1906 metų balandis

Lavinija Voterhaus

Kaip gera, kad yra ką tinkamai apraudoti. O dabar man jau vienuolika ir esu pakankamo amžiaus tikrai gedulo suknelei. Taigi yra dar puikiau. Brangioji tetulė būtų tokia sujaudinta, jei išvystų mane taip apsirengusią, o tėveliui akyse sublizgo ašaros, kai pamatė, kad „atrodau tokia panaši į jo mielą seserį“.

Aš labai atidžiai tyrinėjau „The Queen“ ir „Cassells“, kad nepadaryčiau jokių klaidų, ir net sukūriau žinyną, kad galėčiau padėti ir kitoms mergaitėms, kurioms iškyla klausimų dėl gedulo etiketo. Paprašiau Modės man padėti, bet ji nesusidomėjo. Kartais ji nesustodama šneka apie žvaigždynus ir planetas, arba akmenis, kuriuos rado Viržyne, arba augalus savo mamos sode, o aš vos nepradedu rėkti.

Taigi viską turėjau padaryti pati viena. Manau, pavyko visai neblogai — bent jau mamytė taip sako. Parašiau dailyraščiu ant popieriaus juodomis paraštėmis ir paprašiau Aivi Mei ant viršelio nupiešti angelą. Ji visai neblogai piešia, ir knygutė atrodo visai gražiai. Tekstą apačioje nusirašysiu, kad visada turėčiau.

Universalus gedulo etiketo vadovas

pagal panelę Laviniją Ermintrūdą Voterhaus

Labai liūdna, kai kas nors miršta. Tokią progą pažymime gedulu. Dėvime specialius juodus drabužius ir juodus papuošalus, laiškus rašome ant specialaus popieriaus ir neiname į pobūvius ar koncertus.

Gedulo trukmė skiriasi priklausomai nuo mirusio mylimo žmogaus.

Našlė gedi ilgiausiai, nes jai būna liūdniausia. Kaip siaubinga netekti vyro! Ji gedi dvejus metus — 18 visiško gedulo mėnesių ir 6 mėnesiai dalinio gedulo. Kai kurios damos gedi dar ilgiau. Mūsų velionė karalienė savo vyro Alberto gedėjo visą savo likusį gyvenimą — keturiasdešimt metų!

Kaip liūdna motinai netekti savo vaiko arba vaikui motinos. Jie gedi 1 metus.

Brolio arba sesers — 6 mėnesius.

Senelių — 6 mėnesius.

Dėdžių ir tetų — 2 mėnesius.

Prodėdžių ir protetų — 6 savaites.

Pirmos eilės pusbrolių ir pusseserių — 4 savaites.

Antros eilės pusbrolių ir pusseserių — 3 savaites.

Apranga

Labai svarbu pasirūpinti tinkamais gedulo drabužiais. Jie turi būti nauji, o gedului praėjus juos būtina sudeginti, nes laikyti namuose yra blogas ženklas.

Visos geros Londono šeimos aprangą perka parduotuvėje „Pas Džėjų“ Regento gatvėje.

Moterys dėvi sukneles, pasiūtas iš geriausio lengvo šilko, puošto krepu — visiškam vyro, tėvų ar vaikų gedului. Senelių, brolių ir seserų gedului moterys dėvi grynai juodą suknelę, puoštą krepu. Visų kitų gedului moterys dėvi juodas sukneles be krepo.

Moterys mūvi juodas pirštines ir nešiojasi juodai siuvinėtas baltas nosinaites.

Po kurio laiko krepą galima nuimti. Tai vadinama gedulo „palengvinimu“.

Paskui būna dalinis gedulas. Moterys vilki pilkas, violetines arba juodas su baltais dryželiais sukneles. Pirštinės taip pat pilkos spalvos.

Papuošalai

Visiško gedulo metu moterys nešioja agato sages ir auskarus. Sagės gali būti pagražintos mylimojo plaukų sruoga. Dalinio gedulo metu moterys gali negausiai puoštis aukso, sidabro papuošalais su perlais ir deimantais.

