1903 metų birželis

Modė Koulman

Mudvi su Lavinija žūtbūtinai turime nueiti į kapines. O dabar, kai galėsime ten eiti kartu, bus daug smagiau nei prieš tai. Bet nuo tada, kai Voterhausai atsikėlė į tą namą sodo gale, mums taip ir nepavyko nueiti, visą laiką kas nors sukliudydavo: mes važiavome pas tetą Sarą į Isterį, vėliau sirgo Lavinija, dar vėliau arba mama, arba ponia Voterhaus turėjo kur nors apsilankyti ar atlikti kokį darbą. Kokie nepatogumai — mes gyvename taip arti viena kitos, ir vis tiek nėra kam mus nuvesti į kapines, o eiti ten vienoms mums neleidžia. Tikrai gaila, kad auklė lieka prižiūrėti savo senos motinos ir negali mūsų nuvesti.

Vakar paklausiau mamos, ar ji galėtų eiti kartu su mumis.

— Aš labai užsiėmusi, — atsakė ši.

Man ji neatrodė labai jau užsiėmusi — tiesiog skaitė knygą. Vis dėlto nieko jai nepasakiau. Kai nebėra auklės, mama turėtų mane prižiūrėti. Bet dažniausiai aš lieku su Dženi ir ponia Beiker.

Paklausiau, gal Dženi galėtų mus su Lavinija ten nuvesti.

— Dženi tikrai turi daugiau ką veikti, nei tempti judvi į kapines.

— Ak, prašau, mama. Tik trumpam.

— Nekalbėk su manimi tuo meilikaujamu tonu. Išmokai iš Lavinijos, o tau visiškai netinka.

— Atsiprašau. O gal Dženi turi kokių reikalų gyvenvietėje? Tai ji galėtų mus kartu pasiimti.

— O ar nereikia tau ruošti namų darbų?

— Jau paruošiau.

Mama atsiduso.

— Viskas taip pat, kaip rudenį tau einant į mokyklą. Mokytojas nespėja paskui tave.

Bandžiau būti paslaugi.

— Gal reikia į biblioteką grąžinti knygas?

— Tiesą pasakius, reikia. Ak, gerai, pasakyk Dženi, kad ateitų. Ji, ten būdama, galės pažiūrėti, gal jau atvežta mano užsakyta medžiaga.

Mes su Lavinija viena kitą gaudėme eidamos į kalvą, o Dženi traukėme paskui save. Ji visą kelią skundėsi, o kai užlipome, ji buvo kiek pridususi; nors jei nebūtų švaisčiusi jėgų skųsdamasi, greičiausiai nebūtų taip greitai pavargusi. Vis dėlto skubėjome be reikalo — Aivi Mei atsisakė bėgti, ir Dženi liepė Lavinijai grįžti atgal ir ją pasiimti. Kartais Aivi Mei būna tikra bėda, bet ponia Voterhaus primygtinai reikalavo ją pasiimti kartu. Kapinėse Dženi leido mums daryti, ką tik norime, jei tik su savimi pasiimsime Aivi Mei. Mes tuoj pat nubėgome ieškoti Saimono.

Taip malonu būti kapinėse niekieno neprižiūrimoms. Kai tik nueiname į kapines su mama ir tėčiu arba senele, visada jaučiu, kad reikia elgtis labai tyliai ir ramiai, o tenoriu kaip dabar su Lavinija — lakstyti ir tyrinėti. Ieškodamos Saimono mes prisižaidėme įvairiausių žaidimų: šokinėjome nuo antkapio ant antkapio neliesdamos žemės (tai nėra labai sunku, nes antkapiai taip arti vienas kito); pasirinkusios vieną takelio pusę skaičiavome toje pusėje pamatytus obeliskus, virš urnų pasilenkusias moteriškes ar pastebėtus gyvūnus; žaidėme liestynes aplink Libano kedrą. Kai vydavausi Laviniją, ji spiegdavo, o keli suaugę mums liepė nutilti ir gražiai elgtis. Tuomet mes stengėmės žaisti tyliau, bet po tokių linksmybių sunkiai pavyko.

Pagaliau mes radome Saimoną pačiame kapinių viršuje, netoli šiaurinių vartų. Iš pradžių jo nepamatėme, tik jo tėvą, stovintį šalia naujos kapo duobės, su virve, permesta per skridinį, pastatytą virš kapo duobės ir traukiantį pilnus kibirus žemės. Jis įmetė kibirą į kažkokią didžiulę medinę kelių pėdų aukščio dėžę ant ratų, su kaupu pripiltą smėlio.

