Padėka

Padėka yra vienintelė dalis knygoje, kurioje atsiskleidžia „įprastas“ autoriaus balsas. Todėl aš visada ją perskaitau ieškodama užuominų, kurios paskleistų šviesą virš autorių, jų darbo metodų ir gyvenimo bei ryšių su pasauliu. Manau, padėkoje daug kas yra užkoduota. Deja, šioje nėra jokių paslėptų reikšmių — tik kasdieninis balsas, norintis įvairiais būdais išreikšti dėkingumą.

Kartais svarstau, ar padėka reikalinga, ar ji tik sugriauna iliuziją, kad knyga „išplaukė“ tiesiai „iš rašytojo galvos“. Bet knygos neatsiranda iš nieko. Prie jų atsiradimo įvairiai prisideda kitos knygos ir kiti žmonės. Labiausiai prie šios knygos atsiradimo prisidėjo James Steven Curl „Mirties paminėjimas karalienės Viktorijos laikais“ (Stroud: Sutton Publishing, 2000), Pat Jalland „Mirtis karalienės Viktorijos laikų šeimoje“ (Oxford: Oxford University Press, 1996), John Morley „Mirtis, rojus ir karalienės Viktorijos laikai“ (London: Studio Vista, 1971) ir mano mėgstamiausia J. C. Loudon „Kapinių valdymas, išdėstymas, apsodinimas ir šventoriaus tobulinimas“ (1843 metai, faksimilinis leidimas Redhill, Surrey: Ivelet Books, 1981).

Romanų rašytojas turi teisę kurti ką nori, net pasakojime aprašant tikrus žmones ir vietas. Kapinės šioje knygoje yra sukurtos remiantis ir tikrais faktais, ir trupučiu fantazijos — supinamos tikslios detalės su vaizduotės šuoliais, ir nesinori jų atpainioti. Nors kapinės iš tiesų egzistuoja toje vietoje, kur vyksta romano veiksmas, aš nesistengiau jų atkurti visiškai tiksliai; tai greičiau yra minties būsena, joje gyvena išgalvoti personažai.

Labai panašiai „sužaidžiau“ keliomis detalėmis iš sufražisčių veiklos istorijos siekdama jas įvesti į romano veiksmą. Aš leidau sau parašyti Emelinos Pankherst žodžius, kurių ji iš tiesų nesakė, bet tikiu, kad išlaikiau jos begalės kalbų dvasią. Taip pat Žana d’Ark ir Robinas Hudas tikrai žygiavo apsivilkę taip, kaip ir aprašiau, bet tas mitingas vyko ne Haid Parke. Geilas Kameronas supažindino mane su daugeliu vertingų šaltinių iš Londono muziejaus Sufražisčių draugijos kolekcijos.

Norėčiau padėkoti savo prižiūrėtojų kvartetui — Kerol Baron, Džoniui Geleriui, Deborai Šnaider ir Siuzanai Vot — jie, kai aš abejojau, išliko tvirti ir patikimi.