II DALIS

PRAEITIS

1

Orlandas Kobas, pusamžis Karališkojo kolonijos viešbučio Kokosų giraitės rajone apsaugininkas, jautėsi išvargęs. Jau ruošdamasis eiti namo, kelios minutės prieš septynias ryto, tikrindamas visus aukštus paeiliui, užsuko į aštuntąjį. Naktis prabėgo be įvykių, per visą aštuonių valandų pamainą — vos trys smulkūs incidentai.

Su jaunimu, seksu ar narkotikais susijusių saugumo problemų „Karališkojoje kolostomijoje“, kaip kai kas vadindavo šį viešbutį, pasitaikydavo retai, mat čia daugiausia gyvendavo pusamžiai, rimti, pasiturintys žmonės, kuriems patikdavo senamadiškas, tylus vestibiulis, gausybė viduje prisodintų tropinių augalų ir architektūros stilius, kadaise apibūdintas kaip „plytinis vestuvių tortas“.

Tam tikra prasme viešbutis visai tiko rajonui, kuriame buvo įsikūręs — Kokosų giraitei, kur praeities ir dabarties mišinys kartais rėžė akį. Niūrūs, apgriuvę mediniai karkasiniai namai čia, rodės, bandė išstumti kadaise prašmatnius, stilingus pastatus; šeimyninės visokiais niekučiais prekiaujančios krautuvėlės šliejosi prie prabangių parduotuvių ir galerijų; išsineštinai parduodamo maisto kavinukės buvo apspitusios aukštos klasės restoranus — žodžiu, visur prabanga ir skurdas ėjo ranka rankon. Kokosų giraitės kaimelis, seniausioji Floridos gyvenvietė, susikūrusi dvidešimt metų anksčiau už Majamį, rodės, turi ne vieną veidą, o kelis, netvarkingai besivaržančius tarpusavyje.

Visa tai nė kiek nejaudino Kobo, kai išlipęs iš lifto ėjo aštunto aukšto koridoriumi. Mat nebuvo nei filosofas, nei Kokosų giraitės gyventojas — kas rytą į darbą jis atvažiuodavo iš šiaurinio Majamio. Tuo metu jam atrodė, kad viskas gerai, ir jis jau įsivaizdavo, kaip atsipūs važiuodamas namo.

Priėjęs prie atsarginių laiptų koridoriaus gale, pastebėjo, kad 805-ojo kambario durys šiek tiek pravertos. Viduje buvo garsiai įjungtas radijas ar televizorius. Kobas pabeldė; neišgirdęs atsakymo plačiau pravėrė duris ir įkišo nosį. Trenkė toks klaikus dvokas, kad jis net pasidygėjo. Užsidengęs burną delnu, Kobas įėjo į vidų. Reginys priešais pakirto kojas: kraujo klane gulėjo vyro ir moters lavonai, o aplink voliojosi nutraukytos galūnės.

Kobas paskubomis uždarė duris, vargais negalais sukaupė jėgas ir nusisegęs nuo diržo telefoną surinko 911.

— Devyni vienas vienas, gelbėjimo tarnybos, — išgirdo ragelyje moters balsą. — Kuo galiu padėti?

Pasigirdęs pyptelėjimas rodė, kad pokalbis įrašinėjamas.

Majamio policijos ryšių centre budinti raštininkė klausėsi Orlando Kobo pranešimo apie dvigubą žmogžudystę, įvykusią Karališkajame kolonijos viešbutyje.

— Sakote, dirbat apsaugininku?

— Taip, ponia.

— Kur šiuo metu esate?

— Tiesiai prieš tą kambarį. Jo numeris 805.

Raštininkė kalbėdamasi spausdino informaciją kompiuteriu — po kelių sekundžių ją perskaitys kitame skyriuje dirbantis dispečeris.

— Likite ten, — paliepė skambinančiajam raštininkė. — Neleiskite nieko į kambarį, kol atvyks mūsų pareigūnai.

Važiuodamas Pietų Diksio greitkeliu už poros kilometrų nuo viešbučio, jaunas uniformuotas policininkas Tomas Sebajosas iš 164-osios patrulių komandos gavo skubų dispečerio pranešimą. Nieko nelaukęs jis pasuko automobilį į dešinę taip staigiai, kad net padangos sucypė, ir įsijungęs mirksinčius žiburėlius bei sireną privažiavo prie Karališkojo kolonijos viešbučio. Po kelių minučių jis priėjo prie apsaugininko, stovinčio priešais 805-ąjį kambarį.