Laiškinis popierius

Laiškinis popierius turi būti su juodomis paraštėmis. Labai svarbu, kad kraštas būtų pakankamai platus, idant pagerbtų mirusįjį, bet ne per platus, kad nebūtų vulgarus.

Vyrai rengiasi tuos drabužius, kuriuos įprastai dėvi eidami į darbą, tik dar ryši juodą kaklaskarę, mūvi juodas pirštines ir privaloma juoda skrybėlės juosta.

Vaikai (iki dešimties metų)

Jei vaikai nori, gali vilkėti juodai, bet daugeliu atvejų mergaitės vilki baltas sukneles, o kartais šviesiai ar rausvai violetines arba pilkas. Galima mūvėti ir pirštines. Vaikai, vyresni nei dešimties metų, privalo rengtis pagal visiško gedulo taisykles.

Modė Koulman

Kai šiandien ėjome į kapines, tuo metu ardė Voterhausų šeimos kapą. Žinojau, kad kitą dieną turi būti Lavinijos tetos laidotuvės, bet maniau, kad kapą kas daug vėliau. Buvo keista matyti Saimoną su savo tėvu dirbantį prie mūsų kapo, kitaip nei prie svetimo. Visada galvojau, kad mūsų kapai yra tvirti ir nesunaikinami, bet dabar jau žinau, kad paėmus laužtuvą galima juos išardyti ir net nugriauti angelą.

Lavinija, pamačiusi būrį vyrų aplink jų kapą, sugriebė mane už parankės, o aš svarsčiau, ar ji iškels sceną. Prisipažinsiu, ji mane truputį vargina. Nuo tada, kai mirė jos teta, ji tik ir tekalba apie juodus drabužius ir kada vėl galės puoštis papuošalais — nors jai ir taip neleidžiama jų nešioti! Gedulo elgesio taisyklės yra gana nuožmios, sprendžiant iš to, ką ji pasakojo. Nemanau, kad aš sugebėčiau tinkamai laikytis. Aš visą laiką laužyčiau taisykles net pati to nežinodama.

Staiga mama sušuko:

— Džonai!

Niekada nesu girdėjusi, kad ji taip garsiai rėktų. Mes visi pašokome, ir po to tik atsimenu, kad Saimono tėvas pastūmė ir pargriovė poną Džeksoną, o tada Voterhausų angelas nuvirto ant žemės.

Viskas atrodė labai keista. Ilgą laiką nesusivokiau, kas ten įvyko. Nesupratau, kodėl Saimono tėvas pastūmė poną Džeksoną ir kodėl visas perbalęs ponas Džeksonas jam už tai padėkojo. Ir nesupratau, kodėl nuvirto angelas. Ir nesupratau, iš kur mama žinojo pono Džeksono vardą.

Kai pamačiau, kad angelo galva atitrūko nuo kūno, vos susilaikiau nesijuokusi. Lavinija, žinoma, nualpo. Bet kai Saimonas nubėgo po pažastimi pasikišęs angelo galvą, tada tai juokiausi — jis man priminė eilėraštį apie Izabelą, baziliko vazone laidojančią savo mylimojo galvą.

Laimė, Lavinija negirdėjo, kaip aš juokiausi — ji atsigavo ir buvo labai įsijautusi į savo prastą savijautą. Mama netikėtai dėl jos susijaudino ir ją apkabino ištiesdama nosinaitę.

Lavinija įsispoksojo į mamos nosinę.

— O, ne, aš privalau naudotis savo gedulo nosinaite, — pasakė ji.

— Tai visai nesvarbu, — ramino mama. — Tikrai, visai nesvarbu.

— Jūs taip manote?

— Dievas tavęs nenubaus, kad pasinaudosi paprasta nosine.

— Bet tai ne dėl Dievo, — nuoširdžiai atsakė Lavinija. — Tai iš pagarbos mirusiems. Mano tetulė labai nusimintų, jei sužinotų, kad aš ne visą laiką apie ją galvojau.

— Tikrai nemanau, kad derėtų apie tavo tetulę galvoti šluostantis burną po alpimo.

Aivi Mei sukikeno. Lavinija, atsisukusi į ją, suraukė antakius.

