1908 metų kovas

Saimonas Fildas

Pila kaip iš kibiro, ir Dženi įleidžia mane vidun. Ponia Beiker, mane pamačiusi, nesako nieko — tik suniurna. Nors vis dėlto išverda man minkštą kiaušinį.

— Viešpatie, — sako Dženi žiūrėdama pro langą, kol aš sėdžiu prie stalo ir valgau. — Kas per diena lankytis kalėjime.

— Kas eina į kalėjimą? — paklausiu.

Ponia B. trenkia puodą su vandeniu ant viryklės ir piktai žvilgteli į Dženi. Bet Dženi į ją nekreipia dėmesio — ji kalba ką tik nori.

— Taigi šeimininkas su panele Mode. Jie negalėjo jos aplankyti iki dabar — pirmas keturias savaites pas sufražistes neleidžia lankytojų. Iš pradžių ketino eiti tik šeimininkas, bet girdėjau juos besiginčijant, ir Modė taip pat išsiprašė eiti, ačiū Dievui. Ji taip ilgisi mamos. Nors dangus žino, kodėl — tos moters vis tiek šalia nebūdavo.

— Jau gana, Dženi, — sako ponia B.

— Taigi nesvarbu, čia tik Saimonas.

— Kas nesvarbu?

Ką tik laiptais nusileido Modė ir stovi tarp durų prispaudusi rankas prie pilvo. Man ji atrodo negaluojanti.

Dženi ir ponia B. staigiai atsisuka ir į ją sužiūra.

— Nieko, panele Mode, — sako Dženi. — Ar tau užteko valgyti?

— Aš nesu labai alkana, dėkui.

— Siaubingai nepasisekė, kaip prakeikimas, kad tą dieną, kai einate aplankyti, pasipylė lietus.

Modė pasižiūri į mane ir vėl spokso į Dženi.

— Dėl Dievo meilės, Dženi, palik mergaitę ramybėje! — Ponia B. retai kada rėkia. — Lipk aukštyn ir nurink indus.

Dženi nubėga. Man pakanka proto, kad neleptelėčiau ko nors apie tą prakeikimą.

— Labas, — tik tiek tepasakau.

— Sveikas.

Sunku įsivaizduoti Modės mamą kalėjime. Kas galėjo pagalvoti, kad ji taip nusiris? Kai pirmą kartą sužinojau tai iš Dženi, lyg netyčia prasitariau ponui Džeksonui, kad ponia K. Holovėjuje. Jis šoktelėjo kaip įgeltas.

— Viešpatie brangus! Kodėl ji ten?

Jei atvirai, tai net nelabai žinojau, kodėl.

— Dėl moterų reikalų, pone.

Jis į mane taip įdėmiai žiūrėjo, kad turėjau dar ką nors pasakyti.

— Na, žinote, dėl tų moterų, kurios važinėjasi dviračiais, kreida rašo ženklus ant šaligatvių ir rėkauja susibūrimuose.

— Turi galvoje sufražistes?

— Turbūt kad taip, pone.

— Viešpatie brangus, — jis ir vėl pakartojo. — Kalėjimas moteriai yra siaubinga vieta. Tikiuosi, kad su ja ten gerai elgiasi.

— Turbūt neką blogiau nei su kitomis moterimis kalėjime, pone. Mano pusseserė išėjo iš ten prieš šešis mėnesius, bet jai neatsitiko nieko bloga, tik blusos sukando.

— Tai menka paguoda, Saimonai.

— Atsiprašau, pone.

Dabar noriu ką nors pasakyti Modei, bet neateina į galvą, kuo galėčiau padėti. Tada pasigirsta beldimas į galines duris, ir visa permirkusi, varvanti įeina Livi. Taigi man nebelieka galimybės įterpti bent vieną žodį. Modė, atrodo, nelabai džiaugiasi ją matydama. Livi prie jos pribėga ir stipriai apkabina. Ji pamato mane per Modės petį, bet nieko nepasako. Nuo tada, kai ją pabučiavau, ji su manimi keistai elgiasi. Tai įvyko prieš metus, ir nuo tada ji su manimi kitokia. Ko gero, tėvas buvo teisus.

Iš tikrųjų tai dabar pirmas kartas po ilgo laiko, kai mes visi trys esame kartu. Ne taip, kaip tada, kai mergaitės buvo mažesnės ir dažnai lankydavosi kapinėse.

— Ak, mano mieloji, tu tokia perbalusi! — sako Livi. — Turbūt esi labai nusiminusi dėl to vizito.

