1908 metų birželis

Lavinija Voterhaus

Iš pradžių aš atsisakiau Modei padėti. Nenorėjau niekuo prisidėti prie sufražisčių vėliavų siuvimo. Bet Modė nekokia siuvėja, ir kai vieną dieną mokykloje pamačiau vargšelės pirštus, visus subadytus ir suraižytus adata (kas nors turi ją išmokyti tinkamai naudotis antpirščiu!), man jos pagailo, tad popietėmis ateidavau padėti siūti.

Aš tikrai moku siūti! Modė tokia lėta, vargšelė, o jos siaubingoji motina jai susiūti paliko tiesiog neįmanomai didelę vėliavų krūvą. Iš pradžių buvo keista sėdėti toje mažojoje svetainėje ir siūti — visą laiką nerimavau, kad bet kurią akimirką gali įeiti Modės mama, o nuo tada, kai sužinojau apie tai, šalia jos jaučiuosi nepatogiai. Tačiau ji retai kada būna namuose, o kai jau būna, tai kalbasi telefonu ir mūsų net nepastebi. Tas telefonas mane nervina — jam suskambus visada pašoku ir visai nenorėčiau atsiliepti. Modė turi atsiliepti, kai jos mamos nėra namuose, ir priimti nesibaigiančius pranešimus apie susitikimus, peticijas ir kitas nesąmones.

Dėkui Dievui, aš siuvau labai gerai — susiūdavau tris vėliavas, kol Modė tepabaigdavo vieną, ir jos vėliavose matydavosi siūlės. Ir visai smagu taip sėdėti ir darbuotis — mes kalbamės ir dainuojame, o kartais, kai Modei labai stipriai kraujuoja pirštai, užuot siuvusi, garsiai skaito knygą, o siuvu aš. Dženi mums be perstojo neša arbatą, o kartais, kai mes jos labai paprašome, net kavos parūpina.

Dėkui Dievui, mums reikia tik siūti. Mes jau gauname sukirptas medžiagas ir raides, o šūkius, užrašytus ant popieriaus lapelio, prismaigstytus prie medžiagos. Raidės dažniausiai būna baltos, o medžiaga — žalia arba juoda. Nemanau, kad galėčiau sugalvoti šūkį, net jei man ir sumokėtų. Kartais jie būna tokie sudėtingi, kad aš nesuprantu, iš kurios pusės reikia skaityti. Ką, po galais, gali reikšti „apmokestinimas be atstovavimo yra tironija“? Arba dar blogiau — „moterų „taip“ nugalės askvito „ne“? Ką darys ministras pirmininkas?

O visų linksmiausia buvo daryti klaidas. Pirmą kartą suklydau siūdama raides ant vienos iš begalės vėliavų, ant kurių buvo užrašyta „žygiais, o ne žodžiais“. Man jau mirtinai bloga nuo tų žodžių! Lankstydama jau pabaigtą vėliavą atsitiktinai žvilgtelėjau į užrašą ir pamačiau, kad ant jo užsiuvau „žodžiais, o ne žygiais“. Jau ruošiausi išardyti raides, bet žvilgtelėjusi į Modę pamačiau, kad ji net nepastebėjo — pasilenkusi virš vėliavos raukėsi ir čiulpė dar vieną įsidurtą pirštą. Taigi aš tyliai sulanksčiau vėliavą, padėjau ją į krūvą ir nusišypsojau. Tikriausiai tų vėliavų bus tūkstančių tūkstančiai — moterys jas siuva visoje šalyje. Kas kelias dienas Modės mama įskuba į svetainę, čiumpa krūvą jau pasiūtų vėliavų ir išskuba laukan net nepadėkojusi. Abejoju, kad kas atseks, jog suklydau aš.

Vėliau ėmiau daryti dar daugiau klaidų — prisiuvau dar kelis „žodžiais, o ne žygiais“, tada — „ryžiais, o ne rožėm“, o nereikalingas raides susikišau į prijuostėlės kišenę. Buvo labai smagu daryti klaidas: „dirbančios moterys nori balsuoti“ tapo „balsuojančios moterys nori dirbti“, o „viltis stipri“ tapo „mirtis arti“.

Jau buvau padariusi maždaug pustuzinį, kai Modė mane pričiupo. Padėdama sulankstyti vieną vėliavą, staiga sugriebė man už rankos.

— Luktelėk, — paliepė ir ją išlankstė.

Ant jos buvo parašyta: „tie, kurie išsilakstys, eis į lovą“.

— Lavinija! Turėtų būti užrašyta „Tie, kurie išsilaisvins, stos į kovą“! Čia gi šūkis!

— O varge, — pasakiau ir sukikenau.

— Ar tu bent perskaitei, ką prisiuvai? O kur dar tos trūkstamos raidės, ką?

Aš sutrikusi nusišypsojau ir ištraukiau raides iš kišenėlės.

— Pagalvojau, kad jų per daug pridėjo arba per klaidą, — atsakiau.

— Tu puikiai žinai, kas turi būti užrašyta, — priekaištavo Modė. — Ką mes su jomis darysime? Jau per vėlu pakeisti, o ir paslėpti negalime — aišku, mama suskaičiuos ir norės žinoti, kodėl vienos trūksta.

Trinktelėjau delnu pati sau į kaktą.

— O varge, geriau jau eisiu į lovą.

Tai buvo kvaila, bet Modė prajuko. Mes taip įsikikenome, kad net ašaros ištryško. Buvo smagu matyti ją besijuokiančią. Šiomis dienomis ji būdavo tokia rimta. Galiausiai mes tiesiog sulankstėme vėliavą ir padėjome į krūvą.

Negalvojau, kad eisiu į Haid Parko paradą — vien nuo tos minties, kad būsiu tarp sufražisčių, mane krėtė drebulys. Bet po šitiek dienų, praleistų siuvant ir vis nugirstant apie sufražisčių reikalus, tiesiog nesitvėriau savame kailyje ir galvojau, kad gali būti visai smagu. Ten atvyks moterys iš visos šalies, ir ne tik sufražistės, bus orkestrų ir kalbėtojų, ir visokių spektaklių. O Modė sakė, kad visos vilkės baltos, žalios ir violetinės spalvos drabužiais. Aš sugalvojau irgi puikią aprangą sau ir draugei. Mes vilkėsime baltas sukneles, o šiaudines skrybėles pasipuošime gėlėmis iš Koulmanų sodo. Nors Modės mama ir nuodėminga, bet savo sode užaugino pačias nuostabiausias gėles.

— Šarkakojus, rugiagėles, jazminus ir persiškus brangakmenius supinsime su žaliais lapais, — nusprendžiau. — Atrodysime tiesiog nuostabiai.

— Bet tu sakei, kad nenori eiti, — atsakė Modė. — O ką pasakys tavo mama?

— Mamytė eis su mumis, — pasakiau. — Ir mes nebūtinai turime drauge žygiuoti, galėsime būti tik žiūrovės.

Modė galvoja, kad mamytė niekada nesutiks, bet man ji visada atsako „taip“.

Gertrūda Voterhaus

Nors taip elgdamasi jaučiausi labai kvailai, bet nemačiau kito būdo ją sustabdyti. Kai Livi ir Aivi Mei grįžo iš mokyklos, mano kulkšnis buvo sutvarstyta ir užkelta ant suolelio kojoms.

— Užkliuvau už slenksčio, — pasakiau Livi, kai ši paklausė, kas atsitiko. — Tik išsisukau, dėkui Dievui, kaulas nelūžo.

— Ak, mamyte, tu tokia nevikri, — pasakė ji.

— Taip, aš žinau.

— Kiek laiko daktaras neleido vaikščioti?

— Mažiausiai savaitę.

— Bet tai reiškia, kad negalėsi mūsų sekmadienį vestis į paradą!

— Taip, tikrai. Man labai gaila, brangioji mano, žinau, kaip tu jo laukei.

Aš pati labai bijojau to renginio.

Livi sušuko:

— Bet mes privalome eiti! Mes negalime jo praleisti, argi ne, Aivi Mei?

Aivi Mei tyrinėjo tvarstį. Reikėjo jį tvirčiau aprišti.

— Gal tėvelis galėtų mus nuvesti, — užsiminė Livi.

— Ne, — greitai atkirtau.

Negaliu leisti, kad įtrauktų ir Albertą.

— Rytą būsite su juo bažnyčioje, o po pietų jis žais kriketą. Ne, manau, bus geriausia, jei liksite namuose.

— Na, tada eisime su Mode ir jos mama.

— Ne, — ir vėl atsakiau, šįkart dar greičiau.

— Mes būsime visiškai saugios.

— Ne.

Livi į mane taip įdėmiai žiūrėjo, kad tiesiog negalėjau atlaikyti.

— Tikrai, Livi, brangioji, — pasakiau, kiek įmanydama guviau, — nesuprantu, kodėl tu taip nori ten eiti. Tau tokie dalykai visai nėra įdomūs, o ir neturėtų būti įdomūs. Esu tikra, kad ir už ko ištekėtum, jis bus pakankamai sumanus, kad nuspręstų, už ką balsuoti.

— Priešingai, — pareiškė Livi. — Aš pritariu moterų kovai už teisę balsuoti.

Aivi Mei sukrizeno.

— Livi nenori būti palikta, — pasakė ji.

— Ša, Aivi Mei, tu juk irgi nori eiti į Haid Parką, — atsakė Livi.

— Ar tu tikrai remi sufražistes? — paklausiau nustebinta savo dukters.

— Taip, tikrai. Man atrodo, kad spalvos tiesiog puikios — šalikai ir papuošalai violetinės, žalios ir baltos spalvos. Ir moterys, zvimbiančios automobiliais, tokios gyvos ir aistringos, — Livi nutilo, pamačiusi mano veidą.

— Aš nepalaikau sufražisčių, nepalaikau ir parado, — griežtai pasakiau tikėdamasi, kad taip užbaigsiu šitą šneką.

Žinoma, visas tas reikalas gražiuoju nesibaigė. Livi dvi dienas verkė ir su manimi nesikalbėjo, ir parado išvakarėse aš pagaliau nusileidau. Kai ji ką nors nori gauti — niekas jos nesustabdys, net ir kvaili jos mamos planai. Nenorėjau, kad Livi sužinotų, jog ją apgavau, todėl su jomis net negalėjau eiti, o teko patikėti Kiti Koulman.

Aivi Mei pagavo mane einančią su „išsukta“ kulkšnimi. Ačiū Dievui, ji niekam neprasitarė.

Modė Koulman

Justono stotyje išlipome iš omnibuso ir ėmėme irtis per žmonių minią, susirinkusią ant šaligatvių. Iš stoties plūdo moterys, atvykusios traukiniais iš šiaurės. Mes su Lavinija čiupome Aivi Mei už rankų ir besistumdamos pro Birmingemo, Mančesterio ir Lankašyro akcentų jūrą, stipriai laikėmės.

Mama skubėdama veržėsi pro minią — atrodė, spūstis jos visai nejaudina, ir tai mane labai nustebino, nes žinojau, kaip ji bijo būti įkalinta. Priešais Šventojo Pankro stotį ji ėmė tyrinėti baltai apsirengusių moterų, kelyje susirinkusių su transparantais, veidus.

— O, štai kur jos! — sušuko ji ir prasibrovė pro minią ant šaligatvio išeidama į patį kelią.

Ten jau galėjau laisviau kvėpuoti, nes buvo daugiau vietos. Keista stovėti tokio plataus kelio viduryje, kai nereikia bijoti karietų, ekipažų ir vežimų — dabar per visą kelio ilgį tęsėsi tik moterų baltomis suknelėmis eilė, o kiti žmonės nuo šaligatvio mus stebėjo.

Mama mus nuvedė prie moterų būrio, iš kurių daugumą atpažinau, nes jos lankydavosi mamos priėmimuose.

— Štai ir jos, Junise, — pasakė mama, paliesdama ranką aukštai moteriai strazdanotu veidu. Ji buvo pasirišusi juostą su užrašu „vėliavnešė“.

— O, va kur Karolina! — mama šūktelėjo mojuodama. — Karolina!

Atskubėjo Karolina Blek, visa įraudusi, plaukai plaikstėsi iš po skrybėlės. Persimetusi per petį ji nešėsi prie lazdos pririštą didžiulį ryšulį. Mama ją pabučiavo.

— Ar viską gavai?

— Taip, manau, kad viską, — šnopavo Karolina Blek, — nors, dėkui Dievui, kad šarvus vakar daviau nunešti berniukui. Niekaip nebūčiau viena susitvarkiusi.

Nežinojau, apie ką jos kalbėjosi, bet nespėjus man paklausti mama atsisuko į mane.

— Dabar, Mode, aš jus paliksiu su Junise, kuri jus ir prižiūrės.

— Bet tu juk irgi žygiuosi, ar ne? — paklausiau stengdamasi balse nuslėpti paniką. — Tu žygiuosi su mumis.

— Taip, aš dalyvausiu procesijoje, bet aš turiu dalyvauti kitoje jos dalyje. Jums čia bus viskas gerai — daugelį šių moterų juk pažįsti.

— Kur tu eini? Ką tu darysi?

— Tai bus staigmena.

— Bet mes manėme, kad eisime su tavimi. Ir poniai Voterhaus pasakėme, kad tu mus prižiūrėsi.

Mama nekantriai papurtė galvą.

— Tai, ką turiu atlikti, yra daug svarbiau nei prižiūrėti jus. Ir jei jau atvirai, Junisė turbūt geriau su jumis susitvarkys nei aš. Ji yra šios procesijos dalies vėliavnešė, be to, ji labai veikli. Su ja būsite saugios. Susitiksime dienos pabaigoje, po Didžiojo šūkio, penktą valandą. Ateikite į penktąją platformą, kur kalbės ponia Pankherst. O dabar mes jau tikrai turime eiti. Pasilinksminkite, mergaitės! Mode, atsimink, penktojoje platformoje po Didžiojo šūkio.

Ji įsikibo Karolinai Blek į parankę ir nuskubėjo į minią. Bandžiau nepaleisti jų iš akių, bet negalėjau — tai buvo tas pats, kas stebėti šakelę, paleistą į sraunų upeliuką.

Lavinija išbalo.

— Ką mes be jos darysime? — suaimanavo ji veidmainiškai, nes mamos ji labai nemėgo.

— Nagi, mergaitės, šiandien bus didi diena, ar ne?! — sušuko Junisė, padėdama pritaisyti vėliavą, ant kurios buvo parašyta „viltis stipri“. — Turiu patikrinti ir kitas vėliavas savo grandyje, pabūkite čia prie vėliavos, kol aš sugrįšiu.

Mums nespėjus paprieštarauti, ji nužirgliojo.

— Prakeikimas, — tyliai pasakiau.

Mus paliko.

Lavinija žvilgtelėjo į mane, atrodė apstulbinta ir mano žodžių, ir situacijos, kurioje atsidūrėme.

— Gal mamytė ir buvo teisi, — pasakė ji. — Gal geriau man reikėjo likti namuose. Jaučiu, kad tuoj nualpsiu.

— Liaukis, — griežtai nukirtau. — Mes pačios susitvarkysime. — Jau ir taip laukė nežinios kupina popietė, būtų dar blogiau, jei ta dar nualptų. Apsižvalgiau ieškodama ko nors, kas ją prablaškytų. — Pažiūrėk į orkestrą, Haknei miestelio pučiamųjų orkestras, — perskaičiau užrašą. — Kokios gražios jų uniformos!

Žinojau, kad Lavinijai patinka uniformuoti vyrai. Ji net sakė, kad ketina ištekėti už kareivio. Muzikantai kvailai šypsojosi juos supančioms moterims. Nespėjus nusisukti man vienas iš jų mirktelėjo akį.

Lavinija spoksojo į vėliavą, prie kurios mes turėjome stovėti.

— Mirtis arti, — staiga pareiškė ji ir ėmė kikenti.

— Ką tu pasakei?

— Nieko, nieko.

Netrukus mes pradėjome kiek apsiprasti. Moterys aplink mus kalbėjosi ir juokėsi aiškiai susijaudinusios dėl renginio.

