1908 metų gegužė

Albertas Voterhausas

Vargšas Ričardas. Nemaniau, kad kada gėdysiuos to vyruko, bet dabar varžausi. Visada sakiau, kad jo žmona pridarys bėdų.

Mudu su Ričardu šįvakar pagal sąrašą turėjome ridenti kriketo kamuoliuką ir eidami per Viržynę pamatėme ją. Turiu pasakyti, kad džiaugiuosi, jog Trudi niekada neprašė dviračio. Kiti nerūpestingai važiavo dviračiu, jai minant pedalus suknelė pasikeldavo iki kelių. Spėjau puikiai apžiūrėti jos kulkšnį — ir, beje, labai dailią — prieš susiprotėdamas nusukti akis.

Ričardas apsimetė, kad jos nepastebėjo, todėl ir aš apsimečiau, bet tuomet ji patilindžiavo skambučiu, ir mums teko pakelti prieš ją kepures. Ji mums pamojavo ir nuvažiavo tolyn šmėsčiodama kulkšnimis.

Pamaniau, kad ji neįtikėtinai puikiai atrodo po šešių savaičių, praleistų Holovėjuje, bet Ričardui to nepasakiau. Iš tikrųjų, tuo metu geriausia išeitis — nesakyti nieko.

Bet Ričardas prakalbo, o tai mane labai nustebino, nes mes vienas su kitu neatviraudavome.

— Sakyk man, Albertai, kaip tu susitvarkai su savo žmona?

Suklupau užkliuvęs už grindinio akmens.

— Kaip aš susitvarkau su savo žmona?

Tvirta meile, pagalvojau, atgavęs pusiausvyrą. Garsiai to nepasakiau — yra dalykų, kurių vyrams garsiai sakyti nevalia.

— Kiti mane šantažavo, — tęsė Ričardas.

— Kokiu būdu?

— Ji sako, kad jei aš bent bandyčiau jai uždrausti dirbti sufražistėms, ji pradėtų susibūrimuose sakyti kalbas. Ar tu gali įsivaizduoti, jei Koulmanų vardas atsirastų ant visų tų reklaminių lapelių, kuriuos jos dalija? Arba ant priklijuotų plakatų, arba užrašytas ant šaligatvio kreida? Jau nuo Holovėjaus mano motina vos nenumirė iš gėdos — tai ją visai pribaigtų. Ką tu darytumei mano vietoje?

Pamėginau įsivaizduoti Trudi šitaip man grasinančią, bet toks vaizdas net nebūtų įmanomas. Ji labiau nei aš ar bet kas kitas rūpinosi Voterhausų šeimos vardu. Ir jau verčiau suvalgytų lėkštę anglių, negu imtų viešai kalbėti. Ji su manimi ginčijasi tik dėl tokių dalykų kaip svetainės užuolaidų spalva arba į kokį pajūrio kurortą vyksime atostogų.

Ričardas į mane žiūrėjo tarsi lauktų patarimo.

— Gal čia tik toks tavo žmonos gyvenimo periodas, — bandžiau patarti. — Gal sufražisčių judėjimas išsikvėps. Birželį jos planuoja demonstraciją Haid Parke, argi ne? Net ir Trudi apie tai žino, o ji juk ne sufražistė. Galbūt ta demonstracija jas patenkins, ir tavo žmona galiausiai nurims.

— Galbūt, — pakartojo Ričardas.

Kažin, ar įtikinau.

Kiti Koulman

Nuo tada, kai išėjau iš Holovėjaus, Modė manęs vengia jau ištisas savaites. Iš pradžių aš to nepastebėjau, nes buvo tiek reikalų organizuojant birželį vyksiantį maršą. Tai bus pats didžiausias žmonių susibūrimas visame pasaulyje. Mes tiesiog nusivarėme nuo kojų vykdydamos užduotis — užsakinėjame traukinių bilietus, taip pat tvarkome parado maršruto reikalus, leidimus rengti jį Haid Parke, tariamės su policija, ieškome kalbėtojų ir orkestrų paradui, gaminame vėliavas. Tarsi rengtumėmės mūšiui. Ne, ne vien mūšiui — visam karui.

