1901 metų sausis

Kiti Koulman

Šįryt pabudau lovoje su nepažįstamuoju. Šviesių plaukų galva šalia tikrai ne mano vyro. Nežinojau, piktintis ar nusijuokti.

Na, pagalvojau, visai originalus būdas sutikti naująjį amžių.

Tada prisiminiau praeitą vakarą ir pajutau šleikštulį. Įdomu, kur šitame name buvo Ričardas ir kaip mes vėl susiėjome. Čia visi — drauge ir vyras šalimais — šiame reikale buvo labiau patyrę negu aš. Negu mes. Nepaisant to, kad Ričardas vakar vakare blefavo, jis, kaip ir aš, plaukiojo tamsoje, nors buvo įžvalgesnis. Daug įžvalgesnis. Susimąsčiau.

Kumštelėjau miegantįjį alkūne, iš pradžių švelniai, tada stipriau, kol pagaliau knarktelėdamas jis pabudo.

— Eik lauk, — pasakiau.

Išėjo nė nemurmtelėjęs. Laimė, jis nebandė manęs pabučiuoti. Kaip aš vakar pakenčiau tą barzdą, niekada ir nesuprasiu — turbūt padėjo raudonas vynas. Mano skruostai net iškaitę nuo įbrėžimų.

Kai po kelių minučių įėjo Ričardas, rankose spausdamas drabužius, vos galėjau į jį pažvelgti. Jaučiausi sutrikusi ir dar pykau — pykau, nes jaustis sutrikusi turėjau aš ir net nesitikėti, kai jis jausis taip pat. Tai mane siutino dar labiau, negu jis būtų paprasčiausiai pabučiavęs, pasakęs „labas rytas, brangioji“ ir pradėjęs rengtis. Ant jo kaklo užuodžiau kvepalų dvelksmą.

Ir vis tiek negalėjau ištarti nė žodžio. Kaip pati dažnai sakau, esu plačių pažiūrų ir tuo didžiuojuosi. Dabar tie žodžiai gėlė.

Gulėjau stebėdama, kaip Ričardas rengiasi, ir susigriebiau galvojanti apie savo brolį. Haris visada mane erzindavo, kad per daug galvoju — nors niekada nepripažindavo, kad tai jis mane ir skatino. Kiek vakarų praleidome kartodami, ką rytą jį mokė mokytojai, — jis sakydavo, kad jam taip lengviau įsiminti. Bet ne vien tai: šitai mokė mane mąstyti ir išsakyti savo mintis. Vėliau turbūt jis gailėjosi. Dabar jau to nesužinosiu. Dabar tegaliu jo gedėti, tačiau kartais vis dar pasijuntu taip, tarsi tebegniaužčiau rankose tą telegramą.

Haris įsižeistų, jei pamatytų, kokie jo mokymo rezultatai. Nė vienas nėra toks protingas — dauguma tų, apačioje, yra kvaili kaip anglių kibirai, neišskiriant ir mano šviesiabarzdžio. Nė su vienu iš jų negalėjau užmegzti deramo pokalbio. Teko griebtis vyno.

Atvirai kalbant, man palengvėjo, kad pritapau prie draugijos — retkarčiais paplaukioti jos seklumomis visai pakanka. Ričardas, kaip spėju, jautėsi priešingai, jei jau norėjo tokio gyvenimo, tai vedė ne tą moterį. O galbūt aš pasirinkau netinkamą — nors tada, kai vienas dėl kito ėjome iš proto, niekada nebūčiau susimąsčiusi.

Manau, Ričardas privertė mane taip pasielgti, nes norėjo parodyti, kad jis nėra tokių jau tradicinių pažiūrų, kaip aš bijojau. Tačiau poveikis man buvo priešingas. Jis tapo tokiu, kokio nesitikėjau, kai tuokėmės. Jis tapo tokiu kaip visi.

Šįryt jaučiuosi tokia lėkšta. Tėtis su Hariu iš manęs juoktųsi, bet aš slaptai vyliausi, kad pasikeitęs šimtmetis įpūs permainų ir mums; kad Anglija stebuklingai išsiners iš savo apskurusio juodo apsiausto ir atskleis kažką blizgančio ir naujo. Iki dvidešimto amžiaus liko tik vienuolika valandų, o aš jau žinau, kad niekas daugiau nepasikeis, tik skaičius.

Gana. Jie šiandien eis jodinėti, o tai tikrai ne man — išspruksiu su kava į biblioteką. Ji neabejotinai bus tuščia.

Ričardas Koulmanas

Maniau, jei būsiu su kita moterimi, Kiti grįš, ir pavydas vėl atvers man jos miegamojo duris. Tačiau prabėgo dvi savaitės, o ji vis tiek neįsileido.

Nesmagu save laikyti beviltišku vyru, tačiau nesuprantu, kodėl mano žmona taip sunkiai sukalbama. Suteikiau jai padorų gyvenimą, o ji vis tiek nelaiminga, nors ir negali — ar tiesiog neketina — paaiškinti kodėl.

To visai pakanka, kad vyrai pakeistų žmonas, kad ir vienai nakčiai.

Modė Koulman

Kai tėtis pamatė angelą ant gretimo kapo, sušuko:

— Kas per velnias!

Mama tik nusijuokė.

Žiūrėjau į jį, kol paskaudo kaklą. Jis kabėjo virš mūsų vieną pėdą atkišęs į priekį, ranka rodydamas į dangų. Vilkėjo ilgą apdarą kvadrato formos iškirpte, o palaidi plaukai skleidėsi ant sparnų, jis žiūrėjo žemyn tiesiai į mane, tačiau, kad ir kaip spoksojau, neatrodė, kad mane matytų.

Mama su tėčiu pradėjo ginčytis. Tėčiui nepatinka angelas. Nežinau, mamai patinka ar ne — ji nepasakė. Man atrodo, jai kelia nerimą urna, kurią tėtis pastatė ant mūsų kapo.

Norėjau prisėsti, bet nedrįsau. Buvo labai šalta, pernelyg šalta sėdėti ant akmens, be to, mirė karalienė ir turbūt šiuo metu niekas negali sėdėti ar žaisti, ar šiaip daryti ką nors malonaus.

Vakar naktį gulėdama lovoje išgirdau skambant varpus, o rytą atėjusi auklė pasakė, kad vakare mirė karalienė. Iš lėto suvalgiau košę, norėjau pažiūrėti, ar jos skonis bus kitoks, kai jau karalienė mirusi. Bet jos skonis buvo toks pat — persūdyta. Ponia Beiker visada ją tokią verda.