— Ką tik sužinojau registratūroje, kad kambaryje apsistojo sutuoktinių Frostų pora iš Indianos valstijos, ponas Homeras ir ponia Blanša, — pasižiūrėjęs į popieriaus lapelį tarė jam Kobas ir atidavė savo užrašus bei magnetinę kortelę. Sebajosas atidarė ja duris ir atsargiai įėjo į numerį, bet akimirksniu atšoko atatupstas. Vis dėlto šiaip ne taip prisivertė apžiūrėti kambarį žinodamas, kad vėliau turės papasakoti, ką matęs.

Jis išvydo dviejų senyvų žmonių — vyro ir moters — lavonus; pora užkimštomis gerklėmis buvo surišta ir susodinta priešais lyg kokie vienas kito mirties liudytojai. Aukų veidai buvo su mušimo žymėmis; vyriškio akys ir skruostai apdegę. Abu lavonai buvo sėte nusėti peilio dūrių. Fone radijas grojo kietąjį roką.

Tomas Sebajosas nusprendė pamatęs užtektinai. Grįžęs į koridorių, nešiojama racija paskambino dispečeriui — šio ekrane automatiškai pasirodys jo komandos numeris.

— Sujunkit mane su Žmogžudysčių skyrium per I taktinį.

I taktinis buvo radijo kanalas, skirtas vien ŽS. Detektyvas seržantas Malkolmas Einslis iš 1310-osios komandos, jau prisistatęs dispečeriui, važiavo į darbą nežymėtu policijos automobiliu. Tą dieną Einslis su savo komanda budėjo — jie važiuos į visus „karštus“ taškus.

Dispečeris jau susisiekė su Einsliu, ir tas įsijungė 1 taktinį.

— 1310-as 164-am. Kas nutiko?

— Du lavonai Karališkajame kolonijos viešbutyje, — atsakė Sebajosas. — 805-asis kambarys. Galbūt 31, — jis nurijo seiles, kad nedrebėtų balsas. — Ne, tikrai 31. Baisi, tikrai baisi.

Trisdešimt vienas buvo sutartinis žmogžudystės ženklas.

— Supratau, — atsakė Einslis. — Važiuoju. Nieko neleiskit į tą kambarį — neikit ir pats.

Einslis apsuko automobilį dvipusio eismo gatvėje ir smarkiai nuspaudęs akceleratorių per raciją liepė detektyvui Bernardui Kvinui, kitam savo komandos nariui, prisidėti priėjo Karališkajame kolonijos viešbutyje. Kiti komandos detektyvai tyrė žmogžudystes, tad jų kol kas negalėjo pasitelkti į pagalbą. Per pastaruosius keletą mėnesių įvyko daugybė žmogžudysčių; neišspręstų bylų gausėjo. Matyt, tą dieną niūrioji statistika dar pasipildys.

Einslis su Kvinu atvažiavo prie viešbučio kelių sekundžių skirtumu ir kartu pasuko prie liftų. Žilstelėjęs, raukšlių išvagoto, vėjo nugairinto veido Kvinas buvo nepriekaištingai apsirengęs — tamsiai mėlynas sportinio kirpimo švarkas, lygutėlės plačios pilkos kelnės, dryžuotas kaklaraištis. Gimusiam Britanijoje, bet didžiąją gyvenimo dalį praleidusiam Amerikoje, šiam ŽS veteranui nedaug buvo likę iki šešiasdešimties — pensinio amžiaus. Bendradarbiai gerbė ir mėgo Kviną, iš dalies todėl, kad nekėlė grėsmės jų ambicijoms. Tapęs detektyvu, gerai atliko savo pareigas ir nesistengė gauti aukštesnes pareigas, mat tiesiog nenorėjo būti atsakingas už kitus. Todėl jis taip ir nelaikė seržanto egzaminų, nors jam būtų lengvai pavykę. Tačiau tiriant bet kokį nusikaltimą Kvinas labai praversdavo kaip vyriausiasis tyrėjas.

— Šios bylos imsies tu, Berni, — tarė Einslis. — Aš tik iš pradžių padėsiu.