— Viskas keičiasi, — pasakė mama. — Niekas nesitiki, kad tu ar tavo tėvas, ar tavo mama taip ilgai laikysis visiško gedulo. Tu gali ir neatsiminti, bet karalius Eduardas sutrumpino savo motinos gedulą iki trijų mėnesių.

— Atsimenu. Bet mano mama juodai vilkėjo ilgiau nei bet kas kitas. Ir man būtų gėda nevilkėti juodai dėl savo tetulytės.

— Ar galėčiau jums pasitarnauti, ponia? — stovėdamas už mūsų paklausė ponas Džeksonas.

— Gal galėtumėte užsakyti karietą parvežti mus namo, — net neatsisukdama paprašė mama.

Ponas Džeksonas nuėjo ieškoti karietos. Jam grįžus, Lavinija jau stovėjo, bet tebebuvo visa išbalusi ir drebėjo.

— Gal ją reikėtų panešti? — paklausė ponas Džeksonas. — Ar galite paeiti, panele, ar norėtumėte, kad jus nuneščiau?

— Galiu paeiti, — atsakė Lavinija.

Ji svirduliuodama žengė kelis žingsnius.

Mama apkabino Laviniją per pečius, o ponas Džeksonas paėmė ją už alkūnės. Jie ėmė palengva ją vesti takeliu išėjimo link. Sekdama su Aivi Mei iš paskos, pastebėjau, kad tarytumei po Lavinijos žastu vyras ir moteris lietėsi rankomis. Nebuvau visiškai įsitikinusi ir akimirką svarsčiau, ar nepaklausus Aivi Mei, ką ji matė, bet paskui apsigalvojau.

Ponui Džeksonui teko nunešti Laviniją laiptais žemyn į kiemelį, o tada ji primygtinai patikino, kad jau galės eiti pati. Prie priekinių vartų mūsų laukė dviratis ekipažas, o jis tikrai buvo per mažas keturiems žmonėms, net jei trys iš jų — mergaitės. Manau, tai buvo pirma pasitaikiusi karieta. Ponas Džeksonas padėjo Lavinijai įlipti — iš tikrųjų jis turėjo ją įkelti, nes ji buvo labai silpna. Tada atsisuko, padėjo įlipti man ir Aivi Mei. Toji atsisėdo man ant kelių, kad užtektų vietos mamai. Aivi Mei sėdėjo labai ramiai, nesirangydama. Ji toks tvirtas mažas ryšuliukas, bet man patinka laikyti ją ant kelių ir apkabinti rankomis, kad sėdėtų ramiai. Kartais norėčiau turėti sesę ar brolį, kurie galėtų sėdėti man ant kelių.

Ponas Džeksonas įsodino mano mamą ir uždarė dureles. Ji atidarė langą, ir jis akimirką kyštelėjęs galvą pasakė:

— Viso gero, panelės. Tikiuosi, pasijusite geriau, panele, — linktelėdamas Lavinijai pridūrė jis. — Jūsų angelas akimirksniu bus savo vietoje.

Lavinija į jį vos žvilgtelėjo, tik atsirėmė ir užmerkė akis.

Tada, jau pradėjus suktis ratams, išgirdau, kaip kažkas tyliu balsu pasakė:

— Rytoj.

Pagalvojau, kad ponas Džeksonas dar kartą patikina, jog angelas bus savo vietoje parengtas laidotuvėms.

Mama, matyt, irgi nugirdo, nes ji staigiai išsitiesė, tarsi mokykloje priėjus poniai Lindon ir bakstelėjus liniuote į šoną, kaip kad ji daro per gero elgesio pamokas.

Tuomet leidomės kalnu žemyn, ir aš pamačiau iš akmentašio kiemo išeinantį Saimoną, jau be angelo galvos. Jis mus taip pat pamatė, ir aš akies kampučiu stebėjau, kaip jis bėga paskui dviratį ekipažą, kol pamečiau iš akių.

Saimonas Fildas

Viskas vyksta taip. Tiesiog man prieš akis.