Reikalas tas, kad Livi sako viena, o galvoja visai ką kita. Ji negalvoja, jog tai, kad ponia K. Holovėjuje, yra siaubingai liūdna — jai tai yra smagu, nors pati to niekada nepripažintų. Ji atrodo tokia susijaudinusi, kad aš net nenumanau, kas bus toliau.

Ji pasodina Modę prie stalo.

— Na, va, — sako ji, — noriu tau kai ką pasiūlyti. — Ji elgiasi taip, tarsi aplinkui nieko nėra, tarsi aš nesėdžiu prie stalo šalia, ponia B. prie bufeto nelupa bulvių, o Dženi neneša padėklo su indais po pusryčių į indaują. Bet ji mato, kad mes čia esame ir klausomės. — Žinau, tu pasakysi „ne“, todėl norėčiau, kad man pažadėtumei, jog tylėsi, kol viską pasakysiu. Ar pažadi man?

— Gerai, — sako Modė.

— Noriu šįryt važiuoti kartu aplankyti tavo mamos.

— Bet tu negali...

— Aš dar nebaigiau.

Modė susiraukia, bet tyli.

— Žinai, tenai gi bus baisu, ir tu nusiminsi. Argi nenori, kad su tavimi būtų tavo draugė, kuri laikytų tave už rankos ir padėtų tau išlikti kiek galima drąsesnei per tokį susitikimą?

Mes visi laukiame, ką atsakys Modė — Dženi stovi indaujos tarpduryje, o ponia B. raukosi žiūrėdama į bulvės lupeną, tarsi visai nesiklausytų.

— Bet kaip reaguos tavo mama? — sako Modė. — O tėtis? Esu tikra, kad jis tau neleis.

Livi nusišypso.

— Mamai visai nereikia sužinoti, o tau nereikia nerimauti dėl savo tėčio. Jis tikrai sutiks, aš tuo pasirūpinsiu.

Ji tikrai pasirūpins. Livi gali priversti vyrą padaryti tai, ko ji nori. Mačiau, kaip ji tai daro kapinėse vartydama akis ir sukiodama sijoną, ir vyrai padaro viską, ką tik ji liepia. Net ponas Džeksonas nubėga ir atneša laistytuvą, jei tik jai prireikia — galbūt jis taip daro dėl to, kad vis dar jaučiasi kaltas dėl sulūžusio angelo. Nors tam, kad pamatytumei sujungimą ant angelo kaklo, kur akmentašys pritaisė galvą, reikia labai gerai įsižiūrėti, bet iš nosies jie padarė netvarką. Geriau jau būtų palikę nuskeltą. Kartą aš vedžiojau Livi po kapines norėdamas parodyti visus nuskilimus ir įbrėžimus ant kitų angelų. Ji nuo to nė kiek geriau nepasijuto. Atrodo, dar labiau nuliūdo.

— Mode, ar tu jau pasiruošusi?

Visi atsisuka ir žiūri į Modės tėvą, besileidžiantį laiptais. Dženi išpučia akis, o poniai B. nuslysta peilis, įpjauna pirštą, ir ji suskumba jį čiulpti. Akivaizdu, kad Modės tėtis nedažnai čia nusileidžia. Greičiausiai jis nervinasi dėl vizito į Holovėjų arba jam nesmagu, kad visi namai viršuje tušti, todėl ateina čia ieškodamas žmonių.

Net Modė, jį čia pamačiusi, pašoka iš vietos.

— Taip, tėti, man tik reikia... pasiimti vieną daiktą iš kambario. Tuoj grįšiu.

Ji žvilgteli į Livi, tada prasispraudžia pro savo tėvą ir užbėga laiptais aukštyn. O jis tiesiog stovi laiptų apačioje, tarsi pats stebėtųsi, kad nusileido čia.

Livi jau ruošiasi paskleisti savo kerus.

— Pone Koulmanai...

Bet ponas K. pastebi mane.

— Ponia Beiker, koks čia berniukas valgo mūsų duoną?

Ponia Beiker net nekrūpteli.

— Sodininko sūnus, pone.

Ji puikiai išsisuko — sodas yra ponios K. sritis. Ponas greičiausiai net nekelia į jį kojos, nebent surūkyti cigarą. Jis tikrai nežinos, kaip atrodo sodininko sūnus.

Ponas K. pažvelgia pro langą į lietų.

— Na, jis tikrai atėjo pačiu laiku, argi ne?

— Taip, tikrai, pone. Ar girdi, Saimonai? Šiandien tau nėra ko veikti sode. Dabar keliauk iš čia.

