1906 metų lapkritis

Dženi Vitbi

Visų pirma — tie namai buvo purvini. Turėjau juos išvalyti nuo viršaus iki apačios ir tada dar kartą pervalyti. Vienintelis geras dalykas buvo tas, kad neliko laiko galvoti apie Džeką. Ir dar, kad poniai Beiker iš tikrųjų buvo malonu mane ir vėl matyti. Įtariu, kad jai teko dirbti už mano pavaduotojas. Tos namų valytojos buvo tik laiko švaistymas.

O antra, tai mano papukai. Kas kelias valandas jie sutindavo ir imdavo bėgti pienas Džekui, tiesiai man per drabužius. Teko įsidėti medvilninius tamponus ir visą laiką juos keisti, bet ir tai viskas greitai tapdavo akivaizdu. Kartą vos neįkliuvau, kai panelės Modės kambaryje valiau iš židinio anglis. Ji netikėtai įėjo, ir man teko staigiai apkabinti krūvą skalbinių, o juk visa buvau suodina nuo anglių. Atsiprašiau ir išbėgau. Ji tikrai keistai į mane žvilgtelėjo, bet nieko nepasakė. Ji tokia patenkinta, kad aš grįžau, kad tikrai nesiskųs.

Neįsivaizduoju, kiek ji žino — ponia Beiker sako, kad ne per daugiausiai, kad ji tebėra nekaltas avinėlis. Bet aš abejoju — kartais pastebiu, kaip ji žiūri į mane ar į savo mamą, ir pagalvoju: ji nekvaila.

Jos mama — va čia tai buvo keista. Aš įėjau į namus ant pirštų galiukų baimindamasi susitikti su ja po mūsų išsiskyrimo. Galvojau, ji su manimi šaltai elgsis, bet man atvykus ji suspaudė mano ranką ir pasakė:

— Kaip gera tave vėl čia matyti, Dženi. Užeik, užeik į vidų!

Ji atsivedė mane į mažąją svetainę, kur smulki susijaudinusi moteris, ponia Blek, pašoko ir man paspaudė ranką.

— Dženi yra tikras mūsų lobis, — poniai Blek pasakė šeimininkė.

Na, tai išgirdusi, aš nuraudau galvodama, kad ji mane erzina. Bet ji pasirodė pakankamai nuoširdi, tarsi būtų visai pamiršusi apie šantažą.

— Aš tik savo kambaryje pasidėsiu daiktus ir pradėsiu tvarkytis, — pasakiau.

— Mudvi su panele Blek rengiame didžius dalykus, argi ne, Karolina? — pasakė šeimininkė, tarsi net nebūtų manęs išgirdusi. — Esu tikra, kad mums galėsi labai padėti.

— Oi, nežinau, ponia. Gal aš atnešiu jums arbatos.

— Sakyk man, Dženi, — įsiterpė panelė Blek, — ką tu manai apie sufražistes?

— Na, suflė skanu, tik gaminti sudėtinga, — apdairiai atsakiau net nežinodama, ką dar galėčiau atsakyti.

Panelė Blek ir šeimininkė nusijuokė, nors aš visai nejuokavau.

— Ne, aš turiu galvoje moterų balsavimą, — paaiškino panelė Blek.

— Bet moterys nebalsuoja, — atsakiau.

— Moterims neleidžiama balsuoti, bet joms turi būti suteikta tokia pat teisė kaip ir vyrams. Būtent už tai mes ir kovojame, supranti! Argi tu nenori turėti teisės rinkti tų, kurie valdo šalį, pavyzdžiui, tavo tėvas, tavo brolis ar tavo vyras?

— Neturiu nė vieno.

Ji nepaminėjo sūnaus.

— Dženi, mes kovojame už tavo lygias teises, — pasakė šeimininkė.

— Tai labai malonu, ponia. O dabar jūs norėsite kavos ar arbatos?

— Ak, manau, kavos. Kaip pasakytum, Karolina?

Dabar beveik visą laiką jos būna kartu planuodamos sąmokslus prieš valdžią ar kažką panašaus. Turėčiau dėl jos džiaugtis, nes ji dabar atrodo daug laimingesnė. Bet aš nesidžiaugiu. Kažkas su ja nėra gerai, kaip vilkelis, įsuktas per stipriai — lyg ir sukasi kaip reikiant, tačiau bet kurią akimirką gali lūžti.