Mes tykinome vis arčiau ir arčiau, tada pasislėpėme už paminklo norėdamos, kad Saimono tėvas mūsų nepastebėtų, nes jis purvinas, raudonu veidu ir trenkia viskiu. Mes tą kvapą jau užuodėme iš toli. Lavinija pasakė, kad jis tarsi personažas iš Dikenso knygos. Manau, visi duobkasiai yra tokie.

Girdėjome, kaip Saimonas duobėje dainuoja. Tą pačią dainą, kurią kartais Dženi su minia dainuoja Viržynėje per bankų nedarbo pirmadienį:

Jei norėtumei smagiai pasilinksminti,

Duosiu tau gerą patarimą:

Kodėl ne į Hampstedą —

Ten laukia tikros linksmybės!

Saimono tėtis į mus net nežiūrėjo, tačiau kažkaip jis vis dėlto sužinojo, kad mes ten esame, nes sušuko:

— Na, mažosios panelės, ko jums čia reikia?!

Saimonas nustojo dainuoti. Jo tėvas pasakė:

— Išlįskite iš ten, visos trys.

Mes su Lavinija susižvalgėme, bet, kai nesugalvojome, ką atsakyti, iš už paminklo išlindo Aivi Mei. Mudvi neturėjome kito pasirinkimo, teko ir mums pasirodyti.

— Prašau, sere, mes norėtume pasimatyti su Saimonu, — nustebau, kad kreipdamasi pavadinau jį seru.

Jis atrodė taip pat nustebęs, žiūrėjo į mus taip, tarsi negalėtų patikėti, kad mes ten stovime. Tada jis staigiai šūktelėjo į duobę:

— Berniuk, pas tave lankytojai!

Po akimirkos iš kapo duobės išlindo Saimono galva. Jis į mus įsispoksojo.

— Na, išdykęs berniuk, — pasakė Lavinija, — ar neketini nieko pasakyti?

— Gal mes galime trumpam susikeisti vietomis, tėve? — paklausė jis.

— Ten, apačioje, mudviem su Džo neužteks vietos, — atsakė Saimono tėvas. Į tai Saimonas nieko neatsakė, ir jo tėvas sukikeno. — Na, gerai, eik su savo mergičkom.

Saimonas išlipo, o jo tėvas įšoko į duobę. Prieš išnykdamas duobėje jis mums nusiviepė. Saimonas ištraukė kibirą ir supylė žemes į medinę dėžę. Berniukas buvo labai purvinas.

— Kas čia? — paklausiau rodydama į dėžę.

— „Avinėlio dėžė“, — atsakė Saimonas. — Iškastą žemę supilame į tą dėžę, o tada, kai į duobę nuleidžiamas karstas, ta dėžė pakeliama ir atidaromas jos šonas — matai, čia yra vyris — ir visą žemę supilame atgal į kapo duobę. Taip neišpurvinama aplinka šalia kapo, supranti? Va, ten dar dvi beveik pilnos, — jis mostelėjo į dar dvi dėžes, pastatytas prie apsauginės sienos. — Tiesiog paliekame mažytę žemių krūvelę, kad gedėtojai galėtų įmesti į duobę.

— Ar galime pažiūrėti į kapą?

Saimonas linktelėjo, ir mes atsistojome ant duobės krašto. Ji buvo gilesnė nei tikėjausi. Duobės dugne dirbo Saimono tėvas su kitu vyru. Mačiau tik jų viršugalvius — Saimono tėvo atrodė kaip plieno drožlės, o kito žmogaus visiškai plikas. Jiems vos užteko vietos apsisukti. Jiedu kapliavo kastuvais abu duobės galus. Plikasis vyras pažiūrėjo į mus. Jo veidas buvo pailgas, o nosis kaip dešrelė. Atrodo, kad jie su Saimono tėvu dirba kartu, o Saimonas jiems padeda.

Saimonas iškėlė dar vieną molio grumstų pilną kibirą. Ant jo viršaus pamačiau besirangantį slieką.

— Ar kasdamas, be sliekų, esi ką nors radęs? — paklausiau.

Saimonas suvertė molį į „avinėlio dėžę“ ir nuleido kibirą atgal į duobę.

