1903 metų lapkritis

Kiti Koulman

Šįvakar mes su Voterhausais ėjome į lapkričio penktosios šventę Viržyne. Mergaitės labai norėjo, o ir vyrai pakankamai gerai sutarė (nors tarp mūsų Ričardas vadina Albertą Voterhausą juokdariu), o Gertrūda Voterhaus sėdėjo mano kairėje, ir mes viena kitai iš paskutiniųjų stengėmės šypsotis. Mes stovėjome aplink didžiulį laužą ant Parlamento kalvos, laikydami dešreles ir keptas bulves, ir stebėjomės, kad esame ant tos pačios kalvos, ant kurios Gajus Foksas laukė, kol sudegs parlamentas. Stebėjau, kaip žmonės traukiasi kuo toliau nuo liepsnų karščio ir stengiasi rasti patogią vietą. Tačiau nors mūsų veidai ir buvo karšti, nugaros šalo — kaip ir bulvės, apanglėjusios iš išorės, bet žalios viduje.

Aš karštį pakenčiau daug labiau nei Ričardas ar Modė, ar daugelis žmonių, manau. Žengiau vis arčiau, kol mano skruostai įsiliepsnojo. Kai apsižvalgiau, žmonių ratas buvo likęs toli už nugaros — stovėjau viena prie pat liepsnos.

Ričardas net nežiūrėjo į laužą, jis stebeilijo į giedrą dangų. Tai taip panašu į jį, jo aistra — ne karštis, o šalti visatos toliai. Atsimenu, kai jis mane mergino, nusivežė mus ir Harį kaip palydovą su stebėjimo komanda stebėti žvaigždžių. Tada maniau, kad tai labai romantiška. Tačiau šįvakar, kai pasekiau jo žvilgsnį į žvaigždėtą dangų, supratau, kad tai tėra tuščia erdvė tarp tų šviesos taškelių ir manęs, ir ta erdvė kaip sunki antklodė tuoj ant manęs užkris. Tas jausmas mane dusino beveik taip, kaip baimė būti palaidotai gyvai.

Nesuprantu, ką jis mato tose žvaigždėse, o dabar ne tik jis, bet ir Modė, nes jis pradėjo ir ją naktimis vedžiotis drauge į Viržynę su teleskopu. Aš neprieštarauju, nes, tiesą pasakius, niekuo realiai negaliu skųstis, o Modė akivaizdžiai mėgaujasi jo dėmesiu. Bet mane tai liūdina, nes matau, kaip jis ugdo joje tą patį šaltą racionalumą, kurį atradau jame, kai tik mes susituokėme.

Aš, be abejo, kalbu nesąmones. Mane tėvas taip pat augino skiepydamas racionalumą, ir aš niekinu šio amžiaus sentimentalumą. Ir jo įsikūnijimą — Voterhausų tobulumą. Bet slapta džiaugiuosi, kad Modė su Lavinija yra draugės. Kad ir kokia Lavinija būtų įkyri ir teatrališka, ji nėra šalta ir atsveria ledinę astronomijos pusę.

Stovėjau prie laužo, visi aplinkui taip džiūgavo, ir pagalvojau, koks keistas padaras esu, aš tai žinau. Per daug erdvės bijau, per mažai — irgi bijau. Man nėra tinkamos vietos: aš arba per arti prie ugnies, arba per toli.

Man už nugaros stovėjo Gertrūda Voterhaus, abiem rankomis apkabinusi dukras. Modė stovėjo šalia Lavinijos, ir jos iš kažko juokėsi — Modė kiek droviai, tarsi nebūtų tikra, ar turėtų juoktis kartu. Pasidarė dėl jos skaudu.

Kartais su Voterhausais būti yra skaudu. Gal Lavinija ir šiek tiek nurodinėja savo mamai, bet akivaizdžiai matosi jų prieraišumas, o tarp mūsų su Mode to nėra. Po kelių valandų, praleistų su jais, aš ryžtingai nusiteikiu apkabinti Modę išeidama, kaip kad Gertrūda apkabina Laviniją. Ir prisiekiu su ja daugiau bendrauti — skaityti jai, padėti siūti, vestis kartu į sodą, eiti kartu į miestą.