Ir dar ta pačia tema: Karolinai šovė į galvą nuostabi idėja, kaip mudvi galėsime apsirengti. Tai turės būti labai dramatiška, o aš tokiu išsilaisvinimą simbolizuojančiu kostiumu ketinu pažymėti savo pačios išsilaisvinimą tiek iš Holovėjaus, tiek iš savo nevilties. Tai bus didi diena.

Per visą tą užimtumą aš nepastebėjau, kad Modė išeina iš kambario vos man į jį įėjus ir dažniau valgo pas Voterhausus nei namuose.

Kai Ričardui apie tai užsiminiau, jis tik gūžtelėjo pečiais.

— O ko tu tikiesi? — pasakė jis.

Dabar su juo sunku susikalbėti — nuo tada, kai išėjau iš Holovėjaus, jis irgi manęs privengia. Tuo geriau, kad užsiauginau storą odą!

Manęs tikrai nenustebino tai, ką jis padarė mano mažajai svetainei. Kitų sufražisčių vyrai pasielgė daug blogiau. Kad padaryčiau galą tokiam elgesiui, turėjau imtis šantažo. Aš tuo nesididžiuoju, bet jis buvo būtinas. Suveikė — jis gal ir nekenčia to, ką aš darau, bet savo motinos bijo dar labiau.

Šeštadienį užtikau Modę, šlavinėjančią svetainę, ir man kilo idėja.

— Važiuok su manimi kartu į miestą, — pasiūliau. — Mus nuveš automobilis, matai? — parodžiau pro langą į Dženkins automobilį, stovintį šalia namo.

Ponia Dženkins yra turtinga MSPJ narė Haigeite, ji maloniai paaukojo automobilį MSPJ, kad galėtume tvarkyti reikalus mieste. Jos vyras to nežino — mes automobiliu naudojamės tik tada, kai vyras būna darbe arba išvykęs. Turėjome papirkti Fredą, vairuotoją, kad šis neprasitartų. Negaila nė vienos išleistos monetos.

Modė nustebusi žiūrėjo į automobilį, žvilgantį prieš saulę. Mačiau, kad ji norėjo atsakyti „taip“, bet manė, kad nederėtų.

— Nagi, keliaujam, — pakartojau. — Šiandien tokia graži diena — galėsime važiuoti nuleistu stogu.

— Kur tau?

— Į Klemento užeigą. Bet neilgam, — greitai pridūriau, nes žinojau, kad jai nepatinka MSPJ. — Tada užsuksime į Bondo gatvę. Vėliau galėsime nuvažiuoti gazuoto vandens į „Fortnum ir Mason“, jau taip seniai ten valgėme ledų.

Net pati nežinau, kodėl taip stipriai stengiausi. Niekada nebuvau dėmesinga motina, bet dabar taip jaučiuosi, tarsi kovočiau už Modę ir norėčiau ją į tai įtraukti, net jei ir teks papirkinėti ledais.

— Gerai, — pagaliau ji pasakė.

Jos ir Dženi paprašiau, kad padėtų išnešti visas mano pasiūtas vėliavas — tiksliau, aš pradėjau siūti, bet pamačiusi, kad neturiu laiko, papildomai sumokėjau Dženi ir poniai Beiker, kad jos tai padarytų. Ir vis tiek aš toli gražu tiek nepadariau, kiek prižadėjau. Teks į darbą įtraukti Modę, nors ji siuva daug blogiau už mane.

