3

Buvo beveik devinta antradienio ryto valanda; Noulzas su Einsliu sėdėjo Deido grafystės teismo rūmų Majamyje penktame aukšte, mažame kabinete, skirtame kaltintojams. Šalia buvo didžiosios prisiekusiųjų žiuri kambarys, kur šiandien buvo tvarkomi reikalai.

Abu vyrai sėdėjo vienmarškiniai. Švarkus nusimetė, nes naktį sugedo pastato oro kondicionavimo sistema, ir taisytojų brigada dirbo kažkur apačioje, kol kas — nesėkmingai.

— Montesino leis tave pirmuoju liudytoju, — tarė Noulzas. — Pasistenk iki to laiko neištirpti.

Iš balsų koridoriuje jie suprato, kad renkasi didžiosios žiuri nariai. Jų buvo aštuoniolika — baltųjų, juodųjų ir Lotynų amerikiečių, po lygiai vyrų ir moterų.

Pagrindinis kiekvienos didžiosios prisiekusiųjų žiuri tikslas paprastas: nuspręsti, ar užtenka įkalčių, kad žmogui būtų galima pateikti kaltinimus. Kai kurios didžiosios prisiekusiųjų žiuri turi dar ir šalutinį tikslą — rengti teisminį nagrinėjimą, jeigu vietos valdžios sistema korumpuota ar prastai veikia, bet istoriškai susiklosčiusi pirmoji paskirtis yra svarbesnė.

Kitaip negu per paprastą teismą didžiosios prisiekusiųjų žiuri teisminis nagrinėjimas vyksta stebėtinai neoficialiai. Nors Deido grafystės žiuri buvo priskirtas teisėjas, jis retai dalyvaudavo posėdžiuose. Į jo pareigas įėjo sudaryti ir prisaikdinti žiuri, paprastai — pusės metų kadencijai — bei paskirti jos seniūną, seniūno pavaduotoją ir sekretorių. Jeigu prireikdavo, teisėjas interpretuodavo teisinius dalykus, o nagrinėjimui pasibaigus priimdavo prisiekusiųjų sprendimus.

Žiuri kambaryje prisiekusieji sėdėjo prie keturių ilgų stalų. Viename stalų eilės gale kampu buvo pridurtas kitas, prie kurio veidu į kolegas sėdėjo seniūnas, jo pavaduotojas ir sekretorius. Kitame gale sėdėdavo kaltintojas, dažniausiai — valstijos prokuroro pavaduotojas, kuris apibūdindavo turimus įkalčius ir apklausdavo liudytojus. Šiandien abi šias pareigas atliks valstijos prokurorė.

Apklausiant liudytojus dalyvaudavo teismo stenografininkas.

Didžiosios prisiekusiųjų žiuri nariai galėjo pertraukti nagrinėjimą klausimais ir taip darydavo. Tačiau viskas, kas išaiškėdavo, buvo paslaptis — visi posėdžių dalyviai prisiekdavo niekam neprasitarti. Išdavusieji paslaptį būdavo traukiami atsakomybėn.

Atsistojusi stalų virtinės gale Adelė Montesino pradėjo nerūpestingai:

— Atleiskit, kad čia taip karšta. Mums pažadėjo greitai sutaisyti kondicionierius, o kol kas visi, kas norit, galit nusimesti kažkiek drabužių, aišku, neperžengiant proto ribų. Vyrams, žinoma, lengviau, tik aplinkiniams ne taip įdomu.

Pasigirdo kikenimas, kai kurie vyrai nusirengė švarkus.

— Atėjau čia šiandien prašyti oficialaus kaltinimo vienam asmeniui dėl trijų nusikaltimų, — tęsė Montesino. — Pirmasis kaltinimas — tyčine žmogžudyste. Kaltinamoji — Sintija Mildreda Ernst.

Ligi šiol prisiekusieji atrodė atsipalaidavę; dabar staiga visa ramybė išgaravo. Jie apstulbę atsisėdo tiesiau ant savo kėdžių, kai kurie aiktelėjo.

— Tai bendrapavardė? — palinkęs į priekį paklausė seniūnas.

— Ne bendrapavardė, pone seniūne, — atsakė Montesino, paskui kreipėsi į visus prisiekusiuosius: — Taip, ponios ir ponai, aš kalbu apie Majamio miesto tarybos narę Sintiją Ernst. Ji kaltinama nužudžiusi velionius savo tėvus, Gustavą ir Eleonorą Ernstus.

Visi prasižiojo.

— Netikiu! — pareiškė pagyvenusi juodaodė.