Nors negalėčiau sakyti, kad tai mane labai jaudintų — ir pati turiu kuo rūpintis. Kai pirmąjį šeštadienį grįžau pas mamą, pamačiusi Džeką apsiverkiau. Prabėgo tik penkios dienos, o atrodė, kad jis kažkieno kito kūdikis. Dar buvo likę truputis pieno, bet jis jau nebeėmė — norėjo žįsti merginą, gyvenančią kitapus gatvės, tą, kuri prarado savo kūdikį. Kai pamačiau, kaip jis žinda ją, vėl apsiverkiau.

Kaip aš jai išsimokėsiu už visus tuos mėnesius, net pati nežinau. Reikėjo apie tai pagalvoti, kai bandžiau išsaugoti savo darbą šantažuodama šeimininkę. Prieš keturis mėnesius ji man būtų atidavusi bet ką, bet jei dabar paprašyčiau didesnės algos, ji greičiausiai tik papasakotų apie moterų kovą dėl teisės balsuoti. Supratau viena — kad šantažas suveiktų, reikia jo bijoti. Nemanau, kad jai dar kas nors rūpi be moterų teisės balsuoti.

Ir dar vienas keistas dalykas — šeimininkė elgiasi taip, tarsi jai nebūtų nieko nutikę šią vasarą, bet kai kas nepamiršo. Kai dėliojau koridoriuje batus, nublizgintus ir paruoštus rytdienai, kažkas po durimis pakišo laišką, adresuotą ponui Koulmanui. Pakėliau ir apžiūrėjau. Jis buvo užrašytas keista vaikiška rašysena, tarsi tas vaikas būtų rašęs sėdėdamas ant išklibusios kėdės. Atidariau lauko duris ir pažiūrėjau. Vakaras buvo ūkanotas, ir pastebėjau tik panelę Laviniją, bėgančią gatve ir pranykstančią prie savo namo.

Šio laiško nepalikau šeimininkui ant dokumentų dėklo, pasiėmiau jį sau. Kitą rytą atsisėdau puodelio kavos virtuvėje ir parodžiau jį poniai Beiker. Keista, bet mes, gimus Džekui, labiau susidraugavome. Ji nieko nežino apie šantažą, bet, manau, kažką panašaus įtaria. Ji niekada neklausė, kaip atgavau savo senąjį darbą.

— Tam ir rašo šeimininkui, kad pridarytų nemalonumų, — pasakiau.

Ponia Beiker apžiūrėjo voką, tada pakėlė virš arbatinuko, ir šis po akimirkos nuo garų atsidarė. Tuo ji man ir patiko — kartais ji gali būti siaubingai pikta, bet vis dėlto drąsi.

Laišką perskaičiau jai per petį. Tada mudvi sužiurome viena į kitą.

— Iš kur ji viską žino, — garsiai pasakiau net nepagalvojusi, kad ponia Beiker galėjo ir nežinoti apie keblią šeimininkės padėtį.

Bet ji žinojo. Ponia Beiker ne kokia vėpla. Ji turbūt pati viską išsiaiškino.

— Tai kvaila mergaitė, — pagaliau pasakė. — Bando iškelti viską į paviršių.

Ji atidarė viryklės dureles ir įmetė laišką į liepsnas.

Sakiau, kad ji drąsi.

Edita Koulman

Jai atidarius duris akimirką pamaniau, kad sapnuoju. Bet puikiai žinojau, kad esu visiškai žvali — aš ne iš tų apsnūdusiųjų. Žinoma, iš jos veido išraiškos sprendžiau, kad ji suprato, jog aš priblokšta.

— Ką, po galais, tu čia darai? — paklausiau. — Kur ta valytoja, kurią pasamdžiau?

Kol Kiti sirgo, man teko perimti visą namų ūkį ir samdyti valytojas, kol rasime tinkamą tarnaitę.

— Aš čia vėl dirbu, ponia, — atsakė toji akiplėša mergiotė.

— Kas taip sakė?

— Geriau klauskite šeimininkės, ponia. Ar galiu paimti jūsų apsiaustą, ponia?

— Nedrįsk liesti mano apsiausto. Eik ir lauk virtuvėje. Aš pati savimi pasirūpinsiu.

Mergina gūžtelėjo pečiais ir, atrodo, nugirdau ją sakant:

— Kaip sau norit.

Norėjau ką nors atrėžti, bet nesivarginau — ne su ja turėčiau kalbėtis. Akivaizdu, kad Dženi čia nesisukinėtų, jei Kiti nebūtų leidusi jai sugrįžti — be mano žinios ir prieštaraujant mano nurodymams.

