13

Elrojus Doilis buvo areštuotas, apkaltintas tyčiniu Kingslio ir Nelės Tempounų nužudymu ir uždarytas į Deido grafystės kalėjimą. Kaip reikalavo įstatymai, praėjus mažiau negu parai nuo sulaikymo, greta esančiame Metro justicijos pastate buvo surengtas svarstymas, ar paleisti įtariamąjį už užstatą. Doilio neklausė, ar prisipažįsta kaltas — tai bus padaryta per parengtinį bylos nagrinėjimą po dviejų trijų savaičių. Šįsyk teismo paskirtas advokatas abejingai paprašė paleisti ginamąjį už užstatą, bet teisėjas taip pat abejingai neleido to padaryti.

Doilį nelabai domino tai, kas vyksta: jis atsisakė kalbėti su advokatu ir žiovavo, kai teisėjas į jį kreipdavosi. Tačiau kai reikėjo vesti jį iš salės, ir antstolis suėmė už rankos, jis taip smarkiai tvojo jam į pilvą, kad vargšelis susirietė dvilinkas. Akimirksniu prie Doilio prišoko du kiti antstoliai ir kalėjimo prižiūrėtojas — apkumščiavę surakino grandinėmis ir išvedė iš teismo salės. Areštinėje Doilį dar gerokai aptalžė, kol tas ėmė gaudyti orą ir nustojo priešinęsis.

Nors oficialų sprendimą byloje dabar turėjo padaryti valstijos prokurorai, identifikavimo technikų komanda ir ŽS detektyvai toliau rinko įkalčius.

Žmogžudystės įrankio — Bovio peilio, kurį suimamas rankoje turėjo Elrojus Doilis, geležtė ir kriaunos buvo išteptos krauju, kuris sutapo su abiejų aukų krauju. Be to, Sandra Sančes buvo pasirengusi liudyti, kad Kingslis ir Nelė Tempounai buvo nužudyti kaip tik šiuo peiliu, mat jis paliko būdingus rėžius ir įdrėskimus. Tačiau, Sančes manymu, Frostai, Urbinos ir vėliau Ernstai buvo nužudyti kitu ilgaašmeniu peiliu. Ji dar nebuvo gavusi smulkaus žaizdų aprašymo iš Klyrvoterio ir Fort Loderdeilio, todėl negalėjo palyginti.

Kalbėdama su detektyvais ir identifikavimo technikais, medicinos ekspertė pridūrė:

— Tai nereiškia, kad tuos kitus žmones nužudė ne Doilis. Sprendžiant iš žaizdų pobūdžio, sakyčiau, kad tai jo darbas. Bet gal jis nusipirko kelis tokius peilius, ir jūs rasit kitus darydami kratą.

Tačiau detektyvams ir prokuratūros darbuotojams, kurie tikėjosi rasti neginčijamų ankstesnių nusikaltimų įrodymų, teko nusivilti: tarp varganų Doilio daiktų nebuvo rasta nei peilių, nei kokių kitų įkalčių.

Užtat rimti Tempounų bylos įkalčiai ir toliau kaupėsi. Kraujas, rastas ant Doilio drabužių ir batų, sutapo su abiejų aukų krauju, kaip ir kraujas ant guminių pirštinių, kuriomis jis, be abejonės, mūvėjo, kad nepaliktų pirštų atspaudų. Ekspertai nustatė, kad batų pėdsakus, rastus nusikaltimo vietoje — kai kurie jų buvo su aukų krauju — paliko Doilio sportbačiai.

Svarbiausias įkaltis buvo dvylikamečio Ivano Tempouno parodymai. Atsigavęs nuo sukrėtimo berniukas paaiškėjo esąs ramus ir įtaigus liudytojas. Pirma detektyvui Dionui Džakobui, paskui valstijos prokurorui jis papasakojo pro durų plyšelį matęs, kaip Doilis kankino ir nužudė senelius.

— Tokių nenuginčijamų įrodymų mes dar nesam turėję nė vienoje byloje, — pareiškė valstijos prokurorė Adelė Montesino, paskelbdama savo prieštaringą sprendimą traukti Doilį baudžiamojon atsakomybėn vien už Tempounų nužudymą.