Visi žmonės, kuriuos sutikome pakeliui į kapines, vilkėjo juodai. Aš vilkėjau pilką vilnonę suknelę ir baltą prijuostę — ką būčiau ir šiaip vilkėjusi, tik auklė sakė, kad mergaitei puikiai tinka vilkėti tokį apdarą, kai kas nors miršta. Mergaitėms nebūtina vilkėti juodai. Auklė padėjo man apsirengti. Ji leido man rengtis baltai ir juodai languotą apsiaustą, derančią skrybėlę, tačiau nežinojo, ar tiks mano triušio kailio mova, taigi turėjau paklausti mamos, o ši pasakė, kad visiškai nesvarbu, ką vilkėsiu. Mama vilkėjo mėlyną šilkinę suknelę ir peleriną, o tėčiui ji nepatiko.

Kol jie ginčijosi dėl angelo, užsidengiau veidą savo mova. Kailis labai minkštas. Tada išgirdau triukšmą, tarsi kažkas barbentų į akmenį, o kai pakėliau akis, pamačiau iš už gretimo paminklo į mane žiūrinčias mėlynas akis. Spoksojau į jas, ir tada iš už paminklo pasirodė berniuko veidas. Jo plaukai buvo aplipę purvu, skruostai taip pat išterlioti. Jis man mirktelėjo ir vėl pradingo.

Žvilgtelėjau į mamą ir tėtį, jie buvo paėjėję takeliu pažiūrėti į angelą iš kitos pusės. Berniuko jie nematė. Žingsniavau atbula tarp kapų, neatitraukdama akių nuo tėvų. Kai įsitikinau, kad jie nežiūri, nėriau už paminklo.

Berniukas klūpėjo atsirėmęs į antkapį.

— Kodėl tavo plaukai purvini? — paklausiau.

— Buvau kape, — atsakė jis.

Atidžiai jį apžiūrėjau. Purvo buvo visur: ant jo švarko, ant jo kelių, ant batų. Netgi žemės trupinėlių ant blakstienų.

— Ar galiu paliesti kailį? — jis paklausė.

— Čia mova, — atsakiau. — Mano mova.

— Galiu ją paliesti?

— Ne.

Taip pasakiusi pasijutau nesmagiai, todėl ištiesiau movą.

Berniukas seilėmis susišlapino pirštus ir nusivalė į švarką, tada ištiesė ranką ir paglostė kailį.

— Ką tu veikei kape? — paklausiau.

— Padėjau savo tėveliui.

— O ką daro tavo tėvas?

— Aišku, kad kasa kapus. Aš jam padedu.

Tuomet išgirdome garsą, tarsi kniauktų kačiukas. Dirstelėjome pro paminklo viršų, ir mergaitė, stovinti ant takelio, pažiūrėjo tiesiai man į akis, taip, kaip aš berniukui. Ji buvo juodai apsirengusi ir labai graži: ryškiai rudomis akimis, ilgomis blakstienomis ir kreminės spalvos oda. Jos ilgi ir garbanoti rudi plaukai buvo daug gražesni už manuosius, kurie kabo kaip skalbiniai ir yra bespalviai. Senelė mane vadina griovio vandens spalvos blondine. Gal tai ir tiesa, bet nėra labai jau malonu. Senelė visada sako, ką galvoja.

Mergaitė man priminė mano mėgstamiausius šokoladinius saldainius su plaktu lazdynų riešutų kremu. Vien pažvelgusi į ją supratau, kad norėčiau, jog ji taptų mano geriausia drauge. Aš neturiu geriausios draugės ir tiesiog trokštu ją turėti. Sėdėdama Šv. Onos bažnyčioje ir vis labiau šaldama (kodėl bažnyčiose visada taip šalta?) dažnai susimąstydavau, ar maldos duoda naudos, bet dabar matau, kad Dievas jas išgirdo.

— Pasiimk nosinę, mieloji Livi, štai, imk, brangioji, — takeliu ėjo mergaitės mama už rankos vesdama mažesniąją mergaitę.

Paskui jas ėjo aukštas vyras rausvai gelsva barzda. Mažesnioji mergaitė nebuvo tokia graži. Nors panaši į pirmąją, tik smakras ne toks smailus, plaukai ne tokie garbanoti, o lūpos ne tokios didelės. Jos akys atrodė labiau šviesiai rusvos nei rudos. Panašu, kad jos niekuo nenustebinsi. Mane ir berniuką ji pastebėjo iš karto.

— Lavinija, — pasakė vyresnioji mergaitė gūžtelėdama pečiais ir atmesdama galvą taip, kad krestelėjo garbanos. — Mamyt, aš noriu, kad tu ir tėvelis mane vadintumėte Lavinija, o ne Livi.

Tuomet ir nusprendžiau niekada jos nevadinti Livi.

— Nekalbėk nemandagiai su savo mama, Livi, — pasakė vyras. — Mums esi Livi, ir viskas. Livi — gražus vardas. Kai būsi vyresnė, vadinsime tave Lavinija.

Lavinija piktai žvilgtelėjo į žemę.

— Dabar jau nustok verkti, — tęsė vyras. — Ji buvo gera karalienė ir nugyveno ilgą gyvenimą, bet nėra jokio reikalo penkerių metų mergaitei tiek daug raudoti. Be to, tu išgąsdinsi Aivi Mei, — jis galva linktelėjo į seserį.

Vėl pažvelgiau į Laviniją. Kiek mačiau, ji visai neverkė, nors nosinę vyniojo aplink pirštus. Pamojau jai, kad ateitų.

Lavinija nusišypsojo. Kai jos tėvai atsuko nugaras, ji atėjo nuo takelio už antkapio.

— Man irgi penkeri, — pasakiau, kai ji priėjo prie mūsų, — nors kovą jau sueis šešeri.

— Tikrai? — atsakė Lavinija. — Man šešeri sueis vasarį.

— Kodėl savo tėvus vadini mamyte ir tėveliu? Aš savuosius vadinu mama ir tėčiu.

— Mamytė ir tėvelis skamba elegantiškiau, — Lavinija spoksojo į berniuką, klūpintį šalia antkapio. — Koks tavo vardas?

Modė, — atsakiau ir supratau, kad ji klausė berniuko.

— Saimonas.

— Tu labai purvinas berniukas.

— Nustok, — pasakiau.

