinėjosi po kišenes. Ji pasyviai ir abejingai žiūrėjo, kaip iš vienos kišenės ištraukė kažkokią kortelę, iš kitos — kvitą. Galų gale savo stalo stalčiuje Džekas rado tai, ko ieškojo, — įspraudė jai į ranką daugybę popierinių nosinaičių su SuperMac ženklu.

— Labai norėčiau būti vyru, kuris tokiems atvejams nešiojasi didelę, švarią baltą nosinę, — švelniai tarė.

— Viskas gerai, — ji perbraukė žvilgiu popieriumi per sūrokus skruostus. Sulig kiekvienu nikotino smūgiu jos verkimas slopo, kol buvo girdėti tik pavieniai kūkčiojimai.

— Atsiprašau, — galiausiai pasakė Liza. Viskas sulėtėjo: jos širdies tuksėjimas, reakcijos, mintys. Ji būtų galėjusi sėdėti šiame kabinete amžinai, pernelyg atbukusiu protu, kad būtų sumišusi, pernelyg mieguista, kad imtų klausinėti, kas jai darosi.

— Dar vieną? — pasiteiravo Džekas, kai ji užgesino nuorūką. Liza linktelėjo.

— Juk žinai, kad jie pasirinko šiam darbui tik tave, nes tu geriausia, — tarė Džekas, paduodamas uždegtą cigaretę, paskui prisidegdamas ir savąją. — Niekas nebūtų mokėjęs pradėti nuo pat pradžių.

— Keistas būdas atlyginti man, — vėl gargždžiai sukūkčiojo.

— Tu nuostabi, — nuoširdžiai gyrė ją Džekas. — Tavo energija, tavo įžvalgumas, tavo gebėjimas skatinti darbuotojus. Tu tuojau pastebi apgaulę. O kad žinotum, kaip mes branginame tave. Važiuosi į tuos šou. Gal ne šiemet, tačiau greitai.

— Tai ne tik dėl darbo ar šou, — ištrūko Lizai.

— O? — tamsios Džeko akys rodė susidomėjimą.

— Mačiausi su savo vyru...

— Savo... hm? — jausmai, prasiveržę Džeko veide, nepraslydo pro jos akis. Jis buvo susirūpinęs. Nors ji to dar nesuprato, jau žinojo, kad tai geras dalykas. — Nežinojau, kad tu ištekėjusi.

— Ir nesu. Na, esu, bet mudu gyvenam atskirai, — ir skausmingai pridūrė: — Mes skiriamės.

Džekas pasijuto labai nejaukiai.

— Dieve! Nesu to patyręs, taigi neketinu pažerti tau globėjiškų patarimų... Turiu galvoje, esu skyręsis su žmonėmis, tai sunku, tačiau ne tas pats. Bet šiaip ar taip... — jis ieškojo tinkamų žodžių, bet neįstengė surasti ganėtinai dramatiškų. — Prasti popieriai, regis, prasti popieriai.

Ji linktelėjo.

— Taip. Nesuprantu, kodėl tau visa tai pasakoju, — ūmai atgavusi savitvardą ir dalykiškumą, ji išsišnypštė nosį, pasirausė rankinėje ir susirado veidrodėlį. — Atrodau pasibaisėtinai, — gyvai tarė.

— Man atrodai puikiai...

Greitai kosmetinėmis priemonėmis pataisiusi makiažą, ji pasakė:

— Verčiau eisiu. Parėkauti ant Ešling ir pasivaidyti su Geriu.

— Tu neturi....

Aprimusi ji akimirksniu vėl atvirto į griežtą žurnalo redaktorę.

— Tu buvai man labai malonus, — pasakė. — Ačiū.