Kaltintojams prireikė daugiau negu pusės metų peržiūrėti įkalčius ir pasirengti bylos nagrinėjimui; tarnybinis patikrinimas Majamio policijos valdyboje vyko kur kas sparčiau. Jis buvo surengtas dėl šiurkščios klaidos, padarytos sekant Elrojų Doilį, dėl kurios nebuvo sukliudyta nužudyti Tempounus. Apie šiuos įvykius viską žinojo tik keli aukšti pareigūnai; valdybos darbuotojai ir ypač ŽS detektyvai buvo įspėti apie juos nesikalbėti su niekuo, net artimaisiais, ir šiukštu ne su žurnalistais.

Po Tempounų nužudymo visa Policijos valdyba sulaikiusi kvapą laukė, baimindamasi, kad koks išradingas reporteris sužinos daugiau, negu buvo pranešta per naujienas, nors ir kokios dramatiškos jos buvo. Rūpestį kėlė dar ir tai, kad Kingslis ir Nelė Tempounai buvo juodaodžiai. Nors policininkai padarė klaidą ne dėl rasistinių įsitikinimų: aukomis lygiai taip pat galėjo tapti baltieji, visuomet atsirasdavo rėksnių, kurie pasinaudodavo menkiausia proga, kad sukeltų konfrontaciją rasiniu pagrindu.

Stebėtinai — beveik neįtikėtinai — tai, ko buvo baimintasi, neatsitiko; informacijos užtvanka atsilaikė. Žiniasklaida, net visoje šalyje platinami laikraščiai ir didžiosios televizijos stotys, plačiai nušvietė šiurpųjį nusikaltimą, bet daugiausia dėmesio skyrė faktui, kad žudikas maniakas galų gale pagautas. Padėjo ir kitas veiksnys. Mažasis Ivanas Tempounas, pasak vieno reporterio, „drąsiai iškvietęs policiją, nors rizikavo atkreipti į save žudiko dėmesį ir žūti pats“, akimirksniu tapo šalies didvyriu. Reporteriai pritrūko eterio laiko ir laikraščių ploto dar kam nors.

Visą tą laiką užkulisiuose patyliukais buvo svarstomos bausmės pareigūnams, susijusiems su tuo, kas paslapčia buvo vadinama „žmogžudyste, kurios turėjo nebūti“. Jeigu tiesa vis dėlto kada nors iškils aikštėn, policijos įvaizdžiui visuomenės akyse būtų padaryta didžiulė žala, todėl į diskusijas įsitraukė net pats policijos viršininkas. Vis dėlto priimti galutinį sprendimą buvo leista majorui Markui Figerasui, Kriminalinių tyrimų poskyrio, vadovaujančio visiems detektyvų padaliniams, viršininkui.

— Noriu sužinoti viską, iki pat menkiausios šūdinos smulkmenos, — neslėpė savo ketinimų Figerasas. Šis nurodymas pasiekė leitenantą Njuboldą, ir tas kelis kartus po valandą klausinėjo Malkolmą Einslį ir Daną Zagakį, įrašinėdamas jų atsakymus į magnetofono juostelę.

Nors Einslis nieko neslėpė apie Zagakio veiksmus, vis dar kaltino save, kad pakeitė pirmąjį sprendimą dėl jaunojo detektyvo.

— Padariau klaidą, — sakė jis Njuboldui. — Aš atsakingas už tai, kas atsitiko, ir tai prisipažįstu. Jokio pasiteisinimo neturiu.

O Zagakis stengėsi įtikinti nieko bloga nepadaręs ir kartą net apkaltino Einslį, girdi, tas nedavęs aiškių nurodymų — Njuboldas tuo teiginiu nepatikėjo ir tai konstatavo savo parodymuose.

Njuboldas įteikė savo ataskaitą ir juosteles majorui Manolui Janesui, Nusikaltimų asmeniui padalinio viršininkui, o šis perdavė aukščiau, majorui Figerasui. Po kelių dienų patyliukais buvo paskelbti nuosprendžiai.

Detektyvui Zagakiui bus įrašytas papeikimas už „aplaidžiai atliktas pareigas“, jis praras atlyginimą už šešiasdešimt valandų ir, atleistas iš detektyvų, bus grąžintas į uniformuotus patrulius. Figerasas šį sprendimą taip komentavo Janesui:

— Mielai išmesčiau tą šunsnukį visai, deja, pagal darbo įstatymus už aplaidumą tokia bausmė netaikoma.