Nuryju likusią arbatą, užsidedu kepurę ir išeinu į lietų. Taip nieko ir nepavyko pasakyti Modei, ir neišgirdau Livi saldžialiežuvavimo. Nesvarbu — bent jau pilvas pilnas.

Lavinija Voterhaus

Iš tiesų tai visai nebuvo sunku. Tiesiog kreipiausi į jo švelniąją pusę. Ir jis tikrai turi švelniąją pusę. Jis akivaizdžiai yra palūžęs, kai jo žmona kalėjime — iš karto matosi, vos tik į jį pasižiūri. Bet esu tikra, kad be manęs į jį daugiau niekas nežiūri. Aš taip pat jaučiu, kad po to laiško tarp mūsų atsirado ypatingas ryšys. Nors jis ir nežino, kad aš jį parašiau, vis tiek jaučia, kad kažkas juo rūpinasi.

Ilgai negalėjau suprasti, kodėl jis tik perskaitęs laišką neišmetė savo žmonos lauk, bet dabar, kai jau esu vyresnė, pradedu geriau suprasti vyrus. Matau, kaip jis kilniai nesileidžia užvaldomas jausmų norėdamas apsaugoti šeimą nuo skandalo.

Kai paklausiau, ar galėčiau prisidėti prie jų vykstant į Holovėjų, jis atsakė „taip“. Aš daugmaž pakartojau tą patį, ką ir Modei sakiau, — kad tokiomis sunkiomis aplinkybėmis aš ją paguosčiau, — be to, užsiminiau, koks jis yra pavyzdingas tėvas ir džentelmenas, kad taip jautriai atsižvelgia į savo dukters poreikius.

Negaliu negalvoti, kad jis iš dalies pasakė „taip“ dėl to, kad jam mano kompanija malonesnė už Modės. Ir karietoje pakeliui buvau daug linksmesnė. Bet kaipgi galėjau nesidžiaugti — mes ketinome pamatyti kalėjimą iš vidaus! Net negalėčiau sugalvoti ko nors labiau jaudinančio.

Vienintelis dalykas, gadinęs nuotaiką (išskyrus lietų, cha cha!), buvo tas, kad karietai važiuojant pro mūsų namą pamačiau, kaip Aivi Mei, atitraukusi tinklinę užuolaidą, žiūri pro langą. Atrodė, kad ji žiūri tiesiai į mane, ir ėmiau melstis, kad ji manęs nepaskųstų — mamytė galvoja, kad mudvi su Mode bibliotekoje.

Niekada anksčiau nebuvau mačiusi Holovėjaus kalėjimo. Mums einant medinių arkinių pagrindinio įėjimo durų link, suspaudžiau Modei ranką.

— Jis atrodo kaip pilis! — sušnibždėjau.

Aš didžiai nustebau, nes Modė trūktelėjo savo ranką iš manosios.

— Čia tau ne kokia pasaka! — sušnypštė ji.

Na ką gi, iš pradžių aš šiek tiek įsižeidžiau, bet greitai praėjo, kai pamačiau šonines duris atidariusią ir mus įleidusią moterį. Ji buvo žema, stora ir vilkėjo pilką uniformą, turėjo didelį raktų ryšulį, kabantį ant juosmens. O visų geriausia — ant viršutinės lūpos ji turėjo didžiulį apgamą. Ji buvo kaip personažas iš Dikenso knygos, bet Modei to nepasakiau. Turėjau delnu prisidengti burną, kad ta moteris nepamatytų, jog juokiuosi. Nors ji, Trolė, pamatė.

Nuėjome į priimamąjį, ir mudvi su Mode atsisėdome ant siauro suoliuko, kol Trolė atsivertė lankytojų knygą ir užrašė ponios Koulman duomenis. Aš labai nustebau, kad ji moka skaityti ir rašyti.

Trolė pažiūrėjo į mus.

— Iš judviejų galės eiti tik viena, — pasakė ji. — Vienu metu įleidžiami tik trys lankytojai, ir vienas jau viduje. Viena iš jūsų turės palaukti čia, — ji įsmeigė geltonąją akį į mane.

— Kitas lankytojas? — suglumo ponas Koulman. — Kas toks?

Trolė bakstelėjo pirštu į puslapį knygoje.

— Ponia K. Blek.

— Velniai ją griebtų! Ką, po galais, ji čia daro?

— Ji atvyko į susitikimą taip pat, kaip ir jūs.

