1907 metų liepa

Modė Koulman

Tąkart mes su tėčiu buvome Viržynėje. Tai buvo mudviejų penktadienio vakaras ir buvome pasistatę teleskopą ant Parlamento kalvos. Jau pažiūrėjome į kelias žvaigždes ir laukėme, kol bus matomas Marsas. Aš neprieštaravau, kad tenka laukti. Retkarčiais mes kalbėdavomės, bet dažniausiai tiesiog sėdėdavome ir stebėdavome.

Gurkšnodama arbatą iš puodelio nuo apipinto butelio, pilve pradėjau jausti buką skausmą, tarsi būčiau persivalgiusi. O aš beveik nepaliečiau ponios Beiker skrebučių su sūriu — kai karšta, aš nelabai noriu valgyti. Pasimuisčiau ant sulankstomosios kėdutės ir pabandžiau susikaupusi klausytis to, ką pasakoja tėtis.

— Neseniai bendruomenės susirinkime kažkas sakė, kad šį mėnesį turėtų gerai matytis Marso opozicija, — pasakojo jis. — Nežinau, ar mūsų teleskopas pakankamai galingas. Reikėjo geriau pasiskolinti iš bendruomenės, nors gal šį vakarą kas kitas jį pasiskolinęs. Viskas, po galais, bus daug paprasčiau, kai pastatys observatoriją.

— Jeigu pastatys, — priminiau jam.

Mokslinė Hampstedo bendruomenė bando rasti vietą Viržynėje, kur būtų galima statyti observatoriją, bet susiduria su problemomis dėl kiekvieno plotelio ir ginčijasi vietinio laikraščio puslapiuose.

Man ėmė niežėti vietą tarp kojų, ten buvo drėgna, tarsi ant kelių būčiau išliejusi arbatą. Staiga aš supratau, kas įvyko.

— Oi, — nesusilaikiusi pasakiau.

Tėtis pakėlė antakius.

— Nieko. Tik... — nutilau susiraukdama iš skausmo.

— Ar tau viskas gerai, Mode?!

Staiga skausmas pasidarė toks stiprus, kad vos galėjau kvėpuoti. Akimirką aprimo ir vėl prasidėjo, kaip ranka prispausta ant mano pilvo, tai sugniaužianti, tai atleidžianti.

— Tėti, — aiktelėjau, — bijau, kad nelabai gerai jaučiuosi. Man labai gaila, bet turėsiu eiti atgal.

Tėtis susiraukė.

— Kas yra? Kas atsitiko?

Man buvo taip gėda, kad net nežinojau, ką sakyti.

— Apie tai... turėčiau pasikalbėti su mama.

Iš karto pagalvojau, kad geriau būčiau sakiusi, jog paprasčiausiai skauda pilvą. Aš nelabai moku meluoti.

— Bet... — tėtis nutilo. Manau, jis suprato. Jis bent jau neklausinėjo daugiau. — Aš tave palydėsiu, — pasakė jis siekdamas sparnuotosios veržlės, kuria tvirtinamas teleskopas prie stovo.

— Aš galiu pareiti pati viena. Čia netoli, o tau nereikės visko iš naujo tvarkyti.

— Žinoma, aš tave palydėsiu. Net nemanau leisti savo dukteriai vienai bastytis naktį Viržynėje.

Norėjau jam pasakyti, kad nuo tada, kai mama taip įsitraukė į sufražisčių veiklą, ėmiau visur vaikštinėti viena: į kapines, į gyvenvietę, netgi per Viržynę į Hampstedą. Kartais su manimi eidavo Lavinija, bet dažniausiai ji bijodavo nuklysti kur toliau. Tačiau dabar tikrai ne laikas pasakoti tokius dalykus tėčiui. Be to, jis nežinojo, kaip stipriai mama įsitraukusi — apie moterų teisę balsuoti ji kalbėdavo su visais, išskyrus jį, ir didžiąją dalį veiklos, susijusios su MSPJ, ji atlikdavo dienos metu ir naktimis, kai būdavo įsitikinusi, kad tėtis bus užimtas. Jis težinojo tik tiek, kad ji kiekvieną dieną namuose skaito ir sodininkauja, kaip ir anksčiau.

Daiktus susikrovėme tylėdami. Džiaugiausi, kad buvo pernelyg tamsu, kad tėtis matytų mano veidą, nes eidama paskui jį kalva žemyn aš ryškiai nuraudau, lėtinau žingsnį, kai negalėdavau ištverti skausmo. Tėtis, atrodo, nepastebėjo ir žingsniavo toliau taku, tarsi nieko nebūtų nutikę. Kai skausmas atlėgdavo, skubėdavau, kad jį pasivyčiau.

