5
Pasibaigus ŽS posėdžiui, ką tik sukurto ypatingosios paskirties būrio nariai apspito Einslį ir valstijos prokuroro pavaduotoją Kerzoną Noulzą. Prieš dvidešimt metų Noulzas pats dirbo policijos pareigūnu — buvo jauniausias Niujorko policijos seržantas. Vėliau tapo leitenantu, bet paskui metė tarnybą ir ėmė studijuoti teisę Floridoje. Tarp detektyvų Noulzas jausdavosi savas, jie taip pat jo nesivaržydavo.
— Kadangi dirbsime kartu, seržante, — paklausė jis dabar Einslio, — gal pasakytumėt, koks bus pirmasis jūsų ėjimas?
— Trumpas, prokurore — iki kompiuterio. Prašom prie manęs prisidėti.
Einslis apsidairė.
— Kur Rubė?
— Ten, kur jums jos reikia, — iš kažkurio pulkelio atskriejo žvalus jos balsas.
— Man reikia mikliųjų tavo pirštų, — Einslis pamojo ranka į kompiuterį, kuriuo ji ką tik dirbo. — Paieškokime kai kurių duomenų.
Rubė atsisėdo, įjungė aparatą ir surinko LOGON.
Ekrane pasirodė užrašas ASMENS KODAS?
Rubė paklausė Einslio:
— Katrą nurodysim — tavo ar mano?
— Aštuoni keturi trys devyni, — atsakė jis.
Ekrane pasirodė atsakymas: NURODYKITE SLAPTAŽODĮ.
Einslis ištiesė ranką ir surinko KEKSIUKAS — šitaip švelniai jis kartais vadindavo Kareną. Slaptažodis ekrane nepasirodė, tik santrumpa KTC — Kriminalinių tyrimų centras.
— Patekom į stebuklingąją karalystę, — kitiems detektyvams ir Noulzui, kurie tylėdami juos stebėjo, paaiškino Rubė. — Quo vadis?
— Ką, po velnių, tai reiškia? — kažkas suniurnėjo.
— „Kur eini?“ — atsakė Bernardas Kvinas.
— Mokiausi lotynų kalbos vaikų darželyje, — pašmaikštavo Rubė. — Mes, negrų geto vaikai, gudresni, negu jūs manot.
— Įrodyk, — tarė Einslis. — Rask “Kriminalines bylas“. Paskui „Keistenybes“.
Rubė surinko kelias komandas, ir galop ekrane pasirodė užrašas KEISTENYBĖS.
— Čia apstu papildomų klasifikacijų, — pranešė Rubė. — Ką siūlai?
— Ieškok „Religijos“ arba „Religinių“.
Pirštai greitai ėmė lakstyti klaviatūra.
— Ė — radau: „Religiniai fanatikai“.
Einslis suraukė kaktą.
— Tikriausiai tai, ko reikia.
Jeigu jie tikėjosi gausybės pavardžių, rezultatas apvylė: pasirodė viso labo septynios, kiekviena su trumpa biografija, pateiktais kaltinimais ir teistumo duomenimis. Einslis su Rūbe skaitė pavardes ir informaciją; kiti bandė pamatyti jiems per petį.
— Verdžilį galima ištrinti, — tarė Kvinas. — Jis kalėjime — pats įkišau.
Kompiuterio sąraše buvo nurodyta, kad Fransis Verdžilis jau dveji metai atlieka bausmę kalėjime, dar likę šešeri. Panašiai buvo su kitais dviem, taigi iš viso sąrašo teliko keturios pavardės.
— Orneusą trink, — tarė Einslis. — Čia parašyta, kad jis mirė.
Detektyvai žinojo, kad mirus nusikaltėliui jo duomenys paliekami dar dvejus metus.
— Manau, kad Hektorą Longą irgi galim ištrinti, — tarė Rubė. Iš įrašo buvo matyti, kad aštuoniasdešimt dvejų metų Longas pusaklis, o jo dešinė ranka suvytusi.
— Šiais laikais neįgalieji išdarinėja neregėtus dalykus, — bandė prieštarauti Einslis, bet iškart nusileido: — Gerai, trink.
Nors kiti du galėjo būti įtarti, paieška nuvylė: įtariamųjų per mažai, tiesiog nėra iš ko rinktis.
