1908 metų vasaris

Kiti Koulman

Mano nuostabai, susitikti su Mode buvo sunkiau nei su Ričardu.

Ričardo reakciją buvo galima nuspėti — įsiūtį, kurį sulaikė prie policijos, išliejo karietoje važiuojant namo. Jis rėkė apie šeimos vardą, apie gėdą, kurią padariau jo motinai, apie reikalo beprasmiškumą. Žinojau, kad viso šito turiu tikėtis, nes girdėjau, ką pasakojo kitos moterys apie savo vyrų reakciją. Man iš tiesų pasisekė, kad šitaip ilgai tempiau, o Ričardas nesiskundė. Jis manė, kad mano užsiėmimai MSPJ yra nekenksmingas hobis, kuriuo paviršutiniškai domėjausi tarp arbatos popiečių. Jis tik dabar iš tiesų suprato, kad aš irgi esu sufražistė.

Vienas dalykas, kurį jis pasakė karietoje, mane apstulbino.

— O kaip tavo duktė?! — šaukė jis. — Dabar, kai ji jau tikrai kelyje į moterystę, jai reikalingas daug geresnis pavyzdys, nei tu rodai.

Aš suraukiau antakius — jis pasakė tokią keblią frazę, kad greičiausiai po ja kažką slepia.

— Ką tu nori tuo pasakyti?

Ričardas įsispoksojo į mane nepatikliai, kartu ir susigėdęs.

— Tai ji tau nepasakė?

— Nepasakė ko?

— Kad jai prasidėjo... prasidėjo... — jis neaiškiai mostelėjo į mano sijoną.

— Jai prasidėjo?! — sušukau. — Kada?!

— Prieš daug mėnesių.

— Iš kur tu žinai, jei aš nežinau?

— Tuo metu aš buvau su ja, štai kodėl! Ir tai buvo labai žeminantis momentas ir jai, ir man. Galiausiai jai teko eiti pas Dženi — tavęs namuose nebuvo. Jau tada turėjau įtarti, kaip giliai tu įklimpai į tą apgailėtiną nesąmonę.

Ričardas galėjo pasakyti ir dar daugiau, bet jautė, kad jau nebereikia. Prisiminiau, kai man prasidėjo menstruacijos, aš verkdama nubėgau pas savo mamą, o ji mane paguodė, nuramino.

Likusį kelio galą mes tylėjome. Kai grįžome namo, nuo stalo priebutyje pasiėmiau žvakę ir nuėjau tiesiai į Modės kambarį. Atsisėdau ant jos lovos ir blausioje šviesoje į ją pažvelgiau svarstydama, kokias dar paslaptis ji nuo manęs slepia ir kaip pasakyti jai tai, ką turiu pasakyti.

Man dar nepradėjus, ji atsimerkė ir atsisėdo.

— Kas atsitiko, mama? — ji paklausė taip žvaliai, kad suabejojau, ar ji iš viso buvo užmigusi.

Geriausia kalbėti nuoširdžiai ir atvirai.

— Ar žinai, kur aš šiandien buvau, kai tu sėdėjai mokykloje?

— MSPJ štabe?

— Buvau „Kokston hole“ dėl moterų parlamento. Bet vėliau su kitomis nuėjau į Parlamento aikštę ir norėjau patekti į Bendruomenių rūmus.

— Ir... tu patekai?

— Ne. Mane suėmė. Aš ką tik su tavo tėvu grįžau iš Kenon Rou policijos nuovados. Jis, žinoma, tiesiog pasiuto.

— Bet kodėl tave suėmė? Ką tu padarei?

— Aš nieko nepadariau. Mes tiesiog brovėmės pro minią, tada mus pačiupo policininkai ir parbloškė ant žemės. Kai mes atsistojome, jie ir vėl mus kelis kartus parbloškė. Mėlynės ant pečių ir šonkaulių, sakyčiau, įspūdingos. Visos jų turime.