— Iš pradžių aš irgi negalėjau tuo patikėti, — prisipažino Montesino, — bet dabar tikiu ir spėju, kad man dar nebaigus, kai išklausysite liudytojų parodymus ir perklausysit vieną neįtikėtiną įrašą, jūs taip pat patikėsit — bent jau tiek, kad nuspręstumėt atiduoti bylą nagrinėti prisiekusiųjų teismui.

Prokurorė pašnarino priešais gulinčius popierius.

— Antras oficialus kaltinimas, kurio prašau, taip pat Sintijai Ernst už tai, kad būdama policijos pareigūnė padėjo ir kurstė įvykdyti nusikaltimą, paskui jį nuslėpė. Tas nusikaltimas buvo dviejų kitų žmonių nužudymas, ir aš pateiksiu jums įrodymų, patvirtinančių ir šį kaltinimą. Trečiasis kaltinimo punktas — dėl trukdymo vykdyti teisingumą: žinodama apie nusikaltimą, konkrečiai — kas nužudė žmogų — ji apie tai nepranešė.

Prisiekusieji vėl atrodė apstulbę; jie dairėsi vienas į kitą tarsi klausdami: Nejaugi tai tiesa? Visi ėmė šnabždėtis.

Adelė Montesino kantriai laukė, kol stos tyla, paskui iškvietė pirmąjį liudytoją, turintį patvirtinti jos pirmojo kaltinimo žmogžudyste pagrįstumą — Einslį. Teismo antstolis atvedė jį į kambarį ir mostu parodė į kaltintojos stalą. Prieš įeidamas Einslis vėl užsivilko švarką.

— Pone seniūne, ponios ir ponai prisiekusieji, jūs matote seržantą Malkolmą Einslį, Majamio policijos valdybos Žmogžudysčių skyriaus detektyvą. Ar tai tiesa, sere?

— Taip, ponia.

— Norėčiau pateikti jums asmenišką klausimą, seržante Einsli. Kodėl jūs prakaituojate — jūsų juk niekuo nekaltina?

Visi pratrūko kvatoti.

— Gal norėtumėt, kad antstolis paimtų jūsų švarką?

— Būtų malonu, — Einsliui dingtelėjo, kad Montesino gudriai elgiasi gerai nuteikdama prisiekusiuosius — vėliau lengviau gaus iš jų tai, ko nori. Jis tik gailėjosi, kad niekas nepataisys nuotaikos jam.

— Seržante Einsli, — pradėjo Montesino, — malonėkite mums papasakoti, kaip ėmėte tirti Gustavo ir Eleonoros Ernstų mirties aplinkybes.

Pavargęs ir įsitempęs Einslis giliai įkvėpė sukaupdamas jėgas prieš jo laukiantį sunkų išbandymą.

Nuo praėjusios savaitės, kai Malkolmas Einslis įsitikino, kad Sintija Ernst iš pradžių nuslėpė žinojusi apie dvigubą Patriko Dženseno žmogžudystę, o paskui organizavo savo tėvų nužudymą, jis atliko viską, ko reikalavo jo pareigos, nors kartais elgėsi veikiau kaip robotas. Jis suvokė, kad yra dalykų, tokių kaip šiandienos parodymai ir kiti įsipareigojimai, kur jo niekas nepakeis. Vis dėlto pirmą kartą per daugelį metų jis žūtbūt troško ištrūkti ir kad jo pareigą atliktų kas nors kitas.

Jau kelias dienas, kupinas veiksmo ir netikėtų atradimų, jo mintyse siautė maišatis. Penktadienio vakarą, kai išaiškėjo visa bylos esmė, jį apėmė baisus liūdesys. Tada, kaip ir daugelį kitų kartų, visos jo mintys sukosi apie Sintiją — Sintiją, į kurios tokią malonią jam aistrą kadaise jis atsakydavo savo aistra, Sintiją, kurios kompetencija jis taip dažnai žavėdavosi ir kurios principingumu visuomet tikėjo. Vėliau atsirado Sintiją, kurios jis neapsakomai gailėjosi sužinojęs, kaip iš jos tyčiojosi vaikystėje ir kaip atėmė kūdikį jai nespėjus jo nė pamatyti.

Tiesa, buvo ženklų, pranašaujančių kažką negera. Malkolmas prisiminė, kaip jį apėmė bloga nuojauta, kai prieš mėnesį laikiname kabinetuke liepė Rubei Bou peržiūrėti dėžes, atgabentas iš Ernstų namų po žmogžudystės. Jau tada jie tvirtai žinojo, kad Gustavą ir Eleonorą nužudė ne Doilis, ir tada pirmą kartą jam šmėstelėjo mintis, jog Sintiją gali būti prikišusi nagus. Jis niekam to nesakė, nes pats negalėjo patikėti, kad taip galėjo atsitikti, paskui metė tą mintį iš galvos. Dabar ji vėl grįžo, tik šįsyk paaiškėjo, kad taip viskas ir buvo.