Kai stumiame marmuro plokštę nuo Voterhausų kapo, reikia atplėšti ją nuo pjedestalo pagrindo, ant kurio stovi angelas. Mes su Džo tą ir darome, o tėvas su ponu Džeksonu mus stebi. Kaip įprasta, Ponas Džeksonas patarinėja. Noriu jam pasakyti, kad mes žinome, kaip daryti, bet jis yra viršininkas — jis gali sakyti ką panorėjęs.

Džo darbuojasi su laužtuvu prie luito ir pasilenkia į priekį, kad svoriu užremtų laužtuvą. Džo stambus, stiprus vyras, taigi jis stumia plokštę, o ši, nespėjus kam nors susivokti, ima ir pajuda. Akmentašiai, matyt, kažką pridirbo su pamatu, kai statė paminklą, dėl to taip darosi. Kapinėse kasu jau šešerius metus, bet niekada neteko matyti tokio persikreipusio.

Dar blogiau, kalkių ir cemento skiedinys, laikantis angelo pagrindą ant plokštės, nėra labai tvirtas. Matau, kaip angelas svyruoja pirmyn ir atgal.

— Džo, — sakau, — palauk.

Džo nebekiša laužtuvo, bet tebesiremia į jį, ir angelas susvyruoja dar kartą. Dabar jau matau prie pagrindo įtrūkimą, ir man nespėjus pasakyti, angelas ima virsti. Angelui griūnant į šoną ir trenkiantis į Koulmanų urną, išgirstu, kaip moteris rikteli. Atsitrenkusi angelo galva nulūžta ir nukrenta į priešingą pusę nei kūnas. Iš tikrųjų tai kūnas griūva tiesiai ant pono Džeksono, gerai, kad mano tėvas pačiu laiku jį pastūmė.

Viskas vyksta kartu ir lėtai, ir labai greitai. Prie mūsų pribėga Kiti Koulman su mergaitėmis. Livi meta žvilgsnį į begalvį angelą, suspiegia ir nualpsta, — nieko nauja. Ponia K. padeda ponui Džeksonui atsistoti — jo veidas visas perbalęs ir prakaituotas. Jis sunkiai kvėpuoja ir išsitraukęs skepetą šluostosi veidą. Tada pažvelgia į įtrūkusį pjedestalo pagrindą ir atsikosėjęs sako:

— Tą akmentašį pasmaugsiu plikomis rankomis.

Suprantu, ką tai reiškia.

O tada jis labai tyliai ir ramiai mano tėvui sako:

— Ačiū, Polai.

Skamba juokingai, nes jis niekada nevadina mano tėvo vardu.

Mano tėvas tik gūžteli pečiais.

— Nesuprantu, kam iš viso čia reikalingas angelas, — sako jis. — Urnos, angelai, kolonos ir kas tik netingi. Prakeiktos nesąmonės. Kai esi miręs — esi miręs. Kad tai žinotum, angelas nereikalingas. Duokit man vargšų kapą. — Tėvas patapšnoja vieną medinį vargšų kryžių. — Mano tėvas tokiame palaidotas, man jis irgi tiks.

— Tai puiku, — sako ponas Džeksonas, — nes panašu, kad ten ir atsigulsi.

Jau maniau, kad tėvas įsižeis, bet kažkodėl pono Džeksono pasakymas priverčia mano tėvą nusišypsoti. Viršininkas irgi nusišypso, ir labai keistai atrodo, nes jo ką tik vos neužmušė. Jie tarsi bičiuliai, sėdintys aludėje prie bokalų ir besijuokiantys iš pokšto.

— Geriau pažiūrėkime, kaip ten mergaitės, — sako tėvas linktelėdamas į Livi.

Prie jos pasilenkusi Modė ir ponia K. Livi atsisėda. Jai viskas gerai — jai visada viskas gerai.

Šalia manęs stovi Aivi Mei.

— Reikėjo tau pažymėti tą angelą, — sako ji.

Man prireikia laiko, kad suprasčiau, jog ji kalba apie kaukolę su sukryžiuotais kaulais.

— Negaliu, — sakau. — Livi man neleido.