Važiuoti per Londoną buvo nuostabu. Jau tiek kartų tai dariau, bet vis dar jaučiu malonumą. Fredas vairuoja užsidėjęs akinius, bet aš atsisakiau jų — man atrodo, kad nieko nematysiu. Skrybėles susirišome šalikais — maniškis violetinės, žalios ir baltos spalvos, reiškiantis „Leiskite moterims balsuoti“. (Pasiūliau ir Modei tokį, bet ji atsisakė.) Nuo vėjo viskas beprotiškai plaikstėsi ir plazdėjo, o dulkės iš gatvės skverbėsi po drabužiais ir į plaukus. Buvo nepaprastai įdomu. Greitis taip žvalinamai veikė — mes prazvimbėme pro pieno vežimus, arklių traukiamus omnibusus, vyrus, važiuojančius dviračiais, palenktyniavom su kitais automobiliais. Užeigos, skalbyklos, arbatos parduotuvės — viskas susiliejo.

Net ir Modei patiko, nors ji nedaug tekalbėjo — nedaug ir pasikalbėsi tokiame variklio triukšme. Pirmą kartą per kelis mėnesius ji atrodė atsipalaidavusi, susmukusi juodoje sėdynėje tarp manęs ir vėliavų. Mums važiuojant pro alėją, medžių laja virš galvų sudarė tarsi pavėsinę, o Modė atlošė galvą atgal ir užsižiūrėjo į dangų.

Ji padėjo man sunešti vėliavas į Klemenso užeigą — Fredas niekada nepajudina nė piršto, nes nepritaria sufražistėms — bet nėjo vidun, o pasiliko laukti lauke su Fredu. Stengiausi viską sutvarkyti greitai, bet reikėjo susitikti su tiek daug sufražisčių, atsakyti į tiek daug klausimų ir tiek problemų aptarti, kad man galiausiai sugrįžus prie mašinos Modė ir Fredas jau purkštavo.

— Atsiprašau! — džiugiai sušukau. — Na, nesvarbu, važiuokime toliau. Dabar prašyčiau, Fredai, į „Collingwoods“ Bondo gatvėje.

Čia ruošiausi stabtelėti ne visai MSPJ reikalais, bet tai tikrai buvo susiję su kova dėl moterų teisės balsuoti.

Modė labai nustebo.

— Ar tėtis tau nupirko kažką nauja?

„Collingwoods“ Ričardas man pirkdavo papuošalus.

Aš nusijuokiau.

— Tam tikra prasme taip. Pamatysi.

Bet kai ji pamatė vėrinį, kurį juvelyras išdidžiai parodė gulintį juodo aksomo dėžutėje, reagavo ne visai taip, kaip aš tikėjausi. Ji nieko nepasakė.

Vėrinys buvo surinktas iš smaragdų, ametistų ir perlų į violetines ir baltas gėles su žaliais lapeliais. Akmenys paimti iš man priklausančių vėrinių: perlus gavau per Sutvirtinimo sakramentą, ametistus paveldėjau iš savo mamos, o smaragdus man padovanojo ponia Koulman, kai ištekėjau.

— Jūs puikiai padirbėjote, — pasakiau juvelyrui. — Jis tiesiog rafinuotas!

Modė tebežiūrėjo į vėrinį.

— Ar tau jis nepatinka? — paklausiau. — Ar matai, kokios jo spalvos — MSPJ spalvos. Daugybė moterų turi papuošalų iš šių spalvų.

— Aš tik pagalvojau... — Modė pritilo.

— Ką pagalvojai?

— Na... ar ne aš turėjau paveldėti tuos vėrinius, iš kurių padarytas šitas?

— Dieve mano, tai tas tau kelia nerimą? Juk dabar juos paveldėsi viename vėrinyje.

— Tėtis tiesiog įsius, — tyliai pasakė Modė. — Ir senelė. Tie smaragdai buvo jos.

— Ji man tą vėrinį padovanojo, ir su juo galiu daryti, ką tik panorėjusi. Dabar jis mano — ne jai spręsti.