Lavinija pažvelgė į mane.

— Ką nustoti?

— Jis yra duobkasys, todėl žemėtas.

Lavinija žengė žingsnį atgal.

— Duobkasys mokinys, — pasakė Saimonas. — Iš pradžių dirbau pas laidotuvių biuro savininką laidotuvių procesijos dalyviu, bet vos išmokau naudotis kastuvu, tėtis mane iš karto pasiėmė kartu.

— Mano senelės laidotuvėse buvo trys samdyti procesijos dalyviai, — pasakė Lavinija. — Vieną iš jų išplakė už tai, kad jis juokėsi.

— Mano mama sako, kad jau nebe daug tokių laidotuvių, — pasakiau. — Ji sako, kad jos pernelyg brangios ir geriau pinigus leisti gyvenimui.

— Mūsų šeimoje visada samdomi laidotuvių dalyviai. Jie dalyvaus ir manosiose.

— Tai tu miršti? — paklausė Saimonas.

— Žinoma, ne!

— Ar tavo auklė irgi liko namuose? — paklausiau, nes maniau, kad reikėtų dar apie kažką pakalbėti, kol Lavinija nenuliūdo ir nenuėjo.

Ji paraudo.

— Mes neturime auklės. Mamytė puikiai gali mumis pasirūpinti ir viena.

Iki šiol nepažinojau vaikų, kurie neturėtų auklės.

Lavinija žvilgtelėjo į mano movą.

— Tai ar tau patinka mano angelas? — paklausė ji. — Man tėvas leido pačiai išrinkti.

— Mano tėčiui nepatinka, — pareiškiau, nors žinojau, kad nederėtų kartoti, ką pasakė tėtis. — Jis pavadino jį sentimentalia nesąmone.

Lavinija suraukė antakius.

— Na, tėveliui nepatinka tavo urna. Bet kuo tau netinka mano angelas?

— Man patinka, — pasakė berniukas.

— Man irgi, — pamelavau.

— Man atrodo, kad jis mielas, — atsiduso Lavinija. — Kai keliausiu į dangų, norėčiau, kad mane užneštų toks pat angelas.

— Tai pats gražiausias angelas visose kapinėse, — pasakė berniukas. — O aš juos visus žinau. Jų yra trisdešimt vienas. Ar norėtum, kad tau juos parodyčiau?

— Trisdešimt vienas yra pirminis skaičius, — pasakiau. — Jis nesidalija iš jokio kito skaičiaus, tik iš vieneto ir trisdešimt vieno.

Tėtis man neseniai buvo aiškinęs apie pirminius skaičius, nors visko taip ir nesupratau.

Saimonas išsitraukė iš kišenės anglies gabaliuką ir ėmė piešti ant kitos paminklo pusės. Jis nupiešė kaukolę ir sukryžiuotus kaulus — apvalias akiduobes, trikampį, vaizduojantį nosį, eiles kvadratinių dantų ir kaukolės šone įrėžė šešėlį.

— Nedaryk taip, — pasakiau. Jis į mane nekreipė dėmesio. — Negalima taip daryti.

— Aš jau padariau. Daugybę. Pažiūrėk į paminklus aplinkui.

Pažiūrėjau į mūsų šeimos kapą. Apačioje, prie pjedestalo, laikančio urną, buvo įraižyta mažytė kaukolė su sukryžiuotais kaulais. Tėtis įsiustų, jei žinotų, kad ji ten yra. Tada pamačiau, kad ant kiekvieno paminklo, kur tik pažvelgtum, yra nupaišyta kaukolė su sukryžiuotais kaulais. Anksčiau nesu jų mačiusi.

— Ketinu nupiešti kapinėse ant kiekvieno kapo, — tęsė jis.

— Kodėl tu jas pieši? — paklausiau. — Kodėl pieši kaukoles su sukryžiuotais kaulais?

— Primena, kas yra po jais, argi ne? Po antkapiais juk vieni kaulai, kad ir ką palaidotum.

— Išdykėlis, — pasakė Lavinija.

Saimonas atsistojo.

— Ir tau nupiešiu vieną, — pasakė jis. — Nupiešiu ant tavo angelo nugaros.

— Nedrįsk! — sudraudė Lavinija.

Saimonas nedelsdamas numetė anglies gabaliuką.

Lavinija apsižvalgė, tarsi jau ruoštųsi eiti.

— Aš moku eilėraštį, — staiga pasakė Saimonas.

— Kokį eilėraštį? Tenisono?

— Nežinau, kieno sūnaus. Jis skamba taip:

Gyveno Nanhede kartą jaunuolis,

Pabudo jis švino karste;

„Visai jaukus guolis, — supykęs pasakė, —

Tik ar miręs esu, nežinia“.

— Tfu! Kaip bjauru! — sušuko Lavinija.

Mes su Saimonu nusijuokėme.

— Mūsų tėtis sako, kad daugybė žmonių yra palaidoti gyvi, — pasakė Saimonas. — Jis sako, kad juos girdi besidraskančius karstuose, kai beria žemę.

— Tikrai? Mano mama bijo, kad jos nepalaidotų gyvos, — pasakiau.

— Nebegaliu daugiau klausytis! — šūktelėjo Lavinija užsidengdama ausis. — Aš jau eisiu.

Ji nužingsniavo pas savo tėvus pro kapus. Norėjau sekti paskui, bet Saimonas ir vėl prašneko:

— Mano senelis palaidotas šitoje pievoje.

— Tai jau tikrai ne.

— Rimtai.

— Parodyk jo kapą.

Saimonas parodė į medinių kryžių eilę kitoje takelio pusėje. Vargšų kapai — mama man pasakojo apie juos, aiškino, kad tai yra atskiras žemės plotas žmonėms, kurie neturi pinigų susimokėti už geresnę kapo vietą.

— Kuris kryžius yra jo? — paklausiau.

— Jam nepastatė kryžiaus. Jie neilgai laikosi. Mes ten pasodinome rožių krūmą, kad visada žinotumėm, kur jis guli. Pavogėme krūmą iš vieno sodo kalvos papėdėje.

Pamačiau krūmo kelmą, nugenėtą prieš žiemą. Mes gyvename kalvos papėdėje, ir mūsų sode auga daug rožių. Greičiausiai tas rožių krūmas bus iš mūsų.