Jiedviem einant erdviu, gausiai augalais apstatytu vestibiuliu, Einslis pamatė prie registracijos stalo dvi žurnalistes. Žiniasklaidos atstovai dažnai sukiodavosi gatvėmis, klausydamiesi policijos racijų, tad anksti atsidurdavo nusikaltimo vietoje. Viena, pažinusi detektyvus, nuskubėjo prie lifto, į kurį jie įlipo, bet durys užsidarė jai nespėjus prieiti.

— Tikriausiai ne geriausias būdas pradėti dieną, — ėmus kilti liftui atsidusęs tarė Kvinas.

— Netrukus sužinosi, — atsakė Einslis. — Ką gali žinoti — gal išėjęs į pensiją to pasiilgsi.

Kai aštuntame aukšte išlipo iš lifto, prie jų priėjo apsaugininkas Kobas.

— Ar turit čia kokį reikalą, ponai... — jis nutilo, pamatęs Majamio policijos ženklelius, kuriuos detektyvai prisisegė prie švarkų.

— Deja, turim, — atsakė Kvinas.

— Atsiprašau, vyručiai. Labai džiaugiuosi, kad atvykot. Nepraleidžiu nė vieno, neturinčio...

— Ir toliau nepraleidinėkit, — paliepė Einslis. — Čia pasirodys daug mūsiškių, bet neleiskit praeiti nė vienam, neturinčiam asmens liudijimo. Be to, šiame koridoriuje neturi būti nė gyvos dvasios.

— Klausau, sere, — dabar, kai kilo toks sambrūzdis, Kobas nė nesiruošė važiuoti namo.

Iš 805-ojo kambario išėjo pareigūnas Sebajosas ir pagarbiai pasisveikino su ŽS detektyvais. Kaip ir dauguma jaunų policininkų, jis svajojo vieną gražią dieną nusimesti uniformą ir apsivilkti civilinius detektyvo drabužius, tad padaryti gerą įspūdį nepakenks. Atidavęs apsaugininko raštelį su 805-ojo kambario gyventojų pavardėmis, pranešė, kad nusikaltimo vietoje niekas nepaliesta Kobas ir jis kambarį tik trumpai apžiūrėję.

— Gerai, — pagyrė Einslis. — Niekur iš čia neikit. Atsiųsiu į pagalbą du vyrus. Žurnalistai jau viešbutyje, netrukus jie ims plūsti pulkais. Noriu, kad šiame aukštėju nebūtų nevieno. Nieko jiems nepasakokit — sakykit, kad netrukus pasirodys Visuomenės informavimo skyriaus pareigūnas. Tuo tarpu be mano ar detektyvo Kvino leidimo niekam neleiskit net prisiartinti prie 805-ojo kambario. Viską supratot?

— Taip, seržante.

— Gerai, pasižiūrėkim, ką čia turim.

Sebajosui atidarius 805-ojo kambario duris, Bernardas Kvinas pasidygėjęs suraukė nosį.

— Manai, kad aš to pasiilgsiu?

Einslis niūriai papurtė galvą. Šleikščiai gaižus mirties tvaikas persmelkdavo visą žmogžudystės vietą, ypač kai būdavo atvirų žaizdų ir iš kūnų išsisunkdavo skysčių.

Abu detektyvai pasižymėjo savo bloknotuose, kada įėjo į kambarį. Visus savo veiksmus jie užsirašinės tol, kol byla bus baigta.

Tokia procedūra buvo varginanti, bet reikalinga: teisme kas nors galėjo suabejoti jų atmintimi.

Iš pradžių jie stovėjo ir nekrustelėdami apžiūrinėjo šiurpų vaizdą priešais: dvi vienodus apdžiūvusio kraujo klanus ir sumaitotus, jau yrančius lavonus. Detektyvai vos pradėję darbą ŽS sužino, kad ištikus mirčiai žmogaus kūnas nepaprastai greitai genda. Kai širdis nustoja plakusi ir kraujas nebeteka gyslomis, mikrobų armijos netrukus paverčia odą, raumenis ir kūnų skysčius pūvančiomis atmatomis. Einslis prisiminė, kaip patyręs patologas anatomas mėgdavo kartoti: „Mėšlas — štai kas yra žmogaus lavonas! Vos tik sužinom tai, ko reikėjo, kuo greičiau juo atsikratysim, tuo bus geriau. Negyvėlius reikia deginti — tai geriausia išeitis. Jeigu kas nors paskui sumanys išbarstyti pelenus virš ežero — puiku, niekam nebus žalos. Bet karstai, kapinės — barbarizmas: tik nueina perniek gera žemė“.