Įėjau į mažąją svetainę nepakviesta. Kiti sėdėjo su panele Blek, su kuria buvau trumpai susitikusi praeitą kartą. Ji man paliko ne per geriausią įspūdį. Ji vis pasakojo ir pasakojo apie moterų teisę balsuoti — aš tos idėjos tiesiog nepakenčiu.

Jos abidvi atsistojo, Kiti priėjo ir mane pabučiavo.

— Leiskite, paimsiu jūsų apsiaustą, ponia Koulman, — pasakė ji. — Kodėl Dženi jo nepaėmė prie durų?

— Apie tai ir ketinu su tavimi pasikalbėti, — atsakiau dar kurį laiką nenusivilkdama apsiausto — nemaniau, kad pasiliksiu.

Negerai, kad Kiti buvo ne viena, nenorėjau kalbėtis apie Dženi prie svetimų akių.

— Mama Koulman, jūs jau buvote susitikusi su Karolina Blek, — tarė Kiti. — Karolina, ar atsimeni mano anytą ponią Koulman?

— Žinoma, — atsakė panelė Blek. — Malonu ir vėl jus matyti, ponia Koulman.

— Ar pasėdėsite su mumis? — paklausė Kiti pamodama į sofas. — Dženi kaip tik atnešė arbatos, o ponia Beiker iškepė riebių pyragėlių.

Atsisėdau, labai nejaukiai jausdamasi su apsiaustu. Moterys to net nepastebėjo.

— Mudvi su Karolina kaip tik diskutavome apie moterų socialinę ir politinę sąjungą, — pasakė Kiti. — Ar žinote, kad jos jau atidarė biurą visai šalia Aldvičo? Labai paranku naudotis bendrovėmis, leidžiančiomis laikraščius, dabar jos galės daug lengviau daryti spaudimą parlamente dėl moterų balsavimo teisės iš štabo nei iš Mančesterio.

— Aš nepritariu moterų balsavimui, — įsiterpiau. — Joms to visai nereikia — jų vyrai visiškai pajėgūs tai padaryti.

— Yra daugybė netekėjusių moterų, kaip ir aš, kurioms irgi turi būti atstovaujama, — pasakė panelė Blek. — Be to, moters požiūris ne visada sutampa su jos vyro požiūriu.

— Bet kurioje tvirtoje santuokoje moters nuomonė visiškai atitinka jos vyro nuomonę. Priešingu atveju jiems iš viso nevertėjo tuoktis.

— Tikrai? Ar tu visada balsuotumei taip pat, kaip ir tavo vyras, Kiti? — paklausė panelė Blek.

— Greičiausiai balsuočiau už konservatorius, — atsakė Kiti.

— Matote? — pasakiau panelei Blek. — Koulmanai visada balsuoja už konservatorius.

— Bet tik todėl, jog dabartinis konservatorių atstovas ketina aktyviai paremti sufražistes, — pridūrė Kiti. — Jei sufražistes atvirai remtų liberalų ar net leiboristų kandidatas, aš balsuočiau už juos.

Toks pareiškimas mane pašiurpino.

— Nebūk kvaila. Žinoma, kad nebalsuotum.

— Man nerūpi politinės partijos. Man svarbu jų svarstoma moralinė problema.

— Turėtumei susirūpinti moralinėmis problemomis arčiau, namuose.

— Ir ką jūs tuo norite pasakyti? — pastebėjau, kad Kiti šneka net nežiūrėdama į mane.

— Kodėl Dženi yra čia? Aš ją atleidau dar liepą.

Kiti gūžtelėjo pečiais ir tarsi atsiprašydama už mane nusišypsojo panelei Blek.

— O aš ją vėl pasamdžiau spalį.

— Kiti, aš prieš keturis mėnesius nusprendžiau atleisti tavo tarnaitę, nes jos elgesys buvo amoralus. Toks poelgis yra negrįžtamas, ir ji netinka tarnaitės pareigoms šiuose namuose.

Pagaliau mano marti pažvelgė man į akis. Atrodė, kad ji beveik nuobodžiauja.

— Paprašiau Dženi sugrįžti atgal, nes ji yra labai gera tarnaitė. Dženi buvo laisva, o mums gera tarnaitė reikalinga. Jūsų pasamdytos valytojos buvo netikusios.

Kažkas jos veide man sakė, kad ji melavo, bet nežinojau, ką čia buvo galima meluoti.

— Ar tu pamiršai, ką ji padarė? — paklausiau.

Kiti atsiduso.

— Ne, aš nepamiršau. Aš tiesiog to nelaikau labai svarbia priežastimi. Mano galva užimta kitais dalykais, ir paprasčiausiai norėjau pasamdyti tokį žmogų, kuris puikiai dirba namuose.