— Jis irgi čia dirbo, — pasakė Saimonas. — Tą patį, ką mano tėvas ir aš. Sakė, kad šitos kapinės gražiausios Londone. Jis nenorėjo būti palaidotas kitose. Apie kitas jis pasakodavo baisias istorijas. Visur kaulų krūvos. Numirėliai užberti tik maišeliu žemių. Fu, koks dvokas! — Saimonas pamosikavo ranka prieš nosį. — O naktimis vagia numirėlius. Čia jis bent jau turi saugią vietą, yra aukšta spygliuota siena.

— Man jau laikas eiti, — pasakiau. Nenorėjau pasirodyti išsigandusi kaip Lavinija, bet ir nenorėjau klausytis apie numirėlių dvoką.

Saimonas truktelėjo pečiais.

— Galėčiau tau čia viską aprodyti.

— Galbūt kitą kartą.

Nusivijau savo šeimos narius, jau nueinančius kartu. Lavinija paėmė mane už rankos ir suspaudė ją, o aš buvau tokia laiminga, kad ją pabučiavau.

Kai susikabinusios už rankų lipome kalva, akies kampučiu mačiau nuo akmens iki akmens šokinėjančią figūrą kaip vaiduoklį, ji sekė paskui mus ir bėgo į priekį. Geriau jau nebūtumėme jo palikę.

Kumštelėjau Laviniją.

— Jis linksmas berniukas, argi ne? — pasakiau linktelėdama į šešėlį, jam užlindus už obelisko.

— Man jis patinka, — pasakė Lavinija, — net kai jis pasakoja tuos bjaurius dalykus.

— Ar tu norėtum pabėgioti kaip jis?

Lavinija nusišypsojo.

— Bėgam paskui jį?

Nesitikėjau, kad ji taip pasakys. Žvilgtelėjau į kitus — į mus žiūrėjo tik Lavinijos sesuo.

— Bėgam, — sušnibždėjau.

Ji suspaudė man ranką, ir mes nubėgome jo ieškoti.

Kiti Koulman

Nedrįstu niekam pasakyti, nes būsiu apkaltinta išdavyste, bet aš siaubingai susijaudinau sužinojusi, kad karalienė mirė. Iki Naujųjų metų jaustas nuobodulys pranyko, ir turėjau gerokai pasistengti, kad pasirodyčiau deramai blaiva. Šimtmetis pasikeitė tik skaičiais, tačiau dabar laukia nemenkos vadovavimo permainos. Manau, kad Eduardas tikrai geriau tvarkysis nei jo motina.

Nors kol kas dar niekas nepasikeitė. Iš mūsų buvo tikimasi, kad pražygiuosime pro kapines ir parodysime, kad gedime, nors nė vienas karališkosios šeimos narys nėra čia palaidotas, nebus palaidota ir karalienė. Visi mato mirtį, ir to gana, manau.

Tos prakeiktos kapinės. Niekada jų nemėgau.

Atvirai kalbant, kalta ne pati vieta, ji turi niūraus žavesio, vienas per kitą prigrūstų kapų virtinės — granitiniai antkapiai, egiptietiški obeliskai, gotikinės smailės, pjedestalai su kolonomis, raudančios damos, angelai ir, žinoma, urnos — rangėsi į kalvą aukštyn, viršūnėje stūksančio nuostabaus Libano kedro link. Aš net norėčiau apžvelgti kelis absurdiškesnius paminklus — pretenzingus šeimos padėties demonstravimus. Tačiau šios vietos sukeliami gedėtojų sentimentai kiek perdėti mano skoniui. Dar daugiau, šios kapinės — Koulmanų, o ne mano šeimos. Ilgiuosi tų kapinaičių šalia bažnyčios Linkolnšyre, kur palaidoti mama ir tėtis ir kur dabar jau stovi paminklas Hariui, net jei ir jis pats atgulė kažkur Pietų Afrikoje.

Ir viskas be saiko — prie to prisideda ir mūsų absurdiška urna, — tikrai per daug. Ir kaip ji absoliučiai netinka prie aplinkos! Jei tik Ričardas iš pradžių būtų su manimi pasitaręs. Tai taip nepanašu į jį. Nepaisant visų jo trūkumų, jis yra racionalus žmogus ir tikrai turėjo pastebėti, kad urna per didelė. Įtariu, kad pasirinkimą nulėmė jo motina. Jos skonis — gremėzdiški daiktai.

Šiandien buvo labai linksma stebėti jį, burbuliuojantį apie tą angelą, pastatytą ant gretimo kapo šalia urnos (pasirodo, tikrai per arti, tarsi jie bet kurią akimirką gali susidaužti). Turėjau stengtis iš visų jėgų, kad išlaikyčiau rimtą veidą.

— Kaip jie drįsta mums primesti savo skonį, — priekaištavo jis. — Jau vien ta mintis, kad kiekvieną kartą lankydamiesi čia turėsime žiūrėti į tą sentimentalią nesąmonę, man suka vidurius.

— Jis sentimentalus, bet nekaltas, — atsakiau. — Bent jau marmuras itališkas.

— Man nė velnio nerūpi tas marmuras! Nenoriu, kad šitas angelas stovėtų šalia mūsų kapo.

— O tu bent pagalvojai, kad galbūt ir jie tą patį sako apie mūsų urną?

— Kad mūsų urna gerai atrodo!

— O jie pasakytų, kad ir jų angelas gerai atrodo.

— Bet angelas atrodo juokingai šalia urnos. Visų pirma jis per arti pastatytas.

— Būtent, — atsakiau. — Šalia urnos tu nepalikai vietos.

— Žinoma, kad palikau. Urna šalia būtų atrodžiusi visai neblogai. Gal tik kiek mažesnė.

Kilstelėjau antakius taip, kaip kilsteliu, kai Modė pasako ką nors kvaila.

— Ar bent jau tokio pat dydžio, — nusileido Ričardas. — Taip, būtų atrodę tikrai įspūdingai — pora urnų. O vietoj to turime šitą nesąmonę.

Ir taip be galo. Aš tuo metu mažiau galvojau apie tuščių veidų angelus, nusėtus kapinėse. Jie man buvo mažiau įgrisę nei urnos, kurias kažkodėl renkasi statyti ant kapo. Reikia manyti todėl, kad urnas naudojo romėnai kaip pelenų saugyklas. Pagoniškas krikščioniškosios visuomenės simbolis. Tačiau taip pat yra ir su egiptietiškais simboliais, kuriuos čia matome. Kai atkreipiau į tai Ričardo dėmesį, jis tik sumurmėjo reikšdamas nepasitenkinimą:

— Ta urna Koulmanų kapą puošia ir suteikia orumo.

