1905 metų sausis

Dženi Vitbi

Buvo apmaudu, tai jau tikrai. Mudviejų tvarka jau nusistovėjo — mano ir jo. Visi buvo patenkinti — ponia, mergaitės, jis ir aš. (Aš visada būnu paskutinė sąraše.) Vesdavausi mergaites į kalną kartą per savaitę ar panašiai. Man būdavo smagu, joms būdavo smagu, o jų ledi galėdavo nieko kito neveikti, tik sėdėti namuose ir skaityti.

Bet tada ji įsikalė į galvą vedžioti mergaites į kapines pati. Vasarą ji ėmė jas vedžiotis du arba tris kartus per savaitę. Mergaitėms būdavo rojus, o man... Man būdavo pragaras.

Tada ji liovėsi vedžioti pati ir vėl pradėjo siųsti mane, ir aš galvojau, kad viskas bus kaip buvę. Bet dabar žiema, ir mergaitės nebe taip nori eiti, o kai eina, ir vėl ji nori jas vestis. Kartais ji vedasi net tada, kai jos nelabai nori eiti. Ten šalta, aplinkui visi tie akmenys. Kad nesušaltų, jos turi bėgti. O aš, na, aš žinau, kaip ten nesušalti.

Kartą ar du aš įtikinau ponią, kad vietoj jos eiti privalau aš. Visus kitus kartus turiu išsprukti po pietų. Vakarais jo ten nebūna. Sodininkai dirba trumpiau nei tarnaitės. Mėgstu jam tai priminti.

— Taip, ir mums moka dvigubai daugiau, — sako jis. — Šuniškas gyvenimas, argi ne?

Paklausiau jo, kas yra poniai — ko ji taip dažnai eina į kapines.

— Gal dėl tos pačios priežasties kaip ir tu, — atsakė jis.

— Ji — niekada! — nusijuokiau. — Pas ką ji eitų, šiaip ar taip — pas kokį duobkasį?

— Greičiau jau pas šeimininką, — pasakė jis.

Aš ir vėl nusijuokiau, bet jis kalbėjo rimtai — sakė, kad visi matė juodu kartu besikalbančius disenterių skyriuje.

— Tik besikalbančius?

— Taip, taip kaip ir mus, — pasakė jis. — Reikalas tas, kad mes per daug kalbamės. Geriau dabar užčiaupk burną ir praskėsk kojas.

Koks akiplėša.