1903 metų kovas

Lavinija Voterhaus

Tai buvo kaip stebuklas. Mano geriausia draugė — mūsų sodo gale! Argi galėtų kas nors būti šauniau?

Šį rytą žiūrėdama pro langą į mūsų naująjį sodą ir šukuodamasi plaukus jaučiausi kiek melancholiškai. Nors vietovė tikrai labai miela, o mūsų su Aivi Mei miegamojo vaizdas — į sodą, vis tebejaučiau ilgesį mūsų seniesiems namams. Namas buvo mažesnis, stovėjo triukšmingoje gatvėje, ir tikrai ne tokioje gražioje vietoje kaip Hampstedo Viržyno slenkstis. Bet toje vietoje aš gimiau, ten apstu mano vaikystės prisiminimų. Norėjau pasiimti gabalėlį sienų apmušalų koridoriuje, kur tėvelis žymėdavo, kiek mudvi su Aivi Mei užaugome kiekvienais metais, bet tėvelis pasakė, kad negalima, nes sugadinsiu sieną. Mums išvykstant verkiau.

Tada akies kampučiu pamačiau plazdėjimą ir atsisukusi į namą, užpakaline dalimi besiribojantį su mūsiškiu, pamačiau, kad persisvėrusi per langą man mojuoja mergaitė! Na, aš prisimerkiau ir po akimirkos ją pažinau — tai buvo Modė, mergaitė, su kuria susipažinau kapinėse. Žinojau, kad mes persikėlėme ne per toliausiai nuo kapinių, bet net nenutuokiau, kad ir ji čia bus. Pasiėmiau nosinaitę ir mojavau, kol paskaudo ranką. Net Aivi Mei, kuri šiaip į nieką nekreipia dėmesio, kol jai nekumšteli (o kartais ir kumštelėjus nekreipia), atsikėlė iš lovos pažiūrėti, koks čia sąmyšis.

Modė kažką man šūktelėjo, bet buvo pernelyg toli, kad ką nors išgirsčiau. Tada ji pirštu parodė į tvorelę, skiriančią mūsų sodus, ir iškėlė dešimt pirštų. Mes buvom tokios giminingos sielos, kad aš iš karto supratau, ką ji turėjo galvoje — mudvi ten susitiksime po dešimties minučių. Nusiunčiau jai oro bučinį ir nėriau vidun norėdama kaip galima greičiau apsirengti.

— Mama! Mama! — šaukiau bėgdama žemyn laiptais.

Tuoj pat iš virtuvės atbėgo mama galvodama, kad aš susižeidžiau. Bet išgirdusi apie Modę ji nebeatrodė tokia pat susidomėjusi. Ji nenorėjo, kad lankyčiausi pas Koulmanus, nors niekada ir neprasitarė kodėl. Gal ji jau buvo pamiršusi juos, bet aš niekad nepamiršau Modės, net ir praėjus tiek daug laiko. Žinojau, kad mums lemta būti kartu.

Išbėgau laukan, nulėkiau prie sodo tvoros, bet ji buvo per aukšta, kad pamatyčiau kitą sodą. Šūktelėjau Modę, ir ši atsakė, o po akimirkos virš tvoros pasirodė jos veidas.

— O! Kaip tu ten užsikabarojai? — sušukau.

— Aš stoviu ant paukščių prausyklėlės, — atsakė ji kiek veblendama.

Ji sugebėjo prisitraukti ant tvoros viršaus ir man nespėjus susigaudyti nupuolė nuo tvoros ant žemės! Vargšiukė krisdama kaip reikiant susibraižė į rožių krūmus. Apsivijau ją rankomis, pabučiavau ir nusivedžiau pas mamytę, kuri, mano džiaugsmui, buvo Modei labai maloni ir patepė įbrėžimus jodu.

Tada nusivedžiau ją į miegamąjį norėdama parodyti savo lėlytes.

— Aš nepamiršau tavęs, — pasakiau. — Kiekvieną kartą, lankydamasi kapinėse, ieškojau tavęs, tikėjausi pamatyti.

— Aš taip pat, — atsakė ji.

— Bet nė karto nepamačiau. Tik retkarčiais tą išdykėlį berniuką.

— Saimoną. Kasantį kapus su savo tėvu.

— Dabar, kai aš jau čia, galėtume nueiti ten kartu, o jis parodytų mums visus tuos angelus. Būtų nuostabu.

— Taip.

Tada Aivi Mei bandė viską sugadinti trankydama vienos lėlės galvą į kitą taip smarkiai, kad maniau, jog jos suskils. Liepiau jai išeiti, bet Modė pasakė, kad ji visai neprieštarautų, jei Aivi Mei pasiliktų su mumis, nes ji niekada nėra turėjusi brolio ar sesers, su kuria galėtų pažaisti. Na, va. Aivi Mei atrodė labai patenkinta — ji būna tokia patenkinta dėl bet ko.

Nesvarbu. Tada Modė su mumis pusryčiavo, o mes negalėjome nustoti kalbėtis.

Tai tikrai dangaus siųstas stebuklas, kad angelai atvedė mus į šitą namą, o mane suartino su mano geriausia drauge.