— Jos su mano žmona nesieja jokie ryšiai. Pasakykit jai, kad išeitų.

Trolė droviai nusišypsojo.

— Ji turi tokias pačias teises su ja pasimatyti, kaip ir bet kuris kitas žmogus.

Ponas Koulmanas tiesiog įniršo, bet nebuvo ką daryti.

— Judvi manęs palauksite čia, — pasakė jis mums.

— Bet aš atvažiavau čia pamatyti savo mamos! — sušuko Modė.

— Bus daug geriau, jei liksi čia su Lavinija. Negalime palikti jos vienos.

Jis atsisuko į moterį.

— Ar mergaitės gali čia palaukti manęs?

Trolė tik suniurnėjo.

Aš nusišypsojau dėl šitokio galantiškumo.

— Bet Lavinijai čia nieko nenutiks, — atkakliai tvirtino Modė. — Argi ne, Lavinija?

Aš jau išsižiojau paprieštarauti, bet įsikišo ta bjauri moteris.

— Visai nenoriu, kad jos užimtų tą suoliuką, — ji parodė į Modę. — Tu eik su savo tėčiu, o tu — pabūk, kur esi, — parodė į mane.

Ji nuėjo prie durų ir pakvietė kažką išeiti į koridorių.

Aš buvau tokia priblokšta, kad net negalėjau prašnekėti. Mane paliko vieną kalėjime su siaubingu troliu? Ir dar dėl tokios kvailos priežasties kaip vieta ant kieto suoliuko. Aišku, Trolė taip pasakė tik tam, kad įgeltų man. Atsisukau į poną Koulmaną pagalbos. Deja, tuomet išaiškėjo, kad jis visai nėra toks galantiškas, kaip aš maniau — jis paprasčiausiai linktelėjo Trolei.

Įėjo dar viena moteris, šįkart aukšta, taip pat vilkinti pilką uniformą ir labai įkyriai barškinanti raktų ryšuliu.

— H15, antrasis sektorius, — pasakė Trolė, — viena jau ten.

Prižiūrėtoja linktelėjo ir pamojo ponui Koulmanui su Mode eiti paskui — tą jie ir padarė, net nežvilgtelėdami į mane.

Na va. Jiems išėjus, Trolė išsiviepė man iš už stalo. Nustebau pamačiusi, kad ji turi visus dantis — galvojau, kad jie bus juodi arba pusė jų išbyrėjusių. Aš į ją nekreipiau jokio dėmesio ir sėdėjau tyliai kaip pelytė. Nes buvau ganėtinai persigandusi.

Ir dar kai kas apie pelytę — ji tiesiog negali susilaikyti neieškodama kokių trupinių užkrimsti. Kambaryje nelabai buvo į ką žiūrėti — tik stalas ir keli suolai, visi tušti, ir susigriebiau, kad apžiūrinėju Trolę. Ji sėdėjo už stalo ir kažką rašė į knygą. Buvo tikrai atgrasi, net baisesnė nei būtų sugalvojęs Dikensas. Jos apgamas ant lūpos tiesiog žvilgėjo. Įdomu, ar iš jo auga plaukai? Nuo tos minties ėmiau kikenti. Nemanau, kad ji matė, jog ją stebiu — į ją žiūrėjau pro blakstienas apsimesdama, kad žiūriu į rankų nagus, bet ji suurzgė:

— Iš ko juokiesi, mergyt?

— Šiaip, iš pokšto, — atsakiau narsiai. — Tai visai nesusiję su jumis. Ir iš tikrųjų jūs turėtumėte mane vadinti panele Voterhaus.

Ji turėjo įžūlumo juoktis, todėl jaučiau, jog reikia paaiškinti, kad aš beveik tikra, jog mes esame dailininko Dž. V. Voterhauso giminės, nors tėvelis taip ir negalvoja, ir kad aš jam parašiau norėdama ištirti giminystę. (Aš jai nepasakiau, kad ponas Voterhausas man taip ir neatsakė į laišką.) Be abejo, aš per daug tikėjausi iš kalėjimo sargės su apgamu ant lūpos, net jei ji ir moka rašyti — ji, aišku, niekada nėra girdėjusi apie Dž. V. V., net jei ir apibūdinčiau jai Ledi iš Šeloto paveikslą, kabantį Teite. Ji net nebūtų apie tai girdėjusi! O paskui klaustų, kas toks yra Tenisonas.

Laimė, šį bevaisį pokalbį nutraukė atėjusi dar viena kalėjimo prižiūrėtoja. Trolė pasakė, kad džiaugiasi, jog šioji atėjo, nes aš kalbu „tokias nesąmones, kad net drambliui ausys nukristų“.