Mes pasiekėme Viržynės pakraštį, kur iš „Jaučio ir lasto“ į gatvę plūdo vyrai, nešini pintomis.

— Nuo čia galiu pareiti pati, tėti, — pasakiau. — Jau netoli ir gatvėse pilna žmonių. Man nieko nenutiks.

— Nesąmonė, — tėtis ėjo toliau.

Priėjus namus, jis atrakino duris. Ant stalo prieškambaryje degė lempa. Tėtis kostelėjo.

— Tavo mama išėjusi pas sergančią draugę, bet Dženi tavimi pasirūpins.

— Taip.

Stovėjau prisispaudusi prie sienos, nes ant mano suknelės galėjo būti dėmė. Jei tėtis ją pamatytų, mirčiau iš gėdos.

— Na, tai tada gerai, — tėtis pasisuko eiti, bet prie durų stabtelėjo. — Ar tau dabar jau bus viskas gerai?

— Taip.

Kai jam išėjus užsidarė durys, aš sudejavau. Mano šlaunys buvo lipnios ir prisitrynusios, o aš tenorėjau pagulėti. Bet pirmiausia man reikėjo pagalbos. Užsidegiau žvakę ir užlipau laiptais, dvejodama stabtelėjau prie mamos mažosios svetainės.

Gal ji vis dėlto ten, sėdi ant sofos ir skaito knygą. Tuomet ji pakeltų akis ir pasakytų:

— Sveika, ir kokius dangiškus vaizdus matei?

Taip visada sakydavo.

Atidariau duris. Mamos, žinoma, ten nebuvo. Kartais aš galvodavau, kad tas kambarys jau net ne mamos, o „to reikalo“. Senieji mamos pėdsakai — geltonas šilko šalikas ant sofos, fortepijonas ir ant jo pastatyta vaza su džiovintomis gėlėmis, augalų paveikslai — tebebuvo. Bet vietoj to aš iš karto pastebėjau nepabaigtą vėliavą, padėtą ant sofos, ant kurios buvo rašoma „žygiais, o ne žodžiais“, krūvą MSPJ bukletų ant fortepijono, iškarpų albumą ant staliuko, laikraščių iškarpas, laiškus, nuotraukas, sukrautas šalia žirklių ir klijų indelio; dėžutę kreidos, reklaminius lapelius, popieriaus lapus, prirašytus sąrašų. Tėtis čia niekada neateidavo. Jei ateitų, būtų didžiai nustebintas.

Uždariau duris. Užkopiau laiptais iki Dženi kambario ir pabeldžiau.

— Dženi?! — šūktelėjau.

Iš pradžių nebuvo jokio atsako, bet kai pabeldžiau antrą kartą, išgirdau dejonę, ir Dženi atvėrė duris. Ji buvo prisimerkusi ir su raudona linija per skruostą, čia įsispaudęs pagalvės kraštas. Vilkėjo ilgus naktinius marškinius ir stovėjo basomis kojomis.

— Kas atsitiko, panele Mode? — sumurmėjo ji trindamasi veidą.

Spoksojau į storus geltonus Dženi kojų nagus.

— Prašau, Dženi, man reikia tavo pagalbos, — sušnibždėjau.

— Ar negali palaukti iki ryto? Aš jau miegu, juk matai. Man reikia daug anksčiau už tave keltis.

— Aš labai atsiprašau. Tai... man prasidėjo menstruacijos, ir aš nežinau, ką daryti.

— Ką?

Vėl pakartojau ir dar kartą nuraudau.

— O, Viešpatie, prakeikimas, — sumurmėjo Dženi. Ji nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų. — Negali būti, panele Mode, dvylika metų dar per anksti, kad prasidėtų — tu dar net papukų neturi!

— Aš nesu tokia maža. Man sueis trylika po... aštuonių mėnesių.

Žinau, kaip kvailai tai nuskambėjo, ir apsiverkiau.

Dženi plačiai atidarė duris.

— Nagi, nagi, nėra jokio reikalo verkti, — ji mane apkabino. — Geriau užeik į vidų — čia stovėdama ir laidydama gerklę nieko nesutvarkysi.

Kai buvau maža, Dženi kambaryje gyveno mano auklė. Nors Dženi atsikrausčius aš čia buvau tik kartą ar du, man jis vis dar artimas. Jis kvepėdavo šilta oda, vilnonėmis antklodėmis ir kamparo aliejumi, kaip kompresai, kuriais auklė šildydavo mano krūtinę, kai persišaldydavau. Ant kablio kabėjo Dženi suknelė, prijuostė ir kepurėlė. Ant židinio atbrailos buvo padėtas jos šepetys ir Dženi nuotrauka su kūdikiu ant kelių. Ji sėdėjo palmės lapų fone ir vilkėjo savo geriausią suknelę. Abu atrodė labai rimti ir nustebę, tarsi būtų nesitikėję, kad fotoaparatas spragtelės.

