1904 metų gegužė

Modė Koulman

Žinau, kad nederėtų taip sakyti, bet senelė atvažiavusi visada kažkaip sugeba sugadinti dieną. Net prieš atvažiuodama. Mes vakar taip puikiai leidome laiką susėdę aplink stalą vidiniame kieme, vieni kitiems garsiai skaitydami laikraščių ištraukas, kai atėjo jos laiškas. Aš labai mėgstu taip leisti laiką su mama ir tėčiu. Buvo šilta pavasario diena, gėlės mamos sode jau pradėjusios žydėti, ir mama nors kartą atrodė laiminga.

Tėtis skaitė „Mail“ ištraukas, o mama iš vietinio laikraščio apie visus nusikaltimus, įvykdytus praeitą savaitę: sukčiavimas, žmonos mušimas ir daug vagysčių. Ji labai mėgsta nusikaltimų puslapį.

— Paklausykit, — pasakė ji. — Džeimsas Smitsonas stojo prieš teismą apkaltintas pavogęs kaimyno katę. Gindamasis ponas Smitsonas pareiškė, kad katinas paspruko nusinešdamas sekmadienio kepsnį, ir jis tiesiog atsiėmė savo nuosavybę, dabar jau katės viduriuose.

Mes visi trys juokėmės, bet kai Dženi atnešė senelės laišką, mama nustojo šypsotis.

— Ką, po galais, aš su ja darysiu visą dieną? — perskaičiusi laišką pasakė ji.

Tėtis nieko neatsakė, tik suraukė antakius ir toliau sau skaitė laikraštį.

Tuomet aš pasiūliau aplankyti kolumbariumą. Nelabai žinojau, kas tas kolumbariumas, bet tokia vieta kaip tik buvo atidaryta kapinėse, ir žodis skambėjo pakankamai įspūdingai, todėl senelei turėtų būti kaip tik.

— Puiki idėja, Mode, — atsakė mama. — Jei tik ji sutiks.

Tėtis pakėlė akis nuo „Mail“.

— Aš labai nustebsiu, jei ji norės apžiūrėti tokią bjaurią vietą.

— Na, aš nežinau, — pasakė mama. — Man tai atrodo pakankamai geras sumanymas. Stebiuosi, kad tau nepatinka, kai taip mėgsti urnas.

Vos išgirdusi žodį „urna“, žinojau, kad jie ginčysis, todėl nubėgau į sodo galą pasakyti Lavinijai, kad galbūt rytoj eisime į kapines. Tėtis ir ponas Voterhausas pastatė kopėčias, kad mums būtų lengviau perlipti tvorą, po to karto, kai krisdama išsisukau riešą.

Aš šiek tiek prisibijau senelės. Atrodo, kad ji būtų prarijusi žuvies kaulą ir negali jo ištraukti, ir ji kalba dalykus, už kuriuos mane nubaustų. Šiandien atvažiavusi ji pažvelgė į mane ir pasakė:

— Viešpatie, vaike, tu tokia negraži. Niekas neatspėtų, kad tu — Kiti duktė. Ar mano anūkė, tiesą sakant.

Ji visada stengiasi visiems priminti, kad buvo gražuolė, kai buvo jauna.

Nuėjome į mažąją svetainę, ir senelė dar kartą patvirtino, kad ji nepritarė, kai buvo renkamos spalvos šitam kambariui išdažyti. Man jos visai patinka. Jos man primena darbininkų kavinę, į kurią kartais mane nusiveda Dženi. Ten ant kiekvieno stalo stovi puodelis garstyčių ir butelis rudo padažo. Galbūt ir mama juos ten pamatė ir nusprendė tokiomis pat spalvomis nudažyti mažąją svetainę — nors sunkiai įsivaizduoju mamą toje darbininkų kavinėje: ten riebaluota, pilna dūmų ir nesiskutusių vyrų. Mama visada sako, kad jai labiau patinka vyrai, kurių oda lygi kaip tėčio.

Mama nekreipė dėmesio į senelės replikas.

— Prašau kavos, Dženi, — įsakė.

— Man nereikia, — sustabdė Dženi senelė. — Tik puodelį karšto vandens su citrinos griežinėliu.

Stovėjau už jų, kad galėčiau žiūrėti pro pakeliamas žaliuzes. Lauke buvo dulkėta nuo judėjimo gatvėje — arkliai traukė pieno, anglies, ledo pilnus vežimus, kepėjo pasiuntinukas vaikščiojo nuo durų prie durų su duonos pilnu krepšiu, nešiojo laiškus, tarnaitės bėgiojo atlikti nurodymus. Dženi visada sako, kad ji kariauja su dulkėmis ir mūšį pralaimi.

Man patiko žiūrėti į lauką. Kai atsisukau į kambarį, kur šviesos ruože sklandė dulkės, jis atrodė toks ramus.

— Ko tu ten slepiesi? — paklausė senelė. — Eikš čia, kad galėtume tave matyti. Pagrok mums ką nors fortepijonu.

Su siaubu pažiūrėjau į mamą. Ji žinojo, kad aš nekenčiu skambinimo.

Bet ji nepadėjo.

— Nagi, Mode, — pasakė ji. — Pagrok mums ką nors, ką išmokai per paskutinę pamoką.

Atsisėdau prie fortepijono ir nusivaliau rankas į prijuostėlę. Žinojau, kad senelei patiks Mocarto giesmės, todėl pradėjau groti „Lik su manimi“, kurios mama tiesiog nepakenčia. Po kelių posmelių senelė pasakė:

— Dieve mano, vaike, tai siaubinga. Ar geriau groti nesugebi?

Sustojau ir žiūrėjau į klavišus, mano rankos drebėjo. Negaliu pakęsti senelės apsilankymų.

— Nagi, mama Koulman, jai tik devyneri, — pagaliau mama mane apgynė. — Ji jau ilgą laiką neturėjo pamokų.

— Mergaitė privalo tokius dalykus mokėti. Kaip jai sekasi siūti?

— Ne itin gerai, — atvirai atsakė mama. — Ji paveldėjo tai iš manęs. Bet ji puikiausiai skaito. Dabar ji skaito „Protas ir jausmai“, ar ne, Mode?

Aš linktelėjau.

— Ir dar kartą „Alisą stebuklų šalyje“. Mes su tėčiu bandome atkurti iš ten šachmatų žaidimą.

— Skaito, — atsakė senelė, ašaka, atrodo, dar labiau strigo. — Ko ji taip pasieks? Tik prikimš galvą visokių idėjų. Ypač iš tokio niekalo, kaip ta knyga apie Alisą.