Labai gundžiausi ją patraukti per dantį — kuo ilgiau ten sėdėjau, tuo mažiau baiminausi. Bet tada suskambo varpelis, ir ji nuėjo atidaryti durų. Kita prižiūrėtoja tiesiog stovėjo ir spoksojo į mane kaip į eksponatą muziejuje. Aš į ją įsižiūrėjau, bet neatrodė, kad ją tas erzintų. Įtariu, kad jos nedažnai mato tokias mergaites kaip aš, sėdinčias ant šito suolo — nenuostabu, kad ji taip spoksojo.

Grįžo Trolė, o jai įkandin — vyras, vilkintis tamsią eilutę ir kietą vyrišką skrybėlę. Jis stovėjo prie stalo, kol Trolė pažiūrėjo į knygą ir pasakė:

— Šiandien ji jau turi lankytojų. Populiari moteris. Ar jus užrašyti vėlesniam laikui?

— Ne, — atsakė vyras.

— Kad gautumėte leidimą, jūs turite užsirašyti iš anksto, — džiaugsmingai pasakė Trolė. Kitų nesėkmės ją tikrai džiugino. — Ir tada jau ji nuspręs, ar nori su jumis matytis.

— Aišku, — vyras pasisuko eiti.

Nagi nagi. Tada tai jau buvau visiškai priblokšta. Taigi kai jis žvilgtelėjo į mane ir krūptelėjo kaip baikštus arklys, aš paprasčiausiai nusišypsojau saldžiausia šypsena ir pasakiau:

— Sveiki, pone Džeksonai.

Laimė, jis išėjo nespėjus grįžti Modei su tėvu, nes kitaip būtų susiklosčiusi labai nemaloni situacija. Bent kartą Trolė laikė liežuvį už dantų ir dar labiau neblogino situacijos, o aš irgi tylėjau. Iš tiesų labai keista, kodėl ponas Džeksonas galėtų norėti pamatyti Modės mamą.

Diena buvo tokia varginanti, kad grįžusi namo turėjau ilgokai numigti pokaičio ir suvalgyti nemažai duonos su sviestu, kad palengvėtų, tarsi sirgčiau. Visą laiką mano galvoje sukosi mintys ir visaip bandžiau jas sulipdyti į vieną. Jos sukosi apie Modės mamą ir poną Džeksoną. Kad ir kaip ten būtų, labai stengiausi, kad jos nesusilipdytų, ir, manau, man pavyko.

Modė Koulman

Mes su tėčiu nusekėme koridoriumi kalėjimo prižiūrėtoją į didžiulį vidinį kiemą. Iš apačios matėsi visas pastatas iki pat stogo. Sienose aukštas po aukšto driekėsi durų eilės. Iš lauko pusės prie durų ėjo juodo metalo laiptų tilteliai, kuriais pirmyn atgal vaikščiojo pilkai vilkinčios prižiūrėtojos.

Mūsų prižiūrėtoja užvedė mus dvi laiptų aikšteles aukštyn ir palydėjo tilteliu tolyn. Nuo vielinio turėklo šalia manęs iki kito per visą kiemą buvo ištemptas vielinis tinklas. Jame buvo įsipynę keisti daiktai — medinis šaukštas, balta kepurė, suplyšęs odinis batas.

Kiekvienos kameros durų viduryje kabėjo odinė uždangėlė. Praeidama pro šalį pajutau, kaip mane užvaldo noras ją kilstelėti. Sulėtinau žingsnį, kad tėtis ir prižiūrėtoja būtų šiek tiek nutolę į priekį, tuomet greitai kilstelėjau uždangėlę ir pridėjau akį prie skylės.

Kamera buvo labai maža — greičiausiai penkios pėdos iš penkių, neką didesnė už mūsų indaują. Matėsi labai nedaug — prie sienos pritaisytas lentinis gultas, ant vinies kabantis rankšluostis ir kampe ant taburetės sėdinti moteris. Ant galvos ji turėjo kupetą tamsiai rudų plaukų, jos oda buvo gelsvai žalsvos spalvos, matėsi, kad jos žandikaulis yra tvirtas, o veido išraiška kaip kareivio, kai šis žygiuoja per paradą. Ji sėdėjo labai tiesiai, taip, kaip senelė visada zirzia, kad sėdėčiau aš. Vilkėjo tamsiai žalią suknelę, o ant jos buvo prisiūtos rodyklės (kalinio ženklas), languotą prijuostę ir tokią baltą kepuraitę, kokią mačiau įstrigusią tinkle virš kiemo. Ant kelių ji buvo pasidėjusi vilnonių siūlų kamuolį ir mezgimo virbalus.