805-asis kambarys buvo apverstas aukštyn kojomis: kėdės išvartytos, patalai sujaukti, aukų drabužiai išmėtyti. Radijas ant palangės tebegrojo.

— Jis buvo įjungtas, kai įėjot? — atsisukęs į Sebajosą paklausė Kvinas.

— Taip. Apsaugininkas sakė, kad grojo jam įėjus. Regis, stotis „Karštoji 105“.

— Ačiū, — Kvinas kažką užsirašė. — Mano sūnus jos klausosi, o aš to triukšmo negaliu pakęsti.

Einslis ėmė skambinėti savo mobiliuoju policijos telefonu. Kambaryje esančiu aparatu nebus galima naudotis, kol bus paimti pirštų atspaudai.

Pirmiausia jis paskambino iškviesti identifikavimo technikų iš civilinio Majamio policijos departamento poskyrio. Jie nufotografuos nusikaltimo vietą ir visus daiktus, net pačius mažiausius, kurių gali nepastebėti neįgudusi akis. Technikai ieškos pirštų atspaudų, paims kraujo mėginius ir darys visa kita, ko reikės detektyvams. O kol jie atvyks, nusikaltimo vieta bus „užšaldyta laike“ — viskas liks lygiai taip, kaip buvo. Vienintelis neišmanantis apie tuos dalykus žmogus, pavaikščiojęs po kambarį ar ką nors palietęs, galėtų sunaikinti itin svarbų įrodymą — tuomet nusikaltimas liktų neišaiškintas, nusikaltėlis nenubaustas. Kartais net aukšti policijos pareigūnai, iš smalsumo apsilankę nusikaltimo vietoje, sugadindavo įkalčius. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ŽS paskirtas vyriausiasis tyrėjas, nepriklausomai nuo jo ar jos laipsnio, nusikaltimo vietoje turėjo visą valdžią.

Einslis dar paskambino ŽS viršininkui leitenantui Njuboldui, kuris jau važiavo į viešbutį, iškvietė valstijos prokurorą ir paprašė atsiųsti Visuomenės informavimo skyriaus pareigūną, kad tas bendrautų su žurnalistais.

Vos tik identifikavimo technikai baigs dirbti prie aukų lavonų, Einslis iškvies medicinos ekspertą — šis privalo pirmą kartą apžiūrėti negyvėlius kiek įmanoma anksčiau. Tačiau medicinos ekspertai irzdavo, jeigu juos iškviesdavo per anksti ir jiems tekdavo laukti, kol baigs darbą identifikavimo technikai. Dar vėliau, kai kūnus apžiūrės medicinos ekspertas, ir jie bus išvežti į Deido grafystės lavoninę, bus atliktas skrodimas, kuriame dalyvaus Bernardas Kvinas.

Kol Einslis kalbėjosi telefonu, Kvinas užsidėjęs guminę pirštinę ištraukė garsiai grojančio radijo laidą iš lizdo, paskui ėmė įdėmiai apžiūrinėti aukų lavonus — žaizdas, likusius drabužius, šalia gulinčius daiktus — ir viską užsirašinėjo. Jis pastebėjo ant stalelio prie lovos kelis pažiūrėti brangius papuošalus, paskui pasukęs galvą sušuko:

— E pasižiūrėk!

Einslis priėjo prie jo. Visiškai netikėtas, keistas vaizdas: kiek atokiau negyvėlių gulėjo keturios negyvos katės, kurių negalėjai pamatyti iš tarpdurio.

Detektyvai ėmė įdėmiai apžiūrinėti keturis nejudančius padarus.

— Žudikas norėjo mums kažką pasakyti, — galop prašneko Einslis. — Gal numanai ką?

Kvinas papurtė galvą.

— Kol kas niekas neateina į galvą. Turėsiu pamąstyti.