Mama išsitiesė kėdėje. Ji visą laiką skaito.

— O kuo blogai mergaitei turėti idėjų, mama Koulman?

— Jos netenkins gyvenimas, jei galva bus prikimšta tų idėjų, — atsakė senelė. — Kaip ir tavęs. Visada sakiau savo sūnui, kad tu nebūsi laiminga. Vesk ją, jei jau taip nori, sakiau, bet ji niekada nebus patenkinta. Buvau visiškai teisi. Tu visada nori daugiau, bet tavo idėjos nepasufleruoja, ko.

Mama nieko neatsakė, bet sėdėjo taip prispaudusi ant kelių rankas, kad net matėsi pabalę krumpliai.

— Tačiau aš žinau, ko tau reikia.

Mama žvilgtelėjo į mane ir tada atsisukusi į senelę papurtė galvą, o tai reiškė, kad senelė ruošiasi pasakyti kažką, ko man nedera girdėti.

— Tau reikia dar vaikų, — pasakė ji nekreipdama dėmesio į mamą. Ji niekada nekreipia dėmesio į tai, ką mama sako. — Gydytojas sakė, jog nėra jokios fizinės priežasties, kad negalėtum turėti vaikų. Tu juk norėtumei broliuko ar sesutės, argi ne, Mode?

Žiūrėjau tai į senelę, tai į mamą.

— Taip, — atsakiau norėdama nubausti mamą, kad liepė man groti fortepijonu.

Taip sakydama nekaip pasijutau, bet juk pagaliau aš pasakiau tiesą. Aš dažnai pavydžiu Lavinijai, nes ji turi Aivi Mei, net jei ir Aivi Mei įkyri, kai kur nors su mumis eina.

Kaip tik tuo metu atėjo Dženi, nešina padėklu, ir mums visoms palengvėjo ją pamačius. Kai ji patiekė gėrimus, man pavyko išsprukti su ja. Mama kažką pasakojo apie Vasaros parodą Karališkojoje meno akademijoje.

— Aišku, kad bus šlamštas, — sakė senelė man jau uždarant duris.

— Šlamštas, — pakartojo Dženi purtydama galvą ir raukdama nosį, kai jau buvome virtuvėje.

Ištarė visai kaip senelė, ir aš juokiausi, kol paskaudo pilvą.

Kartais svarstau, kam senelė varginasi ir pas mus atvažiuoja. Ji su mama nesutaria beveik dėl nieko, ir senelė nelabai mandagiai išsako savo nuomonę. Mama visada viską turi užglaistyti.

— Jos amžiaus privilegija, — atsako tėtis, kai mama skundžiasi.

Akimirką pasijutau labai blogai, kad taip palikau mamą svetainėje, bet vis dar pykau, kam ji pasakė, kad man taip pat nesiseka siūti, kaip ir groti fortepijonu. Todėl likau virtuvėje ir padėjau poniai Beiker ruošti priešpiečius. Mes kaip tik valgysime šaltą jautienos liežuvį su salotomis ir pyragaičius desertui. Priešpiečius, kurie niekada senelės nedomina.

Kai Dženi nusileido su kavos padėklu, ji pasakė nugirdusi, kad senelė norėtų aplankyti kolumbariumą, „net jei jis ir pagonių“. Nesulaukiau, kol ji baigs pasakoti, ir nubėgau pasikviesti Lavinijos.

Kiti Koulman

Atvirai kalbant, mane nustebino, kad ponia Koulman taip norėjo apsilankyti kolumbariume. Tikėjausi, kad tas sumanymas kirsis su jos tvarkingumu ir taupumu, be to, ji aiškiai pasakė, kad vieta netinkama krikščionims.

Kad ir kaip ten būtų, man palengvėjo, kad turėsiu ką su ja daryti. Visada baimindavausi jos apsilankymų, nors dabar jau paprasčiau, palyginus su tuo, kas buvo tik susituokus. Prireikė dešimties metų, kad išmokčiau su ja elgtis — kaip su arkliu, tik man nepavyksta susitvarkyti su arkliais — jie tokie dideli ir nevikrūs.

Bet elgtis su ja aš išmokau. Pavyzdžiui, portretai. Vestuvių proga ji mums padovanojo kelis tamsius aliejinius įvairių Koulmanų portretus dar nuo praeito šimtmečio. Visų jų veiduose buvo ta pati išraiška, kuri būdinga ir jai. Tai labai keista, nes neatrodytų, kad tai turėtų būti paveldima, o yra perimama ištekėjus.

Portretai labai niūrūs, bet ponia Koulman primygtinai reikalavo, kad jie kabėtų koridoriuje, kur kiekvienas apsilankęs galėtų juos matyti ir žavėtis; o Ričardas nesistengė jos atkalbėti. Jis retai jai prieštarauja. Vienas jo maištingas poelgis buvo vedybos su gydytojo dukra iš Linkolnšyro, ir turbūt jis iki savo dienų galo vengs su ja pyktis. Taigi portretai buvo pakabinti. Po šešių mėnesių aš atradau kelias akvareles augaliniais motyvais būtent tokio dydžio, kaip ir portretai, ir pakabinau juos, o kai tik ponia Koulman pranešdavo, kad atvyks, pakabindavau portretus. Dėkui Dievui, ji ne iš tų žmonių, kurie atvyksta netikėtai — ji visada praneša atvykimo dieną, ir aš turiu laiko į valias, kad apkeisčiau paveikslus.

Kelerius metus keisdama paveikslus įgijau daugiau pasitikėjimo ir galiausiai pasiryžau palikti akvarelę. Žinoma, ji tai pastebėjo dar prieš atsisagstydama paltą.

— Kur šeimos portretai? — griežtai paklausė. — Kodėl jie ne savo vietose?

Laimė, buvau pasiruošusi.

— Ak, mama Koulman, — (kaip erzina, kad turiu ją taip vadinti — ji man ne mama), — aš nerimavau, kad jiems gali pakenkti skersvėjai nuo durų, todėl juos perkabinau į Ričardo kabinetą, ten jis galės jaukiai jaustis savo protėvių apsuptyje.

Jos atsakymas buvo tipiškas.

— Aš net pati nežinau, kodėl tu palikai juos čia kabėti šitiek laiko, bet čia tavo namai, galų gale tikrai negaliu tau patarinėti, kaip juose tvarkytis.

Dženi kikendama vos nenumetė ponios Koulman palto ant grindų — ji puikiai žino, kiek kildavo nereikalingo triukšmo dėl tų paveikslų, nes kiekvieną kartą ir padėdavo juos perkabinti.