— Gal pamėginti ieškoti pagal nusikaltėlio braižą? — pasiūlė Noulzas.
— Tai jau darėm nagrinėdami atskiras bylas, — atsakė Einslis. — Nieko neradom. — Jis mąsliai pridūrė: — Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad ieškom žmogaus, dar nepatekusio į policijos akiratį.
— Kodėl nepabandžius OPAEĮ? — pasiūlė Rubė.
— Kodėl gi ne? — padvejojęs pritarė Einslis. — Neturim ko prarasti.
OPAEĮ — Operatyviniai pranešimai apie asmenis ir eismo įvykius — buvo policijos pareigūnų sukaupta informacija apie viešoje vietoje matytą keistą, nepadorią, ekscentrišką, bet įstatymų nepažeidžiančią elgseną. Toks pranešimas taip pat buvo rašomas, jei žmogų pamatydavo įtartinomis aplinkybėmis, ypač vėlų vakarą ar naktį, net jeigu jis nenusižengdavo įstatymui.
OPAEĮ turėjo būti rašomi incidento vietoje ant tam tyčia išspausdintų kortelių. Pareigūnams buvo liepiama užfiksuoti kuo daugiau informacijos, būtent: asmens vardą ir pavardę, adresą, profesiją, smulkų išvaizdos aprašymą, automobilio — jei jo būta duomenis bei susidūrimo aplinkybes. Dauguma sustabdytųjų ir apklaustųjų stebėtinai noriai pateikdavo apie save žinias, ypač sužinoję, kad nebus suimti ar negaus piniginės baudos. Tačiau anksčiau nusikaltimus padarę asmenys dažniausiai to neminėdavo.
OPAEĮ kortelės buvo kaupiamos policijos būstinėje, paskui įvedamos į kompiuterio duomenų bazę. Kompiuteriai automatiškai patikrindavo duomenis ir, jeigu asmuo buvo teistas, įrašydavo šią informaciją.
Kurį laiką Majamio policija nepalankiai vertino OPAEĮ įrašus. Taip atsitiko todėl, kad kai kurie policijos pareigūnai verste užvertė būstinę fiktyviais pranešimais, vildamiesi atkreipti į save dėmesį, o gal net būti paaukštinti. OPAEĮ kortelėse net pasitaikydavo pavardžių, nusirašytų nuo paminklinių akmenų. Ta ydinga praktika baigėsi, kai keli pareigūnai buvo sučiupti ir nubausti, tačiau daug policijos darbuotojų, tarp jų ir Einslis, dar ilgai nepatikliai žiūrėjo į OPAEĮ.
OPAEĮ paieška kompiuteriu buvo panaši į kriminalinių bylų, tad Rubė netrukus rado KEISTENYBES, paskui ir RELIGINIUS FANATIKUS. Staiga ekraną išmargino pavardės, datos ir ištisos pastraipos informacijos. Einslis palinko į priekį ir sukaupė visą dėmesį.
— Jūs tik pažiūrėkit! — išgirdo už nugaros kažkieno balsą. Kažkas kitas tyliai pratisai sušvilpė.
Kaip ir anksčiau, jie peržiūrėjo pavardes, duomenis, kai kuriuos asmenis išbraukė, paskui pridėjo du iš naujojo failo, sukurto pagal kriminalinius įrašus. Galop Rubė išspausdino penkis bendro sąrašo egzempliorius ir juos išdalijo.
Sąrašą sudarė šešios pavardės:
DŽEIMSAS KALHUNAS, balt., pravardė Mažasis Jėzus. G. 67-10-10. 180 cm, 91 kg. Paskut. žinomas adresas: Majamis, SV 10 g., Nr. 271. Krūtinės viršutinėje dalyje ištatuiruotas kryžius. Kalba apie tuoj ateisiantį pasaulio galą ir teigia esąs Kristus, antrą kartą pasirodęs žemėje. Anksčiau teistas už netyčinį nužudymą, užpuolimą ir ginkluotą įsilaužimą.