Ateinančias savaites ir net mėnesius visi ŽS protai spėliojo, kodėl kambaryje atsirado tos negyvos katės. Buvo iškelta daug fantastiškų teorijų, bet galų gale visi sutiko, kad visos jos beprasmiškos. Tik kur kas vėliau detektyvai supras, kad svarbus su jomis susijęs įrodymas buvo Frostų nužudymo vietoje, vos už pusės sprindžio nuo maitų.

Kvinas pasilenkė iš arčiau apžiūrėti grubiai nukirstų galūnių ir iškart žiauktelėjo.

— Negera? — metęs į jį akį paklausė Einslis.

— Tuoj grįšiu, — sugebėjo ištarti Kvinas ir pasuko prie durų. Jį pasitikęs Kobas parodė ranka į duris koridoriaus gale:

— Ten, šefe.

Po kelių sekundžių Kvinas išvėmė į unitazą prieš valandą valgytus pusryčius. Praskalavęs burną, nusimazgojęs rankas ir veidą, grįžo į nusikaltimo vietą.

— Seniai man nėra taip atsitikę.

Einslis pritariamai linktelėjo. ŽS pareigūnams retkarčiais taip nutikdavo, ir niekas jų už tai nesmerkdavo. Nedovanotinai pasielgdavai tik apsivėmęs žmogžudystės vietoje ir suteršęs įkalčius.

Koridoriuje pasigirdo balsai: pasirodė identifikavimo technikai. Pirmas įėjo jų vyriausiasis Chulijas Verona, paskui jį pirmos kategorijos technikė Silvija Volden. Verona — kresnas, žilstelėjęs vyras — stovėjo nejudėdamas ir skvarbiomis tamsiomis akimis nuosekliai dairėsi aplink. Volden, jaunesnė už jį blondinė dailiomis kojomis, pirštų atspaudų specialistė, laikė rankose juodą dėžę, panašią į nedidelį lagaminą.

Niekas nekalbėjo, kol tuodu dairėsi po kambarį. Galop Verona papurtė galvą ir atsidusęs tarė:

— Turiu du anūkus. Šįryt pusryčiaudamas su jais žiūrėjau televizijos reportažą apie du paauglius, nužudžiusius motinos sugyventinį. Aš ir sakau anūkams: „Pasaulis, kurį jums perduodame tapo ganėtinai šlykštus“, ir kaip tik tą akimirką man paskambino dėl šito, — jis mostelėjo ranka į sumaitotus lavonus. — Kasdien darosi vis baisiau.

— Pasaulyje visuomet dėjosi žvėriški dalykai, Chulijau. Tiesiog dabar kur kas daugiau žmonių, kuriuos galima nužudyti, ir tai darančiųjų. Be to, sulig kiekviena diena žinios keliauja vis greičiau: kartais mes matome siaubus, kai jie dar vyksta.

— Tu, Malkolmai, kaip visuomet žiūri į tuos dalykus mokslininko akimis, — atsakė Verona. — Šiaip ar taip, mane jie slegia.

Jis ėmė fotografuoti negyvėlius, po kelis kadrus iš toli, iš vidutinio atstumo ir iš arti. Paskui jis nufotografuos kitas 805-ojo kambario dalis, koridorių, laiptines, liftus ir pastato išorę su visomis durimis ar kitomis angomis, pro kurias galėjo patekti ar išeiti nusikaltėlis. Dažnai tokios nuotraukos užfiksuodavo iš karto nepastebėtus įrodymus. Be to, Verona nupieš nusikaltimo vietos eskizą, kuris vėliau bus įvestas į tam tyčia skirtą kompiuterį.

Silvija Volden triūsė: ieškojo akiai nematomų pirštų atspaudų, pirmiausia sutelkdama dėmesį į abi durų puses — ten buvo didžiausia tikimybė jų aptikti. Įeidami į patalpą įsibrovėliai dažnai nervindavosi ar elgdavosi nerūpestingai; paprastai tik vėliau imdavosi priemonių, kad nepaliktų pirštų atspaudų. Volden magnetiniu šepetėliu dengė medžio paviršių juodais grafito milteliais, sumaišytais su smulkutėmis geležies pjuvenomis. Tas mišinys prilipdavo prie prakaito, lipidų, amino rūgščių, druskų ir kitų cheminių medžiagų, kurias palieka prisilietę pirštai. Lygesniems paviršiams — stiklui ir metalui — buvo naudojami nemagnetiniai milteliai, kurių spalvą parinkdavo pagal foną. Dirbdama Volden kaitaliojo miltelių rūšis, nes žinojo, kad atspaudai skiriasi, nelygu odos tekstūra, temperatūra ir medžiagos, kuriomis išpurvinti pirštai.

