1907 metų vasaris

Gertrūda Voterhaus

O Dieve, aš ką tik grįžau iš Kiti Koulman priėmimo su tokiu galvos skausmu.

Sausį atsitiko tai, ko visada bijodama laukiau. Kiti Koulman pakeitė savo priėmimų laiką į trečiadienio popietę, kad galėtų dalyvauti kažkokiuose susitikimuose Haigeite antradieniais. Vadinasi, ji neateis į mano priėmimus! O aš jaučiau pareigą eiti į josios — ne kiekvieną savaitę, tikėkimės, bet bent jau kartą ar du per mėnesį. Iš pirmųjų sugebėjau išsprukti pasakiusi, kad persišaldžiau ar kad mergaitės blogai jaučiasi, bet šį kartą tokia dingstimi nebegalėjau pasinaudoti.

Taigi šiandien, kad būtų drąsiau, ten eidama su savimi pasiėmiau Laviniją ir Aivi Mei. Mums atvykus kambarys jau buvo pilnas moterų. Kiti Koulman su mumis pasisveikino ir prašmėkščiojo kambariu tolyn, taip su niekuo ir nesupažindinusi. Turiu pasakyti, kad tai buvo triukšmingiausiais priėmimas, kokiame tik esu buvusi. Visi kalbėjo vienu metu, ir net nesu tikra, ar kas nors klausėsi. Bet aš klausiausi, ir man besiklausant akys didėjo, o burna mažėjo. Nedrįsau pratarti nė žodžio. Kambarys buvo pilnas sufražisčių.

Dvi sufražistės diskutavo apie susitikimą, vykusį Vaitčepele. Kita dalijo vėliavos eskizus su moterimi, pro traukinio langą mojuojančia ženklu su užrašu: „Balsavimo teisę moterims!“ Tai pamačiusi aš pasisukau į savo dukteris.

— Lavinija, — pasakiau, — bėk ir padėk Modei. — Modė tiekė arbatą moterims ir atrodė taip pat apgailėtinai, kaip ir aš jaučiausi. — Ir neklausyk, ką kas nors čia sako, — pridūriau.

Lavinija negalėjo atplėšti akių nuo Kiti Koulman.

— Ar girdėjai, ką tau pasakiau, Lavinija? — paklausiau.

Ji papurtė galvą ir gūžtelėjo pečiais, tarsi norėdama nusimesti mano žodžius, tada nutaisė nepatenkintą veidelį ir nužingsniavo kambariu pas Modę.

— Aivi Mei, — tada pasakiau, — gal norėtum nusileisti laiptais žemyn ir paklausti virėjos, ar nereikėtų jai padėti. Būk gerutė.

Aivi Mei linktelėjo ir pranyko. Ji gera mergaitė.

Moteris šalimais pasakojo, kaip neseniai kalbėjo susibūrime Mančesteryje ir į ją mėtė supuvusius pomidorus.

— Bent jau ne supuvusius kiaušinius! — sušuko kita moteris, ir visos nusijuokė.

Na, juokėsi beveik visos. Kelios moterys, kaip ir aš, stovėjo labai tyliai ir atrodė tokios pat sukrėstos. Greičiausiai jos senos Kiti draugės, atvyko į priėmimą tikėdamosios malonaus pokalbio ir nuostabių ponios Beiker paplotėlių.

Viena jų, ne tokia drovi kaip aš, galiausiai prabilo:

— Ir apie ką gi jūs kalbate tuose susibūrimuose Mančesteryje?

Apmėtytoji pomidorais nukreipė į ją nepatiklų žvilgsnį.

— Kaip tai? Apie moterų teisę balsuoti, žinoma!

Vargšė moteris visa ryškiai nuraudo, tarsi į ją būtų pataikyta pomidoru, ir aš jaučiausi pažeminta kartu su ja.

Laimė, į pagalbą atėjo Karolina Blek.

— Moterų socialinė ir politinė sąjunga rengia kampaniją, kuria siekia pateikti parlamentui įstatymo projektą, leisiantį moterims balsuoti rinkimuose lygiai kaip ir vyrams, — paaiškino ji. — Mes vienijame mus remiančius vyrus ir moteris viešai kalbėdamos, rašydamos į laikraščius, darydamos spaudimą parlamento nariams ir rinkdamos parašus. Ar matėte MSPJ bukletą? Paimkit vieną ir perskaitykit — jis labai informatyvus. Taip pat galima paaukoti ir pinigų. Ir nepamirškite perskaičiusios bukletą perduoti kitoms — tikrai nuostabu, kokią didelę įtaką galite padaryti perduodamos tokį mažą daiktą kaip bukletas.

Ji jautėsi kaip žuvis vandenyje, kalbėjo taip švelniai ir sklandžiai, ir kartu taip įtaigiai, kad kelios moterys iš tiesų išsinešė bukletus ir paaukojo monetų — aš buvau viena iš jų, ir man gėda tai pripažinti. Kai bukletų krūvelė atsidūrė priešais mane, Karolina Blek stebėjo mane su tokia saldžia šypsena veide, kad vieną paimti tiesiog privalėjau. Neprisiverčiau paslėpti jo už sofos, kaip kad norėjau. Tai padariau vėliau namuose.

Kiti Koulman nekalbėjo taip, kaip Karolina Blek, bet ji vis tiek buvo susijaudinusi, blizgančiomis akimis, užkaitusiais skruostais, tarsi pokylyje būtų be perstojo šokusi. Ji atrodė nevisiškai sveika.