Kažin, kažin. Greičiau jau visiška banalybė ir simbolika ne vietoje. Kažkodėl jaučiau, kad geriau to nesakyti.

Jis vis dar koneveikė angelą, kai pasirodė ne kas kitas kaip jo savininkai, apsirengę gedulo drabužiais. Albertas ir Gertrūda Voterhausai — kaip jie pripažino, su dailininku nėra giminės. (Man vis tiek, pamačiusi jo perbrendusius paveikslus „Tate“ galerijoje norėjau klykti. Ledi iš Šeloto savo laive atrodo tarsi ką tik būtų parūkiusi opiumo.) Mes niekada anksčiau nebuvome jų sutikę, nors jie jau kelerius metus turi kapą šalimais. Jie nebuvo kuo nors išsiskiriantys, jis — raudonai gelsva barzda, besišypsantis, ji — moteris, kurios taliją taip sugadino gimdymai, kad suknelės niekada tinkamai negulės. Jos plaukai greičiau susiraitę nei garbanoti ir išsileidę iš segtukų.

Vyresniosios dukters, Lavinijos, atrodo, Modės amžiaus, plaukai žvilgantys, rudi ir garbanoti. Išlepintas, mėgstantis nurodinėti padarėlis — matyt, jos tėvas angelą nupirko, nes ji primygtinai reikalavo. Ričardas vos nepaspringo, kai apie tai išgirdo. Ir ji vilkėjo juodą suknelę, papuoštą krepu — vulgaroka ir visai nebūtina taip puoštis tokiam mažam vaikui.

Be abejo, Modė tą pat akimirką ją pamėgo. Kai mes vaikštinėjome po kapines, Lavinija vis tapšnojo juodai siuvinėta nosine akis ir raudojo praeidama pro prieš penkiasdešimt metų mirusio mažo berniuko kapą. Tikiuosi, Modė nepradės jos mėgdžioti. Negaliu pakęsti tokių nesąmonių. Modė yra labai nuovoki, bet mačiau, kaip ją traukė tos mergaitės elgesys. Jos kartu kažkur pradingo — Viešpats žino, ką sugalvojo. Sugrįžo kaip geriausios draugės.

Tikrai nepanašu, kad mes su Gertrūda Voterhaus kada nors tapsime geriausiomis draugėmis. Kai ji dar kartą pakartojo, kaip liūdi dėl karalienės, negalėjau susilaikyti nepareiškusi nuomonės, kad susidaro toks įspūdis, jog Lavinija be galo mėgaujasi gedulu.

Kurį laiką Gertrūda Voterhaus nesakė nieko, tada metė pastabą:

— Žavinga suknelė. Tokio neįprasto mėlyno atspalvio.

Ričardas prunkštelėjo. Mes namuose įnirtingai ginčijomės dėl mano suknelės. Tiesą pasakius, dabar ganėtinai gėdijausi dėl savo pasirinkimo — išvykus į kapines visi suaugusieji vilkėjo juodai. Mano suknelė buvo tamsiai mėlynos spalvos, tačiau aš vis tiek išsiskyriau labiau nei ketinau.

Nusprendžiau elgtis įžūliai.

— Taip, aš nemanau, kad dėl karalienės Viktorijos verta vilkėti juodai, — paaiškinau. — Dabar viskas keičiasi. Atėjus jos sūnui, viskas bus kitaip. Esu tikra, kad Eduardas bus puikus karalius. Jis ir taip pakankamai ilgai laukė.

— Per ilgai, jei jau paklaustumėte manęs, — pasakė ponas Voterhausas. — Vargšas vyrukas, jau ir ne pačiame jėgų žydėjime.

Jis atrodė sumišęs, tarsi nustebęs, kad savo nuomonę išreiškė balsu.

— Ak! — Gertrūda Voterhaus buvo pritrenkta.

— Dėl Dievo meilės, Kiti! — sušnypštė Ričardas. — Mano žmona visada prišneka nederamų dalykų, — atsiprašydamas jis tarė Albertui, o šis nervingai sukikeno.

— Nesvarbu, esu tikras, kad ji už tai atsiperka kitais būdais, — pasakė jis.

Kol mes visi supratom pastabos esmę, buvo visiška tyla. Vieną apkvaitusią akimirką svarsčiau, ar jis kartais negalėtų kalbėti apie Naujųjų metų išvakares. Betgi iš kur jis galėtų apie tai žinoti — tai visai ne jo aplinka. Aš pati labai stengiausi apie tai negalvoti. Dabar jaučiu, kad tąnakt kažkas manyje numirė ir niekad nebebus taip, kaip buvo iki tol, nesvarbu, karalius bus naujas ar ne.

Tada grįžo mergaitės, abi gaudė orą, jos maloniai atitraukė dėmesį. Voterhausai greitai atsiprašė ir nuėjo, ir visiems palengvėjo, bet tik ne mergaitėms. Lavinija puolė į ašaras, o aš jau bijojau, kad ir Modė susigraudins. Vėliau ji nesiliovė kalbėti apie savo naująją draugę, kol pagaliau prižadėjau, kad pasistengsiu organizuoti joms susitikimą. Tikėjausi, kad galiausiai ji tai pamirš, nes Voterhausai yra tokia šeima, šalia kurios jaučiuosi prastesnė.

Lavinija Voterhaus

Šiandien kapinėse su savo nauja drauge ir išdykusiu berniuku patyriau nuotykį. Kapinėse esu buvusi daugybę kartų, tačiau iki tol nesu pasprukusi nuo mamytės akies. O šiandien mamytė ir tėvelis sutiko šeimą, kuriai priklauso gretimas kapas, ir kol jie kalbėjosi apie suaugusiųjų reikalus, mudvi su Mode pabėgome drauge su Saimonu, berniuku, dirbančiu kapinėse. Mes užbėgome Egipto alėja ir apibėgome aplink Libano kedrą juosiančius požemius. Ten buvo taip nuostabu, kad aš vos neapalpau iš jaudulio.

Tada Saimonas surengė mums ekskursiją, per kurią galėjome apžiūrėti angelus. Jis mums parodė nuostabų angelėlį šalia Katakombų terasos. Nesu anksčiau jo mačiusi. Jis vilkėjo mažytę tuniką ir turėjo trumpus sparnelius, o galvą buvo nugręžęs nuo mūsų, tarsi supykęs ir ką tik treptelėjęs kojyte. Jis buvo toks gražus, kad net panorau verčiau rinktis jį ant mūsų kapo. Bet jo nebuvo angelų knygoje akmentašio dirbtuvėje. Vis dėlto esu tikra, kad mamytė su tėveliu sutinka, jog mano išrinktasis angelas kapui yra pats geriausias.