Moterų bruzdesio garsas buvo visuotinis, kartais rėžiantis ausį, garsus, bet negąsdinantis, kaip būtų buvę, jei čia būtų vyrai. Tikrai sunku atsilaikyti prieš bendrą pakilią nuotaiką. Ir, kaip pasirodė, jos ne visos buvo sufražistės. Daugelis jų po pietų tiesiog išėjo laukan iš smalsumo ir nebūtinai mojavo vėliavomis ar šūkavo. Daug moterų atsivedė savo dukras, kai kurios buvo labai jaunos. Šalia mūsų vežime sėdėjo trys mergytės, vilkinčios baltas sukneles ir plaukuose įsipynusios žalius ir violetinius kaspinus.

Lavinija suspaudė man ranką ir pasakė:

— Kaip čia įdomu, argi ne? Čia yra visi!

Išskyrus mamą, pagalvojau. Įdomu, ką ji su Karolina Blek veikia.

Tuomet orkestras, vadovaujamas vyro ilgais, į viršų užriestais ūsais, ėmė groti maršą iš „Aidos“, ir visi išsitiesė, tarsi visą procesiją kas būtų timptelėjęs už virvutės. Minioje pasigirdo laukimo zvimbesys. Staiga vėl atsirado Junisė ir sušuko:

— Tvarka. Vėliavas aukštyn!

Moterys aplink ją pakėlė lazdas ir pritaisė prie vėliavų laikiklių; tuomet kitos moterys, pamačiusios pakeltas vėliavas, iškėlė savąsias. Ir priekyje, ir užnugaryje matėsi vėliavos, plaukiančios galvų jūroje. Pirmą kartą ir aš panorau būti viena tų nešančiųjų.

Zvimbesys nurimo po kelių minučių, bet mes nepajudėjome iš vietos.

— Ar mes kada nors pradėsime? — sušuko Lavinija, šokinėdama nuo kojos ant kojos. — Ak, jei tuoj pat nepradėsime, aš neištversiu!

Tuomet staiga mes pajudėjome. Vėliavos priekyje trūktelėjo, ir prieš mus atsivėrė tuščia erdvė.

— Pirmyn! — sušuko Junisė. — Pirmyn, mergaitės!

Mums pradėjus eiti, žiūrovai ant šaligatvio pritarė šūksniais, ir aš pajutau dilgčiojimą nugaroje. Be mūsiškės, dar buvo šešios kitos procesijos, žygiuojančios iš kitų Londono dalių ir vedančios žygiuotojus į Haid Parką. Labai jaudino tas suvokimas, kad esi kažko didesnio dalis — kai tūkstančiai moterų tuo pačiu metu darė tą patį.

Procesijai ne iš karto pavyko suderinti tempą. Mes vis stojome ir vėl pradėdavome, eidami pro Šv. Pankrą, paskui pro Justono stotį. Mus, einančias iš abiejų pusių, stebėjo vyrai, kai kurie raukėsi, keli tyčiojosi, bet dauguma šypsojosi, kaip šypsosi mano dėdė, kai padarau ką kvaila. Moterys ant šaligatvių labiau palaikė — jos šypsojosi ir mojavo. Kelios netgi prisidėjo prie eisenos.

Iš pradžių Lavinija buvo labai įsiaudrinusi, niūniavo su orkestru ir juokėsi, kai viena vėliava priekyje nuo vėjo ėmė plazdenti. Bet mums ir toliau žygiuojant, jau už Justono, Didžiosios Portlando stoties link, ji atsiduso ir ėmė vilkti kojas.

— Ar mes tik tai ir darysime? Vien tik eisime? — pasiskundė ji.

— Haid Parke dar vyks kalbos. Jau netoli. Ir mes žygiuosime pro Oksfordo gatvę — galėsi apžiūrėti parduotuves, — autoritetingai pasakiau, nors iš tikrųjų tiksliai nežinojau, koks bus mūsų maršrutas. Nelabai gerai išmaniau Londono geografiją — retai išeidavau į miestą, o kai išeidavau, tai tiesiog sekdavau paskui mamą arba tėtį. Pagrindines Afrikos upes žinojau geriau už Londono gatves.

— Ten Saimonas, — parodė Aivi Mei.

Buvo gera pamatyti artimą veidą tarp daugybės nepažįstamųjų.

— Saimonai! — tuo pačiu metu sušukome abi su Lavinija.

Jo veidas nušvito, jis išėjo iš minios ir prisidėjo prie mūsų.

— Ką čia veiki, išdykėli? — paklausė Lavinija, suspausdama jo ranką.

Saimonas nuraudo.

— Ieškojau jūsų.

— Ar tu ruošiesi su mumis žygiuoti? — paklausiau.

Saimonas apsižvalgė.

— Čia nėra vyrų, ar ne?

— Orkestre vieni vyrai. Pasilik su mumis.

— Na, gal trumpam. Bet turiu eiti atvesti žirgą į Haid Parką.

— Kokį žirgą?

Saimonas nustebo.

— Žirgą damoms. Tavo mamai. Argi ji tau nesakė?

— Mama neturi žirgo. Ji nekenčia žirgų.

— Pono Džeksono draugas turi žirgą. Jį pasiskolino vienai dienai.

Atrodė, kad Saimonas prasitarė daugiau nei reikėjo.

— Tavo mama klausė pono Džeksono, gal jis pažįsta ką nors, kas galėtų paskolinti žirgą. Tai turėjęs būti baltas žirgas. O jis turi tokį draugą Beikerio gatvėje. Taigi jis jai paskolino, o manęs paprašė, kad jį nuvesčiau ir vėliau parvesčiau atgal. Man už tai sumokėjo.

Orkestras ėmė groti Piratų karaliaus dainą iš „Penzanso piratų“. Bandžiau suprasti, ką man sakė Saimonas, bet tarp šitiekos žmonių ir triukšmo buvo sunku galvoti.

— Mama niekada neina į kapines. Kaip ji galėjo susitikti su ponu Džeksonu?

Saimonas trūktelėjo pečiais.

— Jis aplankė ją Holovėjuje. Ir neseniai kapinėse girdėjau juos besikalbančius apie moterų teisę balsuoti ir visa kita.

— Ji juk nejos ant to žirgo, ką? Kur ji dabar yra?

Saimonas ir vėl gūžtelėjo pečiais.

— Pati pažiūrėk. Jos yra procesijos priekyje.

— Ar tai toli?

— Aš tau parodysiu.

Saimonas iš karto nėrė į minią, greičiausiai apsidžiaugęs, kad pasitraukia iš moterų procesijos.

Puoliau iš paskos, bet Lavinija sugriebė mane už rankos.

— O kaip aš?! — sušuko ji.

— Pasilik čia. Aš tavęs sugrįšiu.

— Bet tu negali palikti manęs vienos!

— Tu ne viena — su tavimi Aivi Mei. Pasilik prie vėliavos, — pridūriau mostelėdama į „viltis stipri“. — Aš pas tave grįšiu. O ir Junisė turi greitai grįžti. Pasakyk jai, kad išbėgau apžiūrėti vėliavų. Nesakyk, kad nubėgau pažiūrėti į mamą.

— Mes einame su tavimi! — riktelėjo Lavinija, bet aš ištraukiau ranką ir prasistūmiau į minią jai nespėjus pasivyti.

Kad ir ką mama ten darė, nenorėjau, kad pamatytų Lavinija.

Saimonas Fildas

Tegaliu pasakyti, kad kai poniai K. nuvedžiau žirgą, ji to dar nevilkėjo. Matyt, buvo paslėpusi po suknele.

Aš labai nustebęs, bet stengiuosi to neparodyti. Negaliu atitraukti akių nuo jos kojų. Moters kojas esu matęs tik per Diko Vitingtono kalėdinį vaidinimą, bet ir tada ji dėvėjo triko ir tuniką iki kelių. Ponia K. apsivilkusi ne kaip per tą vaidinimą, greičiau kaip Robinas Hudas. Ji apsivilkusi trumpą žalią tuniką, per vidurį sujuostą diržu, mažus žalius batus ir žalią su violetu kepurę su balta plunksna. Jos kojos nuogos nuo kulkšnių iki — na, aukštai.

Ji veda baltąjį žirgą, ant kurio joja panelė Blek. Galima būtų pagalvoti, kad ji apsirengusi kaip mergelė Mariana arba vienuolis Tukas, ar kažkas panašaus, bet ji užsidėjusi šarvus ir sidabrinį šalmą su plunksna, linguojančia pirmyn atgal, kai arklys risnoja — visai kaip stručių plunksnos per laidotuvių procesiją. Vadeles ji laiko vienoje rankoje, o vėliavą kitoje. Ant jos užrašyti žodžiai, bet jų negaliu perskaityti.

Modė tiesiog žiūri. Kas galėtų ją kaltinti — visi spokso į Kiti Koulman kojas. Ir turiu pasakyti — į gražias kojas. Aš į jas žiūriu visas išraudonavęs, ir man sukietėja, nepaisant visų šitų žmonių. Turiu prieš save sukryžiuoti rankas, kad paslėpčiau.

— Ką tokią vaizduoja panelė Blek? — paklausiu, kad prasiblaškyčiau.

— Žaną d’Ark, — atsako Modė, tarsi tuos žodžius išspjautų.

Niekada nesu girdėjęs apie tokią Žaną, bet Modei to nepasakau. Žinau, ji nenori, kad dabar kalbėčiau.

Mes stovime ant šaligatvio priekyje jų ir stebime, kaip jos artėja. Kai jos žygiuoja pro šalį, atrodo, Modė nori kažką pasakyti savo mamai, bet nepasako. Ponia K. jos nemato — ji keistai šypsosi ir žiūri kažkur tolyn, tarsi horizonte kažką matytų ir tiesiog negalėtų sulaukti, kada susitiks.

Tuomet jos praeina pro šalį. Modė nieko nesako, aš irgi tyliu. Tiesiog stebime, kaip procesija nutolsta. Tada Modė prunkšteli.

— Kas? — paklausiu.

— Ant Karolinos Blek vėliavos yra klaida, — sako ji, bet man nepaaiškina, kokia tai klaida.

Kiti Koulman

Beveik per visą žygį jaučiausi kaip per sapną.

Aš buvau tokia įsiaudrinusi, kad beveik nieko negirdėjau. Žiūrovų bruzdesys, kamanų džergžėjimas ir girgždėjimas, Karolinos šarvų skambėjimas — viskas buvo šalia, bet kartu ir kažkur labai toli. Žirgo kanopos trinksėjo kaip per antklodę, arba tarsi visas kelias būtų nuklotas pjuvenomis, kaip kartais daroma per laidotuves.

Taip pat aš nieko ir nemačiau. Bandžiau įsižiūrėti į veidus kelyje, bet viskas buvo susilieję. Vis galvojau, kad matau pažįstamus veidus — Ričardą, Džoną Džeksoną, Modę, net savo velionę motiną — bet tai tebuvo panašūs veidai. Buvo daug lengviau tiesiog žiūrėti į priekį, į mūsų tikslą, kad ir koks jis būtų.

Tikrai ryškiai jaučiau tik saulę ir vėją, gairinančius mano kojas. Po to, kai visą gyvenimą jos buvo slepiamos sunkių suknelių, kurių sluoksniai ir klostės apvyniodavo kaip kokie tvarsčiai, tas jausmas buvo neįtikėtinas.

Staiga išgirdau aiškų, garsų pokštelėjimą. Pažvelgiau į minią, dabar jau vėl galėjau matyti, o ten ant šaligatvio, kitoje pusėje, stovėjo žmogus, panašus į mano velionį brolį. Jis žiūrėjo į Karoliną taip apstulbęs, kad aš tiesiog ėmiau ir pasitraukiau iš kelio norėdama pamatyti, į ką jis taip žiūri.

Tuomet dar kartą pokštelėjo. Visai prieš pat arkliui atsistojant piestu aš pamačiau Karolinos vėliavą — ant jos buvo užrašyta „žodžiais, o ne žygiais“.

Po velnių, pagalvojau, kas galėjo įvelti tokią klaidą? Tą akimirką man į krūtinę trenkėsi kanopos.

Lavinija Voterhaus

Iš pradžių aš su Mode nekalbėjau, kai jiedu su Saimonu grįžo. Nekalbėjau visą kelią iki Portlando aikštės, Viršutinės Regento gatvės ir net trumpam sustojus Oksfordo gatvėje. Negalėjau jai atleisti, kad mane taip paliko.

Ji irgi nekalbėjo, tiesiog žygiavo šalia grėsmingu veidu ir, atrodo, net nepastebėjo, kad aš su ja nustojau bendrauti. Nėra nieko labiau siutinančio, kai kas nors nesupranta, kad yra nubaustas — man buvo be galo smalsu, kas ten atsitiko Modės mamai ir žirgui, bet kadangi su Mode nekalbėjau, negalėjau paklausti. Galėtų pradėti kalbėti Aivi Mei, kad labiau pabrėžtų mano tylėjimą. Pataisiau jai plaukus, nes jie jau buvo kaip reikiant išsitaršę, bet Aivi Mei paprasčiausiai linktelėjo norėdama padėkoti. Ji nebuvo įpratusi kalbėti, kai kas nors iš jos to tikėjosi.

Tuomet procesija ir vėl sustojo. Saimonas nubėgo pasiimti žirgo, o mes artėjome Marmurinės arkos į Haid Parką link. Spaudėmės vis arčiau viena kitos, nes minia iš šaligatvių susigrūdo norėdama patekti į Haid Parką. Mes buvome tarsi smiltelės smėlio laikrodyje, laukiančios savo eilės praslysti pro mažą skylutę. Staiga prisigrūdo tiek žmonių, kad sugriebiau Modę ir Aivi Mei už rankų.

Tada mes prasibrovėme, ir staiga vėl tapo erdvu, saulėta, žalia ir gausu gryno oro. Nurijau jį tarsi vandenį.

Tolumoje, prie įvairiausių vežimų, kur būriavosi sufražistės, susirinko milžiniška žmonių jūra. Sufražistės baltomis suknelėmis, susimetusios į būrelius, man priminė pūkuotus debesis horizonte.

— Judėkite į priekį, judėkite į priekį! — sušuko moteris, stovinti už mūsų, pasirišusi juostą su užrašu „vyriausioji maršale“. — Už jūsų tūkstančiai žmonių laukia, kada pateks vidun. Eikite prie platformų, prašau, laikykitės kartu.

Procesija turėjo tęstis iki pat platformų, bet įėjus į parką visi pasklido į visas puses, ir kolona nesusidarė. Vyrai, iki tol maršrute buvę žiūrovais, dabar įsiliejo tarp žygiavusių moterų, ir visi norom nenorom pavirtom besigrūdančia minia, slenkančia platformų link. Jei mama pamatytų, kad mes einame neglobojamos tarp visų šitų vyrų, ji tiesiog pašiurptų. Akimirką pamačiau tą kvailą Junisę, ant kažko rėkiančią, kad atsuktų josios vėliavą. Ji visiškai nesugebėjo mūsų prižiūrėti.

Visur matėsi vėliavos. Vis ieškojau tos, kurią pati pasiuvau, bet vėliavų buvo tiek daug, kad mano klaidos jose paskendo. Net neįsivaizdavau, kad tiek daug žmonių gali susirinkti vienoje vietoje tuo pačiu metu. Vaizdas gąsdino, bet kartu ir jaudino, panašus jausmas, kai zoologijos sode tigras savo geltonomis akimis žiūri tiesiai į manąsias.

— Ar matai 5-ąją platformą? — paklausė Modė.

Niekur nemačiau jokių skaičių, bet Aivi Mei parodė platformą, ir mes ėmėme irtis jos link. Modė mane vis traukė į žmonių grūstį, ir man teko suspausti Aivi Mei ranką kuo stipriau, nes ji suprakaitavo.

— Neikime toliau! — sušukau Modei. — Ten tiek daug žmonių.

— Dar truputį — ieškau savo mamos, — Modė ir toliau traukė mano ranką.

Staiga žmonių prisigrūdo pernelyg daug. Tos menkos proskynos, kur sugebėjome prasibrauti, tapo tvirtomis kojų ir nugarų sienomis. Prie mūsų spaudėsi žmonės, ir aš jaučiau, kaip nepažįstamieji stumia mano rankas ir pečius.

Tuomet aš ant savo užpakalio pajutau ranką, švelniai braukiančią pirštais. Aš taip apstulbau, kad akimirką stovėjau žado netekus. Ranka pakėlė suknelę ir pradėjo grabalioti mano plačkelnes, tiesiog prie visų žmonių. Nejaugi niekas nepastebėjo?