Neaiškinau, kad dauguma tų mėlynių atsirado nuo kelionės į „Juodąją Mariją“ — kai vežėjas staigiai lenkė posūkiuose, mane mėtė į visas šalis, o skyriai furgone buvo tokie maži, kad jaučiausi taip, tarsi mane stačią būtų uždarę į karstą. Ir kaip viduje dvokė šlapimu! Esu tikra, kad patys policininkai ten nusišlapino, kad mus dar stipriau nubaustų.

— Ar Karoliną Blek taip pat suėmė? — paklausė Modė.

— Ne. Ji buvo atsilikusi, nes norėjo pašnekėti su savo pažįstamu ir mus pasivijo tik tada, kai policija jau buvo mus suėmusi. Ji labai nusiminė, kad jos nesuėmė. Bet ji paskui atvyko į Kenon Rou ir atsisėdo su mumis.

Modė tylėjo. Norėjau jos paklausti apie tai, ką Ričardas man pasakė pakeliui į namus, bet supratau, kad nesugebėsiu. Buvo daug lengviau kalbėtis apie tai, kas nutiko man.

— Ryt anksti rytą turiu būti teisme, — tęsiau. — Mane gali nusiųsti tiesiai į Holovėjų. Norėjau dabar atsisveikinti.

— Bet., kiek laiko tu būsi... kalėjime?

— Nežinau. Galiu būti tris mėnesius.

— Tris mėnesius! Ką mes darysime?

— Jūs? Jums bus viskas gerai. Bet yra vienas dalykas, kurio norėčiau tavęs paprašyti.

Modė žvelgė į mane susidomėjusi.

Dar prieš paimdama dėžutę ir pradėdama Modei pasakoti apie pasiaukojimo savaitę — MSPJ rengiamą kampanijos turą lėšoms surinkti — žinojau, kad elgiuosi blogai. Būdama jos motina, turėčiau ją nuraminti ir užtikrinti, kad viskas bus gerai.

Net ir kai jos veide susidomėjimas nublanko, aš ir toliau aiškinau, kad ji nueitų ir paprašytų kaimynų, taip pat ir lankytojų, paaukoti pinigų ir sudėti juos į dėžutę. Savaitės pabaigoje ji juos nusiųstų į MSPJ štabą.

Net pati nežinau, kodėl buvau tokia žiauri.

Doroti Beiker

Aš savęs nepriskirčiau prie atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų srauto šioje šeimoje. Atvykstu pusę aštuntos rytą, verdu jiems valgyti, išvykstu septintą vakaro, jei vakarienei šaltas patiekalas — šeštą. Nesimaišau po kojomis, stengiuosi neturėti savo nuomonės. O jei ir turiu — pasilieku ją sau. Užtenka man mažų namų, savo suaugusių vaikų ir jų dramų — daugiau man nereikia. Priešingai nei Dženi, kuri pasitaikius menkai progai kiša nosį į kiekvieną įvykį. Tiesiog stebuklas, kad jai dar nenupjovė nosies.

Bet man tikrai gaila panelės Modės. Vieną vakarą per tirštą rūką žingsniavau namo ir pamačiau ją einant tiesiog priešais mane. Niekada anksčiau nesu jos mačiusi Tafnel parke. Jai nebuvo jokio reikalo čia maišytis — jos gyvenimas vyksta visai kitoje pusėje, į šiaurę ir vakarus, Haigeito ir Hampstedo link, o ne į rytus, prie Tafnel parko ir Holovėjaus. To tikimasi iš tokio statuso šeimos.

Gatvės čia nėra labai pavojingos, bet vis dėlto man nepatiko ją matyti čia vieną, ypač per tokią žirnienę. Joje žmogus gali pradingti amžiams. Pamaniau, kad būtų geriau, jei ją pasekčiau, kad įsitikinčiau, jog jai nieko bloga nenutiks. Buvo pakankamai aišku, kur link ji eina. Negalėčiau jos kaltinti — jos vietoje būčiau dariusi tą patį, nors būnant šalia, manęs visai netraukia to pamatyti. Kita vertus, ten nėra nė vieno mano šeimos nario.