KARLAS KINJONESAS, Lot. am., pravardė Šėtono vaikis. G. 69-11-17. 168 cm, 82 kg. Stambaus sudėjimo. Paskut. žinomas adresas: Majamis, PV 22 g., Nr. 2640. Teigia esąs vienintelis Mesijas, skleidžia Dievo žodį. Daug kartų teistas už grasinimus lytine prievarta, išžaginimą, ginkluotą plėšimą pavartojant smurtą.
ERLAS ROBINSONAS, juod., pravardė Keršytojas. G. 64-08-02. 183 cm, 82 kg. Paskut. žinomas adresas: Majamis, SV 65 g., Nr. 1310. Normalaus sudėjimo. Buvęs sunkaus svorio boksininkas, labai agresyvus. Pamokslauja sankryžose, cituoja Bibliją (vien Apreiškimą Jonui), sakosi esąs Dievo angelas, atsiųstas nedorėlių teisti. Daug kartų teistas už ginkluotą apiplėšimą, antrojo laipsnio nužudymą, daugybę užpuolimų pavartojant peilį.
ALEKAS POLAITAS, Lot. am., pravardė Mesijas. G. 69-12-12. 180 cm, 82 kg. Paskut. žinomas adresas: Majamis, ŠR 65 g., Nr. 265. Pasakoja apie Šventąjį Raštą visiems, kas nori klausytis, sako kalbąsis su Dievu. Jei kas suabejoja, tampa agresyvus. Gali smurtauti, bet į policijos įskaitą neįrašytas. JAV nuo 1993 m.
ELROJUS DOILIS, balt., pravardė Kryžiuotis. G. 64-09-12.190 cm, 130 kg. Paskut. žinomas adresas: Majamis, ŠR 35 g., Nr. 189. Sako esąs apaštalas, žinąs Dievo norus. Pamokslauja viešose vietose. Laikomas nepavojingu. Dirba ne visu etatu sunkvežimio vairuotoju.
EDELBERTAS MONTOJA, Lot. am., G. 62-11-01.175 cm, 68 kg. Paskut. žinomas adresas: Majamis, ŠV 1 g., Nr. 861-3. Tankūs tamsūs ūsai ir barzda. Tvirtina esąs antrą kartą gimęs krikščionis, cituoja Bibliją, meldžiasi, kad ateitų pasaulio pabaiga. Teistas už išžaginimą, užpuolimą sunkinančiomis aplinkybėmis ir grasinimą lytine prievarta.
Einslis, Noulzas ir kiti skaitė pavardes bei pateiktus duomenis; kuo toliau, tuo labiau augo jaudulys. Visų nuotaikas išreiškė seržantas Grynas:
— Malkolmai, regis, kažką aptikom.
— Mūsų įtariamasis — Robinsonas! — sušuko detektyvas Garsija. — Nėra jokių abejonių. Pažiūrėkit, ką rašo apie Apreiškimą Jonui! Be to, jį pravardžiuoja Keršytoju — viskas sutampa. Ir buvo boksininkas — vadinasi, stiprus!
— O dar „užpuolimai pavartojant peilį“, — pridūrė Rubė Bou.
— Gerai, gerai, — ramino visus Einslis. — Nedarykim skubotų išvadų. Patikrinsim visus.
— Ar kurį nors suimsit? — paklausė šerifas detektyvas Montesas.
— Čia vien tik prielaidos — jokių įkalčių, — papurtęs galvą atsakė Einslis. — Imsim juos stebėti.
— Seržante, turėsit būti nepaprastai atsargūs, kad tie žmonės nieko neužuostų, — įspėjo Kerzonas Noulzas. Jis nužvelgė visus kambaryje susirinkusius detektyvus. — Prašau visų įsidėmėti, kad kol kas turim labai mažai įrodymų. Jeigu kuris nors iš tų šešių tikrai mūsų įtariamasis ir pajus, kad aptikom jo pėdsakus, gali sėdėti sudėjęs rankas, ir mes nieko negalėsim prieš jį įrodyti.
— Kita vertus, būtų visai neblogai, jeigu jis kurį laiką ramiai pasėdėtų, — balsu svarstė Pablas Grynas. — Mums mažiausiai reikia, kad jis dar ką nors nužudytų.
— Taip neatsitiks, jei uoliai juos seksit, — tarė Noulzas ir nutilęs kažką svarstė. — Būtų idealu, jei sučiuptumėt jį nusikaltimo vietoje.