Pareigūnas Tomas Sebajosas grįžo į kambarį ir kurį laiką stebėjo dirbančią Volden.

— Paimti gerus atspaudus sunkiau, negu daug kam atrodo.

Sebajoso veidas nušvito. Jis pastebėjo specialistę, vos tik ji pasirodė viešbutyje.

— Žiūrint per televizorių visuomet atrodo lengva.

— Kaip ir viskas. Gyvenime viską nulemia paviršiai, — paaiškino ji. — Geriausi — lygūs, tokie kaip stiklas, bet tik tada, kai jis švarus ir sausas; jei dulkinas, atspaudai susilies ir iš jų nebus jokios naudos. Paimti atspaudus nuo apvalių durų rankenų neįmanoma: paviršius ne plokščias ir per mažas, be to, jas sukant atspaudai nusitrina.

Volden pažvelgė į jaunąjį pareigūną — jis aiškiai darė jai gerą įspūdį.

— Ar žinai, kad pirštų atspaudai priklauso nuo to, ką žmogus neseniai valgė?

— Juokaujat?

— Nė kiek, — nusišypsojusi ji dirbo toliau. — Nuo rūgščių turinčio maisto iš odos išsiskiria daugiau drėgmės, todėl atspaudai išeina aiškesni. Taigi, jei ketini įvykdyti nusikaltimą, nevalgyk citrusinių vaisių — apelsinų, greipfrutų, citrinų, mandarinų, taip pat pomidorų. Tiesa, šiukštu negerk acto — jis gali labiausiai pakenkti.

— Mūsų akimis žiūrint — padėti, — pataisė ją Chulijas Verona.

— Kai tapsiu detektyvu, — tarė Sebajosas, — visa tai prisiminsiu.

Paskui kreipėsi į Volden:

— Ar jūs mokote privačiai?

— Paprastai ne, — nusišypsojusi atsakė ji, — bet galiu padaryti išimtį.

— Puiku — aš jums paskambinsiu.

Pareigūnas Sebajosas patenkinta mina išėjo iš kambario.

Nugirdęs jo žodžius, Malkolmas Einslis tarė:

— Gyvenimas verda net žmogžudystės vietoje.

Volden susiraukė, metusi žvilgsnį į sumaitotus kūnus, ir atsakė:

— Kitaip iš proto išsikraustytum.

Ji jau surado kelis atspaudus, bet kieno — žudiko ar žudikų, negyvų sutuoktinių, viešbučio tarnautojų ar su kokiais reikalais čia apsilankiusių žmonių — bus nustatyta vėliau. Dabar reikėjo „perkelti“ kiekvieną atspaudą ant permatomos juostelės; toji, prilipdyta prie kortelės su nurodyta data, vieta, kurioje atspaudas buvo rastas, ir eksperto parašu, taps daiktiniu įrodymu.

— Ar girdėjot apie eksperimentą, mūsų atliktą zoologijos sode? — Chulijas Verona paklausė Einslio.

Einslis papurtė galvą.

— Papasakokit.

— Gavę Metro zoologijos sodo leidimą, paėmėm šimpanzių ir kitų žmogbeždžionių rankų bei kojų pirštų atspaudus ir juos ištyrėm, — jis mostelėjo Volden. — Toliau pasakok tu.

— Jie nė kiek nesiskyrė nuo žmogaus pirštų atspaudų, — tęsė jinai. — Tokie pat papiliariniai raštai, vijos, kilpos — jokių esminių skirtumų. Darvinas buvo teisus, — pridūrė Verona. — Kiekvieno mūsų genealogijos medyje pamatysi beždžionių, ar ne taip, Malkolmai?

Pastarasis klausimas turėjo potekstę: Verona žinojo, kad Einslis kadaise buvo kunigu.

