1905 metų spalis

Gertrūda Voterhaus

Aš tikrai mėgstu pasistengti per „dieną namuose“. Visada rengiu ją priekinėje svetainėje ir serviruoju rožėmis margintą servizą, o Elizabeta kepa pyragą — šią savaitę citrininį.

Albertas kartais klausia, ar neturėtume priekinės svetainės naudoti kaip valgomojo, o ne valgyti galinėje svetainėje, kuri, ištraukus stalą, pasidaro ankštoka. Šiaip Albertas daugeliu atvejų būna teisus, bet kai kalbama apie namų ūkį, aš sprendžiu savaip. Manau, „geriausią“ kambarį vertėtų palikti svečiams priimti, net jei jis naudojamas kartą ar du per savaitę. Dėl to aš primygtinai pareikalavau kambarius palikti tokius, kokie yra, nors pripažįstu, kad truputį nepatogu sulankstyti ir išskleisti stalą tris kartus per dieną.

Ir dar, nors labai kvaila ir aš niekada to nepasakysiu Albertui, bet man daug labiau patinka „dieną namuose“ priimti priekinėje svetainėje, nes pro langą nesimato Koulmanų namo. Tai labai kvaila dėl vieno dalyko, pasak Livi, kuri kelis kartus ėjo pas juos su Mode (aš, žinoma, niekada neidavau), Kiti Koulman savo priėmimus rengia mažojoje svetainėje, kuri yra kitoje namo pusėje, atsiveriančioje į gatvę, o ne į mus. Ir net jei ji rengtų šioje pusėje, vargu ar turėtų laiko žvilgčioti pro langą į mus. Bet aš lygiai taip pat negaliu pagalvoti, kad ji galėtų stebėti mane ir vertinti, ką aš darau. Aš pradėčiau nervintis ir negalėčiau tinkamai bendrauti su svečiais.

Visada truputį nerimauju, kai Lavinija eina į Kiti Koulman priėmimus, kurie, ačiū Dievui, nėra dažni. Modė sako, kad čia daug jaukiau. Geriau pagalvojus, tai reiškia komplimentą, o ne pastabą, kad mūsų namai ankštoki. Vis dėlto aš tai priimu kaip komplimentą. Ji yra gera mergaitė, ir aš nuoširdžiai stengiuosi ją matyti skyrium nuo jos motinos.

Aš tyliai džiūgauju, kad, nepaisant visos erdvės ir Koulmanų namų elegancijos, mergaitės labiau nori būti čia. Livi sako, kad jų namuose yra gana šalta ir pučia skersvėjai, išskyrus virtuvę, ir ji bijo persišaldyti. Šiaip ji, nepaisant alpimo, yra tvirto sudėjimo ir turi labai gerą apetitą. Mergaitė sako, kad jai labiau patinka mūsų tamsios patogios sofos ir kėdės bei aksominės užuolaidos, o Kiti Koulman skonis — rotango baldai ir venecijietiškos žaliuzės.

Kol iš mokyklos grįžta mergaitės, Aivi Mei man padeda ruoštis priėmimui: išdėlioja pyragą ir nuneša arbatinuką į virtuvę, kad Elizabeta jį pripiltų. Viešinčios ponios — kaimynės iš gatvės ir iš bažnyčios, ištikimos draugės, atkeliavusios iš Aislingtono vien tam, kad su manimi pasimatytų, telaimina jas Dievas — visos Aivi Mei šypsosi, nors dažnai ji ir glumina.

Ji tikrai juokingas padarėlis. Iš pradžių, kai ji atsisakydavo kalbėti, aš dažnai nuliūsdavau, bet laikui bėgant prie to pripratau ir dabar už tai ją tik dar labiau myliu. Po Livi dramų ir ašarų, Aivi Mei tyla gali tapti tikra paguoda. Ir jos galva veikia neblogai — kaip septynerių metų mergaitė, ji skaito ir rašo visai neprastai, ir skaičiuoja patenkinamai. Po metų leisiu ją į mokyklą kartu su Livi ir Mode, o ten jai gali būti daug sunkiau — mokytojos nebus su ja tokios kantrios.