Neseniai pasiekiau ir vieną pergalę prieš ponią Koulman ir pagaliau nutraukiau begalę slegiančių popiečių, po kurių turėdavau prigulti išgėrusi „Beechams“ piliulių. Pergalė buvo ponia Beiker. Pasirinkau ją virėja dėl jos pavardės1 — neatsispyriau lengvabūdiškumui. Ir negalėjau susilaikyti — pasisakiau ir poniai Koulman.

Tai išgirdusi ji išsigando ir išspjovė arbatą.

— Pasirinkai dėl jos pavardės? Nebūk kvaila! Kaip galima taip tvarkyti namų ūkį?

Begaliniam mano pasitenkinimui, ponia Beiker — smulki, uždara moteris, primenanti man šakelių ryšulį, — pasirodė esanti brangakmenis. Ūkiška, puiki virėja, instinktyviai suprantanti kai kuriuos dalykus, kurių man net nereikia jai sakyti. Pavyzdžiui, kai pranešiau jai, kad priešpiečių atvyksta ponia Koulman, ji vietoj tirštos aštrios sriubos su prieskoniais pateikia sultinį, o vietoj omleto — virtą kiaušinį. Taip, ji tikras brangakmenis.

Dženi — tikras išbandymas, bet man ji labiau patinka nei ponia Beiker, kuri įpratusi į visus žiūrėti iš pasalų ir atrodo visada įtartinai. Dženi burna plati ir apvalūs skruostai — veidas tiesiog sutvertas juokui. Ji vis sukinėjasi tarp savo darbų kvailai šypsodamasi, tarsi tuoj pratrūks ir papasakos kokį juokelį. Ji taip ir daro — aš ją girdžiu kvatojančią virtuvėj. Stengiuosi negalvoti, bet vis svarstau, gal ji kartais juokiasi ir iš manęs. Žinoma, kad juokiasi.

Ponia Koulman, be abejo, sako, kad ja neverta pasitikėti. Įtariu, kad ji gali būti teisi. Dėl Dženi kažkas kelia nerimą — atrodo, vieną dieną ji trenks kaip perkūnas ir pasekmes kęsime mes visi. Bet aš tvirtai nusiteikusi ją ir toliau laikyti namuose, bent jau tam, kad paerzinčiau ponią Koulman.

Dar ji gera Modei — šilta mergina. (Ponia Beiker šalta kaip alavas.) Nuo tada, kai išėjo Modės auklė ir jau ruošiausi ieškoti kitos, Dženi tapo nepakeičiama Modės prižiūrėtoja. Ji dažnai vedasi Modę į kapines — Lavinijos įgeidis, kurį perėmė ir Modė. Ir kodėl aš tada neįsikišau, nors turėjau tai sutrukdyti. Dženi nedaug ir skundžiasi — manau, jai patinka, kad turi galimybę atsipūsti. Į kapines ji visada išeina puikiai nusiteikusi.

Modė pasakė, kad ir Voterhausai norėtų apžiūrėti kolumbariumą, tik to ir trūko. Spėju, kad nors Gertrūda Voterhaus ir nebūtų iš tinkamo sluoksnio tapti ponios Koulman sūnaus žmona (aš irgi nebuvau), vis tiek ji mažų mažiausiai geriau sugyventų su ponia. Jos bent jau galėtų kartu garbinti amžinatilsį karalienės atminimą.

Kolumbariumas įrengtas viename Libano žiedo požemyje, kur aplink Libano kedrą buvo iškastas kažkas panašaus į tunelį, apsuptą dviguba eile šeimyninių požemių. Norint ten patekti, reikia užkopti Egipto alėja, niūria požemių, apkibusių rododendrais, eile. Mus pasitiko egiptietiško stiliaus įėjimas su įmantriomis kolonomis, puoštomis lotosų žiedais. Visa aplinka ten šiek tiek teatrališka — esu tikra, kad ji buvo labai stilinga 1840 metais, o dabar mane nuo jos ėmė juokas. Bent jau medis tikrai gražus: jo kreivos šakos išsiskleidusios beveik horizontaliai, kaip melsvai žalsvų adatų skėtis. Dangus už jo šiandien toks mėlynas, kad man šokteli širdis.

Ko gero, turėjau merginas parengti tam, ką jos ketino pamatyti. Modė yra ganėtinai flegmatiška ir stiprių nervų, o Aivi Mei, jaunesnioji Voterhausų mergaitė didelėmis, šviesiai rudomis akimis, mintis pasilieka sau. Bet Lavinija yra tokia, kuri būtinai ras pretekstą nualpti, ką ji skubiai ir padarė vos žvilgtelėjusi pro geležines groteles į kolumbariumą. Nors iš tikrųjų nelabai kas ir matosi — tai yra siauras, aukštas požemis, pilnas maždaug vienos pėdos pločio ir aštuoniolikos colių aukščio nišų. Visos jos tuščios, išskyrus dvi nišas aukštai, uždengtas akmeninėmis plokštėmis, ir dar vieną, kurioje pastatyta urna, ir ji dar neuždengta plokšte. Turint galvoje, kad čia ant daugelio kapų stovi urnos, sunku suprasti, kodėl Lavinija šitaip sureagavo.

Reikia pripažinti, kad buvo slaptai malonu iki tos akimirkos, kol Gertrūda Voterhaus ir ponia Koulman ėmė puikiai sutarti. Negalėčiau pasakyti, kad pavydėjau, bet jaučiausi šiek tiek nekaip. Gertrūda turėjo gaivinti savo aukštielninka parkritusią dukrą, mosuodama uostomąja druska jai po nosimi, tuo metu Aivi Mei vėdavo ją nosinaite, o ponia Koulman ėmė pykti.

— Kas darosi šitai mergaitei?! — užrėkė ji.

— Deja, ji pernelyg jautri, — atsakė vargšė Gertrūda. — Jai geriau nematyti tokių vaizdų.

— Hm! — nepritardama pasakė ponia Koulman.

Tokia jos reakcija žalingesnė už bet kokius žodžius.

Belaukiant, kol atgaivins Laviniją, Modė paklausė manęs, kodėl šita vieta vadinama kolumbariumu.

— Lotyniškai karvelidė — vieta, kur gyvena paukščiai.

— Bet paukščiai čia negyvena.

— Ne. Šios mažos nišos yra skirtos urnoms, kaip matai, kaip kad mes esame pastatę urną ant mūsų kapo, tik šios daug mažesnės.

— Bet kodėl urnas laiko čia?