Aivi Mei papurto galvą, ir pasijaučiu sutrikęs, tarsi būčiau ją nuvylęs. Nebėra laiko daugiau kalbėti, nes ponas Džeksonas man sako:

— Saimonai, bėk į akmentašio kiemą ir pasakyk ponui Vatsonui, kad jis nedelsdamas čia prisistatytų. Jei jis priešgyniaus, paduok jam šitai.

Jis atkiša man angelo galvą, kurios nosis visai nuskilusi. Ji sunki, ir aš vos išlaikau ant rankų, o Livi išsigandusi ir vėl suspiegia. Pasikišu galvą sau po pažastimi ir bėgu.

Dženi Vitbi

Aš sode dulkinau kilimus, kai per tvorą prie pat mano kojų dribtelėjo jis.

— Oi! — sušukau. — Ką šitas purvinas berniūkštis čia veikia? Tu mažas murzinas nedorėli, liuoksintis per tvorą, ar tau čia vieta? Nenešiok į sodą žemių iš kapų!

Įžūlus berniūkštis tik nusiviepė.

— Kodėl gi ne? — atsakė jis. — Tu ir pati čia priveiki purvo su savo sijonu. Nors paskutinėmis dienomis tavęs nesimatė kapinėse.

— Užčiaupk savo srėbtuvę, — subariau.

Oi, jis tikrai pašėlęs. Jo vardas Saimonas. Niekad su juo nesikalbėjau kapinėse, bet mergaitės visą laiką apie jį plepa. Visad pagalvoju, kad jis Modei kaip brolis.

Matydavau jį lėtai slenkantį už paminklų, kai būdavau užsiėmusi su tuo sodininku. Jis manė, kad gerai slepiasi, bet aš jį vis tiek mačiau. Norėjo stebėti, kaip vyksta reikalai. Kas man darbo — atrodė visai smagu. Nors dabar jau nebe. Sodininkas daugiau nebenori manęs. Šunsnukis.

— Visada jis man nepatiko, — pasakė Saimonas, tarsi tiksliai žinotų, apie ką galvojau. — Gerai, kad jo atsikratei.

— Užsičiaupk, — vėl subariau. — Tavęs niekas neklausė. — Bet iš tikrųjų visai nepykau ant berniūkščio. Kalbėdamasi su juo galėjau pailsinti nugarą — baigiu numirti pastarosiomis dienomis dulkindama kilimus. — Na, ir ko tu čia atėjai?

— Norėjau pažiūrėti, kur gyvena mergaitės.

— Kaip tu suradai?

— Bėgau paskui karietą. Buvau trumpam pametęs, bet tada vaikščiojau aplinkui ir vėl pamačiau, kai Modę ir jos mamą išleido čia. Matyt, Livi jau buvo išlipusi.

— Žinoma, ji kaip tik čia ir gyvena. Panelė Livi su seserimi, — parodžiau į namą kitapus.

Saimonas kaip reikiant į jį įsižiūrėjo. Nuo to kasimo jis tapo baisiai prakaulus berniukas. Paakiai iš nuovargio pajuodę, o jo riešai, išsikišę iš jau išaugto švarko, visi raudoni ir gumbuoti.

— Palauk čia minutėlę, — pasakiau.

Nuėjau į virtuvę, o ten ponia Beiker pjaustė vištą.

— Kas tas berniukas? — iš karto paklausė ji.

Ji čia nieko nepraleidžia pro akis. Nuo jos nieko nenuslėpsi. Mačiau, kaip ji žvairai į mane pastarosiomis dienomis žiūri, nors nieko ir nesako.

Aš į ją nekreipiau dėmesio, atpjoviau riekę duonos ir užtepiau sviestu. Tada nunešiau ją Saimonui, kuris, atrodo, labai nudžiugo. Jis greitai sušlamštė duoną. Papurčiau galvą ir nuėjau atnešti dar. Man tepant sviestą, šįkart storiau, ponia Beiker sako:

— Duosi beglobiui kąsnelį, ir jis niekad nepaliks tavęs ramybėje.

— Rūpinkis savo reikalais, — atkirtau.

— Ta duona ir yra mano reikalas. Iškepiau ją šįryt ir neketinu daugiau šiandien kepti.

— Tada aš apsieisiu be savo dalies.

