1906 metų vasaris

Modė Koulman

Dabar jau pažįstu kiekvieną kapinių colį. Pažįstu geriau nei mūsų sodą. Mama mus vedasi ten visą laiką, net žiemą, po pamokų, kai jau temsta, o mes visai neprašome.

Žinoma, ten labai smagu žaisti. Pirma mes susirandame Saimoną, ir jei jis būna laisvas, ateina pasimatyti su mumis. Mes žaidžiame slėpynes ir einame apžiūrėti angelų (atsirado du nauji), o kartais sėdime ant šeimos kapų, ir Lavinija pasakoja istorijas apie kapinėse palaidotus žmones. Ji turi seną kapinių vadovą ir iš jo mėgsta mums skaityti apie mergaitę, kurios suknelė užsidegė, apie papulkininkį, žuvusį Būrų kare, vadintą „drąsiu ir geraširdžiu“, arba apie vyrą, žuvusį per traukinio avariją. Arba paprasčiausiai pati sugalvoja istorijas, kurios man kiek įkyri, bet Saimonas jas mėgsta. Aš neturiu tokios vaizduotės kaip ji. Aš labiau domiuosi augalais ir medžiais arba iš kokio akmens daromi paminklai. Jei su mumis būna Aivi Mei, mokau ją skaityti žodžius, iškaltus antkapiuose.

Nežinau, ką veikia mama, kol mes žaidžiame. Ji kažkur nuklysta, ir aš ją retai bematau. Vėliau ji mus suranda ir pasako, kad laikas eiti namo. Ji tvirtina, kad mums į naudą grynas oras, ir manau, ji yra teisi, bet kartais būna šaltoka, ir pripažįstu, vieta kartais pabosta. Labai juokinga, kai pamenu, kaip žūtbūt norėdavau patekti į kapines ir man neleisdavo, o dabar, kai galiu eiti čia, kada tik noriu, jau taip labai nedomina.

Kiti Koulman

Jis manęs negaus. Aš dėl jo kraustausi iš proto, bet jis manęs negaus.

Beveik dvejus metus aš ėjau į kapines vien tik norėdama su juo pasimatyti. O jis vis tiek manęs nelietė.

Iš pradžių buvau atsargi — nors ir geidžiau jo, nenorėjau, kad tai matytųsi. Visada kartu su savimi pasiimdavau mergaites, tada leisdavau joms eiti žaisti ir apsimesdavau, kad jų ieškau, o iš tikrųjų ieškodavau jo. Žingsniuodavau takeliais pirmyn ir atgal, tarsi susižavėjusi lyginčiau katalikų kryžius su paprastais arba Portlendo akmens obeliskus su granitiniais, arba vardus ant paminklų, iškaltus akmenyje su pritvirtintomis metalinėmis raidėmis. Nežinau, ką apie mane galvojo darbininkai, bet jie pagaliau priprato prie manęs ir visada pagarbiai linktelėdavo.

Apie kapines sužinojau daugybę dalykų, kurie ligi tol nedomino. Žinau, kur dedama atliekama žemė, kai iškasamos duobės ir suguldomi karstai, ir kur laikoma mediena, skirta gilioms kapo duobėms sutvirtinti, ir žali kilimėliai, išklojami aplink ką tik iškastą kapą, kad atrodytų kaip žolė. Žinau, kurie duobkasiai dirbdami dainuoja ir kur jie slepia alkoholio butelius. Mačiau buhalterines knygas ir skirtus žymėti kapams detalius planus su sunumeruotais sklypais. Palengva pripratau prie akmenis traukiančių arklių bet kurioje kapinių vietoje. Pradėjau kapines matyti daugiau kaip pramonės šaką nei dvasinio susitelkimo vietą.

Jis valdo kapines, tarsi jos būtų tvarkingas keleivinis laivas, plaukiantis per vandenyną. Jei reikia, jis gali būti griežtas ir žiaurus savo darbuotojams — kai kurie vyrai yra tikrai labai šiurkštūs. Bet aš manau, kad jis yra teisingas ir vertina kokybišką darbą.

Ir svarbiausiasis man yra švelnus ir neverčia manęs jaustis prastesne už jį.

Mes kalbamės apie įvairiausius dalykus — apie pasaulį ir kaip jis sukurtas, apie Dievą ir kaip Jis jį tvarko. Jis klausia mano nuomonės ir nesijuokia iš jos, o su ja skaitosi. Jis yra toks, koks tikėjausi, kad taps Ričardas. Bet aš suklydau vildamasi, kad mums susituokus mano vyras pasikeis; vietoj to jo bruožai dar labiau įsišaknijo.

Džonas Džeksonas nėra išvaizdus vyras. Jis nėra turtingas, nors nėra ir vargšas. Jis nėra kilęs iš geros šeimos. Džonas nesilanko pobūviuose, teatre ar parodų atidarymuose. Jis nėra išsilavinęs žmogus, nors apsišvietęs; rodydamas Maiklo Faradėjaus kapą disenterių skyriuje, jis sugebėjo paaiškinti apie Faradėjaus eksperimentus su magnetiniais laukais geriau, nei būtų galėjęs papasakoti Ričardas ar netgi mano brolis.

Jis yra teisingas, religingas, principingas ir doras žmogus. Pastarosios jo savybės mane ir atvėrė jam.

Nesu įpratusi, kad mane atstumtų. Negalėčiau pasakyti, kad pati siūliausi, bet man patinka flirtuoti ir aš tikiuosi atsako, kitaip to nedaryčiau. Bet jis neflirtuoja. Kai iš pradžių pamėginau su juo flirtuoti, jis pasakė, kad jam nepatinka koketės ir jis tenori matyti tiesą, todėl aš lioviausi. Per septynis mėnesius — nuolat pertraukiant jo pareigas kapinėse — aš papasakojau jam tiek, kiek mažai tegaliu papasakoti apie savo menką gyvenimą: kaip aš ilgiuosi savo amžinatilsį tėvų ir brolio, apie savo niūrią neviltį, apie neįmanomą vietos prie liepsnos paiešką, kur nėra nei per karšta, nei per šalta. (Nuo jo nuslėpiau tik kelis dalykus — tai, kad žinau, kaip išvengti nėštumo, kad lovoje miegu viena, apie Ričardo primygtinai peršamus Naujuosius metus. Pastaruoju dalyku jis būtų pasišlykštėjęs. Man jau neatrodo taip šlykštu, — tiek esu susitaikiusi su esama padėtimi.)

Kai pagaliau po vasarą pajausto piršimosi rudenį tiesiai jam pasakiau, kam aš jau esu pasiruošusi, jis man atsakė „ne“.

Tuomet kurį laiką lioviausi vaikščioti į kapines ir ėmiau siųsti Dženi su mergaitėmis, kai šios užsinorėdavo. Bet nepajėgiau laikytis nuošalyje. Tad pastaruosius metus mes ir vėl susitikinėjome, bet ne taip dažnai ir be didelių lūkesčių. Skausminga, bet jis laikėsi savo principų, o man teko pripažinti, kad jo principai svarbesni už manuosius.

Taigi mes susitinkame, ir jis su manimi maloniai kalbasi. Šiandien jis man pasakė, kad visada norėjo sesers ir dabar jau turi. Aš jam neatsakiau, kad jau turėjau brolį ir kito nenoriu.