Saimonas nusivedė mus ir prie kitų angelų, o tada pasakė, kad norėtų mums parodyti vieną kapą, kurį jis su tėvu ką tik iškasė. Na, aš visai nenorėjau jo apžiūrėti, bet Modė pasakė, kad nori, ir aš nenorėjau, kad ji manytų, jog bijau. Taigi mes nuėjome ir pažvelgėme į jį gilyn. Nors tai ir baugino, bet mane apėmė keisčiausias jausmas, kad norėčiau atsigulti į tą duobę. Be abejo, aš taip nepadariau, tik jau ne su savo gražiąja suknele.

Tuomet, mums jau pasisukus eiti, atsirado tas baisus vyras. Jo veidas buvo labai raudonas, šeriuotais skruostais, ir jis smirdėjo alkoholiu. Negalėjau susilaikyti neklykusi, nors ir iš karto supratau, kad jis yra Saimono tėvas — jų akys tokios pat mėlynos kaip dangaus lopinėlis. Jis ant Saimono ėmė rėkti siaubingais žodžiais, klausė, kur jis buvo, kodėl mes čia su juo, ir jis baisingiausiai keikėsi. Tėvelis mus išpertų, jei išgirstų mane ar Aivi Mei sakančias tokius žodžius. O mano tėtis ne iš tų, kurie peria. Va, kokius baisius žodžius rėkė Saimono tėvas.

Tada tas vyras ėmė vaikytis Saimoną aplink kapą, ir Saimonas šoko tiesiai į jį! Na, daugiau matyti aš nebenorėjau — mudvi su Mode kaip išprotėjusios parbėgome per kalvą. Modė dar svarstė, gal reikėtų grįžti atgal ir pažiūrėti, ar Saimonui viskas gerai, bet aš atsisakiau primindama, kad tėvai nerimaus dėl mūsų. Bet iš tikrųjų aš nenorėjau dar kartą pamatyti to vyro, nes jis mane baisiai išgąsdino. Išdykęs berniukas gali pats savimi pasirūpinti. Esu tikra, kad jis kapo duobėse praleidžia daug laiko.

Taigi dabar Modė yra mano draugė, o aš — jos, nors nelabai suprantu, kodėl tokia paprasta mergaitė dėvi tokią gražią movą ir dar turi auklę, kai aš neturiu nei tos, nei tos. Ir gražuolę motiną. Tokiu plonu liemeniu ir didelėmis tamsiomis akimis. Negalėdavau žiūrėti į mamytę ir nė kiek nesigėdinti. Iš tikrųjų tai taip nesąžininga.

Gertrūda Voterhaus

Vos sužinojau naujienas, negalėjau užmigti kiaurą naktį, nerimavau dėl mūsų aprangos. Albertas galės vilktis savo juodą darbo kostiumą su blizgančiomis juodos spalvos sąsagomis ir juodą raištį ant skrybėlės. Pritaikyti gedulo drabužius vyrams visada būdavo lengviau. O Aivi Mei dar per maža, kad reikėtų rūpintis dėl jos tinkamos aprangos.

Bet mes su Livi turime būti tinkamai apsirengusios karalienės mirties proga. Dėl to, ką vilksiuosi pati, tiek nesirūpinu, bet Livi tokia išskirtinė, ir bus sudėtinga, jei ji negaus tiksliai to, ko nori. Aš taip nekenčiu tų konfliktų su ja — tai tarsi šokčiau su ja ir nemokėčiau nė vieno žingsnelio, o ji mokėtų juos visus. Visada kliuvinėju ir galiausiai apsikvailinu. O jai tik penkeri metai! Albertas sako, kad aš per daug jai nuolaidžiauju, tačiau jis juk nupirko angelą, kurio ji užsimanė, nors puikiai žino, kiek nedaug pinigų mes galime skirti tokiam reikalui. Kas bus su mūsų santaupomis namui, tačiau vėlgi negaliu jo dėl to kaltinti. Labai svarbu, kad kapas deramai reprezentuotų jausmus artimiesiems. Livi tai puikiai supranta, ir ji buvo visiškai teisi: kapui tikrai reikėjo skirti dėmesio, ypač tada, kai greta jo pastatė tą milžinišką urną.

Šįryt labai anksti atsikėliau ir net suradau gabaliuką krepo, kurį buvau pasilikusi po tetos gedulo. Buvau jį paslėpusi, nes turėjau sudeginti ir žinojau, kad Livi pasibaisėtų, jei pamatytų jį namuose. Krepo neužteko papuošti mudviejų abiejų suknelėms, taigi apsiuvau josios ir dar pasilikau šiek tiek savo skrybėlei. Man baigiant siūti atsikėlė Livi. Ji taip nudžiugo pamačiusi krepo papuošimus, kad net neklausinėjo, iš kur jį gavau.

Taip mažai miegojusi ir taip anksti kėlusi, vos tik pasiekusi kapines, jaučiausi tokia pavargusi, kad pamačiusi mėlyną šilkinę Kiti Koulman suknelę vos nesurikau. Tai buvo įžūlus įžeidimas! Tarsi povas, skleidžiantis uodegą per laidotuves... Stovėdama šalia jos jaučiausi tokia susidėvėjusi, norom nenorom mes lyginomės, ir ji man priminė, kad mano figūra nebe tokia, kokia buvusi.

Bent vienas dalykas pamalonino mane — ir tikrai to gėdijuosi, turėčiau prašyti Dievo atleidimo — jos duktė tokia negraži. Didžiuojuosi matydama, kaip puikiai atrodo Livi šalia tos apleistos Modės.

Aš buvau kuo mandagesnė, bet akivaizdu, kad Kiti Koulman įkyrėjau. Tada ji metė kelias kandžias replikas apie Livi ir nepagarbiai prasitarė. Ji nepasakė konkrečiai apie karalienę, bet pajutau, kad karalienė Viktorija buvo menkinama. Ir dėl jos Albertas neteko žado, leptelėjo kažką jam visai nebūdinga. Vėliau net neprisiverčiau jo paklausti, ką jis turėjo galvoje tai sakydamas.