Kai pabandžiau išsisukti, ranka nepasitraukė. Tada atsigręžiau — už manęs stovėjo vyras maždaug tėvelio amžiaus, aukštas, pražilęs, plonais ūsais ir su akiniais. Jis žiūrėjo tiesiai į platformą. Negalėjau patikėti, kad tai buvo jo ranka — jis atrodė toks padorus. Pakėliau koją ir stipriai užmyniau jam ant pėdos. Vyras krūptelėjo, ir ranka dingo. Po akimirkos jis nusigrūdo tolyn, ir į jo vietą atsistojo kažkas kitas.

Sudrebėjusi pašnibždėjau Modei:

— Dinkim iš čia, — bet mano balsą užgožė trimitas.

Minia metėsi į priekį, ir Modė, atsitrenkusi į priešais ją stovinčios moters nugarą, paleido mano ranką. Tuomet kažkas mane stipriai stumtelėjo į kairę. Apsižvalgiau, bet Modės jau nebepamačiau.

— Norėčiau paprašyti jūsų dėmesio. Norėčiau pradėti šį mitingą tokia įsimintina proga Haid Parke! — išgirdau skambantį balsą.

Užlipusi ant dėžės moteris buvo daug aukštesnė už visas kitas parke susirinkusiąsias. Apsivilkusi rausvai violetine suknele ji atrodė kaip levandų žiedeliai, užbarstyti ant vanilinių ledų. Ji stovėjo labai tiesiai ir nejudėdama.

— Ten ponia Pankherst, — sumurmėjo moterys aplink mane.

— Malonu prieš save matyti susirinkusią tokią minią žmonių — moterų ir vyrų, — nuoširdžiai palaikančių moterų teisę stoti greta vyrų ir atiduoti savo balsą. Ministras pirmininkas Askvitas pasakė, jog nori būti užtikrintas, kad moterų reikalavimą balsuoti remia tvirtas žmonių apsisprendimas. Na, pone Askvitai, galiu jums patvirtinti, kad jei dabar stovėtumėte mano vietoje ir prieš save matytumėte tokią žmonių jūrą, pripažintumėte — tai geriausias įrodymas!

Minia suriaumojo. Uždėjau rankas moteriai, stovinčiai priešais mane, ant pečių ir pašokau, norėdama pamatyti minią.

— Mode! — sušukau, bet buvo taip triukšminga, kad ji niekaip nebūtų galėjusi manęs išgirsti.

Moteris piktai į mane dėbtelėjo ir trūktelėjo pečiais numesdama mano rankas.

Ponia Pankherst laukė, kol minia nurims.

— Visą popietę bus sakomos kalbos, — vėl pradėjo kalbėti, kai minia kiek nutilo, — ir aš, daugiau neapsunkindama...

— Mode! Mode! — šaukiau.

Ponia Pankherst nutilo ir truputį palenkė galvą.

— Norėčiau pristatyti...

— Mode!

— Lavinija! — išgirdau ir tolumoje, dešinėje, virš minios pamačiau mojuojant ranką.

Aš pamojavau atgal ir, irdamasi bei stumdamasi tos rankos link, nepalioviau mojuoti.

Ponia Pankherst ir vėl nutilo.

— Ša! Ša! — pradėjo šnypšti moteris ant platformos.

Stūmiausi tolyn sprausdamasi į laisvesnius tarpus priekyje, visai nekreipdama dėmesio į tai, kas vyksta ant platformos. Tuomet priešais save pamačiau jazminų ir šarkakojų vainiką, kurį buvau nupynusi šį rytą Modės šiaudinei skrybėlei, ir, paskutinį kartą prasiyrusi, ją suradau.

Mes viena kitos labai stipriai laikėmės. Modės širdis smarkiai plakė, o aš visa virpėjau.

— Eikime iš čia, — sušnabždėjo Modė.

Aš linktelėjau ir vis dar stipriai laikydamasi už Modės leidau jai pirmai brautis tolyn nuo platformos ir grūsties žmonių, besiklausančių ponios Pankherst.

Pagaliau atsirado vietos. Pasiekusios medžius minios pakraštyje mes sustojome.

— Aš tuoj vemsiu, — pasakiau.

Modė nuvedė mane prie medžio, kur toliau nuo visų galėjau priklaupti. Paskui radome vietelę pavėsyje, kur galėjome kiek nuošaliau prisėsti vieno medžio paunksnėje. Kelias minutes nepratarėme nė žodžio, o tik stebėjome pro šalį praeinančius ir skubančius žmones, atitrūkusius nuo žiūrovų rato aplink platformą ir keliaujančius kažkur kitur. Iš ten, kur sėdėjome, matėsi keturios platformos. Moterys tolumoje tebuvo mažos figūrėlės, mosuojančios rankomis kaip vėjo malūnai.

Mane labai troškino.

Žinojau, kad Modė galiausiai prabils ir paklaus manęs vieno dalyko. Aš labai baiminausi.

— Lavinija, — pagaliau ji pasakė, — o kur Aivi Mei?

Pirmą kartą per visą dieną pradėjau verkti.

— Aš nežinau...

Modė Koulman

Mama sėdėjo vos už kelių medžių nuo mūsų. Mes to nesužinojome, kol mitingas baigėsi.

Nebuvo jokios prasmės ieškoti žmogaus, kol buvo sakomos kalbos, o minia taip susispaudusi. Žinojau, kad Aivi Mei yra nuovoki mergaitė — gal ji ir mažai šneka, bet girdi viską, ir tikrai žinos, kad po Didžiojo šūkio turime susitikti su mama prie penktosios platformos, kad ir kur ji būtų.

Būtent tai sakiau sau ir tikinau Laviniją, jei ji nors kiek klausėsi. Galiausiai ji padėjo galvą man ant kelių ir užmigo, tai jai būdinga dramatišku momentu. Lavinijai labiau patinka melodramos — tikra drama jai nuobodu. Aš nenustygau vietoje, laukiau, kol baigsis kalbos ir Lavinija pabus.

Pagaliau nuaidėjo trimitas. Jam nuaidėjus antrą kartą Lavinija pabudo užraudusiu ir sumaigytu veidu.

— Kiek dabar valandų? — žiovaudama paklausė ji.

— Tiksliai nežinau. Gal penkta.

Minios tolumoje mojavo rankomis ir šūkavo. Trimitas nuaidėjo dar kartą. Skanduotės skambėjo kaip orkestras, grodamas simfoniją crescendo. Man atrodė, kad visi šaukė: „Langas ima rasoti!“. Tik trečiąjį kartą įsiklausiusi supratau, kad jie šaukia: „Leiskite moterims balsuoti!“ Paskutinį kartą sušuko taip garsiai, kaip perkūno trenksmas, o juokas ir palaikymo šūksniai nuskambėjo lyg pasipylęs lietus iš debesų.

Tada minia staiga iširo, ir didžiulė žmonių banga pajudėjo mūsų link. Greitomis ėmiau apžiūrinėti artėjančių žmonių veidus ieškodama pažįstamų. Pastebėjau Junisę, praskubančią pro mus su vėliava, nulupta nuo koto. Ji mūsų nematė, o mes ir nesistengėme jos sustabdyti.

— Mums reikia eiti iki penktosios platformos, — pasakiau. — Ten kas nors turi būti.

Mudvi susikibome rankomis ir nusiyrėme pro minią, bet eiti buvo labai sunku, nes visi skubėjo nuo platformos, o ne jos link. Visi buvo labai išvargę — ištroškę vaikai, nekantraujančios moterys, sunerimę vyrai, svarstantys, kaip reikės grįžti namo per tokią minią. Dabar, kai žmonės nežygiuos ramia procesija, gatvės, išėjus iš Haid Parko, taps visišku chaosu, prisigrūdusios žmonių, karietų ir perpildytų omnibusų. Kol žmonės grįš namo, užtruks kelias valandas.

Pagaliau priartėjome prie penktosios platformos, bet vėliava su užrašytu skaičiumi 5 jau buvo nukabinta. Ponia Pankherst ir kitos moterys jau buvo nulipusios nuo vežimo, o vyras prie jo rišo arklį.

— Jie jau nuveža platformą! — sušukau. — Kaip mes be jos susirasime mamą?

— Ten Karolina Blek, — pasakė Lavinija, traukdama mane už rankovės. — Ką, po galais, ji vilki?

Karolinos žirgas risnojo nuo kojos ant kojos, o ji buvo vis dar apsitaisiusi Žanos d‘Ark šarvais. Balta plunksna ant jos šalmo siūbavo aukštyn žemyn. Ji atrodė labai niūriai, o kai pamačiau, kad ji viena, mane supykino.

— Štai kur jūs! — sušuko ji šypsodamasi man kaip ir visada. — Kur jūs buvote? Aš jūsų jau seniausiai ieškau!

— Kur mano mama? — griežtai paklausiau.

Atrodė, kad Karolina Blek tuoj verks.

— Tavo mama... Jai labai nepasisekė.

— Kas nutiko?

— Viskas ėjo taip šauniai, tikrai gaila, — papurtė galvą Karolina Blek. — Mes puikiai leidome laiką, mus taip palaikė bendražygiai ir žiūrovai. Ir žirgas buvo toks gražus, toks švelnus, buvo tiesiog nuostabu juo joti. Jei tik...

— Kas nutiko? Kur ji yra? — tik tiek tegalėjau pasakyti, kitaip būčiau suspigusi.

— Kažkas iš minios Oksfordo gatvėje paleido fejerverkus. Žirgas pasibaidė, o kaip tik tą akimirką Kiti atsistojo priešais jį norėdama pažiūrėti į mano vėliavą — net pati nežinau kodėl. Arklys pasibaidė — aš vos išsilaikiau ant balno. Ir jis nuleisdamas kojas įspyrė tiesiai tavo mamai į krūtinę.

— Kur ji dabar yra?

— Ji laikėsi tos kvailos idėjos pabaigti žygį, vesti arklį, tarsi nieko nebūtų nutikę. Ji sakė, kad jai viskas gerai, tik kiek sunku atgauti kvapą. O aš ir leidau. Vėliau ji norėjo pasilikti per kalbas — sakė, kad prie platformos turi susitikti su jumis.

— Dėl Dievo meilės, kur ji yra?! — sušukau.

Nuo mano tono Lavinija pašoko, o žmonės atsisuko ir ėmė spoksoti. Bet Karolina Blek net nekrūptelėjo.

— Ji sėdi už tų medžių.

Ji parodė į tą pusę, iš kur mes buvome atėjusios.

Man pasileidus medžių link, Lavinija sugriebė už rankos.

— O kaip Aivi Mei?! — sušuko ji. — Mes turime ją surasti!

— Einam, surasim mamą ir tada ieškosim Aivi Mei.

Žinojau, kad Lavinija pyksta, bet nekreipiau dėmesio ir ėjau toliau.

Mama buvo atsirėmusi į medžio kamieną, vieną koją pasikišusi po savimi, kitą ištiesusi.

— O Viešpatie brangus, — sumurmėjo Lavinija.

Buvau pamiršusi, kad ji nemačiusi mamos su tuo kostiumu.

Mums priėjus, mama nusišypsojo, bet veidas buvo įsitempęs, tarsi stengtųsi kažką nuslėpti. Ji sunkiai kvėpavo.

— Sveika, Mode, — pasakė ji. — Ar tau patiko procesija?

— Kaip tu jautiesi, mama?

Mama patapšnojo sau per krūtinę.

— Skauda.

— Mes turime eiti namo, brangioji, — pasakė Karolina Blek. — Ar tu gali paeiti?

— Jai nereikėtų eiti, — įsiterpiau atsiminusi pirmosios pagalbos pamokas mokykloje. — Nuo to gali būti tik blogiau.

— Ketini tapti gydytoja, ar ne? — pasakė mama. — Labai gerai. Maniau, kad gali tapti astronome, bet dabar jau žinau, kad klydau. Man nesvarbu kuo, kad tik kuo nors taptum. Tik tikiuosi, kad ne žmona. Bet nesakyk to tėčiui, — ji įkvėpė ir susiraukė nuo skausmo. — Stok į universitetą.

— Nutilk, mama. Nekalbėk.

Apsižvalgiau. Karolina Blek ir Lavinija stebėjo mane, tarsi aš vadovaučiau.

Tuomet pamačiau mūsų link žingsniuojančią pažįstamą figūrą.

— Ačiū Dievui, kad jūs čia, pone Džeksonai! — riktelėjo Lavinija, čiupdama jį už rankos. — Ar jūs surasite Aivi Mei?

— Ne, — įsiterpiau. — Reikia, kad gautumėte mamai ekipažą. Jai kuo skubiau reikia pas gydytoją.

Ponas Džeksonas pažvelgė į mamą.

— Kas atsitiko, Kiti?

— Jai įspyrė žirgas, ir ji negali kvėpuoti, — atsakiau.

— Sveikas, Džonai, — sumurmėjo mama. — Matai, kas atsitiko — aš apsirengiau Robinu Hudu, ir man įspyrė arklys.

— Dingo Aivi Mei, pone Džeksonai! — sušuko Lavinija. — Mano mažoji sesutė pasiklydo toje siaubingoje minioje!

Ponas Džeksonas žiūrėjo tai į mamą, tai į Laviniją. Mačiau, kad jis pats negali apsispręsti — man teks padėti.

— Pone Džeksonai, eikite ir suraskite ekipažą! — įsakiau. — Jūs tikrai greičiau rasite, nei aš ar Lavinija, ir jūs galėsite nunešti mamą iki jo. Karolina, palaukite čia su mama, o mes su Lavinija eisime ieškoti Aivi Mei.

— Ne! — sušuko Lavinija, bet ponas Džeksonas jau nubėgo.

Mama linktelėjo.

— Teisingai, Mode. Tu puikiai sugebi vadovauti.

Ji liko gulėti prie medžio šalia Karolinos Blek, kuri nerangiai klūpėjo apsitaisiusi šarvais.

Paėmiau Laviniją už rankos.

— Mes ją surasime, — pasakiau. — Prižadu.

Lavinija Voterhaus

Mes jos neradome. Ieškojome visur, bet neradome.

Išvaikščiojome parką pirmyn ir atgal, kur stovėjo minios žmonių. Visa žolė buvo taip išmindyta, tarsi būtų praėjusi galvijų banda. Dabar žmonių buvo daug mažiau, todėl būtume tikrai pamatę mažą mergaitę, klaidžiojančią vieną. Bet tokios neaptikome. Nors buvo daugybė visur besibastančių jaunų vyrų būrių. Jie mane labai nervino, ypač kai mus užkabinėjo. Mudvi su Lavinija ėjome tvirtai susikibusios už parankių.

Mes taip jaudinomės — negalėjome rasti nei policininko, nei kokios nors sufražistės, laksčiusios po procesiją, pasirišusios juostą su užrašais „vėliavnešė“ arba „vyriausioji maršale“. Mums negalėjo padėti nė vienas atsakingas suaugusysis.

Tada grupė labai neišauklėtų vyrų sušuko:

— Ei, jūs, merginos! Norite išgerti? — ir pasuko mūsų link.

Na, mudvi su Mode tiesiog nusivarėme nuo kojų lėkdamos lauk iš parko. Vyrai mūsų nesivijo, bet aš nesutikau ten grįžti — tai būtų buvę tikrai labai pavojinga. Atsistojome prie Marmurinės arkos įėjimo ir žiūrėjome į pievą prisidengdamos akis nuo ankstyvo vakaro saulės.

Aš ieškojau ne tik Aivi Mei, bet ir Saimono. Mes jo nematėme nuo tada, kai jis pasitraukė iš procesijos nuvesti žirgo. (Jį vedė Modės mama, vilkėjusi tą kostiumą! Man trūksta žodžių. Visai nenuostabu, kad žirgas jai įspyrė.) Jis pažadėjo, kad vėliau grįš į parką. Vis galvojau, kad jie bus kartu — pasirodys Saimonas ir už rankos vesis Aivi Mei. Jie valgys ledus ir dar mums su Mode jų atneš. Aivi Mei akiplėšiškai į mane pažiūrės, o už tai, kad ji mane taip nugąsdino, jai įžnybsiu.

— Jos čia nėra, — pasakė Modė. — Būtume ją jau pastebėjusios. Greičiausiai ji parėjo namo. Ji galėjo grįžti tuo pačiu maršrutu, kuriuo mes čia atėjome iki Justono, ir tuomet įlipo į omnibusą. Ji nekvaila, Aivi Mei.

