V DALIS

1

Nuo tada, kai Malkolmas Einslis nusprendė sukviesti Identifikavimo skyriaus komandą į Policijos valdybos kambarėlį, išaiškėjo be galo svarbūs dalykai. Kaip vėliau pasakys valstijos prokuroras: „Tarsi skaisti dienos šviesa būtų nutvieskusi juodą blogį“.

Daiktai Rubės Bou atplėštoje dėžėje įtikinamai rodė, kad prieš šešerius su puse metų Patrikas Džensenas nužudė buvusią žmoną Naomę ir jos draugą Kilberną Holmsą. Džensenas buvo rimtai įtariamas padaręs šį nusikaltimą, bet detektyvams nepavyko įrodyti jo kaltės.

Iš dėžės turinio dar išaiškėjo, kad Sintija Ernst, tuo metu dirbusi ŽS detektyve, sąmoningai nuslėpė Dženseno nusikaltimo įkalčius. Priblokštas ir didžiai nuliūdintas to, ką pamatė, Einslis užgniaužė jausmus ir nekantriai laukė Identifikavimo skyriaus pagalbos.

IS viršininkas Chulijas Verona, pats atsiliepęs į Einslio skambutį, paskubomis apžiūrėjo dėžę su jos turiniu ir pareiškė:

— Patys nieko neliesime. Viskas turi patekti į mūsų laboratorijas.

Leitenantas Njuboldas, kuriam Einslis taip pat paskambino ir viską papasakojo, tarė Veronai:

— Gerai, tik viską darykit kuo greičiau ir pasakyk savo žmonėms, kad šis reikalas itin slaptas — jokia informacija neturi nutekėti.

— Nenutekės — aš užtikrinu.

Po dviejų dienų, ketvirtadienį, lygiai devintą ryto Verona grįžo į tą kambarėlį su įkalčių dėže ir savo ataskaita. Einslis jau laukė jo kartu su Njuboldu, Rūbe Bou ir valstijos prokuroro pavaduotoju Kerzonu Noulzu.

Njuboldas siūlė perkelti susitikimą į Noulzo kabinetą kitame pastate už kelių kilometrų nuo valdybos, mat prokurorai reikalaudavo, kad policijos darbuotojai ateitų pas juos, o ne atvirkščiai, bet Noulzas, pats kadaise dirbęs Niujorko policininku, mėgdavo ateiti ten, kur, jo žodžiais tariant, „būdavo karšta“. Taigi jie penki dabar spaudėsi ankštame kambarėlyje.

— Pradėsiu nuo plastikinių maišelių, — tarė susirinkusiesiems Verona. — Ant keturių iš jų pirštų atspaudai, sutampantys su Sintijos Ernst.

Visi žinojo, kad policijos pareigūnai duodavo pirštų atspaudus; išėjus iš tarnybos, atspaudai iš bylų nebūdavo išimami.

— Dabar apie užrašų ant etikečių braižą, — tęsė IS viršininkas. — Mūsų bylose yra pora ranka rašytų aplinkraščių nuo tų laikų, kai Sintija Ernst buvo majore; mūsų rašysenos ekspertas sako, kad užrašų ant etikečių ir aplinkraščių braižas visiškai vienodas, — jis papurtė galvą. — Ir būk tu man tokiam neatsargiam... Tikriausiai jai buvo pasimaišęs protas.

— Ji nesitikėjo, kad tie daiktai kada nors bus rasti, — atsakė Noulzas.

— Pasakok toliau, — paragino Veroną Njuboldas. — Ten buvo pistoletas.

— Taip, 38-ojo kalibro smitas ir vesonas.

IS viršininkas po vieną išvardijo tikrintus daiktus ir rezultatus.

Ant revolverio buvo Patriko Dženseno pirštų atspaudų. Prieš kelerius metus kažkas įsilaužė į jo namus, ir jis davė pirštų atspaudus, kad būtų galima juos atskirti nuo vagies. Džensenui, kaip ir kitiems žmonėms, nelaikomiems įtariamaisiais, kortelę su jo pirštų atspaudais grąžino, tik nepasakė, kad kopijos liko byloje.