— Porceliano gabalėlių. Kelis automatinius plunksnakočius. Vilkelį. Prieš tai, kai įkūrė kapines, čia buvo mokyklos žemė. O dar prieš tai čia buvo vieno didelio namo sodas.

Saimono tėvas žvilgtelėjo aukštyn.

— Paduok daugiau sutvirtinimų, berniuk.

Saimonas ėmė po vieną tiesti lentas iš krūvos. Pastebėjau, kad lentas duobės kraštuose įterpia tam tikru atstumu vieną nuo kitos.

— Koks duobės gylis? — paklausiau.

— Kol kas dvylika pėdų, — atsakė Saimonas. — Kasime iki septyniolikos, ar ne, tėve?

Aš pažvelgiau gilyn.

— Taip giliai?

— Dar daug žmonių reikės palaidoti metams bėgant. Karstas yra aštuoniolikos colių, plius pėda tarp karstų — vietos užteks šešiems karstams. Šeimai.

Sudėjau atmintinai — panašu į galvosūkį, kokius man užduoda mokytojas.

— Septyni karstai.

— Ne, reikia palikti daugiau nei pėdą viršuje.

— Žinoma. Šešios pėdos po žeme.

— Ne visai taip, — pasakė Saimonas. — Taip tik sakoma. Virš viršutinio karsto paliekame dvi pėdas.

— Apie ką, po galais, jūs čia kalbatės? — paklausė Lavinija.

Saimono tėvas ėmė daužyti medžio gabalą mediniu plaktuku.

— Ar jiems ten saugu? — paklausiau.

Saimonas gūžtelėjo pečiais.

— Pakankamai saugu. Lentos sutvirtina kraštus. Be to, čia molis, taigi neturėtų įgriūti. Pats save laiko. Reikia saugotis smėlio. Smėlį daug lengviau kasti, bet jis nesilaiko. Smėlis mirtinai pavojingas.

— Ak, nustokit kalbėti apie tokius nuobodžius dalykus! — sušuko Lavinija. — Mes norime, kad tu mums parodytum angelus.

— Palik jį ramybėje, Lavinija, — pasakiau. — Negi nematai, kad jis dirba?

Lavinija man patinka — galų gale ji juk mano geriausia draugė, bet ji labai retai domisi, kokia esu aš. Pavyzdžiui, ji niekada nenori pažiūrėti pro teleskopą, kurį tėtis pastato sode, ar skaitinėti „Britanijos enciklopediją“ bibliotekoje. Norėjau daugiau Saimono paklausinėti apie kapus ir jų kasimą, bet Lavinija man neleido.

— Gal vėliau, kai baigsime šitą, — atsakė Saimonas.

— Mes teturime pusę valandos, — paaiškinau. — Dženi taip sakė.

— Kas ta Dženi?

— Mūsų tarnaitė.

— Kur ji dabar yra?

— Gyvenvietėje. Mes ją palikome prie vartų.

— Ji susitiko vyrą, — pasakė Aivi Mei.

Saimonas pažvelgė į ją.

— O kas čia tokia?

— Aivi Mei. Mano mažoji sesutė, — atsakė Lavinija. — Bet ji klysta. Tu juk nematei jokio vyro, Mode, ar ne?

Papurčiau galvą, nors nebuvau tikra.

— Jis turėjo vienratį, ir ji nuėjo paskui jį į kapines, — nenustygo Aivi Mei.

— Ar jo plaukai raudoni? — paklausė Saimonas.

Aivi Mei linktelėjo.

— Ak, jis. Tai, vadinasi, jis ją barškina.

— Ką, kažkas muša Dženi? — sušukau. — Tai reikia bėgti ir ją išgelbėti!

— Ne, nemuša, — pasakė Saimonas. — Tiesiog, — jis pažvelgė į mane ir Laviniją ir nutilo. — Nesvarbu. Nieko.

Saimono tėvas duobėje nusijuokė.

— Visai susipainiojai, berniuk! Pamiršai, su kuo kalbiesi. Galvok, ką kalbi, jei nenori sugluminti mergaičių!

— Ša, tėve.

— Mums jau laikas eiti, — pasakiau sunerimusi dėl Dženi. — Esu tikra, kad pusvalandis jau praėjo. Kaip greičiausiai nueisime iki paradinių vartų?

Saimonas parodė į arklio statulą kiek nuošaliau.

— Leiskitės tuo keliu prie arklio žemyn.

— Tik jau ne tuo keliu! — sušuko Lavinija. — Ten — tiesiai pro disenterius.