Panelė Modė gana lengvai rado kelią — net ir per tokį rūką, nors ir teko pereiti šitiek nepažįstamų gatvių. Priėjusi ji sustojo ir ėmė žiūrėti. Rūke dunksančios vietos vaizdas, matyt, ją išgąsdino. Čia ją vadina Pilimi. Tikra tiesa, kad ją primena — didelis arkinis įėjimas ir juosiantys akmeniniai bokštai. Dažniausiai ir būdingi kalėjimams. Kai išdrįsdavo, mano vaikai čia mėgdavo žaisti riterius ir mergeles. Daug toliau nuo kelio, mūrinėje sienoje, matosi mažų langelių eilė, greičiausiai ten yra kaliniai.

Tuomet mudvi abi nustebome — tegu būsiu prakeikta! Ten priešais pat įėjimą pirmyn ir atgal žingsniavo ta panelė Blek. Ji yra smulki moteris, bet tuomet vilkėjo ilgą pilką apsiaustą, kuris draikėsi aplink jos kulkšnis, ir dėl to ji atrodė aukštesnė. Ji dainavo štai ką:

„Apie Kristabelės planą padainuosiu dainą aš —

Dvidešimt keturias sufražistes, į vežimą sukištas.

Vos tik durys atsidarė, sulėkė į rūmus jos —

Palinkėkim Banermanui kuo gardžiausios užkandos.

Ižde ponas Askvitas pinigus skaičiavo,

Loidas Džordžas liberalas moterims kukavo.

Vyrai pagalvojo, nušvito jiems galva:

— Leiskim moterims balsuoti — ir įsigalės taika!“

Tuomet ji pasisuko į mažuosius langelius ir sušuko:

— Aukštyn nosį, mielosios, jūs jau pusiaukelėje! Teliko trys savaitės! O jums išėjus reikės atlikti tiek daug darbų!

Per tokį rūką jos balsas netoli sklido — net nesuprantu, kaip ji galėjo pagalvoti, kad viduje ją kas nors išgirs.

Modė prisižiūrėjo pakankamai — ji apsisuko ir ėmė bėgti. Aš ją nusekiau, bet jau seniai nesu gera bėgikė, tad pamečiau ją iš akių. Jau buvo sutemos, ir ėmiau nerimauti. Parduotuvės jau bus užsidariusios, ir greitai neliks nė vieno padoraus žmogaus gatvėje, kurio ji galėtų paklausti kelio.

Tada aš pasukau už kampo ir pamačiau ją, skuodžiančią per rūką ir baisiai persigandusią.

— Panele Mode, ką, po galais, jūs čia darote? — paklausiau apsimesdama, kad nieko nežinau.

— Ponia Beiker! — jai taip palengvėjo mane pamačius, kad sugniaužė man ranką.

— Tu turėtumei būti namuose, — subariau ją, — o ne klaidžioti gatvėmis.

— Aš išėjau... pasivaikščioti ir pasiklydau.

Pažvelgiau į ją. Nebuvo jokio reikalo išsisukinėti.

— Norėjai pažiūrėti, kur ji yra?

— Taip.

Panelė Modė nunarino galvą.

Mane nukratė šiurpas.

— Niūri vieta. Man niekada nepatiko, kad ji prie mano namų slenksčio. Ei, tu! — šūktelėjau praeiviui.

— Sveika, ponia Beiker.

— Panele Mode, čia yra Džimis, mano kaimynų sūnus. Palydėk ją iki Bostono atšakos. Ar galėsi, Džimi? Nuo ten ji jau ras kelią namo.

— Ačiū, ponia Beiker, — sušnibždėjo panelė Modė.

Aš trūktelėjau pečiais.

— Čia ne mano reikalas, — pasakiau. — Apie tai niekam neprasitark nė žodžio. Būk atsargi vaikštinėdama rūke.

Savo žodžio laikysiuos.