Modė Koulman

Kaip keistai klojasi reikalai. Tėtis visada sako, kad sutapimas, pasirodo, visai nėra sutapimas, jei tik kaip reikiant jį ištiri. Šiandien jis man tai įrodė.

Žiūrėjau pro savo langą ir kitame name pamačiau plaukus besišukuojančią mergaitę. Niekada anksčiau nesu jos mačiusi; anksčiau tame name gyveno dvi senmergės, bet prieš kelias savaites jos išsikraustė. Tada atmetė plaukus, gūžtelėjo pečiais, ir aš pamačiau, kad tai Lavinija. Aš taip nustebau ją ten matydama, kad tiesiog atsistojau ir spoksojau.

Aš taip seniai buvau ją mačiusi — nuo karalienės mirties praėjo daugiau kaip dveji metai. Nors ir klausdavau mamos, ar galėtume kada su ja susitikti, mama vis rasdavo priežastį, kodėl negalime. Ji vis žadėdavo paklausti kapinėse Voterhausų adreso, bet nemanau, kad kada paklausė. Laikui bėgant aš nustojau klausinėti, nes supratau, kad šitaip ji sako „ne“. Nežinojau, kodėl ji nenori, kad aš turėčiau geriausią draugę, bet nieko negalėjau pakeisti, nebent tik vaikštinėti po kapines, kai tik ten nuvokdavome, tikėdamasi, kad ir Voterhausai lankysis tą pačią dieną. Bet tuo laiku jie niekada nesilankydavo. Jau buvau netekusi vilties kada nors turėti geriausią draugę. Taip ir nesutikau nė vienos mergaitės, kuri norėtų eiti pasivaikščioti po kapines su manimi, kaip kad norėjo Lavinija.

O dabar štai ji ir čia, vos už sodo. Pradėjau mojuoti, kol ji pagaliau mane pastebėjo ir man taip pat pamojo, pašėlusiai pamojo. Buvo labai malonu, kad ji irgi džiaugėsi mane matydama. Parodžiau jai, kad susitiktumėme sode, tada nulėkiau laiptais žemyn ir papasakojau tėvams apie nepaprastą sutapimą.

Mama su tėčiu jau valgė pusryčius ir skaitė laikraščius: tėtis skaitė „Mail“, mama — „St. Pancras Gazette“. Kai jiems pasakiau, kas bus mūsų naujieji kaimynai, tėtis visai neatrodė nustebęs ir paaiškino, jog būtent jis ir papasakojo Voterhausams apie šį namą.

Mama metė į jį keistą žvilgsnį.

— Nežinojau, kad tu taip draugauji su jais, — pasakė ji.

— Jis susisiekė su manimi banke, — pasakė tėtis, — dar prieš kurį laiką. Jie planavo keltis į šią vietovę, o aš nieko nežinojau apie čia parduodamą nekilnojamąjį turtą. Kai atsilaisvino šitas namas, aš jam ir pasakiau.

— Tai dabar mes būsime kaimynai ne tik mirusiųjų, bet ir gyvųjų pasaulyje, — metė mama.

Ji labai stipriai šaukštu pramušė kiaušinio lukštą.

— Pasirodo, jis yra puikus mušėjas, — pridūrė tėtis. — Komandai tokio tikrai reikėtų.

Kai išaiškėjo, kad tai visai ne sutapimas, kad Voterhausus čia pakvietė tėtis, aš kažkodėl jaučiausi keistai nuvilta. Norėjau tikėti likimu, bet tėtis dar kartą man įrodė, kad tokio dalyko nėra.

Gertrūda Voterhaus

Net nesvajoju kritikuoti Alberto sprendimo. Šiuos reikalus jis geriausiai išmano, o ir šiaip esu labai patenkina mūsų mažaisiais naujais namais, aukštu aukštesniais nei namas Aislingtone, ir pilnu rožių sodu esu patenkinta labiau nei kaimynų vištomis, kapstančiomis žemę.

Tačiau kai sužinojau, kad Koulmanai bus ne tik mūsų kaimynai, bet ir mūsų namai ribojasi sodais, mano širdis krito į kulnus. Ir, žinoma, jų namas aukštu aukštesnis už mūsų, ir dar su įspūdingu sodu. Kai aplinkui nieko nebuvo, aš pasilipau ant kėdės ir žvilgtelėjau į jį. Ten yra gluosnis ir tvenkinys, ir rododendrų gėlynas, ir graži ilga pievelė, kurioje, galiu lažintis, vasarą mergaitės žais kroketą.