— Dauguma žmonių, kai numiršta, yra palaidojami karstuose. O kai kurie nori būti sudeginti. Urnose laikomi pelenai, o urnos sudedamos čia.

— Sudeginti? — Modė atrodė truputį sukrėsta.

— Kremuoti — iš tikrųjų taip vadinama, — pasakiau. — Tai nėra blogai. Bent jau ne taip gąsdina, kaip laidojimas karste. Mažų mažiausiai tai yra daug greitesnis būdas. Dabar jis vis populiarėja. Turbūt aš irgi norėčiau, kad mane kremuotų, — paskutinis sakinys man išsprūdo truputį lengvabūdiškai, nes iš tikrųjų nesu niekada to svarsčiusi.

Tačiau dabar, žiūrint į urną vienoje nišų, man tai pasirodė patrauklu. Nors gal ir nelabai norėčiau, kad mano pelenai būtų supilti į urną. Verčiau tegu juos kur nors išbarsto, kad geriau augtų gėlės.

— Paistalai! — įsiterpė ponia Koulman. — Be to, visiškai nedera pasakoti tokių dalykų Modės amžiaus mergaitei, — pasakiusi ji jau nebegalėjo atsispirti ir tęsė toliau, — be to, tai nekrikščioniška ir nelegalu. Net įdomu, ar teisėta iš viso statyti tokią vietą, — ji mostelėjo į kolumbariumą, — jei ji skatina kriminalinę veiklą.

Jai bekalbant, greitu žingsniu laiptais šalia kolumbariumo, vedančiais iš aukštesnio į žemesnįjį žiedo aukštą, nusileido vyras. Ją išgirdęs, jis staigiai sustojo.

— Atleiskite, ponia, — pasakė jis lenkdamasis poniai Koulman. — Negalėjau nenugirsti jūsų pastabos. Iš tiesų kremavimas nėra neteisėtas. Jis visada buvo teisėtas Anglijoje, tik jo paprasčiausiai nepripažino visuomenė, ir dėl to nebuvo vykdomas. Bet krematoriumas stovi daugybę metų — pirmasis krematoriumas buvo pastatytas 1885 metais.

— Kas jūs toks? — griežtai paklausė ponia Koulman. — Ir koks jūsų reikalas, ką aš sakau!

— Atleiskite, ponia, — pakartojo jis, dar kartą nusilenkdamas. — Aš ponas Džeksonas, esu atsakingas už šias kapines. Tiesiog norėjau jums paaiškinti apie kremavimą, nes siekiau užtikrinti, kad kolumbariume nėra nieko neteisėto. Kremavimo aktas buvo priimtas prieš dvejus metus, jis nustato procedūras ir jų taikymą visoje Britanijoje. Kainos paprasčiausiai paklūsta visuomenės paklausai, kartu atspindi viešąją nuomonę šiuo klausimu.

— Jūs tikrai neatspindite mano nuomonės šiuo klausimu, jaunuoli, — susierzino ponia Koulman, — ir čia aš esu kapo savininkė, — beje, jau beveik penkiasdešimt metų.

Nusišypsojau, kad pavadino jį jaunuoliu — jis atrodė mažų mažiausiai keturiasdešimties, žilais plaukais ir tankiais ūsais. Buvo ganėtinai aukštas, dėvėjo tamsų kostiumą ir kietą vyrišką skrybėlę. Jei jis nebūtų prisistatęs, greičiausiai manyčiau, kad koks gedėtojas. Turbūt esu jį ir anksčiau mačiusi, tik negalėjau prisiminti.

— Aš nenoriu pasakyti, kad kremavimas neturėtų būti atliekamas, — tęsė ponia Koulman. — Nekrikščionims tai galėtų būti dar vienas pasirinkimas: induistams ir žydams, ateistams ir savižudžiams — visiems tiems, kuriems nerūpi jų sielos. Bet aš esu stipriai sukrėsta matydama tokį dalyką, pastatytą šventoje žemėje. Kolumbariumas turėtų būti įrengtas disenterių vietoje, kur žemė nėra šventa. Čia tikras krikščionybės įžeidimas.

— Tie, kurių palaikai kolumbariume, tikrai buvo krikščionys, ponia, — pasakė ponas Džeksonas.

— O kaip dėl susijungimo? Kaip kūnas ir siela vėl susijungs prisikėlimo dieną, jei kūnas... — ponia Koulman sakinio nepabaigė, tik ranka pamojo į nišas.

— Sugruzdo į traškutį, — Modė pabaigė už ją.

Sutramdžiau kikenimo priepuolį.

Visai nesutrikęs nuo jos puolimo, ponas Džeksonas, regis, vis labiau įsitraukė. Jis gana ramiai stovėjo rankas sugniaužęs už nugaros, tarsi diskutuotų apie matematinę lygtį, o ne keblų teologinį klausimą. Mudvi su Mode ir Voterhausai — jau atsigavus ir Lavinijai — visi spoksojome į jį, laukėme, kol prabils.

— Nėra jokios abejonės, kad suiręs palaidoto žmogaus kūnas niekuo nesiskiria nuo sudegintojo pelenų, — pasakė jis.

— Be abejo, skiriasi! — seilėmis taškėsi ponia Koulman. — Be to, tai yra labiausiai atstumiantis argumentas, ypač kai šalia stovi mūsų mergaitės, o viena jų ką tik atsigavo po priepuolio.

Ponas Džeksonas apsižvalgė, tarsi tik dabar mus pamatytų.

— Labai atsiprašau, panelės, — jis nusilenkė (dar kartą). — Tikrai nenorėjau įžeisti. — Tačiau jis net neketino baigti pokalbio, kaip kad tikėjosi ponia Koulman. — Tiesiog sakyčiau, kad Dievas yra labai galingas, ir visai nesvarbu, kad ir ką padarytume su palaikais, Jo tai nesustabdys, jei Jis norės ir vėl sujungti mūsų kūnus su sielomis.

Tuomet stojo tyla, pertraukiama tik trumpų Gertrūdos Voterhaus žiopčiojimų. Jo argumentas turėjo potekstę — jei ponia Koulman prieštaraus, vadinasi, ji pati abejoja Dievo galybe — ir jis nepralošė. O ponia Koulman, kurią pažinojau daugybę metų, turbūt pirmą kartą pristigo žodžių. Žinoma, tai ilgai netruko, tačiau ta akimirka be galo mane pamalonino.

— Jaunuoli, — pagaliau pasakė ponia Koulman, — jei Dievas būtų norėjęs, kad mirusiuosius degintų, būtų pareiškęs Biblijoje. Eime, Mode, — greitai pasakė ji atsukdama ponui Džeksonui nugarą, — pats metas aplankyti mūsų kapą.