Nesvarbu, viena kitos mes daugiau nebepamatysime. Visus tuos metus mūsų kapai kapinėse buvo greta, bet mes susitikome pirmą kartą. Tikėkimės, tai nebepasikartos, nors visada nerimausiu, kad tai gali įvykti. Deja, nuo šiol ne taip mėgsiu šitas kapines.

Albertas Voterhausas

Velniškai graži moteris. Net nežinau, ką sau galvojau, kad taip pasakiau. Reikės rytoj kažkaip pamaloninti Trudi, gal nupirkti jos mėgstamų violetinių saldainių.

Smagu, kad susitikau su Ričardu Koulmanu, nepaisant tos urnos ir visa kita. (Kas padaryta, tas padaryta, sakau Trudi. Ji jau ten, ir nebėra reikalo skųstis.) Jis turi neblogą vietą banke. Jie gyvena kalvos papėdėje, ir, sprendžiant iš to, ką jis pasakojo, tai gali būti visai nebloga vieta mums persikelti iš Aislingtono. Taip pat čia yra nebloga kriketo komanda, jis galėtų mane į ją pasiūlyti. Gali būti naudingas vaikinas.

Nepavydžiu jam jo žmonos, nors ji tikrai gražuolė. Būtų gyva bėda. O man jau su Livi problemų užtenka.

Saimonas Fildas

Mergaitėms nubėgus, aš kurį laiką dar tūnojau kape. Nemačiau reikalo išlįsti. Tėvas nesivargino lipti paskui mane ar stovėti viršum duobės ir rėkti. Jis žino, kur mane surasti, jei prireiktų.

— Šias kapines juosia aukšta siena, — visada sakydavo jis. — Gali ją perlipti, bet vis tiek galiausiai grįši atgal pro pagrindinius vartus kojomis į priekį.

Žiūrint iš aštuonių pėdų po žeme, dangus gražus. Jo spalva kaip mergaitės kailio. Jos movos, kaip ji pavadino. Kailis buvo toks švelnus. Norėjau įsikniaubti į jį veidu, kaip kad mačiau darant ją.

Guliu ant nugaros ir stebiu dangų. Retkarčiais praskrenda paukštis, aukštai virš manęs. Nuo duobės kraštų atitrupa žemės gabaliukai ir nubyra man ant veido. Nebijau, kad mane užgrius žemės. Kasdami gilesnius kapus mes kraštus sutvirtiname kapo lentomis, bet dėl šitokių nesivarginame. Šios duobės žemė molinga, kaip reikiant drėgna, todėl laikosi puikiai. Buvo ir taip atsitikę, duobė buvo įgriuvusi, bet dažniausiai, kai žemė smėlinga arba molis išdžiūvęs. Kapo duobėse yra žuvę daug vyrų. Mano tėvas visada sako, kad jei man esant duobėje ji įgriūtų, viena ranka reikėtų uždengti veidą, o kitą ištiesti į priekį. Tada žemėje susidarys oro kišenė ir mane galės rasti pagal išlindusius pirštus.

Kažkas ateina ir pažvelgia į kapą. Prieš šviesą jis atrodo tik juodas siluetas, ir aš nežinau, kas jis. Tik žinau, kad tai ne mano tėvas — jis netrenkia alkoholiu.

— Ką tu ten veiki, Saimonai? — vyras klausia.

Tada aš suprantu, kas jis. Pašoku ant kojų ir nusibraukiu žemes nuo nugaros, užpakalio ir kojų.

— Tik ilsiuosi, sere.

— Tau moka ne už tai, kad ilsėtumeisi.

— Man iš viso nemoka, sere, — pasakau nespėjęs pagalvoti.

— A? Man atrodo, kad tu nemažai gauni iš to, ko čia išmoksti. Tu išmoksti amato.

— Iš mokslo nevalgysiu, sere.

— Gana jau akiplėšiškumo, Saimonai. Tu esi tik Londono kapinių kompanijos tarnas. Už vartų laukia begalė, kurie su malonumu užimtų tavo vietą. Nepamiršk to. Na, ar pabaigei kapą?

— Taip, pone.

— Tada uždenk jį ir eik susirask savo tėvą. Jis turėtų tvarkyti įrankius, turbūt jam reikia padėti. Nežinau, kodėl jį tebelaikau čia.

Aš žinau kodėl. Mano tėvas šią vietą pažįsta geriau nei kas kitas. Jis gali išardyti bet kurį kapą, atsimena, kas kaip palaidotas, kokiame gylyje ir ar kapas yra smėlio ar molio žemės. Jis visa tai išmoko iš senelio. Ir jei labai nori, jis gali labai greitai kasti. Jo rankos kietos kaip akmenys. Jis dirba geriausiai, kai šiek tiek išgeria, bet ne per daug. Tada jis su Džo kasa ir juokiasi, o aš iškeliu ir nuleidžiu kibirą. Tačiau kai jis išgeria per daug, mes su Džo ir kasame, ir pilame.

Ieškau ilgos medžio šakos su strampgaliais, kuria išlipu iš negilių kapo duobių. Tėvas, matyt, ją ištraukė.

— Pone Džeksonai! — šūkteliu, bet jis jau nuėjęs.

Šūkteliu dar kartą, bet jis nepasirodo. Tėvas galvos, kad aš išlipau ir uždengiau kapą, todėl jis irgi čia nesugrįš.

Bandau iškapstyti atramas kojoms duobės šonuose, kad galėčiau išlipti, bet nėra kastuvo, kasu rankomis, o žemė per kieta. Be to, sienos dabar dar kietos, bet aš tikrai nesu tikras, kad jos ilgai tokios bus. Nenorėčiau, kad jos ant manęs užgriūtų.

Dabar duobėje, kurioje esu įstrigęs, jau darosi šalta. Pritupiu ant kulnų ir rankomis apsiveju kojas. Visą laiką vis šaukiuosi pagalbos. Šiandien kasė dar keturias kapo duobes ir statė kelis paminklus, bet nė vieno iš jų nebuvo arti. Vis dėlto gal mane išgirs lankytojas ar grįš viena iš tų dviejų mergaičių. Retkarčiais išgirstu kažkokius balsus ir sušunku „gelbėkit! gelbėkit!“, bet niekas neateina. Žmonės dažniausiai laikosi atokiai nuo ką tik iškastų kapo duobių. Jie mano, kad kažkas gali iššokti iš duobės ir juos sučiupti.