Modė tylėjo. Tylėjimas dabar man buvo blogiau nei purkštavimas.

— Važiuojame į „Fortnum ir Mason“ ledų? — pasiūliau.

— Ne, ačiū, mama. Aš jau norėčiau namo, — silpnu balseliu pasakė Modė.

Kažkodėl maniau, kad jai vėrinys paliks įspūdį. Bet dabar atrodo, jai niekada neįtiksiu.

Ričardas Koulmanas

Aš juos iš karto pastebėjau. Kiti stovėjo koridoriuje ir dabinosi prieš veidrodį mums ruošiantis išeiti į mamos vakarą. Dženi laikė jos šaliką, o Modė stebėjo nuo laiptų. Kiti suknelė buvo trumpoka, o žvilgtelėjęs į jos iškirptę iš karto pažinau smaragdus. Mačiau savo motiną daugybę kartų juos dėvint, kai ji su tėvu eidavo į pokylius ir oficialius priėmimus, o kartą net į susitikimą su karaliene. Dabar jie atrodė pasibaisėtinai, perdaryti į vėrinį su kitais akmenimis.

Aš nieko nesakiau — Kiti šantažas man tarsi išrovė liežuvį. Vietoj to, aš vis labiau siutau ant savęs, kad esu toks bejėgis prieš savo žmoną. Be abejo, vyras toks neturi būti — toks bejėgis ir negalintis padaryti jokios įtakos. Visa tai Kiti puikiai supranta.

Vėliau, pamatęs, kaip mano motina žvelgia į Kiti vėrinį, būčiau galėjęs pasmaugti savo gražiąją žmonelę.

Edita Koulman

Turbūt jai patinka mane kankinti.

Jau ir taip pastarieji metai buvo ganėtinai prasti — savo sūnaus namuose privalėjau lankytis dėl to, kad ten nepakriktų tvarka. Bet buvo dar baisiau, kai ją pasodino į Holovėjų ir visuose laikraščiuose pasirodė Koulmanų pavardė. Aš jaučiausi nežmoniškai pažeminta, bet viskas užsimiršo daug greičiau nei tikėjausi. Mano draugai — mano geri draugai — apie tai nė žodžio nepratarė, išgelbėjo mane nuo dar didesnės gėdos. Tik džiaugiausi, kad Džeimso nebėra gyvo ir jis nemato, iki ko nusirito jo vardas.

Bet visų blogiausia — kaip ji pasielgė su smaragdais. Džeimso motina man juos padovanojo mūsų vestuvių išvakarėse tikėdamasi, kad aš juos puoselėsiu, išsaugosiu ir galų gale perleisiu savo sūnaus žmonai. Tais laikais tokį dalyką buvo galima suprasti ir be žodžių. Man niekada nebūtų šovę į galvą juos gadinti. Aš jais išdidžiai puošdavausi ir tikėjausi, kad laikui atėjus noriai perleisiu paveldėtojai. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kuri Koulmanų šeimos moteris galėtų šitaip juos išniekinti kaip Kiti.

Ji pasipuošė smaragdais per mano kasmetinę gegužės puotą vilkėdama tikrai per trumpą tamsiai žalio šilko suknelę. Iškart supratau, kokie tai akmenys, nors patį vėrinį mačiau pirmą kartą.

Savo smaragdus būčiau atpažinusi bet kur. Ji taip pat pastebėjo, kad juos pažinau. Vargšas Ričardas stovėjo šalia jos ir nė nenumanė, kuo ji pasipuošusi. Smaragdai yra moters sritis, ne vyro. Niekada jam apie tai nepasakysiu.

Aš scenos nekėliau — negalėjau taip pasielgti visų akivaizdoje, be to, nenorėjau jai suteikti malonumo. Palaukiau, kol išeis paskutinis svečias. Tada tamsoje atsisėdau ir pratrukau raudoti.