Jai nusivedant nenorinčią išeiti Modę, ponas Džeksonas pažvelgė į mane, ir aš jam nusišypsojau. Jis ketvirtą kartą nusilenkė, sumurmėjo kažką, kad „buvo malonu pabendrauti“, ir nuskubėjo kiek nuraudusiu veidu.

Ką gi, pagalvojau. Ką gi.

Lavinija Voterhaus

Aš neketinau nualpti, tikrai visai neketinau. Žinau, Modė galvoja, kad aš nualpau tyčia, bet aš tikrai šį kartą taip nepadariau. Tiesiog kai pažvelgiau į kolumbariumą, esu tikra, kad pastebėjau kažkokį judėjimą. Pamaniau, kad tose urnose galėtų būti kokios vargšės sielos vaiduoklis, plevenantis viduje ir ieškantis sau kūno. Tuomet pajutau, kaip kažkas prisilietė man prie sprando, ir esu tikra, kad tai ir buvo vaiduoklis, todėl ir nualpau.

Kai vėliau papasakojau Modei viską, kas nutiko, ji pasakė, kad greičiausiai tai bus šešėlis nuo kedro, krentantis ant kolumbariumo. Bet aš žinau, ką mačiau, ir tai tikrai buvo ne iš šio pasaulio.

Vėliau jaučiausi kiek bjauriai, bet į mane niekas nekreipė dėmesio, net nepasiūlė stiklinės vandens — visų smalsumą žadino tas vyras, šnekantis apie sudeginimą ir kitokius niekus. Net negalėjau išklausyti, ką jis pasakojo — tai buvo taip nuobodu.

Tada Modės senelė nusitempė ją, mūsų mamos nusekė paskui, ir tik Aivi Mei manęs palaukė. Kartais ji būna labai maloni. Atsistojau ir valiausi suknelę, kai viršum savęs išgirdau kažkokį krebždesį. Pažvelgiau aukštyn ir ant kolumbariumo stogo pamačiau Saimoną! Negalėdama susivaldyti surikau, taip mane buvo išgąsdinę visi tie vaiduokliai. Nemanau, kad kas nors be Aivi Mei mane išgirdo — niekas nesugrįžo pažiūrėti, kas nutiko.

Atsigavusi šūktelėjau:

— Ką tu čia veiki, išdykėli?

— Žiūriu į tave, — akiplėšiškai atsakė jis.

— Tai ar aš tau patinku? — paklausiau.

— Žinoma.

— Labiau už Modę? Aš gražesnė.

— Jos mama gražesnė už visas, — atsakė jis.

Susiraukiau. Visai ne tai norėjau iš jo išgirsti.

— Eikš, Aivi Mei, — pasakiau, — reikia susirasti kitus. Ištiesiau jai ranką, bet ji neėmė. Ji tik žiūrėjo į Saimoną, rankas sunėrusi už nugaros, tarsi ką nagrinėtų.

— Aivi Mei nedaug šneka, ar ne? — pasakė Saimonas.

— Ne, nedaug.

— Kartais aš šneku, — įsiterpė ji.

— Na va, matai, — linktelėjo Saimonas.

Jis jai nusišypsojo, o mano nuostabai, Aivi Mei nusišypsojo jam.

Kaip tik tuo metu grįžo tas vyras — ponas Džeksonas, tas, kuris pasakojo apie deginimą. Jis skubėjo už kampo, kai pamatė Saimoną ir mane, ir stabtelėjo.

— Ką tu čia darai, Saimonai? Tu turėtum padėti savo tėvui. Ir ką tu veiki su šitomis mergaitėmis? Jos ne tokiems, kaip tu. Ar jis jums trukdo, panele? — jis paklausė manęs.

— O taip. Jis man labai trukdo, — atsakiau.

— Saimonai! Sumokėsi savo tėvo darbu. Bėk ir pasakyk jam, kad baigtų kasęs. Viskas baigta, jaunuoli.

Nežinau, ar jis apsimetinėjo. Jis atsistojo ir įsispoksojo į tą vyrą. Saimonas tarsi norėjo kažką pasakyti, bet žvilgtelėjo į mane ir nepasakė. Tada jis žengė porą žingsnių atgal ir man nespėjus susivokti peršoko mums per galvas nuo kolumbariumo stogo tiesiai į kedro žiedą. Aš taip nustebau, kad paprasčiausiai stovėjau išsižiojusi. Jis nušoko iš kokių dešimties pėdų aukščio.

— Saimonai! — vėl riktelėjo tas vyras.

Saimonas užsikorė į kedrą ir ėmė lipti jo šakomis aukštyn.

Kai jau buvo pakankamai aukštai, jis sustojo ir atsisėdo ant šakos, nugara atsisuko į mus ir ėmė makaluoti kojomis. Jis buvo be batų.

— Ji melavo. Jis mums visai netrukdė.

Aivi Mei visada nusprendžia prabilti, kai to visiškai nenoriu. Knietėjo jai žnybtelėti.

Ponas Džeksonas pakėlė antakius.

— O ką jis darė?

Nežinojau ką sakyti ir pažiūrėjau į Aivi Mei.

— Jis mums rodė kelią, — pasakė Aivi Mei.

Aš linktelėjau.

— Suprantate, mes pasiklydome.

Ponas Džeksonas atsiduso. Ėmė judinti žandikaulius, tarsi ką kramtytų.

— Gal aš jus, mažosios panelės, palydėsiu iki mamos. Ar žinote, kur ji yra?

— Prie mūsų kapo, — pasakiau.

— O koks tavo vardas?

— Lavinija Ermintrūda Voterhaus.

— A, pievoje, su angelu.

— Taip, žinote, angelą išrinkau aš.

— Tai eime su manimi.

Kai jau pasisukome eiti paskui tą vyrą, aš vis tiek kaip reikiant įgnybiau Aivi Mei, bet nepajutau didelio malonumo, nes ji nesuriko. Manau, ji nusprendė, kad šiandien jau pakankamai aušino burną.

Edita Koulman

Apsilankymą teko nutraukti. Ketinau likti vakarienės ir pasimatyti su Ričardu, bet kelionė į kapines buvo tokia varginanti, kad grįžusi į sūnaus namus paprašiau tarnaitės, kad iškviestų man karietą. Mergaitė stovėjo koridoriuje ant padėklo laikydama dozę „Beechams“ — bent vieną kartą nujautė, kuo gali pasitarnauti. Ji pagardino vaistus vandeniu su citrina, — nereikalingas darbas. Aš jai tai pasakiau, o ši ėmė ir sukikeno. Įžūli mergiotė. Aš ją iš karto būčiau išsiuntusi pro duris, bet Kiti, atrodo, to net nepastebėjo.