Paėmiau nedidelę piniginę, kadaravusią man ant riešo.

— Ji neturi pinigų omnibusui, — sušnabždėjau. — Liepiau jai atiduoti juos man, kad saugiau palaikyčiau ir ji jų nepamestų.

— Ji turbūt sugalvojo, kaip parsigauti atgal, — pakartojo Modė. — Gal reikėtų grįžti procesijos maršrutu ir jos paieškoti.

— Aš taip pavargau. Nemanau, kad galėsiu žengti nors vieną žingsnį. Pailsėkim truputėlį.

Tada pamatėme jį, einantį mūsų link. Už didžiulės pievos jis atrodė toks mažytis; rankas įrėmęs į šonus jis spardė išmėtytus daiktus — popiergalius, gėles, moterišką pirštinę. Atrodė, kad jis visai nenustebo mus matydamas ir visiškai nenustebo, kai Modė pasakė:

— Nerandame Aivi Mei.

— Aivi Mei pradingo, — pasakiau. — Ji dingo.

Ėmiau verkti.

— Mes jos nerandame, — pakartojo Modė.

Saimonas žiūrėjo į mus. Jis niekada neatrodė toks rimtas.

— Mes galvojame, kad ji galėjo nueiti atgal tuo pačiu keliu, kuriuo mes žygiavome, — pasakė Modė. — Einam kartu su mumis paieškoti.

— Kaip ji buvo apsirengusi? — paklausė Saimonas. — Prieš tai nepastebėjau.

Modė atsiduso.

— Balta suknele. Tokia pat balta suknele, kaip ir visos kitos. Su šiaudine skrybėle ir gėlių vainiku, tokiu pačiu kaip ir mūsų.

Mes su Saimonu pasukome Oksfordo gatve. Šįkart jau nėjome gatvės viduriu, nes buvo pilna arklių traukiamų ekipažų, omnibusų ir automobilių. Mes žengėme šaligatviu, kuris buvo pilnutėlis žmonių, grįžtančių iš mitingo. Saimonas perėjo per gatvę, kad galėtų apieškoti ir kitą šaligatvį, žvilgčiodamas į skersgatvius ir tarpdurius bei apžiūrinėdamas praeivių veidus.

Negalėjau patikėti, kad ir vėl teks eiti visą maršrutą atgal — aš taip norėjau gerti ir man taip skaudėjo pėdas, kad negalvojau, jog sugebėsiu eiti toliau. Bet tuomet, priėjus Viršutinę Regento gatvę, prie arklidžių pamačiau arklių girdyklą ir nuėjusi visą veidą pakišau po šniokščiančia vandens srove. Man visai nerūpėjo, kad vanduo gali būti blogas, o mano plaukai gali sušlapti — buvau tokia ištroškusi, kad tenorėjau gerti.

Kai mes atėjome į tą vietą, iš kurios pajudėjo procesija, Šventojo Pankro stoties laikrodis mušė aštuntą valandą.

— Mama pašėlusiai nerimaus, — pasakiau.

Aš buvau tokia pavargusi, kad baiminausi, kaip grįžus reikės susitikti su mamyte ir tėveliu.

— Vis dar šviesu, — pasakė Modė. — Šiandien ilgiausia metuose diena — ar žinote? Na, greičiausiai antra pagal ilgumą, po vakar.

— Ak, dėl Dievo meilės, nutilk, Mode.

Negalėjau pakęsti, kai ji kalba kaip mokytoja klasėje. Be to, man dar baisiai įsiskaudėjo galvą.

— Mums reikėtų eiti namo, — pasakė Modė, nekreipdama dėmesio į mane. — Tada pasakysime tavo tėvams, o jie iškvies policiją. O aš galėsiu sužinoti, kaip laikosi mama.

— Tavo mama, — pradėjau. Staiga aš taip supykau, kad troškau viską išsakyti. Modė išsiuntė poną Džeksoną su savo mama, užuot jis būtų padėjęs mums ieškoti sesutės. Jis būtų suradęs Aivi Mei, esu tikra, kad būtų. — Tavo prakeikta mama ir įvėlė mus į visą šitą nelaimę.

— Nekaltink jos! — suriko Modė. — Tai tu labai norėjai eiti į žygį!

— Tavo mama, — pakartojau. — Tu nė pusės apie ją nežinai.

— Livi, baik, — įspėjo Saimonas. — Nedrįsk.

Modė pažvelgė į mus.

— Nenoriu nieko girdėti, kad ir kas tai būtų, — pasakė ji man. — Nė nebandyk prasižioti.

— Važiuokit namo, abidvi! — suriko Saimonas. Niekada negirdėjau, kad jis keltų balsą. — Ten stovi omnibusas.

Jis net pastūmė mus jo link.

— Mes negalime palikti Aivi Mei, — pareiškiau sustojusi. — Mes negalime taip sau sėsti į omnibusą ir palikti ją šito baisaus miesto malonėje.

— Aš eisiu jos ieškoti, — pasakė Saimonas.

Už tai aš būčiau jį pabučiavusi, bet jis nusigręžė ir nubėgo atgal į Justoną.

Dženi Vitbi

Niekada nesitikėjau pamatyti tokio vaizdo.

Ir kas ten sekmadienio vakarą galėtų skambinti į duris? Buvau ką tik grįžusi iš savo mamos, ir net neužsidėjusi kepuraitės ir be prijuostės. Dažniausiai manęs tokiu metu dar čia nebūdavo — visada grįždavau vėliau, kai užmigdavo Džekas, bet šiandien jis taip pavargo, kad išgėręs arbatą tiesiog įgriuvo į savo lovelę.

Gal ten buvo šeimininkė ar panelė Modė, gal minioje joms iš kišenės ištraukė raktus? O gal atėjo kaimynas norėdamas pasiskolinti pašto ženklą arba lempų alyvos. Bet kai atidariau duris, išvydau vyrą iš kapinių ant rankų laikantį šeimininkę. Ir ne tik tai — ji nebuvo užsivilkusi prideramo sijono! Jos kojos buvo nuogos, kaip ką tik gimusios. Akys buvo vos atmerktos, tarsi būtų ką tik prabudusi po pokaičio.

Aš nespėjau ištarti nė žodžio, tik išpūčiau akis, ponas Džeksonas įsibrovė vidun, o paskui jį įplazdėjo ta sufražistė, panelė Blek.

— Reikia paguldyti ją į lovą, — pasakė jis. — Kur jos vyras?

— „Jautyje ir laste“, — atsakiau. — Jis visada ten eina po kriketo.

Nuvedžiau juos laiptais aukštyn į šeimininkės kambarį. Panelė Blek buvo užsidėjusi kažkokius metalinius šarvus, kurie, jai lipant laiptais, dusliai žvangėjo. Ji taip keistai atrodė, kad net pradėjau svarstyti, ar nesapnuoju.

Ponas Džeksonas paguldė šeimininkę į lovą ir pasakė:

— Pasilikit su ja — aš einu surasti jos vyrą.

— O aš atvesiu gydytoją, — pridūrė ponia Blek.

— Vienas yra Haigeito gatvėje, visai netoli smuklės, — pasakiau. — Aš galiu...

Bet man nespėjus pasisiūlyti sulakstyti, o panelei Blek pasilikti su drauge, jie jau buvo išskubėję.

Taigi likome tik mudvi su šeimininke. Ji gulėjo ir žiūrėjo į mane. Nežinojau, ką daryti. Kai uždegiau žvakę ir jau ruošiausi užtraukti užuolaidą, ji sušnibždėjo:

— Neužtrauk užuolaidų. Ir atidaryk langą.

Taip žaliai apsirengusi ir plikomis kojomis ji labai kvailai atrodė. Jei ponas Koulmanas ją tokią pamatytų, jį ištiktų priepuolis. Atidariusi langą, aš atsisėdau ant lovos ir nuaviau jos mažus žalius batus.

— Dženi, noriu tavęs paklausti vieno dalyko, — ji pasakė labai tyliai.

— Taip, ponia.

— Ar kas nors žino, kas man atsitiko?

— Kas jums atsitiko, ponia? — pakartojau. — Jus ištiko nedidelė nesėkmė, tik tiek.

Šeimininkės akys užsiplieskė, ir ji papurtė galvą.

— Dženi, nėra laiko tokioms kvailystėms. Bent kartą būkime viena kitai atviros — ar kas nors žino, kas man atsitiko prieš dvejus metus?

Aš iš karto supratau, ko ji manęs klausė, nors ir apsimečiau, kad ne. Padėjau batus ant grindų.

— Niekas nežino, tik aš. Ir ponia Beiker — ji pati atspėjo. Ai, ir dar Saimonas.

— Berniukas iš kapinių? Iš kur jis sužinojo?

— Jūs ėjote pas jo mamą.

— Ir viskas — daugiau niekas nežino?

Nežiūrėdama jai į akis nuėmiau žalią kepuraitę jai nuo galvos.

— Ne.

Nieko nepasakiau apie panelės Livi laišką. Atrodė, kad nėra jokio reikalo jos labiau jaudinti, kai ji tokios būklės. Saimonas, ponia Beiker ir aš laikysimės savo plano, bet tikrai neįmanoma įspėti, ką pastarosiomis dienomis gali pasakyti panelė Livi — ar jau pasakė. Bet šeimininkei nereikėjo to žinoti.

— Nenoriu, kad vyrai sužinotų.

— Nesužinos.

Ėmiau sagstyti jos tuniką nugaroje.

— Prižadėk man, kad nesužinos.

— Nesužinos.

— Prižadėk man dar vieną dalyką.

— Taip, ponia.

— Prižadėk, kad neleisi mano anytai suleisti nagų į Modę.

Nutraukiau tuniką ir aiktelėjau. Visa jos krūtinė buvo viena didelė mėlynė.

— Viešpatie, kas jums atsitiko, ponia?

Prižadėk man.

Dabar aš supratau, kodėl ji taip kalba.

— Ak, ponia, po dienos ar kelių jums bus viskas gerai. Greitai atvyks gydytojas ir jums padės. Panelė Blek nubėgo jo atvesti. O ponas valdytojas nuėjo surasti jūsų vyro. — Šeimininkė žiojosi kažką sakyti, bet aš jai neleidau, pliurpiau, kas tik man atėjo į galvą. — Jis dabar išėjęs į smuklę, bet netruks nė minutės ir grįš. Tik užsivilkime naktinius marškinius iki jam grįžtant, gerai? Jie tokie dailūs, su raišteliais ant rankogalių. Leiskite tik užmauti jums per galvą ir nutraukti žemyn. Na, va. Ir dar plaukus, va taip. Taip juk daug geriau, argi ne?

Ji atsigulė, tarsi jaustųsi pernelyg silpna ir negalėtų pasipriešinti mano žodžiams. Ji kvėpavo šlapiai ir šiurkščiai. Sunku klausyti.

— Aš tik nubėgsiu ir uždegsiu lempas, — pasakiau. — Šeimininkui ir gydytojui. Netruksiu nė akimirkos.

Išbėgau jai nespėjus nieko pasakyti.

Kai žiebiau lempas koridoriuje, grįžo ponas Koulmanas, o tada pasirodė panelė Blek su gydytoju. Jie užlipo laiptais, ir nuo tada ten buvo labai tylu. Negalėjau susilaikyti ir prilindau pasiklausyti prie durų.

Gydytojas taip tyliai kalbėjo, kad teišgirdau jį sakant „vidinis kraujavimas“.

Tuomet ponas Koulmanas įširdo ant panelės Blek.

— Kodėl, po velnių, jūs nesuradote gydytojo iš karto, kai žirgas jai įspyrė?! — šaukė jis. — Gyrėtės, kad ten susirinks didžiulė minia — aišku, kad tarp dviejų tūkstančių žmonių buvo gydytojas!

— Jūs nesuprantat, — atsakė Karolina Blek. — Kai tiek daug žmonių, sunku net pajudėti, ką jau kalbėti apie tai, kad neįmanoma surasti gydytojo.

— Kodėl jūs iš karto neparvedėte jos namo? Jei būtumėte bent kiek galvojusi, viskas susiklostytų kitaip, gal liktų tik kelios mėlynės.

— Negi manote, kad aš jos nemaldavau? Jūs tikrai taip gerai nepažįstate savo žmonos, jei manote, kad ji būtų dariusi, ką jai sakiau. Ji norėjo eiti į Haid Parką ir paklausyti kalbų, ypač per tokią istorinę progą, ir niekas, absoliučiai niekas, netgi jūs, pone, nebūtų galėjęs jos atkalbėti.

— Melas! — rėkė ponas Koulmanas. — Net ir tokią akimirką jūs, sufražistės, išpučiate reikalą. Velniai griebtų tą jūsų istorinę progą! Ar bent po to apžiūrėjote jos krūtinę? Ar bent matėte, kaip ji sužeista? Ir kas toks, dėl Dievo meilės, liepė Kiti vesti žirgą? Ji su žirgais nemoka susitvarkyti!

— Tai ji sugalvojo. Niekas jos nevertė. Ji man niekada nesakė, kad nemėgsta žirgų.

— O kur yra Modė? — paklausė ponas Koulmanas. — Kas atsitiko mano dukrai?

— Ji... ji jau pakeliui namo. Esu tuo tikra.

Karolina Blek jau verkė.

Daugiau nebenorėjau klausyti. Nuėjau į virtuvę ir užkaičiau arbatinuką. Tada atsisėdau prie stalo ir ėmiau ašaroti.

Aivi Mei Voterhaus

Pro jo petį pamačiau krentančią žvaigždę. Tai buvau aš.

Saimonas Fildas

Niekada anksčiau nebuvau matęs numirėlio. Keista tai girdėti iš duobkasio. Mane visą dieną supa negyvėliai, bet jie būna dėžėse stipriai užkaltais dangčiais, uždengtais žemės sluoksniu. Kartais aš stoviu kapo duobėje ant karsto, o tarp manęs ir negyvėlio tebūna vienas colis. Bet aš jo nematau. Jei daugiau laiko praleisčiau už kapinių tvoros, pamatyčiau daugiau negyvėlių. Tai labai keista. Mano mama ir sesės matė šimtus, visas tas moteris ir vaikus, mirusius per gimdymą, ar kaimynus, mirusius nuo alkio ar šalčio.

Keista taip matyti žmogų, kurį pažįsti. Jei jos neieškočiau, neatpažinčiau, kad čia ji. Ji nėra nei supjaustyta, nei sudaužyta, nei kas nors panašaus. Tiesiog tai ne ji. Ten, arklidžių gale, už plytų krūvos, guli kojos, rankos, galva, viskas savo vietose. Ir veidas lygus ir švarus, burna užčiaupta, akys truputį atmerktos, tarsi ji žiūrėtų pro blakstienas ir nenorėtų, kad kas tai pastebėtų. Bet kai žiūriu į jos veidą, aš jos tiesiog nematau. Ji jau ne žmogus, o daiktas. Kaip bulvių maišas.

— Aivi Mei! — švelniai pašaukiu pritūpdamas šalia.

Kviečiu, nors ir žinau, kad ji nebegyva. Galbūt tikiuosi, kad išgirdusi savo vardą ji atsigaus.

Bet ji neatsigauna. Ji neatsimerkia ir nepažvelgia į mane taip, tarsi suprastų viską, kas vyksta, bet nieko nepasakytų. Ji neatsisėda ir neištiesia prieš save kojų, kaip kad mėgsta sėdėti. Ji neatsistoja taip tvirtai, kad, regis, niekas jos nepajėgtų nugriauti, kad ir kaip stipriai stumtų.

Tiesiog guli negyvėlė. O man reikia ją kažkokiu būdu išnešti iš arklidžių šalia Edgveiro gatvės į Dartmauto parką.

Kaip aš ją pernešiu visą tą kelią, kad niekas manęs nepamatytų? Įdomu. Kas tik mane pamatys, galvos, kad aš tai padariau.

Tuomet žvilgteliu į arklidžių galą ir pamatau ten stovintį vyrą. Aukštą vyrą. Nedaug teįžiūriu jo veidą, bet nuo gatvės šviesos blyksteli akiniai ir pasimato ploni ūsai. Jis žiūri į mane, o pastebėjęs, kad ir aš jį matau, žengia žingsnį pasislėpdamas už pastato.