Pistoletas buvo nusiųstas į balistikos laboratoriją; ten jį užtaisė ir iššovė į bakelį su vandeniu. Paskui kulką iškart pakišo po mikroskopu kartu su viena iš dviejų kulkų, išimtų iš aukų. Būdingi ženklai, likę nuo vamzdžio graižtvos, abiejose kulkose buvo vienodi. Laboratorijoje iššauta kulka nesiskyrė ir nuo antros kulkos, išimtos iš aukos.

— Nėra jokių abejonių, — rodydamas į dėžę pasakė Verona, — kad šiuo ginklu buvo nušauti abu tie žmonės.

Marškinėlių ir sportbačių kraujo dėmėse buvo rasta ir Naomės Džensen, ir Kilberno Holmso DNR.

— O štai svarbiausias įrodymas, — tarė Verona ištraukdamas garso kasetę. — Čia kopija, originalas vėl užantspauduotas ir padėtas atgal į dėžę. Įraše kažkas — tikriausiai Džensenas — pasakoja, kaip nužudė tuos žmones. Tačiau yra tarpų. Matyt, iš pradžių juostoje buvo dar kažkieno balsas, bet jį ištrynė.

Jis išsitraukė nešiojamąjį magnetofoną, įkišo kasetę ir nuspaudė atkūrimo mygtuką. Juosta pradėjo suktis. Kelios sekundės tylos, paskui garsai, tarsi kažkas stumdytų kokius daiktus, netrukus drebantis vyro balsas — nors kartais dūstantis nuo emocijų, žodžiai kuo aiškiausi.

„Aš to neplanavau, neketinau to daryti... bet aš niekad negalėjau pakelti minties, kad Naomė su kitu... Kai pamačiau juos drauge, ją su tuo šlykštyne, pyktis mane apakino... Turėjau pistoletą. Nieko negalvodamas išsitraukiau ir ėmiau šaudyti... Staiga viskas baigėsi... Tada pamačiau, ką padariau. Dieve, aš juos abu nužudžiau! “

Kurį laiką juosta sukosi be garso.

— Čia kažkas ištrynė įrašą, — paaiškino Verona. Paskui vėl pasigirdo to paties vyro balsas:

„Kilbernas Holmsas... Jis susitikinėjo su Naome, būdavo šalia visą laiką... žmonės man pasakojo “.

Verona sustabdė juostą.

— Paliksiu įrašą, galėsit išklausyti iki galo. Jis fragmentiškas — akivaizdu, kad tai atsakymai į ištrintus klausimus, balsas visur tas pats. Aišku, negaliu tvirtai teigti, kad balsas Dženseno — aš jo nepažįstu. Tačiau balso testą galėsim atlikti vėliau.

— Atlikit, — tarė Einslis, — bet aš jau dabar galiu pasakyti, kad kalbėjo Džensenas.

Jis prisiminė, kaip juodu susitiko per Elrojaus Doilio mirties bausmės vykdymą.

Chulijui Veronai išėjus, tvyrojo tyla. Ją pertraukė Leo Njuboldas.

— Ar kas nors dar abejoja?

Vienas po kito visi niūriomis minomis papurtė galvą.

— Kodėl? — leitenanto balse buvo justi sielvartas. — Dėl Dievo meilės — kam Sintijai reikėjo šitaip pasielgti?!

Einslis tik bejėgiškai skėstelėjo rankomis. Jo veidą iškreipė sielvartas.

— Galėčiau bandyti spėti, — tarė Kerzonas Noulzas. — Tačiau kai kas paaiškės pasikalbėjus su Džensenu. Verčiau jį atveskit.

— Kaip siūlote veikti, patarėjau? — paklausė Einslis.