O labiausiai mane erzino tai, kad Kiti man nepasakė, kas tokie tie Voterhausai — taip būčiau išvengusi tos nelaimingos akimirkos. (Negaliu negalvoti, kad ji taip pasielgė tyčia.) Kai aplankėme mūsų šeimos kapą, aš padariau pastabą apie angelą ant gretimo kapo. Prieš kurį laiką Ričardas buvo minėjęs, kad ketina prašyti kapo savininkų pakeisti angelą į urną, panašią į mūsų. Aš paprasčiausiai paklausiau Gertrūdos Voterhaus, ką ji mano apie statulą — nesusivokiau perskaityti pavardę, iškaltą ant antkapio. Lygiai taip, kaip aš nustebau, sužinojusi, kad tas angelas ant kapo yra jų, ji nustebo, kad mums jis nepatinka. Siekdama atskleisti tiesą — pagaliau kas nors turi tai padaryti, ir tokius dalykus visada tenka daryti man — aš pasistengiau nekreipti dėmesio į trikdančią draugiją ir paaiškinau, kad visiems daug labiau patiktų, jei ant kapų stovėtų viena prie kitos derančios urnos. Bet Kiti man paprieštaravo ir pasakė, kad dabar jai tas angelas visai patinka, o Gertrūda Voterhaus prisipažino, kad jiems visai nepatinka mūsų urna. Tik pamanykite!

Tada cyptelėjo ta įkyri Voterhausų mergaitė, ji pasakė, kad jei ant kapų bus vienodos urnos, žmonės galvos, kad šeimos giminingos. Turiu pasakyti, kad ta pastaba mane privertė pamąstyti. Nemanau, kad tokia sąjunga su Voterhausais išeitų Koulmanams į naudą.

Ir dar man nepatinka, kad Voterhausų mergaitė daro įtaką mano anūkei — ji neturi saiko jausmo ir gali sugadinti Modę. Galėtų Modė susirasti daug geresnę draugę.

Nusiplaunu rankas. Angelo ir urnos reikalų daugiau neliesiu. Bandžiau pagerinti padėtį, bet, ko gero, čia turi susitvarkyti vyrai, ir mes, moterys, turėsim pakentėti. Kita vertus, visai nepanašu, kad Ričardas ruoštųsi ką nors daryti, juoba kad angelas jau pastatytas daugiau kaip treji metai ir atrodo, kad jiedu su Albertu Voterhausu neblogai susidraugavę kriketo komandoje.

Situacija buvo labai trikdanti, o aš niršau ant Kiti, kad ji su manimi šitaip pasielgė. Tarsi būtų norėjusi mane sugėdinti. Su ja niekada nebuvo lengva, bet kai Ričardas ją vedė, buvau linkusi būti jai tolerantiškesnė, nes žinojau, kad jis yra laimingas. Kad ir kaip ten būtų, pastaruosius kelerius metus aš su ja visai nebesutariu. Žinoma, niekada negalėčiau apie tai kalbėti su Ričardu, atvirai kalbant, aš esu tikra, kad ji nebepriima jo į savo lovą — kitaip jiedu turėtų daugiau vaikų, ir Ričardas nebūtų toks niūrus. O aš tegaliu Kiti užsiminti, kad viskas turėtų kitaip klostytis, bet mano pastabos reikiamo rezultato neduoda — Ričardas su ja nebelaimingas, ir nepanašu, kad ji ketintų dar kartą padaryti mane senele.

Norėdama užglaistyti santykius su Gertrūda Voterhaus, pakeičiau pokalbio temą, kad nebekalbėtume apie kapines, nes matau, kad dėl kapinių nesutarsime. Kai mudu su vyru buvome susituokę, jis atsivežė mane į kapines, norėdamas parodyti šeimos kapą, ir tuomet įsitikinau, kad pasirinkau gerą vyrą. Kapinės atrodė rimtos, jaukios ir tvarkingos: apsauginės sienos buvo aukštos, gėlių lysvės ir takeliai atrodė sutvarkyti, darbininkai neįkyrūs ir profesionalūs. Visų garbinamas kraštovaizdis manęs nedomino, ir man buvo visai tas pat dėl tos bereikalingos Egipto alėjos ar Libano žiedo. Tačiau juos pamačiusi aš supratau, kad tai geros kapinių reputacijos požymiai, tokių kapinių, kokios ir reikalingos mūsų klasės žmonėms laidoti. Tikrai nėra kuo skųstis.

Kad ir kaip ten būtų, dabar kapinių lygis keičiasi. Šiandien lysvėje mačiau nuvytusias tulpes. Prieš trisdešimt metų to niekada nebūtų nutikę — tada vos gėlei apvytus ji būtų pakeista kita. Ir tai ne vien kapinių valdymo problema. Kai kurie kapų savininkai net drįso kapus apsodinti laukinėmis gėlėmis! Greitai jie atsives karvę, kuri galės čiaumoti vėdrynus.

Norėdama atkreipti dėmesį į pakitusį kapinių lygį parodžiau kelias gebenes, augančias ant kaimyninio kapo (ne ant Voterhausų), jau šliaužiančias mūsų kapo link. Jei niekas nesikeis, jos greitai uždengs urną, ir ši nuvirs. Kiti jau ruošėsi jas išrauti, bet aš ją sustabdžiau primindama, jog tai kapinių valdytojas turi pasirūpinti, kad svetimos gebenės neaugtų ant mūsų nuosavybės. Aš primygtinai pareikalavau palikti tą gebenę augti kaip įkaltį, kad pats valdytojas susirūpintų esama padėtimi.

Mano didžiai nuostabai, Kiti nuėjo ieškoti valdytojo ir paliko Gertrūdą Voterhaus su manimi regzti labai nejaukų pokalbį tol, kol grįžo — o tai, tiesą pasakius, labai ilgai truko. Matyt, ji apėjo visas kapines.

Atvirai kalbant, Gertrūda Voterhaus yra pakankamai maloni. Ko jai trūksta — tai charakterio tvirtumo. Ji galėtų kiek pasiskolinti iš mano marčios, kuri jo turi daug daugiau, nei jai reikia.

Saimonas Fildas

Man patinka būti čia, medyje. Galima apžvelgti visas kapines ir dar miestą. Gali kuo ramiausiai sau sėdėti viršuje, ir niekas tavęs nematys. Viena didelė juoda varna atskrenda ir atsitupia ant šakos šalia manęs. Aš ant jos nesušunku ir nieko į ją nemetu. Leidžiu jai tupėti su manimi.