Gal jis galvoja, kad aš tai padariau, ir išėjo kam nors tai pranešti. Bet žinau, kad ne. Jis tai padarė. Tėvas sako, kad vyrai negali palikti savo nusikaltimo — jie vis grįžta šniukštinėti, kaip klibindami dantį ar krapštydami šašą.

Išbėgu iš arklidžių norėdamas jį surasti, bet jis jau pasprukęs. Žinau, kad jis ir vėl grįš, ir jei aš jos dabar nepaimsiu — paims jis.

Truputį pataisau jai suknelę, plaukus, užsegu vieną batelį, kuris buvo atsisegęs. Užsikėlęs ją ant pečių, pamatau, kad po ja guli jos šiaudinė skrybėlė. Visa sulūžusi, o gėlės sumaigytos. Man bus per sunku surinkti jas visas su Aivi Mei ant pečių, todėl palieku gulėti.

Jei kas paklaus, pasakysiu, kad ji mano sesutė, kuri pavargusi užmigo. Bet laikysiuosi atokiai nuo smuklių ir eisiu mažomis gatvelėmis, o paskui parkais, Regento, po to Primerso kalva, tada Viržyno papėde. Taigi nesusitiksiu daug žmonių. Tokiu metu visi žmonės yra arba pernelyg girti, kad pastebėtų, arba patys daro kokią niekšybę ir nenori atkreipti dėmesio.

Visą kelią galvojau apie tą skrybėlę. Verčiau jau būčiau ją paėmęs. Negerai, kad jos dalis ten pasiliko. Kai viskas baigsis, kai parnešiu ją namo, aš grįšiu atgal per parkus ir gatveles. Ilgai netruksiu, nes neturėsiu naštos ant pečių.

Bet grįžęs į arklides ir apieškojęs tą vietą už plytų pamatau, kad skrybėlės nebėra, dingo ir gėlės.

Modė Koulman

Laukiau ant plieninių laiptelių, vedančių nuo durų dideliais langais iki sodo. Oras kvepėjo jazminais, mėtomis ir iškritusią rasa ant žolės. Girdėjau varles, kurkiančias tvenkinyje sodo gale, ir pro virtuvės langą po laipteliais girdėjau raudančią Dženi.

Niekada negalėdavau ilgai laukti — man tai visada atrodydavo laiko švaistymas, ir jausdavausi kalta, nes turėčiau daryti ką nors naudinga. Bet dabar nieko kito daryti negalėjau — ką jau čia padarysi. Atvažiavo senelė ir dabar sėdėjo mažojoje svetainėje, įniršusi mezgė, bet aš nenorėjau su ja kalbėtis. Vietoj to žiūrėjau į žvaigždes, jungiau žvaigždynus — Didžiuosius Grįžulo Ratus, Vilką.

Bažnyčios varpai išmušė vidurnaktį.

Atėjo tėtis, atsistojo prie durų ir užsidegė cigaretę. Nežiūrėjau į jį.

— Giedra naktis, — pasakė jis.

— Taip.

— Gaila, kad negalime sode pasistatyti teleskopo — gal net pamatytume Jupiterio palydovus. Bet taip būtų neteisinga, ar ne?

Nieko neatsakiau, nors man ir pačiai buvo kilusi tokia mintis.

— Atsiprašau, kad bariau tave, kai grįžai namo, Mode. Aš buvau labai sunerimęs.

— Nieko tokio.

— Bijojau, kad ir tave praradau.

Mindžikavau ant šalto metalo.

— Nesakyk taip, tėti.

Jis kostelėjo.

— Taip, tu teisi.

Tuomet mes išgirdome klyksmą, ilgą ir spigų, kažkur iš Voterhausų namų pusės. Sudrebėjau.

— Kas, dėl Dievo meilės, čia buvo? — paklausė tėtis.

Papurčiau galvą. Jam nesakiau, kad Aivi Mei dingo.

Mums už nugaros kažkas kostelėjo. Laiptais nusileido gydytojas. Dabar, kai laukimas baigėsi, nenorėjau trauktis nuo laiptų. Visą savo gyvenimą laukiau, ir jei tik atsirastų tokia galimybė, laukčiau jos visada.

Tėtis sprigtelėjo cigaretę į sodą ir nusekė paskui gydytoją. Girdėjau, kaip rasotoje žolėje čirška cigaretė. Stabtelėjau ir tada įėjau į vidų.

Mama gulėjo labai ramiai, jos veidas buvo išbalęs, akys atmerktos ir nesveikai ryškios. Atsisėdau šalia jos. Ji pažvelgė į mane. Žinojau, kad ji laukia, kol aš pradėsiu kalbėti.

Net neįsivaizdavau, ką sakyti ar daryti. Mudvi su Lavinija žaisdamos tokias scenas esame repetavusios daugybę kartų, bet dabar viskas atrodė netinkama, kai iš tikrųjų esu šalia mamos. Jei sakyčiau kažką melodramatiška, jausčiausi kvailai, jei kažką banalaus — absurdiškai.

Nors galiausiai apsistojau ties banaliu:

— Šiąnakt labai skaniai kvepia sodas. Ypač jazminai.

Mama linktelėjo.

— Man visada patiko jazmino kvapas vasaros naktimis, — atsakė ji.

Tuomet ji užsimerkė.

Ar apie tai aš ir ketinau kalbėtis — apie jazminus? Atrodo, kad taip. Stipriai suspaudžiau jos ranką ir gerai įsižiūrėjau į veidą, tarsi tai padėtų man jį geriau prisiminti. Negalėjau prisiversti atsisveikinti.

Gydytojas palietė mano petį.

— Jums geriau jau išeiti, panele.

Paleidau mamos ranką ir nusileidau laiptais atgal į sodą, yriausi rasota žole iki vartelių. Ten vis dar stovėjo kopėčios, nors mudvi su Lavinija ne taip dažnai čia susitikinėjam. Užlipau iki tvoros viršaus. Voterhausų kopėčių prie tvoros nebuvo. Išlaikiau pusiausvyrą, nušokau ant šlapios žolės ir išsitepiau suknelę. Atgavusi kvapą nuėjau per sodą iki durų su dideliais langais, atsiveriančiais į užpakalinę Voterhausų svetainę.

Visa šeima susirinkusi prie pusiau apskrito stalo, kurį ten turbūt pasistatė dažytojas. Aivi Mei guli už šezlongo, plaukai išsidraikę ant veido, o akys užmerktos. Lavinija guli prie sesers kojų, galvą atrėmusi į šezlongą. Ponia Voterhaus sėdi fotelyje šalia Aivi Mei galvos, laiko jos ranką. Ponas Voterhausas atsirėmęs į židinio atbrailą, ranka užsidengęs akis. Saimonas lūkuriuoja prie durų nuleidęs galvą.

Vien pamačiusi juos, susirinkusius drauge, bet kartu ir atskirai su savo sielvartu, supratau, kad Aivi Mei negyva.

Jaučiausi, tarsi mano širdis būtų buvusi išskobta, o dabar dar ir pilvas.

Man įėjus, visi sužiuro į mane. Lavinija pašoko ir raudodama metėsi man į glėbį. Per jos petį pažvelgiau į ponią Voterhaus. Man pasirodė, kad jos veide atsispindžiu aš pati. Jos akys buvo beveik sausos, o išraiška kaip žmogaus, kuris patyrė tokį smūgį, po kurio niekada neatsigaus.

Todėl aš jai pasakiau:

— Mano mama mirė.

Kiti Koulman

Visą savo gyvenimą Modė buvo šalia, net jei ir ne visada šalia manęs. Aš ją stūmiau nuo savęs, o ji vis tiek liko.

Dabar aš laikiau jos ranką ir nenorėjau paleisti. Bet ji turėjo mane paleisti. Kai paleido, supratau, kad esu viena ir kad man laikas išeiti.

Saimonas Fildas

Kitą dieną ponas Džeksonas nušovė baltąjį žirgą į galvą.

Vėliau, kai mes su tėvu ir Džo kasėme, atėjo policija manęs išsivesti apklausai. Tėvas neatrodė nustebęs. Jis tik papurtė galvą, o aš žinojau, ką jis mano — nereikėjo prasidėti su tomis mergaitėmis.

Policija manęs klausė įvairiausių dalykų apie tai, ką veikiau tą dieną — ne tik apie tai, kaip ieškojau Aivi Mei ar ją radau, bet ir apie žirgą, ir Kiti Koulman, ir poną Džeksoną. Atrodo, kad jie tikrai neturi kuo mane apkaltinti, ir nelabai tuo patenkinti. Atrodo, tarsi jie norėtų palengvinti visą reikalą ir pasakyti, kad aš padariau tą nusikaltimą.

Kai jau atrodė, kad jie ketina apkaltinti mane, pasakiau:

— Kas galėtų taip kvailai pasielgti — taip padaręs parnešti mergaitę jos tėvams?

— Tu tikrai nustebtum sužinojęs, ką dar daro nusikaltėliai, — atsakė vienas iš policininkų.

Prisiminiau aukštą vyrą su akiniais arklidžių gale. Bet kai man liepė apibūdinti, kaip aš radau Aivi Mei, aš jiems to nepasakiau. Būtų buvę daug paprasčiau, jei būčiau pasakęs — nurodyčiau, ko jiems ieškoti.

Bet aš žinojau, kad jo jau seniai nebėra — tie mulkiai niekada jo nesuras.

Bet aš vieną dieną rasiu. Aš jį surasiu. Dėl Aivi Mei.

Džonas Džeksonas

Surengiau susitikimą su panele Koulman prie jos šeimos kapo. Galvojau ją kviesti ateiti prie Faradėjaus, kur mudu su jos mama susitikinėdavome. Bet tas sentimentalus sumanymas buvo kvailas, be to, rizikingas — jei kas pamatytų mus vienus prie disenterių, kiltų begalė klausimų, kai tuo metu pievoje galėtume aptarinėti laidotuvių reikalus.

Ji visa buvo apsirengusi juodai, plaukai pakišti po juoda šiaudine skrybėle. Niekada nesu matęs jos, susikėlusios aukštyn plaukus — ji atrodė keleriais metais vyresnė. Ji net neįtaria, kad tampa panaši į Kiti.

— Dėkoju, kad atėjote, panele Koulman, — pasakiau, kai jau stovėjome šalia kapo. — Aš labai jus užjaučiu dėl netekties. Tai buvo baisus sukrėtimas mums visiems. Bet dabar jūsų mama yra su Dievu.

Nuleidau galvą ir greitai mirktelėjau. Kapinėse dažnai reiškiu užuojautą gėdintiesiems, bet šį kartą jaučiau, kad mano žodžiai netinkami.

— Mano mama netikėjo rojumi, — atsakė Modė. — Jūs tai žinote.

Įdomu, ar pastarieji žodžiai galėjo reikšti kažką daugiau. Ar daug ji žino apie mano ir jos motinos ryšius? Iš jos akmeninės išraiškos negalėjau įspėti.

— Saimonas, man perduodamas pranešimą, nepasakė, kodėl norėjote su manimi susitikti, — pasakė ji. — Kaip suprantu, tai susiję su mano mamos laidotuvėmis, bet man atrodo, mano tėvas su jumis jau tai aptarė.

— Taip, jis čia vakar buvo. Su juo norėjau aptarti vieną dalyką, bet neaptariau. Pamaniau, kad galbūt jūs ir aš tai padarysime.

Modė pakėlė antakius, bet nieko nepasakė.

Nebuvo įmanoma to lengvai pasakyti — nei posakių atsargos, nei atsargūs eufemizmai negalėjo sušvelninti to sukrečiančio sumanymo.

— Jūsų mama man sakė, kad norėtų būti kremuota, o ne palaidota.

Modė pažvelgė į Koulmanų kapo urną, apžiūrinėjo ją, tarsi niekada anksčiau nebūtų jos mačiusi.

— Žinau. Ji visada bijojo būti palaidota gyva.

— Tai gal jūs galėtumėte pasakyti savo tėvui, ko ji norėjo.

— O kodėl jūs nepasakėte jam to vakar?

Nutilau.

— Ji apie tai kalbėjo tik neoficialiomis aplinkybėmis, bet nieko neužrašė ir nepasakė savo vyrui. Man nederėtų jam to sakyti.

Modė kietai sučiaupė lūpas.

— Tėtis jau žino, kad ji norėjo būti kremuota. Jie dėl to ginčydavosi. Jis galvoja, kad reikėtų elgtis taip, kaip to reikalauja visuomenė, dėl elgesio su numirėlio kūnu...

— Jis nesutiks, net jei ir žinos, kad toks yra karščiausias jo žmonos troškimas?

— Jis elgsis taip, kaip mano esant teisinga, — Modė nutilo. — Jis ją prarado, o dabar, kai vėl atgavo, tikrai norės pasilikti sau.

— Tai, kaip žmonės elgiasi su mirusiaisiais, dažniausiai atspindi jų pačių požiūrį, o ne mirusiojo norą, — pasakiau. — Ar manai, kad visos šitos urnos ir angelai ką nors reiškia mirusiesiesiems? Tik iš tiesų nesavanaudis vyras elgtųsi taip, kaip norėjo jo žmona, o ne ko trokšta ar mėgaujasi pats ar visuomenė. Labai viliuosi, kad jūsų tėvas yra toks vyras.

— Bet jei jau nė vienas iš šių paminklų mirusiesiems nieko nereiškia, tai tada viskas, ką darome, neturi reikšmės, — atsakė Modė. — Jei jiems nerūpi, tai ar nereikėtų daryti to, kas svarbu mums patiems? Juk galų gale tai mes likome čia. Aš dažnai galvoju, kad ši vieta yra gyviesiems, o ne mirusiesiems. Statome paminklą, kad jis mums primintų mirusįjį ir tai, ką mes apie jį prisimename.

— Ar urna ant šeimos kapo jiems primins mamą — kokia ji buvo ir ko norėjo?

— Ne, ji niekuo neprimins mano mamos, — pripažino Modė. — Jei mano mama galėtų pati pasirinkti paminklą, tai būtų ponios Pankherst statula, o po ja iškalti žodžiai: „Leiskit moterims balsuoti“.

Papurčiau galvą.

— Jei tavo mama galėtų pati išrinkti sau kapą, tai būtų ne koksai paminklas ar žodžiai. Tai būtų laukinėmis gėlėmis apsodintas kapas.

Modė susiraukė.

— Bet mama yra mirusi, argi ne? Ji iš tikrųjų mirusi. Ji juk neketina pati sau išsirinkti kapo.

Ji tikrai neįtikėtina jauna panelė — retas kuris galėtų tai pasakyti nevirpėdamas.

— Ir kadangi ji yra mirusi, — tęsė Modė, — jai tikrai nerūpi, kas atsitiks jos kūnui. Ji nebus palaidota gyva — šitą tikrai žinome. Dabar svarbiausia esame mes, o pats svarbiausias yra mano tėvas. Jis mums visiems atstovauja ir turi nuspręsti, kaip elgtis būtų geriausia.

Pasilenkiau ir nubraukiau vorą nuo Voterhausų antkapio. Žinojau, kad elgiuosi neteisingai reikalaudamas tokių dalykų — galų gale jai tik trylika metų ir ji ką tik neteko mamos. Bet privalėjau dėl Kiti.

— Viskas, ko jūsų prašau, panele Koulman, — pradėjau švelniai, — kad primintumėte savo tėvui tai, ką jūs žinote, tai, ką ir jis turi žinoti — jūsų mamos norą. Žinoma, spręs jis, ką reikės daryti.

Modė linktelėjo ir pasisuko eiti.

— Mode, — dar kartą kreipiausi.

— Taip?

— Yra dar kai kas.

Ji trumpam užsimerkė, tada pažvelgė į mane.

— Jūsų mama... — staiga nutilau. Negalėjau jai pasakyti — taip pažeisčiau savo, kaip profesionalo, pareigas ir už tai galėčiau prarasti savo postą. Bet kažkaip norėjau ją įspėti. — Būtų geriausia, jei su tėvu pakalbėtumėte kuo greičiau.

— Gerai.

— Tai skubus reikalas. Turbūt skubesnis nei įsivaizduojate.

— Pakalbėsiu su juo šiandien.

Modė apsisuko ir nuskubėjo taku, vedančiu vartų link.

Kurį laiką stovėjau ir apžiūrinėjau Koulmanų kapą. Labai sunku įsivaizduoti, kad Kiti bus čia palaidota. Ta kvaila urna vertė prunkšti iš juoko.