— Idealu prokurorui, — atsakė Rubė Bou, — bet pavojinga aukai.
Einslis nusijuokė kartu su kitais, paskui rankos mostu visus nutildė.
— Rubė teisi, — pritarė Kvinas. — Sekimas susijęs su rizika. Mes žinom, kad tas vyrukas yra gudrus, o jis žino, kad jo ieškom.
Einslis pasisuko į Leo Njuboldą, prieš kelias minutes vėl prisidėjusį prie jų pulkelio.
— Ką jūs manote, leitenante?
— Spręsk pats, Malkolmai. Tu vadovauji ypatingosios paskirties būriui.
— Tuomet surizikuosiu, — atsakė Einslis. — Užtikrinu jus, prokurore, kad žudikas nė karto nepastebės esąs sekamas. Pablai, — tarė atsigręžęs į Gryną, — tuoj pat sudarykim sekimo grafiką.
Buvo susitarta, kad iš pradžių seržanto Einslio komanda ims sekti Erlą Robinsoną, Džeimsą Kalhuną ir Karlą Kinjonesą. Seržanto Gryno komanda nenuleis akių nuo Aleko Polaito, Elrojaus Doilio ir Edelberto Montojos. Vieni ir kiti seks įtariamuosius nuolatos — dvidešimt keturias valandas per parą.
— Mums reikės papildomai žmonių iš Plėšimų skyriaus jau dabar, sere, — pranešė Njuboldui Einslis, — kol kas dviejų. Įtrauksiu juos į grafiką.
— Pasikalbėsiu su majoru Janesu, — linktelėjęs prižadėjo leitenantas.
Kai vyrai jau buvo beišsiskirstą, posėdžių salės durys staiga prasivėrė; tarpduryje uždusęs stovėjo seržantas Henkas Brumasteris paklaikusiomis akimis, tarsi negalėtų kažkuo patikėti. Tą dieną Brumasteris vadovavo budinčiai ŽS komandai, tad visi jau žinojo, ką išgirsią.
— Šiurpi, Henkai? — žengtelėjęs į priekį paklausė Njuboldas.
— Pati šiurpiausia, sere, — Brumasteris giliai įkvėpė oro. — Miesto tarybos narys Gustavas Ernstas ir žmona. Abu nužudyti. Ką tik paskambino. Sprendžiant iš apibūdinimo, dar viena tokia pati...
— O Dieve! — sušuko Einslis. — Tokia pat, kokias mes...
Pabaigti nereikėjo, nes Brumasteris linktelėjo galvą.
— Matyt, visai tokia pati, — jis vėl atsisuko į Njuboldą. — Mano komanda jau ėmėsi darbo, sere. Pamaniau, kad jūs turit žinoti, — jis nužvelgė kitus. — Pamaniau, kad visi turit žinoti, nes žurnalistai jau atvyko į nusikaltimo vietą ir, kaip girdėjau, tuoj užvirs tikras pragaras.
Ateinančiomis dienomis žiniasklaidos ir visuomenės pasipiktinimas šniokštė per miestą kaip milžiniškas gaisras. Skandalingas Ernstų nužudymas užgožė visas kitas naujienas.
Policijos valdybą sukrėtė žvėriška miesto tarybos nario ir jo žmonos žmogžudystė: Ernstas buvo vienas iš trijų tarybos narių, kartu su meru, vicemeru ir miesto gubernatoriumi valdžiusių Majamį. Einsliui, Njuboldui ir visiems kitiems darbuotojams šis nusikaltimas sudavė dar skaudesnį smūgį, nes nužudytųjų sutuoktinių duktė majore Sintija Ernst buvo aukšta Majamio policijos pareigūnė. Kai įvyko žmogžudystė, Sintija Ernst, komandiruota į Los Andželą, dar ir tvarkė ten asmeninius reikalus. Miesto Policijos valdyba pranešė jai žinią, paskui „apstulbinta ir draskoma širdgėlos“ — kaip Sintiją apibūdino per šeštos valandos žinias — buvo parskraidinta į Majamį. Čia į ją nukrypo visų nerimo ir įtampos apimto miesto gyventojų dėmesys.