Bet sėdžiu neilgai. Mergaitėms nuėjus nulipu žemyn jų ieškoti. Bėgu pagrindiniu taku, kol pamatau į kitą pusę einantį poną Džeksoną, todėl neriu ir slepiuosi už paminklo.

Jis kalbasi su vienu sodininku.

— Kas ta moteris su mergaitėmis? — klausia jis. — Ta, kuri apsivilkusi žalią kaip obuolys suknelę?

— Tai ponia Koulman, viršininke, ir Kiti Koulman. Žinote tą kapą šalia skurdžių skyriaus su didele urna? Ten jų kapas.

— Taip, žinoma. Urna ir angelas, pastatyti per arti vienas kito.

— Taip. O ji tikra gražuolė, argi ne?

— Pasisaugok, vyre.

Sodininkas tyliai nusijuokia.

— Žinoma, viršininke. Žinoma, pasisaugosiu.

Jiems praėjus, aš toliau kiūtinu pasislėpęs už paminklų. Turiu slėptis nuo sodininkų, dirbančių pievoje. Čia taip tvarkinga, visa žolė dailiai nupjauta, piktžolės išrautos ir takeliai nuravėti. Kai kurios vietos kapinėse man dabar nelabai ir rūpi, bet pievoje visada kas nors ką nors daro. Ponas Džeksonas teigia, kad pieva turi gerai atrodyti dėl lankytojų, nes kitaip jie nebepirks sklypų kapinėse ir nebus ko mokėti mums. Mano tėvas teigia, kad tai vieni paistalai — žmonės miršta kiekvieną dieną ir reikalinga vieta jiems palaidoti, ir jie mokės, nepaisant to, nupjauta žolė ar ne. Jis sako, kad svarbiausia, ar gerai iškasti kapai.

Susigūžiu už kapo su angelu. Livi kapo. Ant jos dar nėra išbraižytos kaukolės su sukryžiuotais kaulais, nors man tiesiog niežti delnus matant jį tokį tuščią. Laikausi žodžio.

Priešais tuos du kapus stovi moterys ir kalbasi, o Livi ir Modė sėdi ant žolės, pina vainikus iš ramunyčių. Kartkartėmis aš iškišu galvą, bet jos manęs nemato. Tik Aivi Mei mato: ji spokso į mane savo žalsvai rudomis akimis kaip katė, kuri tave pamačiusi sustingsta ir laukia, ką tu darysi — paspirsi ar paglostysi. Ji nieko nesako, o aš pridedu pirštą prie lūpų, kad tylėtų. Esu jai skolingas, kad išsaugojo mano tėvui darbą.

Tada išgirstu, kaip moteris žalia suknele sako:

— Einu ir surasiu valdytoją poną Džeksoną. Gal jis pakvies ką nors, kas šia vieta pasirūpins.

— Tai nieko nepakeis, — sako senoji ponia. — Čia tiesiog pasikeitęs požiūris. Naujojo amžiaus požiūris, kai žmonės negerbia mirusiųjų.

— Vis dėlto jis bent jau pasirūpins, kad išrautų šitą gebenę, jei jau man neleidžiate, — taria žaliai vilkinti ponia. Ji spirteli į suknelės padurkus. Tarsi bandytų jais atsikratyti. — Tiesiog eisiu ir jį surasiu. Netruksiu ilgiau minutės.

Ji eina taku tolyn, o aš išsmunku iš už paminklo ir seku paskui.

Norėčiau jai pasakyti, kur dabar yra ponas Džeksonas, bet tiesiog savęs nebeatpažįstu. Šiandien kasa tris kapus ir vyksta ketverios laidotuvės. Prie araukarijos medžio stato koloną, ir yra keli nusėdę kapai, ant kurių reikia užpilti daugiau žemės. Ponas Džeksonas gali būti bet kurioje vietoje, prižiūri vyrus. Arba geria puodelį arbatos savo būdelėje, arba kaip tik šiuo metu parduoda kam nors kapą. Bet ji to nežino.

Vidury pagrindinio tako jos vos neparbloškia arklių kinkinys, velkantis granito luitą. Ji atšoka atgal, bet neklykteli kaip kitos moterys. Ji tiesiog stovi visa išbalusi, o kol išsitraukia nosinę ir prispaudžia ją prie kaktos ir kaklo, aš pasislepiu už kukmedžio.

Egipto alėjos pusėn artėja duobkasiai su kastuvais, užmestais ant pečių. Jie smarkūs vyrai — mudu su tėvu laikomės nuo jų atokiai. Bet kai ji juos sustabdo ir kažką pasako, jie nuleidžia akis, visi nuleidžia akis, tarsi užkeikti. Vienas parodo į taką dešinėje, o ji jiems padėkoja ir pasuka nurodyta kryptimi. Jai nuėjus jie susižvalgo ir kažką pasako, bet aš negirdžiu, tada nusijuokia.

Jie nemato, kad seku ją. Aš šokinėju nuo kapo prie kapo slėpdamasis už paminklų. Po mano kojomis — granitų plokštės, šiltos nuo saulės spindulių. Kartais aš tiesiog ramiai stoviu kokią minutę, kad pajusčiau šilumą. Tuomet imu ją vytis. Iš nugaros ji atrodo kaip saulės laikrodis. Čia ant kapų yra saulės laikrodžių su sparnais. Mano tėvas aiškina, kad jais norima pasakyti, jog laikas bėga. Tikiesi, kad šiame pasaulyje ilgai gyvensi, bet kaip viskas susiklostys iš tikrųjų — nežinia.

Ji pasuka takeliu prie arklio statulos disenterių link, ir tada aš staiga prisimenu, kad šiandien kaip tik ten geni kaštono šakas. Mes užeiname už kampo, o ten ponas Džeksonas su keturiais sodininkais — dviem ant žemės ir dviem įsilipusiais į didžiulį kaštoną — geni medį. Vienas iš jų išsižergęs sliuogia šaka pirmyn kojomis tvirtai apspaudęs kamieną. Sodininkas apačioje pajuokauja, kad šaka dabar kaip moteris, ir visi ima juoktis. Nesijuokia tik ponas Džeksonas ir ponia — kol kas niekas nežino, kad ji čia. Bet ji nusišypso.

Aplink šaką pririša virvę, o du vyrai medyje ima rankiniu pjūklu pjauti. Jie nustoja pjauti, kad nusišluostytų prakaitą nuo veidų ir išjudintų pjūklą, kai šis užstringa.