Ričardas Koulmanas

Ji atėjo su manimi pasimatyti į kabinetą, kai aš tvarkiau popierius. Lioviausi rašęs.

— Kas atsitiko, Mode?

Ji giliai įkvėpė — aiškiai galėjai matyti, kad nervinasi.

— Mama kartą man sakė, kad norėtų būti kremuota, o jos pelenai išbarstyti.

Pažvelgiau į savo rankas. Ant mano marškinių rankogalio buvo rašalo dėmė.

— Tavo mama yra sakiusi daugybę dalykų, kurie niekada neįvyko. Kartą ji sakė, kad norėtų turėti keturis vaikus. Ar matai kur nors seserų ir brolių? Kartais tai, ką mes sakome, ir tai, ką darome, nėra tas pats.

— Bet...

— Užteks, Mode. Nėra ko daugiau apie tai diskutuoti.

Modė suvirpėjo. Kalbėjau daug griežčiau nei norėjau. Pastarosiomis dienomis man sunku tvardytis.

— Atsiprašau, tėti, — sušnibždėjo ji. — Aš tik galvojau apie mamą. Nenorėjau tavęs nuliūdinti.

— Tu manęs nenuliūdinai! — Aš taip stipriai įspaudžiau plunksną į popieriaus lapą, kad staiga nulūžo plunksnos galiukas. — Prakeikimas! — Numečiau plunksnakotį į šalį.

Modė išsmuko netarusi nė žodžio.

Kuo greičiau baigsis ši savaitė, tuo bus geriau.

Lavinija Voterhaus

1908 metų liepos 12-ąją „Pas Džėjų“ parduotuvėje Regento gatvėje įsigyta:

1. Viena juoda lengvo plono šilko suknelė man — laidotuvėms ir sekmadieniams; senoji vilnonė suknelė bus skirta kiekvienai dienai. Galima pirkti dar gražesnę šilkinę suknelę, kurios apykaklė puošta krepu, bet ji mums per brangi.

2. Viena bombazino suknelė mamytei. Ji atrodo tokia pigi ir blizgi, kad aš net mėginau ją įtikinti pirkti lengvo plono šilko suknelę, bet ji pasakė, kad nebeturi pinigų ir geriau jau pirks ją man, nes man tai rūpi. Kokia ji gera.

3. Vienas juodas medvilninis apatinis sijonas man, dvejos plačkelnės su įvertu juodu kaspinu.

4. Viena juoda fetrinė skrybėlė su vualiu man. Aš primygtinai prašiau vualio — apsiverkusi aš atrodau siaubingai ir tikrai turėsiu dažnai nuleisti vualį, kad paslėpčiau raudonas akis ir nosį. Mamytė sau skrybėlės nepirko, sakė nusidažysianti vieną savųjų moteriškų skrybėlaičių. Ji bent jau nusipirko kelias stručio plunksnas jai papuošti.

5. Dvi poros juodų medvilninių pirštinių mamytei ir man. Jos su keturiomis blizgančiomis juodomis sagutėmis prie rankogalių. Mamytė išsirinko paprastas, be sagučių, bet jai nepastebėjus aš jas apkeičiau. Taip pat porą pirštinių, skrybėlės raištį ir juodą kaklaskarę tėveliui.

6. Septynios juodai apnertos nosinaitės — 2 mamytei, 5 man. Aš norėjau dar daugiau, bet mamytė neleido. Ji visai neverkė, bet aš primygtinai pareikalavau, kad ir ji kelias nusipirktų, jei kartais tektų pravirkti.

7. Du šimtus laiškinio popieriaus lapų vidutinio pločio pakraščiais.

8. Užsakyta šimtas atminimo kortelių su užrašu:

AIVI MEI VOTERHAUS

10 METŲ

Graži gėlė, taip staigiai išrauta,

Žydės jau Dievo karalystėj;

Teismo dieną tūkstančiai norės

Nutraukt gyvenimą tokioj jaunystėj.

Išsirinkau tokį antkapio įrašą, kai mamytė neteko jėgų parduotuvėje ir išėjo laukan pakvėpuoti grynu oru. Pardavėjas man pasakė, kad šitas antkapio įrašas skirtas kūdikiams, o ne Aivi Mei amžiaus vaikams, bet man atrodo, kad įrašas labai gražus, ypač ta eilutė „žydės jau Dievo karalystėj“, taigi aš pareikalavau jį palikti.

„Pas Džėjų“ būčiau galėjusi praleisti visą dieną — tikra paguoda būti parduotuvėje, kuri paskirta tik tam, ką išgyveni. Bet mamytė nesutiko užsibūti ir su manimi ėmė labai trumpai kalbėtis. Net nežinau, ką su ja daryti — ji labai išblyškusi, vargšelė, ir vargiai kada beištaria žodį, nebent kai nori paprieštarauti. Didžiąją dalį laiko praleidžia savo kambaryje gulėdama lovoje, tarsi sirgtų. Ji retai kada pasirodo lankytojams, todėl dabar man tenka juos užimti — pilstyti arbatą į puodelius, liepti Elizabetai atnešti dar pyrago ir minkštų bandelių. Taigi šiandien atvyko mano pusseserės, o mes pritrūkome pyrago, todėl teko siųsti Elizabetą bėgti pas kepėją. Aš pati nedaug ką valgau, nebent tik nediduką serbentų duonos gabaliuką, kurią rekomenduoja karaliaus gydytojas, nes stiprina organizmą.

Bandžiau sudominti mamytę užuojautos laiškais, kuriuos mes gavome, bet neatrodė, kad ji juos skaitytų. Į juos teko atsakinėti pačiai, nes baiminausi, kad jei paliksiu juos mamytei, ši juos tiesiog pamirš, o atsakymo atidėlioti negalima.

Apie Aivi Mei žmonės rašė stebinančius dalykus — kokia ji buvo angeliška, kad buvo tobula duktė, tokia parama mamytei, kokia tragiška ši nelaimė mums ir kaip visi jos ilgėsis. Kartais norėdavau atrašyti ir paklausti, gal jie suklydo ir pagalvojo, kad numiriau aš. Bet aš tiesiog pasirašydavau aiškiai ir didelėmis raidėmis, kad nekiltų jokių abejonių.

Per pusryčius mamytė man pasakė, kad nenori, jog aš grįžčiau į mokyklą, kad būtų geriau, jei semestrą pabaigčiau mokydamasi namuose. (Tai dar geriau, nes aš visai neturiu ūpo sėdėti klasėje. Greičiausiai aš visiems tik trukdysiu puldama raudoti netinkamu momentu.) O kitą semestrą aš ketinu pereiti į kitą mokyklą ir lankyti Šventosios Sąjungos mokyklą Haigeito gatvėje. Mano širdis ėmė sparčiai plakti, kai pamačiau, kad mergaitės ten nešioja tokias puošnias uniformas. Žinoma, nustebau, kad mokykla yra katalikiška, bet turbūt be reikalo — vakar vakare mamytė buvo pasikvietusi kunigą iš Šv. Juozapo bažnyčios Haigeite atvykti su ja pasimatyti. Tėvelis nepasakė nė žodžio. Jei ją paguos atsivertimas į katalikybę, tai kas belieka sakyti?

Tėvelis buvo labai užsiėmęs tvarkydamas visus reikalus, ir aš manau, kad tai yra gerai. Kiek galėjau, jam padėjau, nes mamytė negali nieko daryti. Kai atėjo laidojimo paslaugų biuro atstovas, tai aš išrinkau, kuo aprengti Aivi Mei (baltą medvilninę sunkelę pūstomis rankovėmis, kuri buvo mano), gėles (lelijas) ir kaip sušukuoti jos plaukus (palikti palaidas garbanas ir uždėti baltų rožių vainiką). Tėvelis sprendė kitus klausimus dėl karsto, arklių ir panašiai. Jis taip pat susitiko su žmonėmis iš kapinių, vikaru ir su policija.

Pastaroji mane apstulbino, nes tėvelis atsivedė į namus policininką, kad šis mane apklaustų! Jis buvo visai malonus, bet tiek daug klausinėjo apie tą siaubingą popietę Haid Parke, kad net ėmiau painiotis, kada tiksliai Aivi Mei pradingo. Stengiausi išlikti drąsi, bet, deja, sunaudojau visas nosinaites, kurias buvome nupirkę. Laimė, mamytė buvo antrame aukšte, ir jai neteko išgirsti visų smulkmenų. Man baigiant pasakoti, tėčio akyse susitvenkė ašaros.

Policininkas manęs klausinėjo apie vyrus minioje. Jis net klausė apie Saimoną, tarsi Saimonas galėtų būti kuo nors įtartinas! Apie jį aš viską papasakojau. Taip pat papasakojau apie vyrus, kurie vijosi mudvi su Mode, ir kaip jie mus išgąsdino.

Nepapasakojau apie vyrą, kuris čiupinėjo mano užpakalį. Žinojau, kad reikėjo papasakoti, kad būtent to jis ir laukė. Bet man buvo gėda apie tai kalbėti. Ir net negalėjau pagalvoti, kad tas vyras pasiglemžė mano seserį. Jei būčiau policininkui apie jį papasakojusi, būtų akivaizdu, kad jis tai padarė. Aš norėjau apsaugoti Aivi Mei nuo jo, bent jau savo mintyse.

Niekas garsiai nekalbėjo apie tai, kas nutiko Aivi Mei. Bet aš supratau. Aš ne kvailė. Mačiau žymes ant jos kaklo.

Šiąnakt stovėdama prie savo lango pamačiau Modę, rymančią prie savojo. Mes viena kitai pamojavome, bet pasijutau tai daranti labai nenuoširdžiai ir po akimirkos nuo lango pasitraukiau. Mums neleidžiama vienai kitos lankyti, nes negalima svečiuotis per gedulą. Be to, nemanau, kad susitikusi su Mode rasčiau bent kiek paguodos — vis tebegalvoju apie tai, kaip jos mama mus paliko toje milžiniškoje minioje ir kaip prakaituota Aivi Mei ranka išslydo iš manosios.

Atsisėdau ant lovos ir pažvelgiau į mažą baltą Aivi Mei lovelę kambario kampe. Niekada daugiau nebegulėsime vakarais lovoje ir pašnibždomis nepasakosime viena kitai istorijų — tiksliau, aš jų nepasakosiu, o ji nesiklausys. Dabar aš likau visai viena.

Man buvo taip skaudu žiūrėti į tą lovelę, kad iš karto nusileidau laiptais žemyn ir paprašiau tėvelio ją išnešti.

Gertrūda Voterhaus

Mane taip slegia kaltė, kad negaliu išlipti iš lovos. Atėjo kunigas ir gydytojas, bet nė vienam nepavyko man padėti.

Aš nei jiems, nei Albertui nesakiau, kad apsimečiau, jog pasitempiau kulkšnį. Albertas, dėkui Dievui, galvojo, kad iš tiesų pasitempiau. Jei nebūčiau apsimetinėjusi, jei būčiau vedusis mergaites į žygį arba jei būčiau nenusileidusi Livi ir neleidusi joms eiti, Aivi Mei dabar sėdėtų šalia manęs.

Nužudžiau savo dukterį per savo pačios kvailumą, ir jei jos čia nebėra, aš irgi nebenoriu gyventi.

Edita Koulman

Pirmas dalykas, kurį padariau, tai atleidau įžūliąją tarnaitę. Man labai nemalonu pripažinti, kad kas nors galėjo gedinčiuose namuose man suteikti pasitenkinimą, bet tai suteikė. Žinoma, ji aimanavo ir grąžė rankas, bet jos dramos manęs nepaveikė, o tik dar labiau įtikino, kad elgiuosi teisingai ir tikrai ne per anksti.

Dženi net drįso prikišti Modę.

— Ką ji darys! — ji vis raudojo.

— Modė gyvens kaip visada gyvenusi. Aš ja rūpinsiuos — atvykau čia gyventi ir liksiu tiek, kiek būsiu reikalinga. Bet tai jau ne tavo rūpestis.

Dženi atrodė palaužta.

— Aš tave atleidau prieš dvejus metus, — priminiau jai, — dėl priežasčių, kurias, esu tikra, tu pameni. Mano marti neturėjo tavęs priimti atgal. Susikrauk mantą ir keliauk iš čia. Tavo atlyginimą tau išsiųsime.

— O kaip mano rekomendacija?

Aš prunkštelėjau.

— Negi manai, kad tokiai merginai duočiau rekomendaciją?

— Bet kaip aš gausiu darbą?

— Reikėjo apie tai pagalvoti, kai atsigulei su tuo vyru.

Mergina išbėgo iš kambario. Didžiam mano nustebimui, po kelių minučių pasirodė ponia Beiker ir paprašė Dženi palikti.

— Kodėl aš turėčiau laikyti tokią pasileidusią merginą? — atsakiau. — Patikėkite manimi, jai bus daug geriau likti namuose ir rūpintis savo vaiku, vargšu mažulėliu.

— O kuo ji jį maitins — oru?

— Prašau pakartoti!

— Nesvarbu Dženi sūnus, ponia, — pasakė ponia Beiker. — Aš dėl Modės prašau, kad paliktumėte Dženi. Vargšė mergaitė ką tik neteko motinos — negaliu žiūrėti, kaip ji netenka artimų žmonių. Dženi juk pas mus nuo tada, kai Modė dar buvo kūdikis. Ji Modei kaip šeima.

— Ta mergina Modei jokia šeima! — Aš taip įsiutau, kad vos galėjau susitvardyti ir nepakelti balso. — Kaip jūs drįstate ją lyginti su Koulmanais! Ir Modei ji nereikalinga — ji turi mane.

Netekusi motinos, ji gavo senelę. Vos taip nepasakiau, bet pagalvojau, kad geriau susilaikysiu.

Taigi Dženi išvyko. Modė nieko nepasakė, tik stovėjo koridoriuje ir stebėjo ją išeinančią išblyškusiu veidu.

Tuomet jos ir Ričardo labui nusprendžiau dar vieną dalyką. Jau kitą rytą po Kiti mirties ėmė plaukti gėlės — įmantrios lelijų, vilkdalgių, saulėgrąžų ir baltų rožių kompozicijos, perrištos violetiniais, žaliais ir baltais kaspinais. Ant kortelių buvo užrašyta „Kritusiai bendražygei“ ir „Viltis stipri — kaip žemėje, taip ir danguje“ ir „Ji pasiaukojo vardan tikslo“. O tas pragaro telefonas skambėjo taip dažnai, kad net turėjau iškviesti žmogų, kad jį išjungtų. Tuomet sufražistės ėmė šliaužti prie durų ir klausinėti apie laidotuves. Teko pasamdyti merginą į Dženi vietą, kad jas varytų lauk. Buvo akivaizdu, kad Kiti joms tapo kankine. Baiminuosi net pagalvoti, kas nutiktų, jei sufražistės masiškai užplūstų laidotuves — jos turbūt paverstų atsisveikinimą politiniu mitingu. Niekada sau neatleisčiau, jei Džeimso šeimos vardas ir vėl būtų voliojamas po purvą.

Aš neleisiu, kad taip įvyktų. Pasitariau su Ričardu dėl savo plano, ir jis noriai sutiko. Paskui jau nebebuvo sunku organizuoti — galų gale apdairumas yra svarbiausias dalykas.

Dženi Vitbi

Ji mane pasivijo, kai su krepšiu ėjau gatve. Tada jau buvau nustojusi verkti — aš taip baiminausi, kaip toliau gyvensiu, kad verkti nebegalėjau. Ji nieko nepasakė, tik mane apkabino ir stipriai prisispaudė.

Ką ji gali padaryti — trylikos metų mergaitė prieš tokią senelę? Jaučiausi siaubingai, kad teko sulaužyti pažadą, duotą jos motinai dėl tos raganos, bet tokiomis aplinkybėmis aš neturėjau jokios įtakos — šeimininkė būtų tai supratusi. Taip pat aš negaliu nieko padaryti, kad išsaugočiau paslaptį nuo vyrų. Tai Dievo rankose — arba greičiausiai panelės Livi.

Bet dabar manęs tai neturėtų jaudinti, pakanka ir savų rūpesčių: kaip išgyventi mano mamai, sūnui ir man be algos ir rekomendacijos. Neturiu laiko ašaroti. Likusius šeimininkės sidabrinius stalo įrankius nešuosi krepšyje, bet jų neužteks amžinai.