Kiti Koulman dirbo sode, persodino raktažolių daigus. Jos suknelė buvo tokios pat sviesto spalvos, o ant galvos ji buvo užsidėjusi gražią plačiakraštę skrybėlę ir aprišusi ją šifoniniu kaspinu. Net ir sodininkaudama ji buvo taip gražiai apsirengusi. Ji manęs nematė, sakyčiau, dėkui Dievui, nes aš turbūt būčiau taip persigandusi, kad nukrisčiau nuo kėdės. Jau ir taip skubiai šokdama nuo kėdės susitrenkiau kulkšnį. Neprisipažinčiau to niekam, net Albertui, bet tai, kad jos sodas šitoks gražus, mane erzina. Jis — pietinėje pusėje ir labai saulėtas, ir tai labai palengvina priežiūrą. Ir ji turbūt turi samdytą žmogų, kuris jai padeda prižiūrėti — mažų mažiausiai rūpintis pievele, nes ji atrodo kaip suvoluota. Savo rožėmis rūpinsiuos kiek galėsiu, bet aš taip lengvai sunaikinu augalus. Esu tikrai beviltiška sodininkė. Bus dar sunkiau, nes mūsų sodas šiaurinėje pusėje. Ir šiuo metu mes neišgalėsime samdytis jokio pagalbininko. Tikiuosi, ji neatsiųs pas mus savojo — net nežinočiau, ką daryti.

Modei nuvirtus nuo tvoros sodo gale jaučiau, kad reikėtų užsukti ir bent jau išsiaiškinti, iš kur atsirado įbrėžimai. Jų namo fasadas toks dailus — visas sodas prisodintas rožių krūmų, o prie durų vedantys laiptukai iškloti juodomis ir baltomis trinkelėmis. (Mūsų namo durys atsiveria tiesiai į šaligatvį. Reikia stengtis daugiau nebelyginti.)

Tikėjausi tik palikti savo kortelę, bet Kiti Koulman mus labai grakščiai priėmė savo mažesniojoje svetainėje. Net mirktelėjau pamačiusi, kokiomis spalvomis buvo įrengta svetainė — garstyčių geltonumo su tamsiai ruda apdaila — kaip supratau, tai yra madinga. Ji sakė, kad tos spalvos vadinasi „aukso geltonumo“ ir „šokoladinė rusva“. Skambėjo daug geriau nei atrodė. Man labiau patinka mūsiška bordo spalva. Net neverta lyginti su bordo spalvos svetaine. Reikia prisiminti, kad mūsų namuose nėra mažosios svetainės, gal pirmame aukšte turėdama tokį šviesų kambarį kaip josios taip pat nudažyčiau jį geltona spalva.

Bet abejoju.

Jos skonis labai rafinuotas — sofos užklotos šilkinėmis siuvinėtomis skaromis, paparčių vazonai, vazos su džiovintomis gėlėmis ir kabinetinis fortepijonas. Ganėtinai pritrenkė ir naujoviškas kavos servizas, puoštas mažyčiais geltonais ir juodais langeliais, kurie mane kiek apkvaitino. Aš labiau mėgstu rožių raštą. Bet chacun d son gout. Ak! Padariau didžiulę klaidą pasakydama tai garsiai, nes ji man atsakė prancūziškai. Nesupratau nė vieno žodžio! Pati taip kvailai suklydau stengdamasi pasirodyti.

Išėjau bent jau jausdama vieną paguodą. Ne, dvi. Bent jau mergaitės yra sužavėtos viena kita, o Livi tikrai pravers nuovoki draugė. Modė, tikėkimės, darys nuolatinę įtaką, nebent ir ji pasiduos Livi kerams kaip ir mes visi — visi, išskyrus Aivi Mei, kurios nepaveikia sesers išsišokimai. Mane ji visą laiką stebina. Nors yra tokia tyli, vis tiek nesileidžia Livi pakišama po padu.

Ir kita mano paguoda: Kiti Koulman priėmimai namuose būna antradienio popietėmis kaip ir mano. Kai šitai išsiaiškinome, ji vos šyptelėjo ir pasakė:

— O varge, tikrai labai gaila.

Aš savo priėmimų laiko tikrai neketinu keisti, juk, kad ir kaip ten būtų, tai yra tradicija, ir aš net nesiruošiu jos griauti. Ir puikiai žinau, kad ji savo irgi nekeis. Tokiu būdu mes bent jau išvengsime draugijos.

Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl man ji nepatinka. Ji tiesiog tobulai mandagi ir puikių manierų, ir dar graži pažiūrėti. Jos puikus namas ir gražus vyras, ir protinga duktė. Bet aš nenorėčiau ja būti. Jos venomis teka nepasitenkinimas ir griauna viską aplinkui. Ir žinau, kad nors ir užgaulu taip galvoti, bet aš labai abejoju jos krikščionišku atsidavimu. Man atrodo, kad ji per daug galvoja ir per mažai meldžiasi. Bet jie yra vieninteliai žmonės, kuriuos čia artimiau pažįstame, o mergaitės jau taip viena kitą pamėgo, taigi bijau, kad mes būsime priverstos dar nemažai matytis.

Mums grįžus namo ir sėdint galinėje svetainėje negalėjau atitraukti akių nuo jų didžiulio namo tolumoje. Jis visada man primins jų aukštesnę padėtį. Mane tai taip nuliūdino, kad aš trinktelėjau arbatos puodelį į lėkštutę ir brangus daiktas įskilo. Tada ėmiau raudoti, ir net kai Aivi Mei apsivijo mano kaklą rankytėmis (ji nemėgsta apsikabinimų, tai jau tapo įprasta), mane mažai tepaguodė.