— Kas čia toks? — paklausiau.

Nebuvau mačiusi tos nuotraukos.

Dženi tuo metu juosėsi chalatą ir net nepažvelgė į nuotrauką.

— Mano sūnėnas.

— Negirdėjau, kad būtumei jį minėjusi. Koks jo vardas?

— Džekas, — Dženi sukryžiavo rankas. — Nagi, tai tavo mama tau pasakojo ką nors apie tai ar ne?

Papurčiau galvą.

— Aišku, ne. Turėjau susiprasti. Tavo mama taip užsiėmusi moterų gelbėjimu, kad net neprižiūri savo dukters.

— Aš žinau, kas vyksta. Skaičiau apie tai knygose.

— Bet tu juk nežinai, ką daryti, argi ne? Tai ir yra svarbiausia, ką su tuo daryti. Koks skirtumas, kas ten vyksta. „Žygiais, o ne žodžiais“, argi ne taip tavo mama visada sako?

Susiraukiau.

Dženi suspaudė lūpas.

— Nepyk, panele Mode, — pasakė ji. — Na, gerai, — paskolinsiu tau savo, kol įsitaisysi, kas reikalinga.

Ji atsiklaupė prie nedidukės skrynios, kurioje laikė savo daiktus, ir išsitraukė kelias ilgas medžiagos atraižas ir neįprastą diržą, kokio dar nebuvau mačiusi. Ji man parodė, kaip susilankstyti medžiagą į tris dalis ir pritvirtinti prie diržo. Paaiškino man apie kibirą ir sūdytą vandenį naktipuodyje, statomą po lova, kuriame reikia mirkyti medžiagas. Tuomet ji nusileido laiptais, atnešė kibirą ir karšto vandens butelį skausmui numalšinti, o aš savo kambaryje apsiprausiau ir pabandžiau prisitaisyti rankšluostį su diržu. Jaučiausi, tarsi mano plačkelnės tarp kojų būtų prikimštos vatos, todėl turėjau krypuoti kaip antis. Buvau visiškai įsitikinusi, kad bet kas, mane pamatęs, iš karto supras.

Baisiau ir būti negali, kai toks dalykas atsitinka prie tėčio. Džiaugiausi, kad bent Lavinijos tuo metu nebuvo kartu. Ji niekada man neatleistų, kad man prasidėjo pirmai. Ji visada buvo gražesnioji, moteriškesnė — net kai buvome mažesnės, ji savo garbanotais plaukais ir putliomis formomis man primindavo moteris iš priešrafaelinio periodo piešinių. Dženi buvo teisi — aš plokščios figūros ir, kaip kartą sakė senelė, drabužiai ant manęs kabo kaip skalbiniai ant virvės. Mes su Lavinija visada manėme, kad menstruacijos prasidės jai pirmai, kad ji pirma dėvės korsetą, kad ištekės pirma, kad pirma susilauks vaikų. Kartais man tai įgrisdavo, bet dažniausiai paslapčia pasidžiaugdavau. Aš jai niekada neprasitariau, bet nesu tikra, kad noriu kada nors tekėti ir susilaukti vaikų.

Dabar nuo jos turėsiu slėpti savo diržus, rankšluosčius ir skausmą. Man nesmagu turėti paslapčių nuo savo geriausios draugės. Kita vertus, ji nuo manęs vieną paslaptį slėpė. Nuo to laiko, kai mama susidraugavo su Karolina Blek, Lavinija žinojo kažką įtartina apie ją, bet nieko neatskleidė. Kai jos paklausiu, ji paprasčiausiai atsako, kad sufražistės nėra geros, bet manau, kad yra dar kažkas, ne vien tai. Tai susiję su Saimonu ir tuo įvykiu kapo duobėje. Bet ji nieko nesako, neprasitars ir Saimonas. Buvau nuėjusi į kapines viena ir jo paklausiau, bet jis tik gūžtelėjo pečiais ir toliau sau kasė.

Kai Dženi grįžo nešina kibiru, ji mane apkabino.

— Na, štai, tu dabar jau moteris. Nespėsi nė mirktelėti ir jau vilkėsi korsetą. Rytoj bus ką papasakoti mamai.

Aš linktelėjau. Bet žinojau, kad rytoj mamai nieko nepasakysiu. Jos nebuvo šalia manęs, kai man labiausiai reikėjo. O rytoj jau nebus svarbu.