Aš išsitiesiau.

— Tai tiesiog absurdiška, — pasakiau. — Negalima čia laikyti merginos, kuri... — nutilau ir pažvelgiau į panelę Blek, kuri į mane taip ramiai spoksojo. Aš tikrai nenorėjau švelninti padėties, bet būtų buvę nemandagu kalbėti atvirai prie svetimo žmogaus. Nebaigiau sakinio, nes žinojau, kad Kiti baigs. Vietoj to pasakiau:

— Kokį ji rodo pavyzdį Modei ir mano sūnui?

— Jie šito nežino. Jie galvoja, kad Dženi sirgo.

— Jos buvimas pamins šių namų moralinį pamatą, ir visai nesvarbu, nutuokia jie apie aplinkybes ar ne.

Kiti nusišypsojo, ir man tai pasirodė pats netinkamiausias atsakas.

— Mama Koulman, — pasakė ji, — jūs suprantate, kad aš esu be galo jums dėkinga, kad man sergant prižiūrėjote namus. Jūs labai dosniai eikvojote savo laiką ir pastangas. O dabar, kad ir kaip ten būtų, laikas man dar kartą perimti namų priežiūrą. Aš nusprendžiau, kad Dženi ir vėl dirbs mūsų namuose, ir iš tiesų nėra apie ką čia daugiau diskutuoti.

— Ką apie tai sako mano sūnus?

— Ričardas ramiausiai nekreipia dėmesio į namų ūkio reikalus. To, manau, jūs mane išmokėte: namų rūpesčių niekada neužkrauk vyrui.

Jos pastabą nuleidau negirdomis, bet nepamiršau.

— Reikės man su juo pasikalbėti.

— Ar jūs manote, kad jam tai patiks?

— Manau, bet kuriam vyrui vertėtų sužinoti, kad iškilo grėsmė jo namų moralei.

— Ar liksite arbatos? — pakankamai mandagiai paklausė Kiti, bet iš jos žodžių supratau, kad ji manė, jog galbūt noriu jau išeiti.

Aš tikrai norėjau išeiti.

— Arbatos neliksiu, — atsakiau stodamasi. — Nekelsiu į šiuos namus kojos, kol ji bus čia. Viso gero, Kiti.

Apsigręžiau ir nuėjau. Kiti nelydėjo manęs, ir tuo geriau, kad koridoriuje nesipainiojo ta įžūli mergiotė, ir ji nematė manęs išeinančios, nes nežinau, ką būčiau jai pasakiusi.

Viena iš nelemtų mano poelgio, kurį pavadinčiau tvirta nuomone, pasekmių buvo ta, kad dažniausiai vėliau turiu spręsti dilemą. Aš nė kiek nedvejodama nutraukčiau santykius su Kiti, jei tai būtų būtina, bet negalėčiau to paties tvirtinti apie savo sūnų ir anūkę. Galų gale ne jie kalti, kad Kiti tokia moraliai palaida. Kad ir kaip ten būtų, aš nenorėjau Ričardo įtraukti, kaip pati Kiti man priminė, į moteriškus reikalus.

Vis dėlto tikrai maniau, kad jis turėtų kai ką sužinoti apie savo žmonos nepadorumą — jei ne apie jos sprendimą sugrąžinti Dženi, tai bent jau apie draugystę su įtartina moterimi. Vieną vakarą aš pasikviečiau jį pas save prisidengusi tuo, kad reikia aptarti jo tėvo nuosavybės klausimus. Bet tą akimirką, kai jį pamačiau, jau žinojau, kad nepasakysiu nė žodžio nei apie Dženi, nei apie Karoliną Blek. Jis švytėjo net po darbo dienos, ir man priminė laikus, kaip jis atrodė, kai jiedu su Kiti grįžo po savo medaus mėnesio.

Taigi yra kaip yra, pagalvojau. Ji ir vėl jį priėmė į lovą, kad vėl galėtų daryti ką panorėjusi.

Ji ne kokia kvailė, mano marti. Ji nemažai pažengė nuo tos dienos, kai Ričardas pirmą kartą man ją pristatė — gležną, nerangią merginą iš provincijos, vilkėjusią suknele, nebemadinga jau dvejus metus. Aš nemėgstu žaisti žaidimų, ir dabar pažvelgusi į savo sūnų supratau, kad ji mane aplošė.

Ričardas Koulmanas

Šiuos Naujuosius metus mes sutiksime namuose.