1906 metų rugsėjis

Albertas Voterhausas

Nemanau, kad kam pasakosiu, turbūt net Trudi nesakysiu, bet praėjusį vakarą lydėjau Kiti Koulman namo. Kaip tik grįžau apžiūrėjęs lizdus Viržynėje su Ričardu Koulmanu, kai prisiminiau, kad Trudi prašė palikti raštelį vikarui Šv. Onos bažnyčioje — dėl kažkokios smulkmenos apie altoriaus gėles ar kažką tokio. Stengiuosi nesikišti į tokius menkniekius — geriau tegu jais rūpinasi Trudi. Bet tąkart pasakiau Ričardui, kad jį pasivysiu prie „Jaučio ir lasto“, ir nubėgau kaip pasiuntinukas.

Kai po visko aš jau traukiau į barą, pažvelgiau į Bernelių taką ir pamačiau iš lėto einančią Kiti Koulman. Ji ėjo nuleidusi galvą ir spardydama savo suknelės palankas. Moteris traukė žvilgsnį, nes buvo prieblanda, o ji keliavo viena ir neatrodė, kad eitų kur nors konkrečiai.

— Labas vakaras, ponia Koulman, — pasisveikinau kilstelėdamas kepurę. — Gražus vakaras pasivaikščioti, argi ne? Atrodo, tai bus paskutinis vasaros gūsis.

Net nuraudau, taip pasakęs. Nežinau, kas man pasidaro kalbant su Kiti Koulman — ji mane įkvepia sakyti tokius dalykus, kurių tikrai neturėčiau.

Nors, atrodo, ji net nepastebėjo — tik žiūrėjo į mane, tarsi būčiau koks vaiduoklis. Mane apstulbino jos išvaizda. Ričardas minėjo, kad ji serga ir ne taip jau gerai atrodo. Bet ne tik tai. Ji pasidarė ne tokia graži, kad ir kaip nemalonu tai pastebėti.

— Ar jūs kur nors einate?

Kiti Koulman delsė.

— Aš ruošiausi... aš norėjau užlipti į kalvą, bet nesugebėjau.

— Ta kalva į kapines yra stati. Ir jei nelabai gerai jautiesi, ji gali atrodyti kaip kalnas. Ar norėtumėte, kad nuvesčiau jus pas jūsų vyrą? Aš kaip tik ketinu su juo susitikti bare.

— Aš nenoriu susitikti su Ričardu, — staigiai atsakė Kiti Koulman.

Nežinau kodėl, bet negalėjau jos ten vienos palikti — ji atrodė tokia ligota ir vaikiška.

— Tai gal tada galiu jus palydėti iki namų?

Ištiesiau ranką, nors ir jaučiausi kiek kvailai. Svarsčiau, ką pasakytų Trudi, jei pamatytų mus kartu. Žinau, kad ji Kiti Koulman nelabai mėgsta. Laimė, Trudi saugiai tūnojo namuose su mergaitėmis. Modė irgi buvo kartu su jomis, ji ketino likti nakvoti.

Po akimirkos Kiti Koulman įsikibo man į parankę. Trumpiausias kelias iki jos namų buvo pro „Jautį ir ląstą“, bet pro ten nėjau. Jausčiausi keistai pražygiuodamas pro barą, jeigu Ričardas Koulmanas žvilgtelėtų pro langą ir pamatytų mane su jo žmona, o turėčiau būti pas vikarą. Būčiau galėjęs viską paaiškinti, bet vis tiek atrodytų nekaip. Taigi nuėjau kitu keliu, kur mes nebūtume pastebėti. Pakeliui bandžiau užmegzti pokalbį, bet ji nedaug tekalbėjo, tik atsakydavo „taip“ ir „ačiū“, kai net nereikėdavo dėkoti.

Nesvarbu. Pamačiau jos namą. Jaučiausi kartu ir kvailokai, ir išdidžiai — gal jos veidas ir nebe toks gražus, bet ji vis dar neblogai atrodė ir vilkėjo gražią pilką suknelę, net jei kiek ir susilamdžiusią. Praeiviai į mus žiūrėjo, ir aš nesusilaikęs ir išsitiesiau.

— Ar jums viskas gerai, ponia Koulman? — paklausiau kai jau priėjome duris.

— Žinoma. Ačiū jums.

— Pasirūpinkite savimi. Išgerkite „Horlicks“ ir eikite anksti gulti.

Ji linktelėjo ir įsmuko vidun. Tik grįždamas atgal į barą supratau, kad ji nė karto nepavadino manęs vardu. Ėmiau svarstyti, ar ji iš viso mane pažino.

„Jautyje ir laste“ Ričardas mane ėmė erzinti, kad tiek ilgai užtrukau pas vikarą. Aš tik linktelėjau ir užsisakiau dar vieną pintą.