Norėjau, kad ji į mane pažiūrėtų. Kai pagaliau ji atsisuko į mane, aš iš karto supratau, kas ji tokia. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi ponios Pankherst — nepakartojamosios Emelinos Pankherst, sufražisčių lyderės. Mama visada vylėsi, kad ji ateis į priėmimą, bet ji niekada taip ir neatėjo. Kartą girdėjau, Karolina Blek sakė, kad jų lyderės akys „tamsiai mėlynos ir tokios skvarbios, kad dėl jų padarytumei bet ką — pasiimtum kastuvą ir sunaikintum Snoudono kalno vaizdą“.

Ponia Pankherst man nusišypsojo.

— Mode!

Atšokau nuo skylės duryse. Į mane su siaubu žiūrėjo tėtis. Kalėjimo prižiūrėtoja dar ėjo tolyn, bet išgirdusi tėtį šaukiant sustojo.

Nubėgau prie jo.

— Ką, po velnių, tu ten išdarinėji? — sušnabždėjo jis sučiupdamas mane už rankos.

— Atsiprašau.

Prižiūrėtoja suniurnėjo:

— Žiūrėkit akylai, neatsilikit nuo manęs, antraip jos visai nepamatysit.

Toliau ant tiltelio, prie kameros durų, stovėjo dvi moterys — viena iš prižiūrėtojų ir Karolina Blek. Po pilkuoju apsiaustu ji vilkėjo nuostabiai baltą suknelę su keliomis juostomis nėrinių papuošimų ties krūtine ir vystančiomis raktažolėmis puoštą skrybėlę. Ji atrodė tarsi būtų išsiruošusi pasivaikščioti į Haid parką. Mano paprastas mėlynas apsiaustas ir sena šiaudinė skrybėlė, palyginus su jos išvaizda, atrodė labai nykiai.

Mums priartėjus ji aiškino kažkam kameroje:

— Spalvos turi būti: violetinė — kilnumas, balta — tyrumas ir žalia — vilties spalva. Argi ne puiki idėja? Šiandien ir pati taip būčiau vilkėjusi, tik dėl tavęs norėjau pasipuošti raktažolėmis. Tik pagalvok, kaip įspūdingai atrodys, kai susibūrimuose visi pamatys, kad apsirengėme tokiomis pat spalvomis! — Ji žvilgtelėjo į mus, nusišypsojo ir pareiškė: — Dar lankytojų!

— Kas atėjo? — išgirdau klausiant iš kameros.

— Mama! — sušukau.

Mečiausi į priekį, bet teko sustoti — nors durys buvo atdaros — angą tvėrė grotos. Aš vos nepravirkau.

Mamos kamera buvo visiškai tokia pat kaip ir ponios Pankherst, net ir ant taburetės padėtas pilkų vilnonių siūlų kamuolys ir beveik numegzta pilka kojinė su raudonais dryžiukais viršuje. Mama stovėjo prie sienos.

— Sveika, Mode, — pasakė ji. — Atėjai aplankyti savo uždarytos senosios mamos, ką?

Kaip ir ponia Pankherst, ji vilkėjo tamsiai žalią saržos suknelę su prisiūtomis rodyklėmis. Suknelė jai buvo per didelė, ji dengė jai pėdas ir slėpė liemenį. O per didelė atrodė todėl, kad aš iš jos sudžiūvusio veido pamačiau, jog ji labai sulyso. Paakiuose juodavo ratilai, o oda — dėmėta ir gelsva. Akys blizgėjo tarsi karščiuojant.

— Sveikas, Ričardai, — pasakė ji tėčiui, lūkuriuojančiam už manęs ir Karolinos Blek.

Mes visi trys nejaukiai jausdamiesi stovėjome prie durų mindžikuodami ir žvilgčiodami vienas per kitą, tarsi norėdami apžiūrėti gyvūną zoologijos sode. Dvi kalėjimo prižiūrėtojos abipus įėjimo stirksojo kaip sargybiniai.

— Dėl Dievo meilės, Kiti, ar tu nieko nevalgai? — paklausė tėtis.

Aš krūptelėjau, o Karolina Blek šiek tiek papurtė galvą, ir ant jos skrybėlės suplazdėjo raktažolės. Geriau jau jis būtų pasakęs ką kita, o ne pirmą į galvą šovusį pastebėjimą, bet man jo buvo gaila — jis atrodė toks įsitempęs ir sutrikęs.