— Suimkit jį, — kiek pagalvojęs atsakė Noulzas ir mostelėjo ranka Veronos paliktos dėžės link. — Visi įkalčiai, kurių mums reikia jam nuteisti, čia. Aš paruošiu rašytinį pareiškimą — kuris nors iš jūsų galės patyliukais nunešti jį teisėjui.

— Bylą tyrė Čarlis Terstonas, — priminė Njuboldas. — Jis ir turėtų suimti Dženseną.

— Gerai, — pritarė Noulzas. — Tačiau įtraukim į šį reikalą kuo mažiau žmonių, ir įspėkit Terstoną niekam neprasitarti. Kol kas turim laikyti viską didžiausioj paslapty.

— Ką darysime su Sintija? — paklausė Njuboldas.

— Kol kas nieko — todėl ir reikia viską laikyti paslapty. Pirma turiu pasikalbėti su Montesino. Kad gautų leidimą suimti miesto tarybos narę, prokurorei tikriausiai teks stoti prieš didžiąją prisiekusiųjų žiuri, todėl Ernst negali išgirsti nė menkiausio šnabždesio.

— Mes darysim viską, ką galim, — prižadėjo Njuboldas. — Tačiau ši byla labai svarbi. Jei neveiksim greitai, gali pasklisti kalbos.

Tuoj po pietų buvo iškviestas detektyvas Čarlis Terstonas, ir jam buvo duotas orderis suimti Patriką Dženseną. Kartu su juo dalyvaus Rubė Bou.

— Niekas apie tai neturi sužinoti, — perspėjo žylantį policijos veteraną Terstoną Njuboldas. — Ničniekas!

— Tikrai neprasižiosiu, — atsakė Terstonas ir pridūrė: — Jau seniai norėjau susemti tą šūdžių Dženseną.

Rašytojas gyveno visai netoli Policijos valdybos. Važiuojant pas jį, prie neženklinto automobilio vairo sėdinti Rubė paklausė:

— Džensenas tau kažko užkliuvo, Čarli? Gan piktai kalbėjai apie jį policijoj.

— Tikriausiai mane sunervino blogi prisiminimai, — susiraukęs atsakė Terstonas. — Kol byla buvo tiriama, dažnai jį mačiau. Nuo pat pradžių neabejojome, kad tuos žmones nužudė Džensenas. Tačiau jis buvo velniškai pasipūtęs ir visą laiką elgėsi, tarsi žinotų, kad mes jo niekada neprigriebsim. Vieną dieną, kai užsukau paklausti dar kelių klausimų, jis ėmė juoktis ir liepė man nešdintis.

— Manai, jis priešinsis?

— Deja, ne, — sukikeno Terstonas. — Todėl ir teks vežti jį neženklinta mašina. Rodos, atvažiavome.

Terstonas nužvelgė šešiaaukštį plytinį namą Brikelio prospekte, prie pat kurio sustabdė automobilį Rubė.

— Vyrukas mažumą nusirito — kai turėjau su juo reikalų, gyveno prašmatniame name, — jis metė akį į orderį. — Parašyta, kad 308-asis butas. Eime.

Netrukus pažiūrėję į butų sąrašus prie telefonspynės, kabančios prie stiklintų durų, pamatė, kad butas trečiame aukšte, bet nė vienas detektyvas nesirengė įspėti Dženseno iš apačios.

— Kas nors greitai ateis, — tarė Terstonas.

Beveik sulig tais žodžiais anapus durų pasirodė nedidukė senyva moteris su škotiška berete, tvido kostiumėliu ir ilgaauliais batais, vedanti pasaitėliu pririštą šuniuką. Kai ji atrakino duris, Terstonas jas pravėrė ir parodė savo ženklelį.

— Mes policijos pareigūnai, ponia, oficialiu reikalu.

Kai Rubė išsitraukė savąjį ženklelį, senutė į abu įsispitrijo.

— Vaje — o aš kaip tik išeinu! Ar čia bus įdomu, pareigūnai?

— Vargu, — atsakė Terstonas. — Mes tik atnešėm kvitą baudos už ne vietoje paliktą automobilį.

Moteris šypsodama papurtė galvą.