— Na tai kas? — atsakė Saimonas. — Jie tau nieko nepadarys. Jie negyvi.

Disenterių dalis yra ten, kur palaidoti ne Anglijos Bažnyčiai priklausantys žmonės, — daugiausia katalikai, taip pat ir baptistai, ir metodistai, ir visi kiti. Esu girdėjusi, kad ten laidojami ir savižudžiai, nors Lavinijai to nepasakiau. Esu pro ten ėjusi du kartus. Ta dalis ne taip jau ir skyrėsi nuo kitų kapinių, tik jaučiausi kiek savotiškai, tarsi būčiau užsienio šalyje.

— Eime, Lavinija, — pasakiau nenorėdama, kad Saimonas pagalvotų, kad mes smerkiame disenterius. — Nesvarbu. Be to, ar tavo mama nebuvo katalikė prieš ištekėdama už tavo tėvo?

Neseniai Lavinijos namuose po pagalvėle radau rožinį, ir jų namų darbininkė, Elizabeta, man pasakė.

Lavinija nuraudo.

— Ne! O koks skirtumas, jei tai būtų tiesa?

— Taigi nesvarbu — tą ir noriu pasakyti.

— Žinau, — įsiterpė Saimonas. — Jei norite, galite grįžti pro miegantį angelą. Ar matėte jį? Jis prie pagrindinio tako, ne prie disenterių.

Mes papurtėme galvas.

— Aš jums parodysiu, čia netoli. Užtruksiu tik akimirką, tėve! — šūktelėjo Saimonas į duobę.

Saimono tėvas suniurnėjo.

— Nagi, greičiau, — Saimonas nubėgo takeliu, o mes nuskubėjome paskui. Šįkart net Aivi Mei bėgo.

Tokio angelo, kokį jis mums parodė, mes dar nebuvome mačiusios. Visi kiti angelai kapinėse arba eina, arba skrenda, arba rodo į dangų, arba bent jau stovi ir lenkia galvas. O šitas angelas gulėjo ant šono, po savimi pasikišęs sparnus ir kietai miegojo. Nežinojau, kad ir angelams reikia miego kaip žmonėms.

Lavinija, žinoma, juo grožėjosi. Man labiau patiktų kalbėtis apie kapų kasimą, bet kai atsisukau paklausti Saimono kažko apie „avinėlio dėžę“, jo jau nebebuvo. Jis nubėgo atgal prie savo kasamo kapo net neatsisveikinęs.

Galų gale pavyko atitraukti Laviniją nuo angelo, bet kai sugrįžome prie pagrindinių vartų, Dženi dar neradome. Aš vis dar nesupratau, ką Saimonas norėjo pasakyti apie ją ir tą vyrą, todėl truputį nerimavau. Bet Lavinijos tai nejaudino.

— Eime į akmentašio kiemą čia šalia, pažiūrėsime angelų, — pasakė ji. — Tik minutėlei.

Niekada nesu buvusi pas akmentašį. Kiemas priverstas įvairiausių akmenų, didelių akmens luitų ir plokščių, pjedestalų, net krūvos obeliskų, atremtų į kampą. Viskas buvo labai dulkėta, o žemė smėlėta. Iš visų pusių girdėjosi, kaip vyrai — tink tink tink — tašo akmenį.

Lavinija mane įvedė į parduotuvę.

— Ar mes galėtumėme pažiūrėti angelų knygą? — ji paklausė vyro už prekystalio.

Man pasirodė, kad ji elgiasi labai drąsiai.

Nepasakyčiau, kad jis būtų labai nustebęs. Vyras nukėlė nuo lentynos didelę apdulkėjusią knygą ir padėjo ją ant prekystalio.

— Iš čia mes išsirinkome savo angelą, — paaiškino Lavinija. — Man labai patinka ją žiūrėti. Juk jie nuostabūs, ar ne?

Ji pradėjo versti puslapius. Knygoje buvo įvairiausių angelų piešiniai: stovinčių, klūpančių, žiūrinčių į viršų, žvelgiančių žemyn, užmerktomis akimis, laikančių vainikus, trimitus, drabužių klostes. Buvo angeliukai, angelai dvyniai ir cherubinai, ir angelų galvos su sparniukais.

— Jie gražūs, — pasakiau.