Seržantui Einsliui bus skirtas papeikimas už „klaidingą sprendimą“. Sužinojęs apie šią bausmę, Einslis susitaikė su ja kaip su savaime suprantama, nors iki pat jo tarnybos policijoje galo papeikimas asmens byloje kris visiems į akis kaip antra nosis.

Leitenantas Njuboldas nebuvo linkęs taip lengvai nuleisti rankas.

Atėjęs į majoro Janeso raštinę, jis pareiškė norįs tuoj pat pasikalbėti su Janesu ir Figerasu.

— Kalbi gan oficialiai, Leo, — pakėlęs akis nuo rašomojo stalo tarė Janesas.

— Nes atėjau oficialiu reikalu, sere.

— Kokiu?

— Dėl seržanto Einslio.

Janesas smalsiai nužvelgė Njuboldą, paskui pakėlė ragelį ir tyliai kažką pasakė. Padėjęs ragelį linktelėjo.

— Gerai. Eime tuoj pat.

Juodu nuėjo koridoriumi, kur nebuvo girdėti nė menkiausio garso. Sekretorė atlydėjo juos į majoro Figeraso kabinetą ir išėjusi uždarė duris.

— Turiu daug reikalų, leitenante, todėl klokit ką sumanęs kuo trumpiau.

— Prašau jūsų, sere, peržiūrėti seržanto Einslio papeikimą.

— Einslis to prašė?

— Ne, sere. Aš prašau. Einslis nežino, kad aš čia.

— Sprendimas jau patvirtintas. Nematau reikalo jį keisti. Einslis veikė netinkamai.

— Jis tai žino. Jis pats save labiausiai smerkia.

— Tai kokių velnių čia atėjai?

— Todėl, kad seržantas Einslis vienas geriausių mūsų pareigūnų, majore. Jis pavyzdingas darbuotojas, atskleidžia labai daug nusikaltimų, puikiai vadovauja. Manau, jūs pats tai žinot, majoras Janesas taip pat. Be to... — Njuboldas sudvejojo.

— Klok! — pyktelėjo Figerasas.

Njuboldas pažvelgė abiem viršininkams tiesiai į akis.

— Neseniai su Einsliu buvo velniškai nesąžiningai pasielgta, ir beveik visa Policijos valdyba tai žino. Man regis, esam jam šiek tiek skolingi.

Akimirką stojo tyla — Figerasas su Janesu susižvalgė, aiškiai supratę, ką turi galvoje Njuboldas.

— Aš pritariu leitenantui, sere, — tada tarė Janesas.

— Ko tu nori? — dėbtelėjo į Njuboldą Figeras.

— Laikino papeikimo.

— Tebūnie laikinas, — padvejojęs sutiko Figerasas. — O dabar nešdinkis.

Njuboldas išėjo.

Einslis dabar gaus papeikimą, kuris bus įsegtas jo byloje tris mėnesius. Paskui papeikimas ir visi jo nuorašai bus sunaikinti.

Slinko savaitės, mėnesiai, ir Elrojus Doilis bei jam priskiriami nusikaltimai nustojo buvę pagrindiniu ŽS rūpesčiu ir vis mažiau žadino visuomenės smalsumą. Per teismą kurį laiką visuomenės susidomėjimas atgijo, kai davė parodymus Einslis, daktarė Sančes, Ivanas Tempounas ir kiti, paskui, kai prisiekusieji pripažino Doilį kaltu, o teisėjas skyrė mirties bausmę. Po kelių mėnesių šioks toks susidomėjimas kilo, kai buvo atmesta automatiškai į Floridos Aukščiausiąjį Teismą siunčiama apeliacija, paskui — kai Doilis uždraudė visiems pateikinėti apeliacijas jo vardu, ir buvo paskirta mirties bausmės vykdymo data.

Tada dar kartą Doilis buvo beveik užmirštas iki to vakaro, kai seržantui Malkolmui Einsliui iš Reifordo kalėjimo paskambino kunigas Rėjus Aksbridžas.

Jo žinutė suglumino. Elrojus Doilis, po aštuonių valandų sėsiantis į elektros kėdę, prieš mirtį panoro pasimatyti su Malkolmu Einsliu.