Mama nerūpestingai nusišypsojo, tarsi jis būtų pajuokavęs.

— Jei tu pamatytumei mūsų racioną, irgi nevalgytum. Kartą kąsdama duoną į akmenuką nuskėliau dantį. Labai susierzinau.

— Mama, aš tau rašiau, — greitai įsiterpiau, — bet laišką man grąžino.

— Pirmas keturias savaites mums neleidžiama gauti laiškų, — atsakė mama. — Karolina turėjo tave įspėti. Tai kiek surinkai per pasiaukojimo savaitę? Tikiuosi, neblogą sumą.

— Aš... aš neatsimenu, — sušnabždėjau.

— Tu neatsimeni? Žinoma, atsimeni. Tai buvo tik prieš keturias savaites, o tu labai gerai prisimeni skaičius. Ar tu gėdijiesi, kad ne per daugiausiai? Man nesvarbu, ir — nesitikiu, kad surinksi tiek, kiek aš būčiau surinkusi. Tai kiek gavai — dešimt svarų?

Nuleidau galvą. Vos dešimtadalį surinkau. Turėjau prašyti kaimynų ir lankytojų, kad aukotų, bet niekaip neprisiverčiau. Vietoj to atidaviau visus savo mėnesio kišenpinigius, o ponia Beiker ir ponia Voterhaus man davė kelis šilingus. Ėmiau nekęsti tos aukų dėžutės.

— Ar tu žinai, — įsiterpė Karolina Blek, — kad kai kurios moterys visą savaitę valgė tik juodą duoną ir skystą avižinę košę. Sutaupytus „kalėjimo dietos“ pinigus, jos paaukojo MSPJ!

Jos abi su mama nusijuokė, Karolina Blek — atidengdama savo dantenas.

— Kaip laikosi ponia Pankherst? — paklausė ji. — Ar matei ją?

— Na, ji kiek nerimauja, — atsakė mama. — Ji neatėjo nei vakar į mankštą, nei šiandien į koplyčią. Tikiuosi, kad neserga.

— Aš ją mačiau, — pareiškiau džiaugdamasi, kad galiu pasakyti bent ką nors naudinga.

— Matei ją? Kada tu ją matei? — reikliai paklausė mama.

— Ką tik. Vienoje kameroje.

Mama su Karolina Blek pažvelgė į mane su pasigėrėjimu. Prižiūrėtoja vis dėlto susiraukė.

— Kaip ji atrodė? — entuziastingai paklausė mama. — Ką ji darė?

— Mezgė.

— Ar ji ką sakė?

— Ne, bet man nusišypsojo.

— Gana! — sušuko prižiūrėtoja. — Negalima kalbėti apie tokius dalykus. Turėčiau tuoj pat jus išlydėti.

— Puikios naujienos, — pareiškė mama nekreipdama dėmesio į prižiūrėtoją. — Sakai, ji mezgė? Visai kaip aš. — Ji žvilgtelėjo į siūlus ant taburetės ir nusijuokė. — Aš to visiškai nemoku, o mane verčia megzti. Iš čia aš išeisiu būdama kojinių mezgimo specialistė.

— Ar jos jums? — man buvo sunku įsivaizduoti mamą, dėvinčią pilkas kojines su raudonais dryželiais.

— Ne, ne! Jos kaliniams. Tiesiog duoda mums darbo. Kitaip čia būtų baisi nuobodybė. Iš pradžių maniau, kad išprotėsiu. Bet neišprotėjau. Ak, ir dar galiu skaityti savo Bibliją, — ji parodė į lentyną, ant kurios buvo padėta dvi knygos, alavinė lėkštė su puodeliu, medinė druskinė, gabaliukas geltono muilo ir nedidelis šepetys su šukomis. — Ir tu tik pažiūrėk, ką jie mums davė! — ji pakėlė kitą knygą. Prisimerkusi perskaičiau pavadinimą „Sveiki namai ir jų priežiūra“. — Perskaičiau ją nuo pradžios iki galo. Žinai, kas joje rašoma — kad naktimis reikia miegoti atsidarius langą! — Mama pakėlė galvą ir pažiūrėjo į mažą grotuotą langelį aukštai virš galvos ir vėl ėmė juoktis.

Karolina Blek irgi juokėsi.

— Kiti, — tyliai pasakė tėtis.

Ačiū Dievui, mama liovėsi juoktis.