Su Mode niekada nesijaučiau laiminga. Modės gimimas man buvo sukrėtimas, ir aš dar nuo jo neatsigavau. Kai atsipeikėjau po eterio ir pirmą kartą paėmiau ją ant rankų, pajutau, tarsi mane prikaltų prie lovos, tarsi jos burnytė ant mano krūties mane įkalintų. Žinoma, aš ją mylėjau — tebemyliu, — bet tą dieną mano gyvenimas, toks, kokį aš įsivaizdavau, baigėsi. Manyje augo liūdesys, dabar vis dažniau išlįsdamas į paviršių.

Man bent jau pasisekė su gydytoju. Kai kelios dienos po gimdymo mane aplankė gydytojas, aš išvariau seselę iš kambario ir pasakiau jam, kad nebenoriu daugiau turėti vaikų. Jis manęs pasigailėjo ir paaiškino, kaip apskaičiuoti ciklą, kokius požymius stebėti, ir ką sakyti vyrui tomis dienomis. Ne visoms moterims tai tinka, bet man veikdavo tiksliai, o Ričardas niekada nesuprato — pastaruoju metu ne taip jau dažnai būna mano lovoje. Gydytojui, žinoma, turėjau sumokėti paradoksalų mokestį — „kad būtume tikri, jog pamoką išmokote“ — tik vieną kartą, kai atsigavau po gimdymo. Aš visą laiką buvau užsimerkusi, ir tai nebuvo taip blogai. Man tikrai pasirodė, kad jis galėtų mane šantažuoti, kad ir ateityje jam mokėčiau, bet jis nešantažavo. Aš jam visada būsiu dėkinga už tai ir už biologijos pamoką. Vėliau, išgirdusi, kad jis mirė, aš net išspaudžiau ašarą. Kartais supratingas gydytojas gali tapti naudingas.

Atvirai kalbant apie Modę, tas slaptas jausmas apėmė dar prieš jai gimstant. Pirmą kartą jį pajutau vieną rytą mums su Ričardu tik grįžus po medaus mėnesio ir naujai įsikūrus mūsų name Londone. Jis atsisveikindamas mane pabučiavo mažojoje svetainėje — nutariau, kad ji geriau būtų namo priekinėje dalyje, su vaizdu į gatvę, o ne į sodą, kad galėčiau stebėti pasaulį už lango — ir išskubėjo norėdamas suspėti į darbą, į traukinį. Pro langą stebėjau jį nueinantį ir pajutau tokį pat pavydą, kaip stebėdama savo brolį, išeinantį į mokyklą. Kai jis užsuko už kampo, aš nusigręžiau, apžvelgiau ramų, tylų kambarį miesto, tapusio pasaulio centru, pakraštyje ir pradėjau verkti. Aš buvau dvidešimties metų, o mano gyvenimas virto ilga, lėta tėkme, kurios valdyti negalėjau.

Žinoma, aš atsigavau. Puikiai žinojau, kad man daugeliu atžvilgių pasisekė: gavau išsilavinimą, turėjau liberalių pažiūrų tėvą, gražų vyrą, kuris pakankamai uždirba, kad galėtume išlaikyti virėją ir namuose gyvenančią tarnaitę, ir kuris leidžiasi kritikuojamas, net jei ir negali man suteikti didesnio pasaulio, kurio taip trokštu. Tą rytą nusišluosčiau ašaras džiaugdamasi, kad bent jau mano anytos nėra šalia ir ji nemato manęs verkiančios. Mažos malonės — dėkoju Dievui už jas.

Mūsų santuoka ne tokia, kokia kadaise buvo. Dabar bijau, ką Ričardas praneš apie Naujųjų metų sutikimą. Net ir nežinau, ar jam teikia malonumą pats pobūvis. Man atrodo, kad jis taip daro stengdamasis mane nubausti. Tik aš nemanau, kad pajėgsiu tapti tokia moterimi, kokios jis nori, kad vėl tapsiu gyvybinga jauna moterimi, kuriai pasaulis atrodo pakenčiamas, o jos vyras supratingas.

Jei aš iš tikrųjų taip manyčiau ar bent jau apsimesčiau, mes Naujuosius metus sutiktume namuose. Bet taip nėra.

Mėginau tuos tamsius jausmus numalšinti ir bent jau neatstumti Modės. Kai mes grįžome nuo laužo, aš paėmiau jos ranką ir įkišau sau į parankę. Modė atšoko, tarsi būčiau jai įkandusi, tada kaltai pažiūrėjo, kad šitaip sureagavo. Ji labai negrabiai laikėsi manęs įsikibusi, ir mes taip ėjome kelias minutes, bet vėliau atsiprašė ir nubėgo pas draugę. Labai gėda, bet man palengvėjo.