Nežinau kodėl, bet man nelabai patinka kapinių angelai. Jie tokie vienodi ir taisyklingi, ir jų akys tokios tuščios — net kai stoviu jų regėjimo lauke, neatrodo, kad jie mane mato. Koks tai pasiuntinys, jei tavęs net nepastebi?

Tėtis angelų nekenčia, sako, kad jie sentimentalūs. Mama juos vadina lėkštais. Aš turėjau pažiūrėti, ką šis žodis reiškia — tai yra kažkas bukas ar nuobodus, arba tuščias. Būtent tokios yra jų akys. Mama sako, kad angelai gauna daugiau dėmesio, nei yra verti. Kai kapinėse ant kapo pastatytas angelas, visi žiūri daugiau į jį nei į kitus paminklus aplinkui, bet iš tikrųjų tai nelabai yra į ką žiūrėti.

— Kodėl tau taip patinka angelai? — paklausiau Lavinijos.

Ji nusijuokė.

— Kam jie gali nepatikti? Jie yra Dievo pasiuntiniai ir neša meilę. Kai tik pažvelgiu jiems į veidą, iš karto pasijuntu rami ir saugi.

Puikus pavyzdys to, ką tėtis vadina sentimentaliu mąstymu.

— O kur tiksliai yra Dievas? — paklausiau galvodama apie angelus, skraidančius tarp Jo ir mūsų.

Lavinija atrodė pritrenkta ir nustojo versti puslapius.

— Kaip tai? Ten, viršuje, žinoma, — ji parodė į dangų. — Negi nieko neklausai sekmadieninėje mokykloje?

— Bet ten, viršuje, yra žvaigždės ir planetos, — pasakiau. — Žinau, mačiau jas pro tėčio teleskopą.

— Pasisaugok, Mode Koulman, — atsakė Lavinija, — nes tuoj padarysi šventvagystę.

— Bet...

— Nustok! — Lavinija užsidengė ausis. — Negaliu šito klausytis!

Aivi Mei sukikeno.

Aš lioviausi.

— Grįžkime pas Dženi.

Šįkart Dženi mūsų jau laukė prie pagrindinių vartų, įraudusi ir uždususi, tarsi ką tik būtų lipusi kalva aukštyn. Nudžiugau pamačiusi, kad neatrodė sužeista.

— Kur jūs, mergaitės, buvot?! — ji sušuko. — Aš mirtinai jaudinausi!

Mes jau buvome pradėjusios leistis kalva žemyn, kai paklausiau jos, ar patikrino, gal atvežtos mamos medžiagos.

— Knyga! — suspiegė ji ir nubėgo atgal į kapines jos atsinešti.

Net baisu pagalvoti, kur ji ją paliko.

Dženi Vitbi

Galiu pasakyti, kad nebuvau labai patenkinta, jog reikia atlikti šeimininkės paliepimus. Ji puikiai žino, kad aš labai užimta. Nuo šeštos valandos prakeikto ryto iki devynių vakaro — o jei dar pobūvis, tai ir dar ilgiau. Vienintelė laisva diena per metus, išskyrus Kalėdas ir Kalėdų antrąją dieną. O ji nori, kad aš grąžinčiau knygas ir paimčiau medžiagą — tą ir pati sugeba kuo puikiausiai padaryti. O aš neturiu laiko skaityti knygų, net jei ir norėčiau (o nenoriu).

Vis dėlto diena pasitaikė graži ir saulėta, ir pripažįstu, kad buvo smagu ištrūkti, nors nelabai mėgstu tą gyvenvietės kalvą. Mes nuėjome iki kapinių, ir aš ketinau palikti mergaites ten ir sulakstyti į parduotuves. Tada pamačiau jį, vienui vieną, stumiantį vienratį per kiemą, kas žingsnį kiek šoktelintį. Jis į mane pažvelgė ir nusišypsojo. Kibki ant kabliuko, pagalvojau.

Todėl nuėjau atgal pas mergaites ir pasakiau joms, kad gali daryti ką tik nori pusę valandos, ir ne ilgiau. Jos norėjo susirasti mažą berniuką ir su juo pažaisti, ir aš prisakiau joms būti atsargioms ir saugotis, kad berniukas nesielgtų akiplėšiškai. Ir prižiūrėti mažąją mergaitę, Aivi Mei. Ji kažkaip įpratusi atsilikti — nors galiu lažintis, kad jai taip patinka. Priverčiau jas susikabinti rankomis. Tada bent jau bėgs į vieną pusę, o ne atskirai.