— Perskaičiau, kas parašyta jūsų ženkleliuose. Detektyvai to nedaro, — ji timptelėjo šunį už pasaitėlio. — Eime, Feliksai. Akivaizdu, kad mes čia nepageidaujami.

Terstonas du kartus pabeldė į 308-ojo buto duris. Jie išgirdo viduje žingsnius, paskui balsą:

— Kas čia?

— Policijos pareigūnai. Prašom atidaryti!

Duryse pasirodė šviesos apskritimukas — kažkas atidengė akutę, paskui džerkštelėjo atšaunamas kaištis, ir durys prasivėrė. Tuomet Terstonas plačiai jas atidarė ir įėjo į vidų. Patrikas Džensenas, apsivilkęs prasegtais sportiniais marškinėliais ir laisvomis kelnėmis, žengtelėjo atatupstas. Paskui Terstoną įėjusi Rubė uždarė duris.

Laikydamas rankose arešto orderį, Terstonas be jokių užuolankų tarė:

— Patrikai Džensenai, turiu orderį jus suimti. Jūs kaltinamas nužudęs Naomę Merę Džensen ir Kilberną Oveną Holmsą... Įspėju jus, kad turite teisę tylėti. Kalbėti ar atsakinėti į klausimus neprivalote... Turite teisę turėti advokatą...

Berdamas suimamojo teises Terstonas stebėjo vyriškio veidą. Šis atrodė keistai nesutrikęs — kaip dingtelėjo detektyvui, tarsi Džensenas būtų laukęs šios akimirkos.

— Ar galiu jam paskambinti iš čia? — Terstonui baigus tyliai paklausė Džensenas.

— Taip, bet pirma turiu apieškoti, ar neturite ginklo.

Džensenas pakėlė rankas. Terstonas jį aptapšnojo ir tarė:

— Gerai, galite skambinti, bet tik vieną kartą.

Džensenas priėjo prie aparato ir surinko aiškiai jam gerai žinomą numerį.

— Prašyčiau pakviesti Stiveną Kruzą... Stivenai, čia Patrikas. Atsimeni, sakiau, gali ateiti diena, kai man prireiks tavo pagalbos. Ta diena atėjo. Mane suėmė... Už žmogžudystę.

Džensenas klausėsi neatitraukdamas ragelio nuo ausies — matyt, Kruzas davė jam nurodymus.

— Nieko aš nesakiau ir nesakysiu, — atsakė jis, paskui kreipėsi į detektyvus: — Mano advokatas nori žinoti, kur mane veža.

— Į Policijos valdybą, — atsakė Terstonas. — Į Žmogžudysčių skyrių.

Džensenas pakartojo šią informaciją pašnekovui ir tarė:

— Taip, iki greito pasimatymo, — ir padėjo ragelį.

— Turėsime surakinti jums rankas, pone, — tarė Rubė. — Ar norėtumėt pirma apsivilkti švarką?

— Tiesą sakant, norėčiau, — Dženseno balse buvo justi nuostaba. Nuėjęs į miegamąjį jis užsisagstę marškinius ir užsimetė švarką. Tada Rubė greitai surakino jam už nugaros rankas.

— Judu labai mandagiai elgiatės, — tarė Džensenas. — Ačiū.

— Mums tai nieko nekainuoja, — pripažino Terstonas. — Kai reikia, būnam šiurkštūs, bet linkę to vengti.

— Ar mes nesam pažįstami? — įdėmiai į jį pažvelgęs paklausė Džensenas.

— Taip, pone. Mes pažįstami.

— Dabar prisimenu. Tuomet aš elgiausi ganėtinai šlykščiai.

— Seniai tai buvo, — atsainiai mostelėjo ranka detektyvas.

— Ne taip seniai, kad negalėčiau atsiprašyti — jei tik jūs priimsit mano atsiprašymą.

— Žinoma, — šaltu, dalykišku balsu atsakė Terstonas. — Tik, man regis, turit gerokai daugiau dėl ko nerimauti. Eime.