Dangus viršum manęs darosi tamsiai pilkas, ir girdžiu skambantį varpą, pranešantį lankytojams, kad kapinės uždaromos. Kiekvieną dieną vaikštinėja berniukas ir skambina jį. Rėkiu, kol paskausta gerklę, bet varpo skambėjimas mane užgožia.

Po kurio laiko varpas nustoja skambėti ir tada — tamsa. Šokinėju aukštyn ir žemyn norėdamas sušilti, o tada vėl susiriečiu ir apkabinu kelius.

Tamsoje duobė ima dar stipriau atsiduoti moliu ir drėgme. Po žeme teka viena Flytriverio atšaka. Panašu, kad netoli.

Dangus prasigiedrija, ir pradedu matyti žvaigždžių taškelius, jų vis daugiau ir daugiau, ir dangaus lopinėlis visas užsipildo žvaigždėmis, tarsi kažkas būtų ant jo pribarstęs miltų ir ruoštųsi kočioti tešlą.

Stebiu žvaigždes kiaurą naktį. Kape nėra daugiau ką veikti. Iš žvaigždžių formuojasi daiktai — arklys, kirtiklis, šaukštas. Kartais aš nusuku žvilgsnį į šalį, ir jie jau pajudėję. Po kurio laiko arklys dingsta už krašto, tada dingsta ir šaukštas. Pamatau vieną staigiai dangumi praskriejančią žvaigždę. Įdomu, kur ji nulekia skrosdama dangų.

Galvoju apie mergaites: vieną su mova, o kitą gražaus veidelio. Jos dabar guli apkamšytos savo lovose, abi šiltut šiltutėlės. Norėčiau ir aš taip ramiai šiltai miegoti.

Visai neblogai, kol nepradedu judėti. Kai pajudu, taip suskausta, tarsi kas nors suduotų su medine lenta. Po kurio laiko iš viso nebegaliu pajudėti. Turbūt mano kraujas užšalo.

Sunkiausias metas dar prieš akis — nakties pabaiga, kai tuoj tuoj prašvis, bet tebėra tamsu. Tėvas sako, kad daugelis žmonių miršta, nes nesugeba sulaukti, kol prašvis ir ateis diena. Stebiu žvaigždes. Pradingsta kirtiklis, ir tada šiek tiek apsiverkiu. Greičiausiai aš užmiegu, nes kai po kiek laiko pažvelgiu aukštyn, žvaigždžių jau nebėra, o man ant skruostų — sušalusios ašaros.

Vis labiau švinta, bet niekas neateina. Mano burna sulipusi, aš siaubingai ištroškęs.

Tada išgirstu laidotuvių giesmę „Šventoji, šventoji, šventoji“, kurią švilpaudavo mano tėvas dirbdamas. Tai labai juokinga, nes jis jau daug metų nėra buvęs bažnyčioje. Švilpavimas vis artėja ir artėja, aš bandau šūktelėti, bet pernelyg skauda, kad galėčiau surikti.

Girdžiu, kaip jis eina ratu aplink duobę, guldo lentas, o tada žalius kilimus, atrodančius kaip žolė, kad žemė aplink kapo duobę būtų suberta gražiai ir tvarkingai. Tada aplink duobę kloja virves, kurios guls po karstu, kai leis į duobę, ir dvi medines sijas, ant kurių dės patį karstą, po vieną siją duobės galuose. Jis nežiūri gilyn į duobę ir manęs nemato. Iškasus šitiek duobių, nebėra reikalo jas apžiūrinėti.

Bandau išsižioti, bet negaliu. Tada išgirstu prunkščiančius arklius ir girgždančius jų apynasrius, kaip ratai gurgžda per takelį. Suprantu, kad jei dabar neištrūksiu, neištrūksiu niekada. Ištiesiu kojas dejuodamas iš skausmo, tik kažkodėl neišleidžiu nė garso, nes vis dar negaliu praverti burnos. Įstengiu svirduliuodamas atsistoti, kažkaip prisiverčiu išsižioti ir sušunku:

— Tėve! Tėve! — Mano balsas kaip varnos medyje.

Iš pradžių nieko nenutinka. Sušunku dar kartą, tėvas pasilenkia į duobę ir prisimerkęs pažiūri į mane.

— Jėzau, berniuk! Ką tu čia darai?

— Ištrauk mane, tėve! Ištraukit mane!

Tėvas atsigula prie kapo duobės krašto ir ištiesia į mane rankas.

— Paskubėk, berniuk! Imk man už rankų.

Bet aš negaliu jų pasiekti. Tėvas pasisuka kažkur į arklių pusę ir papurto galvą.

— Nėra laiko, berniuk. Nėra laiko.

Jis pašoka ir nueina, aš vėl suklykiu.

Tėvas grįžta kartu su ponu Džeksonu, kuris žiūri į mane baisia veido išraiška. Jis nieko nesako ir vėl nueina, o mano tėvas stovi ir žiūri į poną Džeksoną. Tada ponas Džeksonas sugrįžta ir įmeta į duobę virvę, kurią mes naudojame išmatuoti, ar pakankamai giliai iškasėme. Kas pėda ant virvės yra mazgas. Čiumpu už mazgo ir stipriai laikausi, o jiedu su tėvu traukia mane iš duobės, kol atsiduriu ant kilimo, panašaus į žolę. Strykteliu, nors man visur gelia, ir stoviu prieš laidojimo kompanijos savininką su cilindru, samdomus laidotuvių procesijos berniukus, vilkinčius mažučius juodus apsiaustėlius, ir linksinčius arklius, kad net juodos plunksnos, pritvirtintos prie jų galvų, mosikuoja. Už vežimo, kuriame guli karstas, stovi juodai apsirengę gedėtojai, ir visi jie spokso į mane. Norėčiau nusijuokti, nes jie taip keistai į mane žiūri, bet pamatau siaubingą pono Džeksono veidą ir pabėgu.

Vėliau tėvas, prigirdęs mane romo ir pasodinęs prie ugnies, apsiaustęs antklode, trinkteli per ausis.

— Niekada daugiau taip nedaryk, berniuk, — sako jis, tarsi aš būčiau iš anksto planavęs duobėje pasilikti per naktį. — Kas mums bus, jei prarasiu darbą?

Tada ateina ponas Džeksonas ir išperia mane norėdamas įsitikinti, kad pamoką išmoksiu. Nors man visai vis tiek, beveik nejaučiu jo pėrimo. Jau niekas negali daugiau suteikti skausmo už tą šaltį kapo duobėje.