— Ar tu čia būdama nors kiek pasimokei? — paklausė tėtis.

Mama susiraukė.

— Ką tu turi galvoje sakydamas „pasimokei“?

— Viskas, pakaks. Kai tik išeisi, vėl galėsime normaliai gyventi.

— Tai, manyčiau, priklauso nuo to, ką tu turi galvoje sakydamas „normaliai“.

Tėtis tylėjo.

— Ar tu nori pasakyti, kad aš išėjusi turėčiau liautis kovojusi?

— Tu, žinoma, neketini tęsti?

— Visiškai priešingai, Ričardai. Manau, kalėjimas man atvėrė visas galimybes. Kad ir keista, nuobodulys pavertė mane geležine lazda. „Kas manęs nesunaikina, padaro mane stipresnį“. Tai Nyčė, beje.

— Tu tikrai per daug prisiskaitei, — pasakė tėtis.

Mama šyptelėjo.

— Tu taip nemanei, kai mes pirmą kartą susitikome. Na, bet kuriuo atveju, išėjusi turėsiu daug daugiau veiklos nei skaitymas.

— Mes tai apsvarstysime, kai grįši namo, — atsakė tėtis žiūrėdamas į Karoliną Blek. — Negalima tikėtis, kad čia tu tinkamai mąstysi.

— Nėra ko nė svarstyti. Aš priėmiau sprendimą. Tai visiškai su tavimi nesusiję.

— Būtent, viskas su manimi susiję — aš esu tavo vyras!

— Atleisk, Ričardai, bet savo mažame gyvenime nepadariau nieko reikšminga. Bet dabar štai atradau MSPJ.

— Kaip tu gali šitaip sakyti prie Modės?

Mama pažiūrėjo į mane. Ji atrodė nuoširdžiai suglumusi.

— O kas negerai?

— Ar tu nori pasakyti, kad vaiko gimimas nėra reikšmingas įvykis?

— Žinoma, yra. Būtent dėl Modės ir sėdžiu šioje kameroje. Aš taip elgiuosi, kad ji turėtų galimybę balsuoti.

— Ne, tu taip elgiesi, kad galėtum šlaistytis po miestą jausdamasi labai svarbi, sakydama kvailas kalbas ir apleisdama savo namus ir šeimą.

— Aš tikrai jaučiuosi svarbi, — atsakė mama. — Turbūt pirmą kartą gyvenime turiu ką veikti, Ričardai. Aš dirbu! Gal ir nesu tokia optimistė kaip Karolina ar Pankherst ir nelabai tikiu, kad savo gyvenime sulauksiu to laiko, kai sufražistės balsuos. Bet mes savo triūsu vieną dieną tai pasieksime. Modė išvys rezultatus, jei aš jų ir nesulauksiu.

— Ak, nulipk pagaliau nuo savo tribūnos! — sušuko tėtis. — Sakai, kad taip elgiesi dėl dukters. Ar kada klausei Modės, ką ji mano, kad palikai ją vieną? Ar klausei?

Į mane įsmigo penkių žmonių akys. Tėtis buvo įsiutęs, mama žiūrėjo smalsiai. Dvi kalėjimo prižiūrėtojos bukai mane tyrinėjo. Tik šuniškose Karolinos Blek akyse pamačiau kruopelytę gailesčio. Nuraudau. Man skaudėjo pilvą.

Žengiau žingsnį atgal, tada dar vieną ir, nespėjusi susivokti, ėmiau bėgti.

— Ei! Stok! — išgirdau šaukiant prižiūrėtoją.

Bėgau tolyn geležiniu tilteliu tuo keliu, kuriuo ir atėjome — laiptais žemyn, per kiemą ir koridoriumi. Mane lydėjo pilkai vilkinčių moterų šauksmai, bet jos manęs nesugebėjo pavyti. Pribėgau prie durų, atidariau jas ir puolusi prie suolo kritau Lavinijai į glėbį.

— Ak, mano vargšele, — pasakė Lavinija tapšnodama per nugarą, o aš verkiau. — Nagi, nagi. Matai, kaip gerai, kad aš su tavim.

Ričardas Koulmanas

Kai grįžome iš Holovėjaus, nuėjau tiesiai į mažąją Kiti svetainę, kurioje ji laiko visas savo knygas. Ten pamačiau, kaip giliai ji įklimpo juodoje to reikalo skylėje.

Ketinau surasti ir sudeginti Nyčę, bet vietoj to sudeginau visus reklaminius lapelius, visus laikraščius, visas vėliavas, kurias tik radau.