Rubė tuo metu kalbėjo per savo raciją.

— Jie suėmė Dženseną ir važiuoja čia, — pranešė Leo Njuboldui ir Kerzonui Noulzui Einslis. Po ankstesnio jų pasitarimo Noulzas išvažiavo pasitarti su savo viršininke, valstijos prokurore Adele Montesino, ir ką tik grįžo.

— Džensenas jau paskambino savo advokatui, — pridūrė Einslis. — Stivenui Kruzui. Jis irgi čia važiuoja.

— Gerai pasirinko, — pritariamai linktelėjo Noulzas. — Kruzas yra kietas, bet įtikinti jį galima.

— Pažįstu jį, — atsakė Njuboldas. — Tačiau kad ir koks geras advokatas jis būtų, niekas nenuginčys naujųjų įkalčių.

— Sugalvojau, ką daryti su ta įkalčių dėže, — tęsė Noulzas. — Prieš Džensenui čia pasirodant, reikėtų nunešti ją į pokalbių kambarį, atidaryti ir viską išdėlioti ant stalo. Vos tik Džensenas viską pamatys, supras, kad jo dainelė sudainuota, ir gal prabils.

— Gerai sumanyta, — Njuboldas žvilgtelėjo į Einslį. — Malkolmai, gal tu viską sutvarkysi?

Policijos būstinėje paėmė Dženseno pirštų atspaudus, nufotografavo, ištuštinę kišenes rastus jose daiktus surašė ir padėjo saugoti, pildė kitus popierius. Jis žinojo įkliuvęs tarp bejausmės mašinos krumpliaračių. Kas žino, kada iš jos išsivaduos — ir ar apskritai kada nors išsivaduos? Nors ir susirūpinęs, Džensenas pajuto ne itin nerimaująs.

Nuo pat detektyvų pasirodymo jo bute galvoje sukosi keistai miglotos mintys. Jis seniai bijojo to, kas dabar štai atsitiko; kartais praeityje ta baimė persekiodavo jį košmarais. Bet dabar, nuogąstavimams virtus tikrove, ta betarpiška baimė pranyko — gal dėl to, pamanė jis, kad tai, kas jo laukia, neišvengiama. Per savo kvailumą, aistros ir jausmų apimtas, įvykdė nusikaltimą, už kurį gresia mirties bausmė, tad dabar pagal įstatymą privalės būti nubaustas taip, kaip panorės teisinė sistema. Jis kaip ir kiekvienas juo dėtas visomis išgalėmis bandys tos bausmės išvengti ar bent jau ją sušvelninti, bet ar didelių galimybių tam turi, sužinos tik vėliau.

Kol kas jis nežinojo, kas pasikeitė, kad jį taip netikėtai suėmė, bet sistemą pažinojo pakankamai gerai, tad suvokė, jog būta kažko svarbaus ir įtikinamo — antraip prieš išduodant arešto orderį jį būtų atsivedę tardyti.

Kai visi formalumai buvo sutvarkyti, Dženseną vis dar surakintomis rankomis liftu užvežė kelis aukštus į ŽS. Čia jį nusivedė į pokalbių kambarį — šitokiu oficialiu eufemizmu dabar buvo vadinamas kvotos kambarys.

Vos įėjęs pro duris, Džensenas pamatė ant stalo priešais pravirą dėžę su Sintijos Ernst asmenine mėlyna juosta, už jos — dėžėje buvusius daiktus, vieną šalia kito sudėtus tvarkinga, iš tolo matoma, jokios vilties nepaliekančia eile.

Patrikas nevalingai sustojo, nes visos galūnės staiga sustingo. Pažinus daiktus, neviltis galvoje sumišo su užsiplieskusia neapykanta Sintijai.

Netrukus jį atlydėję uniformuoti policininkai stumtelėjo, nuvedė prie kėdės ir prie jos prirakinę paliko vieną.