Kartą jos paklausiau, kodėl ji taip mažai šneka, o brangioji dukrelė man atsakė:

— Kai aš prakalbu, tu manęs klausai.

Mane labai nustebino, kad tokia maža mergaitė sugebėjo tai išsiaiškinti savarankiškai. Galėčiau ir pati iš to pasimokyti — jaudindamasi dėl nejaukios tylos, aš vis kalbu ir kalbu. Kartais būdama šalia Kiti Koulman aš tiesiog noriu prasmegti į žemę, kai girdžiu save pliurpiančią kaip dresuotą beždžionę. Kiti Koulman tiesiog šypsosi, tarsi jai būtų siaubingai nuobodu ir ji bandytų tai mandagiai nuslėpti.

Kai mergaitės grįžta, Livi akimirksniu pradeda ponioms tiekti pyragą, ir mažoji Aivi Mei tyliai prisėda kamputyje. Vis dėlto gera, kai mergaitės šalia, ir stengiuosi, kad viskas būtų kiek įmanoma patogiau. Galų gale čia bent jau galiu daryti joms nors kokią įtaką. Nežinau, ką suruošia Kiti Koulman, kai jos būna pas Modę. Pasak Livi, dažniausiai ji į jas nekreipia dėmesio.

Joms patinka ateiti į mūsų namus, bet užvis labiau jos mėgsta lankytis kapinėse. Aš net turiu riboti tuos išėjimus, kitaip Livi kapinėse išbūtų kiaurą dieną. Manau, ji man apie kapines meluoja. Kaimynas sakė matęs Livi ir Modę lakstančias tarp kapų su berniuku tą dieną, kai ji turėjo žaisti su Mode. Kai jos apie tai paklausiau, ji paneigė sakydama, kad kaimynui tiesiog reikia naujų akinių! Aš vis tiek nepatikėjau, todėl Livi pradėjo verkti, kad aš ją įtariu melavimu. Taigi net nebežinau ką galvoti.

Norėjau persimesti žodeliu su Kiti Koulman apie kelionių į kapines dažnumą — ji jas taip dažnai ir vedasi. Koks tai buvo nesmagus pokalbis! Ji tikrai mane verčia jaustis tokia kvaila. Kai pasakiau, kad galbūt mergaitėms nesveika taip dažnai lankytis kapinėse, ji atsakė:

— Ką jūs, mergaitės ten būna gryname ore, o tai joms yra labai sveika. Tiesą pasakius, jei jos taip nori ten eiti, tai belieka kaltinti karalienę Viktoriją, kad iškėlė gedėjimą į tokias aukštumas, jog tokios romantiškos mergaitės nuo jo apsvaigsta.

Na jau! Aš įsižeidžiau ir supykau. Negana to, kad paniekino Livi, Kiti Koulman puikiai žino, kokia man vis dar brangi karalienė. Tegu Dievas saugo jos sielą. Nėra reikalo kritikuoti mirusiųjų. Taip Kiti Koulman ir pasakiau, atvirai.

Ji tik nusišypsojo ir atsakė:

— Jei jau negalima jos kritikuoti dabar, tai kada galima? Jei būtume kritikavę jai gyvai esant, greičiausiai būtume teisiami už išdavystę.

— Monarchai nekritikuojami, — atrėžiau kaip įmanoma oriau. — Jie yra mūsų aukščiausieji atstovai, ir mes privalome juos gerbti, priešingu atveju tai iš karto atsispindi mumyse.

Netrukus aš atsiprašiau, kad turiu ją palikti. Jaučiausi vis dar įsiutusi. Jau po visko aš prisiminiau, kad taip ir nepakalbėjau apie Livi lankymosi kapinėse apribojimą susišnekėti. Su ja neįmanoma — aš niekada jos nesuprasiu. Jei atvirai, tai visai to ir nenoriu.