Albertas Voterhausas

Man šiek tiek gėda dėl savo dukters. Žinau, kad šios dienos jai sunkios, kaip ir mums visiems: iš tikrųjų aš svarsčiau, ar ji pakels tokią įtampą. Bet geriau jau Livi ir Modė nebūtų viešai pasakiusios tokių siaubingų dalykų viena kitai ir dar prie pat Aivi Mei kapo — mano vargšelės Aivi Mei, kurios nesugebėjau apginti nuo niekšo galvažudžio. Tik džiaugiuosi, kad tuo metu Trudi guodė sesuo, ir ji jų negirdėjo — jai būtų sukėlę siaubą, kad dėl jos buvo ginčijamasi.

Iš pradžių buvo kažkas, susiję su Modės suknele. Ne man spręsti tokius dalykus, bet ji vilkėjo pakankamai gražią šilkinę suknelę, kurios Livi aiškiai pavydėjo. Livi pasakė, kad Modės suknelė pernelyg pretenzinga trylikametei.

Tada Modė atsakė:

— Lavinija, tu net nemokėtum taisyklingai parašyti to žodžio, ir apskritai kažin ar suprastum, ką jis reiškia. Gedulo suknelės iš esmės nėra pretenzingos.

Mane tai kiek nustebino, nes Modė dažniausiai būna švelni. Kita vertus, ji ką tik neteko motinos. O Livi buvo priblokšta ir tiesiog įniršo, kad ir kaip nemalonu tai sakyti.

— Aš išmanau pakankamai, kad galėčiau suprasti, jog tau nederėtų nešioti šiaudinės skrybėlės prie šios suknelės, — pasakė Livi. — Taip pat tau nederėtų susikelti plaukų po skrybėle — atrodai tiesiog kvailai. Ir nugaroje jie išsileidę. Tavo plaukai dar ne tokie stori, kad galėtumei juos šukuotis kaip aš.

— Gal tu pamiršai, bet aš neturiu mamos, kurios galėčiau paprašyti patarimo, — atsakė Modė. — Nei sesers, o dabar net ir tarnaitės.

— Aš irgi nebeturiu sesers! Gal ir tu pamiršai?

Atrodė, kad pati Modė pasibaisėjo išsprūdusiais žodžiais, ir jei Livi būtų leidusi jai atsiprašyti, ji lyg ir ketino. Visas jų ginčas būtų buvęs užmirštas. Bet, žinoma, Livi negalėjo atsispirti pagrįsti savo nuomonę.

— Tu tegalvoji apie save. Ar tu bent susimąstei apie vargšę mamytę, kuri prarado dukterį? Ar gali būti kas nors baisesnio kaip netekti vaiko?

— Turbūt netekti mamos, — tyliai atsakė Modė.

Šie palyginimai buvo tokie nepakenčiami, kad man galiausiai teko įsiterpti — iš tiesų reikėjo įsiterpti dar anksčiau. (Visada suprantu, kai jau būna per vėlu.)

— Livi, gal norėtum palydėti mamą iki karietos? — paklausiau mesdamas, kaip tikėjausi, užjaučiantį žvilgsnį į Modę.

— Tėveli, kiek kartų aš turiu tau priminti — aš Lavinija.

Livi nusigręžė ir nužingsniavo pas mamą. Ketinau kažką pasakyti — net pats nežinau ką, bet man nespėjus prasižioti Modė apsisuko ir nulėkė takeliu tolyn į kapines.

Vėliau vakare aš negalėjau užmigti ir su žvake nusileidau laiptais perversti „Cassells“ ir „The Queen“. Niekada nesu vartęs moteriškų žinynų — dėkui Dievui, man nereikia veltis į namų ūkio reikalus. Bet pagaliau radau tai, ko ieškojau: abiejuose žinynuose buvo rašoma, kad vaikas gedi tėvo ir tėvas vaiko tiek pat laiko — vienus metus.

Abi knygas palikau ant stalo atvertęs būtent tuos puslapius, bet kitą rytą nusileidęs laiptais pamačiau, kad knygos buvo padėtos į vietą.

Modė Koulman

Niekaip nepavyko nusiraminti. Niekada dar nebuvau taip įniršusi.

Labiausiai siutau, kad aš irgi prišnekėjau pasibaisėtinų dalykų. Lavinija manyje pažadino visa, kas blogiausia, ir tai ištverti daug sunkiau nei jos pastabas. Išmokau iš jos tikėtis kvailų ir neprotingų dalykų ir dažniausiai pajėgdavau nenusileisti iki jos lygio. Iki šiandien.

Ilgai sėdėjau prie miegančio angelo. Nežinojau, kur bėgu, kol atsidūriau čia. Ir čia jis mane surado. Manau, kad žinojau, jog taip bus. Jis atsisėdo ant marmuro plokštės krašto, į mane nei žiūrėjo, nei ką sakė. Toks jau jis.

Pažvelgiau aukštyn į ryškiai mėlyną dangų. Buvo tiesiog nepadoriai saulėta diena laidotuvėms, tarsi Dievas iš mūsų visų tyčiotųsi.

— Nekenčiu Lavinijos, — pasakiau trenkdama į mėlynžiedį vikį, augantį prie angelo plokštės.

Saimonas suniurnėjo.

— Atrodo, kad kalbėtų Livi.

Jis buvo teisus.

— Bet tu nesi Livi, — pridūrė.

Gūžtelėjau pečiais.

— Klausyk, Mode, — tarė jis, tada nutilo.

— Kas yra?

Saimonas pirštu pabarbeno į marmurą.

— Mes dabar kasame tavo mamos kapą.

— Aha.

Nežinojau, ką dar galiu atsakyti.

— Šiandien jį kasti dar anksti. Juk laidotuvės turi vykti poryt, ir dar smėlingoje žemėje. Mes turėtume kasti ryt po pietų. Kitaip jis gali įgriūti, jei stovės iškastas dar visą dieną. Jau ir taip pavojinga. Ne visada pavyksta sutvirtinti kraštus smėlyje. O Aivi Mei kapas visai šalia. Man nepatinka, kad iš karto kasami du kapai šalia — toje pusėje žemė nestipriai laikosi. Nors nėra kito pasirinkimo, argi ne?

— Kas tau liepė kasti mamos kapą dabar, o ne rytoj?

— Valdytojas. Liepė mums šįryt. Tėvas dar bandė su juo ginčytis, bet valdytojas liepė pradėti kasti vos pasibaigus Aivi Mei laidotuvėms. Sakė, kad jis atsakys už padarinius.

Laukiau, kol Saimonas pratęs. Mačiau iš jo veido, kad galiausiai jis man kažką pasakys dėstydamas viską palengva savaip.

— Todėl aš truputį apsižvalgiau. Neradau namelyje nieko panašaus į darbo planą. Tada nugirdau, kad rytoj rytą yra užsakyta koplyčia. Taigi aš žinau, kad kitiems kapams, kasamiems rytojui, jau atvežami karstai. Bet nesakė, kuriam karstui užsakyta koplyčia.

Papurčiau galvą.

— Mamos laidotuvių mišios vyks Šv. Onoje penktadienio popietę. Tėtis man sakė.

— Vienas iš samdytų laidotuvių dalyvių, buvusių Aivi Mei laidotuvėse, man pasakė, kad rytoj dalyvaus tose laidotuvių mišiose koplyčioje, — Saimonas tęsė, tarsi aš nebūčiau nieko pasakiusi. — Jos bus tavo mamos. Tai vienintelis paruoštas kapas, kur galima ją dėti.

Atsistojau — buvo skaudu girdėti jį šitaip kalbantį apie mamą, bet nenorėjau, kad jis pastebėtų, kaip jo žodžiai mane nuliūdino.

— Ačiū, kad man pasakei, — tariau. — Pasistengsiu pasiteirauti tėčio, ar kas pasikeitė.

Saimonas linktelėjo.

— Tik pagalvojau, kad tu norėsi žinoti, — sumišęs pasakė jis.

Įdomu, ar Saimonas žinojo, kad ponas Džeksonas manęs teiravosi apie kremavimą — atrodo, kad visa kita jis žinojo. Nors jei ir žinojo, nepasakė. Prie Aivi Mei kapo ponas Džeksonas pagavo mano žvilgsnį, o aš į jo neišsakytą klausimą tiesiog papurčiau galvą. Jis vis tiek jau buvo tai supratęs — kitaip būtume jam pranešę.

Vietoj to aš Saimono paklausiau apie ką kita — apie tai, ką jis tikrai turėjo žinoti.

— Kas nutiko tą dieną Aivi Mei? — paklausiau žiūrėdama tiesiai į jį. — Niekas man nesako.

Saimonas pasimuistė sėdėdamas ant marmuro. Ilgą laiką jis nieko nesakė, ir aš svarsčiau, ar man nereikėtų pakartoti klausimo. Tada jis kostelėjo.

— Kažkas ją pasmaugė.

Jo atsakymas buvo toks tiesus, kad jaučiau, kaip man pačiai užgniaužia gerklę.

— Vyras? — sugebėjau ištarti.

Kelias akimirkas mes sėdėjome nepratardami nė žodžio.

— Labai užjaučiu tave dėl mamos, — staiga pasakė Saimonas.

Jis pasilenkė ir greitai mane pabučiavo į skruostą, tada pašoko nuo kapo ir pradingo kapinėse.

Namuose, koridoriuje, susidūriau su senele, atidžiai apžiūrinėjančia ką tik atvežtą gėlių puokštę — lelijas, perrištas žaliais, baltais, violetiniais ir juodais kaspinais.

— Sufražistės! — murmėjo ji. — Tuo geriau... — pamačiusi mane ji pritilo. — Jau grįžai po pietų?

— Dar nebuvau pas Voterhausus, — prisipažinau.

— Nebuvai? Tada eik ten. Pareikšk pagarbą. Ta vargšė mergaitės motina visa papilkėjusi iš sielvarto. Kokia siaubinga, siaubinga mirtis. Tikiuosi, kad jie pagaus tą vyrą, kuris... — ji save sustabdė.

— Eisiu, — pamelavau. — Man tik... visų pirma reikia persimesti keliais žodžiais su ponia Beiker.

Nubėgau laiptais žemyn, kad netektų aiškintis, kodėl neinu į gedulingus pietus. Tiesiog negalėjau žiūrėti į netekusį gyvybės ponios Voterhaus veidą. Neįsivaizdavau, kas tai yra netekti vaiko, ir dar taip siaubingai, ir paslaptingai. Tegalėjau lyginti su tuo, ką reiškia prarasti mamą: jaučiau skausmingą tuštumą ir nesaugumą gyvenime, kuris jau man, savaime suprantama, atrodė, kad baigėsi. Galbūt paskutinius kelerius metus mamą mažai matydavau ar ji būdavo nutolusi, bet bent jau buvo gyva. Mama mane apsaugojo nuo ugnies. Staiga jos neliko, ir aš pajutau kaitrias liepsnas, laižančias mano veidą.

Ponia Voterhaus turbūt jautė siaubą, kurio net nemoku apsakyti.

Ar tai yra baisiau už manąjį jausmą, kaip kad Lavinija sakė? Nežinau. Tik supratau, kad negaliu matyti negyvo ponios Voterhaus žvilgsnio nejausdama atviros prarajos savo viduje.

Užuot nuėjusi į Voterhausų gedulingus pietus, aš užsukau pas ponią Beiker pakalbėti apie mūsiškius. Kadangi ji juos ruošia, tai iš visų žmonių turėtų geriausiai žinoti apie visus pasikeitimus.

Ji maišė drebučius puode ant viryklės.

— Sveika, panele Mode, — pasisveikino ji. — Jums reikėtų užvalgyti — kelias pastarąsias dienas net nepalietėte maisto.

— Aš nealkana. Aš... aš norėjau paklausti, ar jau viskas paruošta penktadieniui. Senelė prašė, kad sužinočiau.

Ponia Beiker metė į mane keistą žvilgsnį.

— Žinoma, kad taip, — ji nusisuko prie puodo. — Aš kaip tik šįryt kalbėjau su jūsų senele. Per dvi valandas tikrai niekas nepasikeitė. Jautienos šaltiena sustings per naktį, šiandien po pietų pristatys kumpį. Iki dienos pabaigos viskas turėtų būti paruošta. Ponia Koulman norėjo, kad viską anksčiau pabaigčiau ir galėčiau ryt padėti jai nudirbti kitus darbus — jos netenkina laikina pagalbininkė. Tarsi aš nieko neveikčiau. Aš tikrai nekeliaklupsčiausiu, kad ir kas atsitiktų.

Ji pažvelgė į puodą. Žinau, kad ji ilgisi Dženi, nors niekada to ir nepasakys.

Ji tikrai manė, kad laidotuvės vyks penktadienį. Jei tėtis ir pakeitė datą, tai be jo ir senelės greičiausiai niekas apie tai nežino. Negalėjau prisiversti nė vieno iš jų tiesiai paklausti ir puikiai žinojau, kad jie man vis tiek nepasakytų.

Kai kitą rytą nusileidau laiptais, tėtis ir senelė sėdėjo prie stalo apsivilkę geriausius gedulo drabužius. Prieš juos ant stalo stovėjo net nepaliesti puodeliai kavos. Jiedu keistai susižvalgė, bet man atsisėdus prie atvėsusios košės dubenėlio lyg niekur nieko pasakė:

— Labas rytas, Mode.

Ėmiau maišyti košę šaukštu.

Suskambo durų skambutis. Tėtis su senele pašoko.

— Aš atidarysiu, — pasakė senelė pasamdytai valytojai, stoviniuojančiai prie bufeto.

Atsisukusi į tėtį susiraukiau, bet jis į mane nežiūrėjo — jis skaitė laikraštį, nors nemanau, kad iš tikrųjų skaitė.

Koridoriuje išgirdau tylius balsus, paskui dundančius ir laiptus girgždinančius sunkius žingsnius. Netrukus pasigirdo žingsniai virš galvos, mamos kambaryje, ir supratau, kad Saimonas buvo teisus.

— Kodėl tu taip padarei, tėti?

Jis vis dar nežiūrėjo į mane.

— Suvalgyk košę, Mode.

— Aš nealkana. Kodėl pakeitei laidotuvių datą?

— Eik ir apsivilk naująją suknelę, Mode, — iš tarpdurio tarė senelė.

Nesijudinau nuo kėdės.

— Noriu sužinoti, kodėl tu taip padarei. Turiu teisę žinoti.

— Tu neturi jokių teisių! — užriaumojo mano tėtis trankydamas ranka stalą, kad net iš abiejų puodelių išsilaistė kava. — Niekada nedrįsk daugiau taip sakyti. Tu esi mano duktė ir privalai daryti tai, ką tau sakau! Dabar eik ir persirenk!

Nepasijudinau nuo kėdės.

Tėtis nenuleido nuo manęs griežto žvilgsnio.

— Ar aš turiu bent kokį balsą savo namuose? Ar man niekas nepaklūsta? Ar ji padarė tokią didelę įtaką, kad mano paties duktė nedarys to, ką paliepsiu?

Nepasijudinau nuo kėdės.

Tėtis persisvėrė ir nutrenkė mano košės dubenėlį ant grindų. Jis sudužo prie išgąsdintos tarnaitės kojų.

— Ričardai! — įspėjo senelė. Ji atsisuko į mane daug labiau susiraukšlėjusi nei visada, tarsi būtų blogai miegojusi. — Tavo mamos laidotuvės vyks šiandien rytą. Mums atrodė, kad geriau daryti laidotuves privačiai, kad jų neužvaldytų kitos jėgos. O dabar bėk aukštyn laiptais ir užsivilk suknelę. Greičiau, aš dar turiu kai ką aptarti su ponia Beiker. Netrukus atvažiuos karieta.

— Nenoriu, kad mus užpultų sufražistės, — staiga pasakė tėtis. — Juk matei, kas nutiko, kai ją paleido iš kalėjimo — iškėlė didžiausią pergalės šventę. Tebusiu aš prakeiktas, jei leisiu iš jos padaryti kankinę. „Kritusi bendražygė“ — taip ją vadina. Tegu eina jos visos po velnių!

Jis vėl atsisėdo. Tėčio veide atsispindėjo tokia skausminga išraiška, kad jau tuoj pat būčiau jam atleidusi.