Praėjo pusė valandos. Dabar kambaryje jau buvo susirinkę visi: Malkolmas Einslis, Rubė Bou, Kerzonas Noulzas, Stivenas Kruzas ir Patrikas Džensenas. Detektyvai tyčia visą tą laiką Dženseną buvo palikę kambaryje vieną.

— Nė kiek neabejoju, kad visa tai pažįstate, — rodydamas ranka į išdėliotus ant stalo daiktus tarė Džensenui Einslis. Visi sėdėjo, tik Einslis kalbėdamas ėjo aplink stalą ratu. — Ypač ginklą, kuriuo buvo nušauta buvusi jūsų žmona Naomė ir jos draugas Holmsas. Beje, ant ginklo apstu jūsų pirštų atspaudų, ir iš jo iššautos kulkos nužudė juos abu — viską patvirtino ekspertai, paliudysiantys teisme. A, taip, dar yra magnetofono įrašas, kuriame jūs pasakojat, kaip juos užmušėte. Balsas neabejotinai jūsų. Ar norit, kad jums paleisčiau?

— Neatsakinėk į šį klausimą, — patarė Stivenas Kruzas. — Jeigu seržantas nori pasiklausyti įrašo, tegul nusprendžia pats. Be to, neprivalai atsakinėti į visa kitką, ką jis sakė.

Kruzas, smulkaus sudėjimo, netoli keturiasdešimties metų vyras šaižiu, ryžtingu balsu, atvyko netrukus, kai buvo atvežtais Džensenas. Laukdamas jis draugiškai pasišnekučiavo su Noulzu ir Njuboldu, paskui jį atsivedė į pokalbių kambarį.

Akivaizdžiai prislėgtas Džensenas pažiūrėjo Kruzui į akis.

— Man reikia pasikalbėti su tavim prie keturių akių. Ar galim?

— Be abejo, — linktelėjo galva Kruzas. — Visada turi tokią teisę. Bet tam reikės nusivesti tave į...

— Nėra reikalo, — įsiterpė Noulzas. — Mes visi išeisim ir paliksim judu čia. Jūs neprieštaraujat, seržante?

— Žinoma, ne, — atsakė Einslis. Surinkęs visus įkalčius jis išsekė paskui Noulzą ir Rubę Bou.

Džensenas pasimuistė ant kėdės, tarsi jam būtų nepatogu sėdėti. Antrankius jam jau nuėmė.

— Iš kur mes galim žinoti, kad mūsų nesiklauso? — paklausė jis.

— Dėl dviejų priežasčių, — paaiškino jam Kruzas. — Pirma, yra vadinamoji advokato ir kliento teisė į pokalbių slaptumą. Antra: jeigu jie klausytųsi ir įkliūtų, jų lauktų drausminės nuobaudos, — jis nutilo ir nužvelgė savo teniso partnerį, naująjį klientą. — Norėjai kalbėti, taigi klok.

Džensenas giliai įkvėpė ir iškvėpė, tikėdamasis, kad susijaukusios mintys praskaidrės. Jis pavargo slapstytis, tad dabar čia bent jau norėjo papasakoti tiesą. Be to, kad ir kaip policija gavo tą prakeiktą dėžę, nutarė jis, dėl to kalta tik Sintija. Kadaise ji leido jam suprasti viską sunaikinsianti. Užuot taip pasielgusi, nepaisant visko, ką dėl jos padarė, kaip rizikavo, kad jai padėtų ir ją apsaugotų, jinai pasiliko tą dėžę, ir per ją jis įkliuvo. Jis žinojo, kad dabar jai atsilygins tesėdamas sau pačiam duotą pažadą.

— Girdėjai, ką jie prieš kelias minutes sakė, — pakėlęs akis į Kruzą tarė Džensenas. — Tai štai, Stivai, pirštų atspaudai ant revolverio tikrai mano, tos kulkos paleistos iš jo, o įraše, kurio nesiklausei, mano balsas. Tai ką manai?

— Atrodo, — atsakė Kruzas, — būsi įklimpęs giliai į šūdą.

— Po teisybei, giliau, negu tu manai.