Nors Einslis niekad nebuvo fundamentalistas, vienu tarpu jis žiūrėjo į Darvino „Rūšių atsiradimą“ su katalikams būdingu skeptiškumu — juk Darvinas šaipėsi iš Dievo dalyvavimo kuriant visatą ir neigė, kad žmogus pranašesnis už kitus gyvūnų pasaulio atstovus. Bet tai buvo seniai, tad dabar Einslis atsakė:

— Taip. Tikiu, kad mes atsiradome tokiu būdu.

Jis suvokė, kad jie visi — Volden, Verona, Sebajosas, Kvinas, net jis pats — nors trumpam bando mintimis pabėgti nuo jų laukiančio šiurpaus siaubo. Pašaliečiui galėjo pasirodyti, kad jie elgiasi abejingai, bet buvo priešingai. Žmonių, net tokių patyrusių kaip ŽS komandos darbuotojai, psichika galėjo atlaikyti pasidygėjimą tik ribotą laiką.

Pasirodė dar vienas technikas ir ėmėsi kraujo mėginių. Į nedidelius mėgintuvėlius jis paėmė kraujo pavyzdžių iš klanų, telkšančių prie lavonų. Vėliau jie bus palyginti su krauju, paimtu per skrodimą. Jeigu kraujo grupės nesutaps, vadinasi, dalis kraujo klanuose gali būti užpuoliko ar užpuolikų, tačiau iš visko sprendžiant tokia tikimybė atrodė mažai tikėtina.

Technikai paėmė medžiagų Frostams iš po panagių, jei kartais vienas jų įdrėskė žudikui ir mažyčių odos, plaukų, drabužių pluošto dalelių ar dar kas nors liko po nagais; ką radę, sudėjo į mėgintuvėlius — laboratorijos technikai ištirs vėliau. Paskui į maišus buvo sudėtos aukų rankos. Prieš skrodimą bus paimti pirštų atspaudai, o kūnai bus ištirti, ar ant jų nesama svetimų pirštų atspaudų.

Technikai įdėmiai apžiūrėjo Frostų drabužius, kurie liks nenuvilsi tol, kol kūnai atsidurs lavoninėje. Prieš skrodimą juos nurengs, ir kiekvieną drabužį įdės į sandarų plastiko maišelį.

Dabar 805-ajame numeryje sukiojosi nemažai žmonių, nesibaigė pokalbiai, be perstojo skambėjo telefonai, tad čia darėsi ankšta ir triukšminga, o tvaikas dar sustiprėjo. Einslis dirstelėjo į savo laikrodį — 9.45 ryto. Staiga prisiminė Džeisoną — šią akimirką jis su kitais trečiaklasiais mokyklos salėje laukia, kada prasidės rašybos konkursas. Karena tikriausiai sėdi su kitais tėvais, nerimauja ir didžiuojasi sūnumi. Einslis tikėjosi trumpam prie jos prisidėti, bet nepavyko. Tiesą sakant, retai pavykdavo.

Mintimis vėl grįžo į žmogžudystės vietą — spėliojo, ar pasiseks greitai išaiškinti šį nusikaltimą, vildamasis, kad taip ir bus. Tačiau slenkant valandoms paaiškėjo didžiausias kliuvinys: nors viešbutyje buvo daugybė žmonių, niekas nematė galimo įtariamojo. Žudikui ar žudikams kažkaip pavyko patekti į kambarį bei išeiti iš jo ir viešbučio neatkreipus į save niekieno dėmesio. Einslis liepė policijos pareigūnams apklausti visus aštunto, taip pat septinto ir devinto aukštų svečius, bet niekas nieko nematė.

Septyniolika valandų, kurias Einslis tą pirmą dieną praleido nusikaltimo vietoje, juodu su Kvinu svarstė žmogžudystės motyvus. Galimas daiktas, įvyko apiplėšimas: tarp aukų daiktų nerasta pinigų. Kita vertus, žudikas be vargo galėjo pasiimti brangenybes, gulinčias ant stalelio prie lovos — vėliau buvo nustatyta, kad jos vertos dvidešimties tūkstančių dolerių. Be to, pinigus pagrobti tikrai buvo galima nenužudžius dviejų žmonių. Liko nepaaiškintas ir siaubingas nusikaltėlio žvėriškumas, taip pat negyvų kačių mįslė. Taigi pagrindinis motyvas buvo toks pat neaiškus kaip ir pagrindinio įtariamojo asmenybė.