Supratau, kad nieko nepakeisiu, todėl užbėgau laiptais. Praeidama pro mamos kambarį — jo vengiau visą savaitę, leisdavau viską, ko gali prireikti, daryti senelei — išgirdau, kaip prikalė mamos karsto dangtį.

Savo kambaryje greitai apsirengiau. Tuomet supratau, kad vieną dalyką aš galiu padaryti. Susiradau popieriaus, plunksnakotį ir paskubomis brūkštelėjau raštelį, tik trumpam stabtelėdama, kad prisiminčiau adresą, kurį šitiek kartų mačiau vietinio laikraščio laiškų skiltyje. Tada pasičiupau savo skrybėlę ir pirštines ir vėl nubėgau laiptais žemyn pro nustebusius tėčio ir senelės veidus tiesiai į virtuvę.

Ponia Beiker stovėjo prie stalo sukryžiavusi rankas prieš valgių nukrautą stalą, kurio viduryje žvilgėjo kumpis su šaltiena.

— Ponia Beiker, — sušnabždėjau, — jei jūs kada mylėjote mano mamą, prašau, raskit ką nors, kas galėtų nedelsdamas tai nunešti. Prašau dėl jos! Kaip galima greičiau, nes kitaip bus per vėlu.

Ponia Beiker žvilgtelėjo į adresą, tada, netarusi nė žodžio, ji žengė prie užpakalinių durų ir jas atidarė. Jau lipdama su tėčiu ir senele į karietą aš pamačiau, kaip ji gatvėje susistabdė berniuką ir padavė jam raštelį. Kad ir ką ji jam pasakė, jis nulėkė tarsi gaudytų vėjo nešamą skrybėlę.

Lietus merkė. Laidojimo paslaugų biuro savininkas prie namų buvo išbarstęs šiaudų, kad ne taip kaukšėtų arklių kanopos, bet tai nebuvo būtina — lietus užgožė bet kokį garsą. Keli kaimynai, pamatę laidotuvių vežimus, stovėjo tarpduriuose, bet kiti nesitikėjo išeiti iki rytdienos.

Karietoje niekas nekalbėjo. Aš žiūrėjau pro langą į namus, į ilgą plytų ir geležinę tvorą, skiriančią kapus nuo kelio. Prieš mus važiavo vežimas, vežantis karstą, jo šonai buvo iš stiklo, ir lietus jį visą aptaškė. Pakeliui, mums pravažiuojant pro šalį, žmonės nusikeldavo skrybėles.

Kapinėse ponas Džeksonas priėjo prie karietos su skėčiu ir padėjo išlipti pirma senelei, o paskui ir man. Jis man vos linktelėjo, ir aš jam linktelėjau. Tuomet jis mus nuvedė pro kapinių vartus į koplyčią, prie kurios įėjimo mūsų laukė teta Sara. Ji buvo dvylika metų vyresnė už mamą ir gyveno Linkolnšyre. Jos nebuvo labai artimos. Ji pakštelėjo man į skruostą ir paspaudė ranką tėčiui. Tuomet įėjome į koplyčią.

Atsisėdau pirmuose klauptuose tarp tėčio ir tetos Saros, kartu su senele, kuri sėdėjo prie tėčio. Iš pradžių koplyčioje buvome tik mes keturi ir Šv. Onos vikaras, laikantis mišias. Bet mums ėmus giedoti pirmąją giesmę, už nugaros išgirdau prisidėjusius balsus, giedančius „Dieve, arčiau tavęs“, ir atsisukusi pamačiau gale stovinčius poną Džeksoną ir Saimoną.

Baigus giedoti antrą giesmę „Lik su manimi“ (kuria mama, žinoma, būtų pasibjaurėjusi) su trenksmu atsidarė durys. Sunkiai kvėpuodama tarpduryje stovėjo Karolina Blek, ant šono pakrypusia skrybėle ir susitaršiusiais plaukais. Tėtis įsitempė.

— Velniai ją griebtų, — sumurmėjo jis.

Karolina Blek prisėdo viduryje, kraštiniame klaupte, ir pagavo mano žvilgsnį. Aš jai linktelėjau. Atsisukusi atgal jaučiau šalia manęs sėdinčio tėčio įsiūtį ir truputį šyptelėjau, tada kilstelėjau smakrą, kaip kad darydavo mama, kai kam nors nepaklusdavo.

Velniai tave griebtų, pagalvojau. Velniai tave patį griebtų.

Kai viskas baigėsi — kai karstas buvo išneštas į kapines ir paguldytas kape su virš jo dunksančia urna, kai Saimonas su savo tėčiu pradėjo berti ant jo žemes, nesiliaudami dirbti per tokią liūtį, kai aš pasišalinau nuo mamos kapo ir susiruošiau keliauti namo — Karolina Blek ištiesė ranką ir paėmė manąją. Tik tada pagaliau aš ėmiau verkti.

Doroti Beiker

Išmesti šitiek maisto buvo nusikaltimas. Ji net neatsiprašė — tik pasakė, kad pasikeitė planai, ir pietaus keturiese. O paruošta buvo penkiasdešimčiai!

Tada vos neišėjau, bet likau dėl Modės. Per vieną savaitę ji neteko mamos ir Dženi — ir dar geriausios draugės, kaip pasakojo Voterhausų valytoja. Tikrai nereikia, kad išeičiau ir aš.

Saimonas Fildas

To, kas atsitiko šiandien, niekada nepasakosiu Modei. Greičiausiai nepasakosiu niekam.

Pasibaigus Kiti Koulman laidotuvėms, tėvas, Džo ir aš užkasame kapą. Žemė smėlinga, sunku pasemti daug iš karto net ir per lietų. Visada sunkiau kasti pievoje, smėlyje. Molį sunkiau atlupti kastuvu, bet jis lipnus ir jį pilti lengviau nei smėlį.

Mes labai atsargiai kasame šį kapą, nes jis visai šalia Aivi Mei kapo. Jis yra dvylikos pėdų gylio, todėl, atėjus laikui, ten tilps Modė, jos tėvas ir senelė. Mes dar dėl visa ko sutvirtinome kraštus, užtikrindami, kad lentos kaip reikiant prispaustų smėlį. Jei su smėliu nemokėsi tvarkytis, jis gali tapti žudiku.

Mes kastuvais pilame smėlį, ir kapas jau puspilnis. Lietus pila kaip iš kibiro, visi kiaurai permirkę. Tada nukrenta tėvo kepurė.

— Aš ją paimsiu, — sakau tėvui.

— Ne, sūnau. Pats pasiimsiu, — sako jis ir šoka į duobę tarsi berniukas. Strykteli tiesiai ant savo kepurės ir ima juoktis. — Tiesiai į dešimtuką, — sako jis. — Statai man pintą alaus.

— Ir kur tu dabar gausi to alaus? — nusijuokiu. — Teks toli eiti, kad atsigertumei.

Vienintelė smuklė, kurioje gali lankytis duobkasiai, yra „Švento Albanso hercogas“ Bernelių tako gale, bet jie nebeįleidžia mano tėvo, nes jis taip prisigėrė, kad bandė pabučiuoti šeimininkę.

Kaip tik tada lūžta ir išlenda sutvirtinimas iš Aivi Mei kapo pusės. Taip atsitinka, kai aplink juda žemė. Tėvui tespėjus pasilenkti nuo atsikišusios lentos, viena kapo pusė įgriūva.

Viskas turėjo įvykti labai greitai, bet taip neatrodo. Atrodo, kad yra laiko stebėti, kaip tėvas žvilgteli į viršų, tarsi būtų išgirdęs griaustinį ir lauktų žaibo.

— O! — lyg išgirstu jį šūktelint.

Tada ant jo ima byrėti žemės ir užpila jį iki juosmens. Paskui, rodos, trumpam apstoja, bet turbūt tik akimirką, nes mes su Džo nespėjame nei pajudėti, nei ištarti žodžio ar įkvėpti.

Tėvas į mane žvilgteli ir, atrodo, man nusišypso. Tada jį visą užpila žemės ir pargriauna.

— Užgriuvo žmogų! — sušunku kaip galėdamas garsiau per lietų. — Užgriuvo žmogų!

Čia niekas nenori girdėti tokių žodžių.

Žemė vis dar juda, tarsi būtų gyva, bet nebematau tėvo. Jis ėmė ir dingo. Mes su Džo repečkojamės aplink kapo duobę, stengdamiesi neužberti dar daugiau žemių. Duobė užpilta tris ketvirčius. Reikia didelės sijos arba kopėčių, kurias paguldytume virš duobės, kad galėtume užlipti ant ko nors stabilaus, bet aplinkui nieko nėra. Anksčiau turėjome kopėčias, bet jas kažkas pasiskolino.

Nėra laiko laukti, kai žmogus palaidotas gyvas. Jei jis negaus oro, mirs po kelių minučių. Įšoku į duobę ir nusileidžiu kaip katinas ant keturių. Ieškau, ieškau ir pamatau tai, ko mane mokė tėvas. Pamatau iš žemės išlindusį jo pirštą, tik patį galiuką, vos judantį. Jis nepamiršo iškelti rankos. Imu rankomis kapstyti aplink tą pirštą. Neišdrįstu pasiimt kastuvo. Taip stipriai kasu, kad smėlis lenda po nagais ir labai skauda.

— Laikykis, tėve, — sakau kasdamas. — Mes tave ištrauksim. Matau tavo pirštus. Mes tave ištrauksim.

Nežinau, ar jis mane girdi, bet jei girdi, tai jam bus geriau.

Aš kasu ir kasu, stengiuosi rasti veidą, tikėdamasis, kad įkišęs ranką, užčiuopsiu jį. Nėra laiko net pažvelgti aukštyn. Nors jei ir pažvelgčiau, žinau, kad pamatyčiau Džo, stovintį prie kapo duobės ir, rankas įrėmusį į šonus, stebintį mane. Jis didelis vyras ir gali nesustodamas kasti valandų valandas, bet ne koks galvotojas. Jis smulkių darbų nedirba. Geriau tegu lieka viršuje.

— Džo, pradėk skaičiuoti, — sakau kapstydamas ranka smėlį. — Pradėk nuo dešimt ir skaičiuok.

Man atrodo, aš jau kasu apie dešimt sekundžių.

— Dešimt, — sako Džo. — Vienuolika. Dvylika.

Jei jis prieis iki dviejų šimtų, o aš dar nebūsiu radęs tėvo veido, jau bus per vėlu.

— Trisdešimt du.

— Šešiasdešimt penki.

— Šimtas dvidešimt vienas.

Pajuntu kažką virš galvos ir pažvelgiu viršun. Dabar virš kapo duobės ištiestos kopėčios. Jei užgrius dar žemių, galėsiu pagriebti už laiptelio ir manęs neužvers. Tada šalia manęs į kapą įšoka dar kažkas. Tai ponas Džeksonas. Jis ištiesia rankas ir apkabina kalną žemių, kurias aš kasu. Nemaniau, kad jis toks stiprus, bet jis patraukia žemes ir man atsiranda daugiau vietos. Jis padaro būtent tai, ko man ir reikia, o aš negaliu net prasižioti.

— Šimtas septyniasdešimt aštuoni.

Mano pirštai kažką paliečia. Tai kita tėvo ranka. Kasu aplink jo ranką ir randu galvą, tada nukasu smėlį nuo jo galvos ir pakeliu ranką, kad jo nosis ir burną būtų nepridengti. Jis užmerkęs akis ir visas baltas. Pridedu ausį prie jo nosies, bet nejaučiu, kad jo kvėpavimas kutentų.

Tada ponas Džeksonas nustumia mane į šalį ir prideda savo burną prie tėvo, tarsi jį bučiuotų. Jis kelis kartus įpučia oro jam į burną, ir matau, kaip tėvo krūtinė kilnojasi aukštyn ir žemyn.

Pažiūriu aukštyn. Aplink kapą stovi ratas vyrų, tylinčių ir ramių — kiti duobkasiai, sodininkai, akmentašiai, netgi trešėjai. Gandas greitai pasklido, ir visi subėgo. Nors pylė lietus, visi buvo nusiėmę kepures, stebėjo ir laukė.

Džo tebeskaičiavo.

— Du šimtai dvidešimt šeši, du šimtai dvidešimt septyni, du šimtai dvidešimt aštuoni.

— Jau gali neskaičiuoti, Džo, — sakau šluostydamasis veidą. — Tėvas kvėpuoja.

Džo nutyla. Visi vyrai sujuda, mindžikuoja, kosėja, tyliai kalbasi — daro viską, ką buvo sulaikę laukdami. Kai kuriems nepatinka mano tėvas, nes jis mėgėjas išgerti, bet visiems nejauku matyti gyvą žmogų, štai šitaip užverstą kape.

— Paduok mums kastuvą, Džo, — sako ponas Džeksonas. — Dar reikia nemažai padirbėti.

Niekada nesu buvęs kape su ponu Džeksonu. Jis ne taip greitai dirba kastuvu, kaip aš ar kiti duobkasiai, bet primygtinai lieka su manimi duobėje, kol ištrauksim tėvą. Ir neliepia kitiems vyrams grįžti prie darbo. Jis žino, kad jie nori pamatyti, kuo viskas baigsis.

Man patinka dirbti šalia jo.

Praeina daug laiko, kol atkasam tėvą. Kasti turim atsargiai, kad jo nesužeistume. Kurį laiką jis užsimerkęs, tarsi miegotų, bet po kiek laiko atsimerkia. Pradedu su juo kalbėtis, kad jam nebūtų baisu.

— Mes dabar tave iškasam, tėve, — sakau. — Kai tu buvai duobėje, lūžo sutvirtinimai. Bet tu užsidengei veidą, kaip mane mokei, ir viskas gerai baigėsi. Po kelių akimirkų mes tave iškelsim.

Jis nieko nesako, tik žiūri į dangų, iš kurio lyja stiprus lietus ir plauna jo veidą. Atrodo, kad jis to nepastebi. Mane apima keista nuojauta, bet nieko apie tai nesakau, kad nieko neišgąsdinčiau.

— Žiūrėk, — sakau norėdamas priversti jį ką nors pasakyti. — Žiūrėk, ponas Džeksonas kasa. Galiu lažintis, kad niekada nesitikėjai pamatyti valdytoją, kuris tave gelbėja, ką?

Tėvas vis dar nieko nesako. Veidas atgauna spalvą, bet akyse kažko trūksta.

— Tikiesi gauti iš manęs pintą alaus, — sakau jau visai beviltiškai. — Man atrodo, kad šiandien daug kas tau pastatys pintą. Galiu lažintis, kad šiandien tave įleis į „Švento Albanso hercogą“. Gal net šeimininkė leisis pabučiuojama.

— Palik jį ramybėje, vaikine, — labai švelniai sako ponas Džeksonas. — Jis ką tik patyrė stiprų sukrėtimą. Gali praeiti kiek laiko, kol atsigaus.

Tada dirbame nekalbėdami. Kai pagaliau atkasame tėvą, ponas Džeksonas patikrina, ar nelūžę kaulai. Tada pakelia tėvą ant rankų ir perduoda Džo. Šis paguldo jį į vežimą, kuriuo gabena akmenis, ir du vyrai nuveža jį prie vartų. Mes su ponu Džeksonu išlipame iš kapo duobės, abu purvini, o ponas Džeksonas eina paskui vežimą. Stoviu nežinodamas, ką daryti — kapas dar neužkastas, o užkasti jį yra mūsų darbas. Bet tada ateina du duobkasiai ir paima kastuvus. Jie nieko nesako — jiedu ir dar Džo ima užkasti kapą.

Seku poną Džeksoną, einantį taku paskui vežimą. Kai jį pasiveju, noriu kaip nors jam padėkoti, parodyti, kad turime kažką bendra, kad nebūčiau jam tik vienas iš duobkasių. Buvau šalia jo Kiti Koulman kape ir noriu jam tai priminti, todėl pasakau, ką žinau apie jį ir ją, kad jis prisimintų tą ryšį ir suprastų, kaip aš esu jam dėkingas už tai, kad išgelbėjo mano tėvą.

— Labai apgailestauju dėl kūdikio, pone, — sakau. — Manau, ji irgi. Po to ji niekada nebebuvo tokia kaip buvusi, argi ne?

Jis atsisuka ir perveria mane akimis.

— Kokio kūdikio? — klausia jis.

Tada suprantu, kad jis nežino. Bet jau per vėlu atsiimti žodžius. Todėl jam papasakoju.