— Ne, neapsieisi, — atsakė ji. — Jei leisčiau, suvalgytum viską. Pasisaugotum, Dženi Vitbi.

— Palik mane ramybėje, — atrėžiau ir išbėgau iš virtuvės jai nespėjus dar ko nors pasakyti.

Kol Saimonas valgė duoną, aš vėl ėmiau dulkinti kilimus.

— Žiūrėk, — atsikandęs tarė jis, — lange matosi Livi. Ką ji ten daro?

Pažvelgiau į viršų.

— Jos visą laiką taip elgiasi. Stovi savo kambariuose prie lango ir viena kitai rodo ženklus. Turi savo kalbą, kurios niekas kitas be jų nesupranta.

— Aš tai suprantu.

Prunkštelėjau.

— Tai ką ji tada sako?

Panelė Livi parodė į viršų ir nulenkė galvą. Tada per kaklą perbraukė pirštu ir susiraukė.

— Ji kalba apie kapines, — paaiškino Saimonas.

— Iš kur tu žinai?

— Būtent taip atrodo angelas ant kapo, — Saimonas pakėlė galvą ir parodė. — Ar bent jau atrodė. Galva nulėkė, todėl ji taip parodė į kaklą.

Tuomet jis man papasakojo, kas nutiko angelui ir kaip jo tėvas išgelbėjo viršininkui gyvybę. Labai jaudinantis įvykis.

— Žiūrėk, — paskui tarė Saimonas. — Livi mane pamatė.

Panelė Livi rodė į Saimoną.

Išgirdau, kaip virš mūsų atsidarė langas, ir pažvelgusi į viršų pamačiau, kaip panelė Modė iškišusi galvą žiūri žemyn.

— Jau turiu bėgti, — pasakė Saimonas. — Reikia padėti tėvui prie kapo.

— Gali pasilikti. Panelė Modė tuoj nusileis su tavimi pasimatyti.

— Ačiū už duoną, — vis tiek stodamasis pasakė Saimonas.

— Jei kada ateisi čia, visada gausi duonos, — pasakiau žiūrėdama ne į jį, o į sodą. — Ir tau nebūtina lipti per tvorą, kad išeitum. Jei vartai bus užrakinti, raktą rasi po klibančiu akmeniu prie anglių krūvos.

Saimonas linktelėjo ir nuėjo prie vartų.

Reikėjo jam duoti ką nors išsinešti. Negaliu žiūrėti, kai berniukas taip badauja. Vien jau pagalvojusi apie tai išalkstu. Nuėjau į vidų ir pasiėmiau duonos. Velniop tą ponią Beiker.

Lavinija Voterhaus

Šį vakarą su Mode ir jos tėvu ėjome į Viržynę stebėti žvaigždžių. Nebuvau tikra, ar galėčiau taip elgtis vakarą po tetulytės laidotuvių dienos, bet mamytė ir tėvelis patikino, kad galiu eiti. Jie abu atrodė labai pavargę — mamytė man net atžariai atkirto. Pavarčiau „Cassells“ ir „The Queen“ ieškodama taisyklių dėl žvaigždžių stebėjimo, bet nė viename apie tai nebuvo paminėta, ir aš tai supratau kaip ženklą, kad eiti galiu, svarbu tik per daug nesimėgauti.

Iš pat pradžių ir nesimėgavau. Mes nuėjome dar prieblandoje, nes Modės tėtis norėjo pamatyti, kaip mėnulis išlenda iš už horizonto. Jis ieškojo kažko, kas vadinasi Kopernikas. Maniau, kad tai kažkoks žmogus, bet Modė papasakojo, kad tai yra buvusio ugnikalnio krateris. Niekada iki galo nesuprantu, ką ji su tėvu nori pasakyti, kai kalba apie mėnulį ir žvaigždes. Jie leido man žvilgtelėti pro teleskopą ir paklausė, ar matau kokius kraterius. Iš tikro tai neįžiūrėjau ničnieko, bet norėdama juos pamaloninti pasakiau, kad matau.

Man daug labiau patinka žiūrėti į mėnulį ne pro teleskopą — tada jis matosi daug geriau. Labai malonu žiūrėti į blyškiai oranžinį pusmėnulį, kabantį virš horizonto.