Paskambinus Saut Bendo miesto Indianos valstijoje, iš kur buvo atvykę Frostai, policijai, paaiškėjo, kad jie — pasiturintys, niekam bloga nedarantys žmonės, neturintys jokių akivaizdžių ydų, šeimyninių bėdų ar nepageidautinų ryšių. Vis dėlto Bernis Kvinas po kelių dienų skris į Saut Bendą ir ten rinks medžiagą iš pirmų lūpų.

Šiokių tokių faktų ir nuomonių pateikė medicinos ekspertė Sandra Sančes, apžiūrėjusi Frostų kūnus nusikaltimo vietoje ir vėliau juos skrodusi. Ji manė, kad nusikaltėlis, kai sutuoktiniai nustojo priešintis, surišęs ir užkimšęs burnas pasodino juos taip, kad matytų kitas kito kančias.

— Juos kankino dar gyvus, — spėjo Sančes. Jos manymu, aukos buvo badomos „nuosekliai ir lėtai“.

Nors nusikaltimo vietoje nebuvo rasta jokio ginklo, skrodimai parodė gilias žaizdas abiejuose kūnuose — mėsoje ir kauluose buvo likusios būdingos peilio žymės. Šiurpi smulkmena: ponui Frostui į akis buvo pripilta degaus skysčio; padegtas skystis paliko apanglėjusius nuodėgulius ten, kur buvo akys, ir pajuodusią odą aplink. Ištraukus kaištį moteriai iš burnos paaiškėjo, kad ji nusikandusi liežuvio galą, tikriausiai iš skausmo.

Ketvirtą dešimtį baigianti Sančes garsėjo tiesmuku būdu ir kandžiu liežuviu. Ji rengdavosi konservatyviai — tamsiai mėlynais ir rudais kostiumėliais, žilstančius plaukus pindavosi į kasytę. Bernardas Kvinas žinojo, kad kaip mokslininkė ji, be kita ko, domisi santerija, pusiau afrikietiška, pusiau kubietiška religija, klestinčia Floridos Deido grafystėje — čia ji turėjo septyniasdešimt tūkstančių sekėjų. Kvinas kartą nugirdo Sandrą Sančes teigiant:

— Nesakau, kad tikiu orišomis — santerijos dievais. Bet jeigu tiki visomis kitomis pasakėlėmis apie Raudonąją jūrą, prasiskyrusią prieš Mozę, apie nekaltąjį prasidėjimą, apie tai, kaip Jėzus padaugino duonos ir žuvų, bei apie banginį, atrajojusį Joną, santerijos logika bent jau ne mažiau įtikinanti. Svarbiausia, kad ši religija teikia paguodą rūpesčių kamuojamiems žmonėms.

Kvinas, žinojęs, kad santerijos apeigose būdavo aukojami gyvūnai, paklausė, ar keturios negyvos katės negali būti susijusios su šiuo kultu.

— Jokiu būdu, — atsakė Sančes. — Aš apžiūrėjau tas kates. Jos nužudytos ranka, beveik neabejotinai — žvėriškai. Santerijos kulto sekėjai pjauna gyvulius peiliu, be to, daro tai gailestingai, o negyvų padarų nenumeta kaip tų kačių. Dažnai juos suvalgo per puotą, bet kačių valgiaraštyje niekuomet nebūna.

Einslis su Kvinu nusprendė, kad pradiniai rezultatai nieko gero nežada. Kaip Einslis pranešė Leo Njuboldui — „tipiškas beviltiškas atvejis“. Šitokie mažiausiai patikdavo ŽS komandoms, nes nebūdavo jokių duomenų apie nusikaltėlį, o dažnai ir apie auką, jokių liudytojų ar žmonių, kurie galėtų bent jau pakišti mintį, kokia kryptimi turėtų vykti tyrimas. Beviltiškų bylų priešingybės būdavo „lengvi pasivažinėjimai“, kai greitai paaiškėdavo įtariamasis žmogžudyste ir įkalčiai, leidžiantys jį nuteisti, ir visų lengviausi „rūkstantys pistoletai“ — kai atvykus policijai žmogžudys tebebūdavo nusikaltimo vietoje. Galų gale po tragiškos Homero ir Blanšos Frostų sagos būtent pastarojo tipo žmogžudystė padės išspręsti ir pabaigti poros nužudymo bylą.