Kai kurie vyrai pastebi žalia suknele vilkinčią moterį. Jie vienas kitam niukteli, bet nieko nesako ponui Džeksonui. Dabar, kai ji stebi vyrus medyje, atrodo laimingesnė nei būdama su tomis poniomis prie kapo. Jos akys tamsios, tarsi išpaišytos anglies gabaliuku, ir kelios plaukų sruogelės ištrūkusios iš segtukų.

Staiga pasigirsta triokštelėjimas, ir toje vietoje, kur vyrai pjauna, šaka nulūžta. Ponia suklykia, o ponas Džeksonas atsisuka ir ją pamato. Vyrai nuleidžia šaką virvėmis žemyn, o kai ši jau guli ant žemės, jie pradeda ją kapoti į mažesnius gabalus.

Ponas Džeksonas artinasi prie ponios. Jis visas įraudęs, tarsi būtų pjovęs šaką, o ne vadovavęs kitiems.

— Atleiskite, ponia Koulman. Nepastebėjau jūsų. Ar jūs čia jau ilgai stovite?

— Pakankamai ilgai, kad spėčiau išgirsti, kaip šaka lyginama su moterimi.

Ponas Džeksonas užspringsta, tarsi alaus būtų patekę ne į tą gerklę.

Ponia Koulman nusijuokia.

— Viskas gerai, — nuramina ji. — Tiesą pasakius, tai buvo ganėtinai žavu.

Atrodo, ponas Džeksonas nežino ką sakyti. Laimė, vienas vyras medyje šūkteli:

— Ar reikia dar čia nupjauti kitas šakas, viršininke?!

— Ne, tik nuneškite šitą į laužavietę. Pabaigsime darbą ten.

— Ar jūs čia kūrenate laužus? — paklausia ponia K.

— Naktimis. Taip, mes deginame medžius, lapus ir kitas atliekas. Taigi, ponia, kuo galėčiau jums pasitarnauti?

— Norėjau jums padėkoti, kad pasikalbėjote su mano anyta apie kremavimą, — sako ji. — Jūs kalbėjote labai įtaigiai, o ji jautėsi kiek užklupta, kad jai taip tiesiai atsakėte.

— Su žmonėmis, turinčiais tvirtus įsitikinimus, ir kalbėti reikia tvirtai.

— Ką jūs turite galvoje?

— Save.

— Ak...

Kokią minutę jie nesako nieko. Tada vėl prabyla:

— Aš manau, kad norėčiau būti kremuota, ypač dabar, kai žinau, kad tai nebus iššūkis Dievui, o tiesiog palaidojimas.

— Tokį sprendimą reikia rūpestingai apgalvoti, ir nuspręsti turite pati, ponia. Tokio sprendimo negalima priimti neapgalvotai.

— Net ir nežinau, — sako ji. — Kartais aš manau, kad nė trupučio nesvarbu, ką aš darau, ko nedarau ar kas daroma man.

Jis žiūri į ją apstulbęs, tarsi ji būtų prakeikta. Tada keliu atbėga vartų sargas ir šūkteli:

— Viršininke, Andersonų procesija — Bernelių tako pradžioje.

— Jau? — nustebęs atsako ponas Džeksonas. Iš kišenės jis išsitraukia laikrodį. — Prakeikimas, jie per anksti. Pasiųsk berniuką prie kapo pasakyti duobkasiams, kad būtų pasiruošę. Būsiu po akimirkos.

— Gerai, viršininke.

Vyras nubėga taku atgal.

— Ar čia visada taip judru? — klausia ponia K. — Šitokie energijos proveržiai tikrai neskatina tylios kontempliacijos. Nors įtariu, kad disenterių skyriuje truputį ramiau.

— Kapinės yra verslas, kaip ir bet kuris kitas, — atsako ponas Džeksonas. — Žmonės linkę tai užmiršti. Tiesą pasakius, šiandien gana ramios laidotuvės. Bet, deja, mes negalime garantuoti tylos ir ramybės, nebent sekmadieniais. Toks jau darbo pobūdis — neįmanoma nuspėti, kada žmonės numirs. Mes turime būti pasiruošę veikti greitai — nieko negali suplanuoti iš anksto. Per vieną dieną esame turėję dvidešimt laidotuvių. Kitomis dienomis nebūna nė vienų. Taigi, ponia, ar jūs dar ko nors norėjote? Bijau, kad turėsiu jus palikti.

— Ak, dabar tai atrodo taip lėkšta, palyginus su visu šituo, — ji ranka padaro platų mostą aplink save.

Reikės paklausti tėvo, ką reiškia „lėkšta“.

— Čia niekas nėra lėkšta. Sakykite, kas?

— Aš dėl kapo pievoje. Kelios gebenės iš kito kapo auga ant mūsų antkapio šono. Aš maniau, kad tai mes turime ją nupjauti, bet visas tas reikalas kelia nerimą mano anytai. Jai atrodo, kad kapinių administracija turėtų pranešti gretimo kapo savininkams.

Dabar jau supratau, ką reiškia „lėkštas“.

Ponas Džeksonas taip šypsosi tik būdamas su lankytojais — tarsi jam skaudėtų nugarą, o jis norėtų tai nuslėpti. Ponia K. atrodo sutrikusi.

— Aš pasirūpinsiu, kad išrautų ją akimirksniu, — sako jis, — ir pasikalbėsiu su kito kapo savininkais.

Jis ima žvalgytis, tarsi ieškotų berniuko, kurį pasiųstų atlikti darbą, todėl aš išlendu iš už paminklo. Ganėtinai rizikingas poelgis, žinau, kad jis tebesiunta ant manęs, jog užuot dirbęs slampinėju su Livi ir Aivi Mei. Bet trokštu, kad ponia K. mane pamatytų.

— Aš tai padarysiu, pone, — sakau.

Ponas Džeksonas nustemba.

— Saimonai, ką tu čia darai? Ar tu priekabiauji prie ponios Koulman?

— Nežinau, ką reiškia „priekabiauji“, pone, bet aš to nedarau. Aš tik siūlausi išrauti tą gebenę.

Ponas Džeksonas jau ketina kažką pasakyti, bet įsiterpia ponia K.:

— Ačiū, Saimonai, tai būtų labai malonu, — ir ji man nusišypso.

Nė viena moteris man nėra sakiusi tokio gražaus dalyko ar man nusišypsojusi. Negaliu pajudėti, tik spoksau į jos šypseną.

— Bėk, berniuk. Bėk, — tyliai ragina ponas Džeksonas.

Aš jai irgi nusišypsau. Tada bėgu.