Atsiguliau ant jų atsinešto apkloto ir žiūrėjau į ką tik danguje įsižiebusias žvaigždes. Turbūt užsnūdau, nes kai pabudau, jau buvo tamsu ir spindėjo dar daugiau žvaigždžių. Ir tada pamačiau puolantį angelą, o tada dar vieną! Norėjau parodyti juos Modei, bet jie jau buvo pradingę.

Modė paaiškino, kad jie vadinami krentančiomis žvaigždėmis, o iš tikrųjų tai yra maži degančios kometos gabalėliai, vadinami meteoritais. Bet aš žinau, kas tai yra iš tikrųjų — tai yra angelai, nešantys mums žinią iš Dievo. Jų sparnai rėžia dangų, kol angelai randa atramą kojoms.

Kai bandžiau šitai paaiškinti Modei ir jos tėčiui, jie žiūrėjo į mane, tarsi būčiau išėjusi iš proto. Atsiguliau norėdama pamatyti dar, bet pamačiusi nieko jiems nesakiau.

Ričardas Koulmanas

Šiąnakt mėnulis buvo nuostabus, ir Kopernikas matėsi puikiai. Visa tai man priminė naktį prieš daugelį metų, kai su savimi pasiėmiau Kiti ir jos brolį stebėti mėnulio. Tada Kopernikas matėsi beveik visiškai aiškiai. Mėnulio šviesoje Kiti atrodė taip gražiai, ir aš buvau laimingas, nepaisant visą laiką apie mokslininką Koperniką burbančio Hario, norinčio padaryti man įspūdį. Nusprendžiau, kad tą naktį jai ir pasipiršiu.

Šiąnakt, pirmą kartą po ilgo laiko, norėjau, kad Kiti būtų su mumis, o ne sėdėtų namuose su knyga. Dabar ji niekada nebeina stebėti žvaigždžių. Bent jau Modė tuo domisi. Kartais manau, kad ji — vienintelė malonė šioje šeimoje.

Kiti Koulman

Kai pagaliau prie to priėjome, jis visai nedvejojo. Jis paguldė mane ant jau nužydėjusių raktažolių, mano kūnu jas taip prispausdamas, kad oras prisipildė jų migdolinio aromato. Virš galvos kybojo angelas, bet jis trauktis neketino. Jis metė iššūkį, kaip ir angelui vakar. Man angelas netrukdė, galvą buvo palenkęs taip, kad žiūrėjo tiesiai man į akis — net ėmiau manyti, kad angelas ir atvedė mane į jo glėbį.

Pakėliau savo pilkąją suknelę ir apnuoginau kojas. Blausioje šviesoje jos atrodė kaip grybų koteliai arba kažkokios egzotinės gėlės kuokeliai — orchidėjos arba lelijos. Jis suėmė mane rankomis, praskleidė ten, apačioje, ir įėjo į mane. Šitai man jau buvo pažįstama. Nauja buvo tai, kad jo rankos ten ir liko, ir atkakliai mane maigė. Aš nulenkiau jo galvą žemyn, sau prie krūtinės, ir jis per suknelę man įkando.

Pagaliau sunkumas, apsigyvenęs manyje nuo vestuvių — o galbūt net nuo tada, kai gimiau, — pakilo ir palengva pavirto augančiu burbulu. Angelas mane stebėjo savo tuščiu žvilgsniu, ir pirmą kartą džiaugiausi, kad jo akys negali manęs teisti, net tuomet, kai burbului sprogus surikau.

Po visko, gulėdama jo glėbyje, žvelgiau pro kipariso, skliautuojančio viršum mūsų, šakas. Pusmėnulis kabėjo žemai danguje, bet viršuje ėmė rastis žvaigždės ir pamačiau vieną krentančią, tarsi primenančią atsitiktinumus. Tądien mačiau ir jaučiau ženklus, bet nekreipiau į juos dėmesio. Pagaliau patyriau malonumą ir žinojau, kad turėsiu už jį sumokėti. Jam nesakysiu, bet tarp mūsų bus viskas baigta.