Žinau, man nederėtų taip sakyti, bet geriau jau ji nebūtų sutikusi Karolinos Blek. Kiti pasikeitė tiesiog stulbinamai, ir tai neabejotinai ištraukė ją iš liguistos būsenos, bet ji neliko tokia, kokia buvo anksčiau — ji tapo visiškai radikali. Negalėčiau sakyti, kad žavėjausi seniau, bet jau geriau anokia nei kaip dabar. Ne tik savo priėmimuose, kuriuose visur pilna sufražisčių, ji be paliovos kalba apie politiką ir moteris, kol man kyla noras užsidengti ausis. Ji nusipirko dviratį ir juo važinėjasi net per vėją ir lietų, tepalu išsitepliodama savo sukneles — jei šios dar neišteptos kreida po to, kai įvairiuose susitikimuose ir sambūriuose rašinėja šūkius ant šaligatvių. Kai tik pamatau ją, susirietusią su kreidos gabaliuku, pereinu į kitą gatvės pusę ir apsimetu, kad jos nepastebėjau.

Jos niekada nerasi namuose po pietų, ji dalyvauja kokiame nors susitikime ir tiesiog gėdingai atstumia Modę. Kartais apie Modę galvoju kaip apie savo trečiąją dukterį: ji taip dažnai lankosi mūsų namuose. Bet aš tikrai nesiskundžiu — Modė yra labai dėmesinga, padeda man tiekti arbatą, o Aivi Mei padeda ruošti namų darbus. Ji rodo gerą pavyzdį Lavinijai, kuri, kad ir kaip nemalonu tai sakyti, ne visada juo seka. Kaip keista, kad viena duktė, kurios motina nekreipia į ją jokio dėmesio, išauga tokia gera, o kita gauna tiek dėmesio, kiek reikalauja, ir vis tiek būna tokia savanaudiška ir sunkiai sukalbama.

Taip palengvėjo pasprukus iš Kiti priėmimo. Lavinija, atrodo, irgi troško grįžti namo. Namuose ji man buvo labai paslaugi, paprašė mane atsigulti į lovą, kad nustotų skaudėti galvą, pati primygtinai pasisiūlė išvirti sriubą. Visai nesijaudinau, kad ji ją pridegino.

Dženi Vitbi

Viešpatie, tikiuosi, kad tie priėmimai ilgai nesitęs. Nuo tada, kai šeimininkė priėmimus ėmė rengti trečiadieniais, aš tiesiog nusivarau nuo kojų. Bent jau Modė man padeda — nors nežinau, ar ilgai dar padės. Visą popietę atrodė, kad ji tik ir laukia progos išlėkti, net ir kai su ja atėjo pasimatyti Lavinija.

Va, ji tai mane juokina. Kai ateina, ji stebi šeimininkę pasipiktinusiu žvilgsniu. O kai namuose būna šeimininkas, ji į jį žiūri taip sumišusi ir su gailesčiu. Ji daugiau nieko nesakė ir nebandė siųsti antro laiško — visą laiką tikrinau. Visai neketinu jai leisti sugriauti šios šeimos — man reikalingas darbas. Jei jau kalbu apie jį, tai nesugebu išsimokėti už Džeką. Nors išgaliu, bet tik darydama tai, iki ko nemaniau, kad kada nusirisiu — parduodama šaukštus iš sidabrinio stalo įrankių rinkinio, esančio bufete. Rinkinį šeimininkei paliko jos mama. Jie jo nenaudoja, ir niekas kitas be manęs jų neblizgina. Tai nėra gerai, aš žinau, bet neturiu kito pasirinkimo.

Pagaliau šiandien paklausiau sufražisčių, nešiodama paplotėlius. Kai išgirdau, ką jos sakė, man norėjosi spjauti. Jos kalbėjo apie pagalbą moterims, bet išaiškėjo, kad labai išrankios, kurioms moterims reikia padėti. Už mano balsą jos nekovoja — tik už tų moterų, kurios turi nuosavybės ar ėjo į universitetą. O ta Karolina Blek net turėjo drąsos paprašyti manęs paaukoti iš savo algos „dėl bendro reikalo“. Pasakiau jai, kad nieko neduosiu, kol reikalas neliečia manęs!

Aš taip supykau, kad po visko, plaudama indus, pasisakiau poniai Beiker.

— Ir ką ji į tai atsakė? — paklausė ponia Beiker.

— Ai, kad vyrai niekada nesutiks suteikti balso teisės visoms iš karto, ir pradėti reikia tik nuo kai kurių moterų, ir kai bus užtikrinta teisė šioms, jos kovos už visas. Bet argi ne visada jos pirmiausia kovoja už save? Kodėl negali pirma kovoti už mus, sakau. Tegu dirbančios moterys nusprendžia, kas ir kaip.

Ponia Beiker suprunkštė.

— Tu nežinotum už ką balsuoti, net jei jie tau kąstų į šikynę, ir tu tai žinai.

— Žinočiau! — sušukau. — Aš nesu tokia kvaila. Už leiboristus, žinoma. Už leiboristus, už dirbančias moteris. Bet tos moterys viršuje nebalsuos už leiboristus ar už liberalus. Jos tokios pat torės, kaip ir jų vyrai, o tie toriai niekada neduos moterims balsavimo teisės, kad ir ką jos aiškintų.

Ponia Beiker nieko neatsakė. Gal ji nustebo, kad šnekėjau apie politiką. Tiesą pasakius, aš pati save nustebinau. Aplink mane buvo per daug sufražisčių — nuo jų užsikrėtusi pradedu šnekėti visokias nesąmones.