Ką jam dabar daryti? Aišku, rinktis jis neturi iš ko. Nors ir kaip gailėtųsi Sintijos, nors ir kaip užjaustų už patirtas kančias, netgi suprasdamas neapykantą, kurią ji juto tėvams, jis nė už ką — nieku gyvu — negalėjo dovanoti, kad juos nužudė. Tai, ką jis turi dabar padaryti, padarys, nors jį draskys skausmas ir širdgėla.

Kamuojamas visų tų prieštaringų minčių ir jausmų, viena jis žinojo tvirtai.

Prieš pusantrų metų, kai darbas ŽS Malkolmą visiškai išsekino, Karena jo paklausė: „Brangusis, kiek dar pajėgsi ištverti?“, o jis atsakė: „Tokių dienų kaip šiandien — ne per daugiausia“.

Tuokart jis atsakė gerai nepagalvojęs, ir jie abu tai žinojo. Dabar jis turėjo kitokį atsakymą, ir dar dienai nesibaigus praneš jį Karenai: Brangioji, man gana. Ši diena bus paskutinė.

Tačiau tą akimirką Einslis sutelkė visą dėmesį, kad atsakytų į Adelės Montesino klausimą: „Malonėkite mums papasakoti, kaip ėmėte tirti... “

— Tuo metu vadovavau ypatingosios paskirties būriui, tyrusiam virtinę žmogžudysčių, akivaizdžiai įvykdytų žudiko maniako.

— Atrodė, kad Ernstai tapo to paties žudiko aukomis?

— Iš pradžių taip.

— O vėliau?

— Kilo rimtų abejonių.

— Gal paaiškintumėt kokių?

— Mums, tyrusiems tą bylą, susidarė įspūdis, kad tas, kas nužudė Ernstus, stengėsi, jog jų mirtis panėšėtų į dar vieną iš mūsų tirtų žmogžudysčių, tačiau galų gale jam tai nepavyko.

— Seržante, ką tik minėjote „mus, tyrusius tą bylą“. Ar tiesa, kad iš pradžių buvote vienintelis detektyvas, manęs, jog Ernstus nužudė ne tas pats žudikas maniakas?

— Taip, ponia.

— Nenorėjau, kad perdėtas jūsų kuklumas liktų nepastebėtas, — nusišypsojo Montesino, kai kurie prisiekusieji taip pat.

— Ar tiesa ir tai, seržante Einsli, kad per pokalbį su žudiku maniaku pripažintu Elrojum Doiliu, įvykusį prieš įvykdant jam mirties nuosprendį, susidarė įspūdis, jog Ernstai netapo jo aukomis, ir kad vėliau tirdamas vieną versiją nusprendėte, jog Sintija Ernst suplanavo tėvų nužudymą ir nusisamdę žudiką?

Einslis pasibaisėjo.

— Na, jūs praleidote labai daug...

— Seržante! — pertarė jį prokurorė. — Prašau atsakyti į mano klausimą paprastai — taip arba ne. Man rodos, jį girdėjote, bet jei norite, stenografininkas gali jį perskaityti.

— Aš jį girdėjau, — papurtęs galvą atsakė Einslis.

— Tai koks jūsų atsakymas?

— Taip, — nesmagiai jausdamasis ištarė Einslis.

Jis žinojo, kad klausimas nedovanotinai šališkas; jis nutylėjo faktus ir buvo nesąžiningas kaltinamosios atžvilgiu. Paprastame teisme gynėjas iškart būtų pareiškęs prieštaravimą, ir bet kuris teisėjas būtų jį patenkinęs. Tačiau per didžiosios prisiekusiųjų žiuri nagrinėjimą prieštaravimų negalėjo kilti, nes gynėjams juose neleisdavo dalyvauti — kaltinamiesiems taip pat. Tiesą sakant, kaltinamoji — Sintija Ernst — tikriausiai nė nenujautė, kas čia vyksta.

Dar kai kas: didžiosioms prisiekusiųjų žiuri kaltintojai pateikdavo tiek daug ar tiek mažai įrodymų, kiek patys panorėdavo, dažniausiai stengdamiesi atskleisti kuo mažiau turimos informacijos. Jie taip pat griebdavosi gudrybių — kaip dabar akivaizdžiai elgėsi Montesino — kad paspartintų veiksmą, kai neabejodavo, jog žiuri parems jų kaltinimą.

Einsliui, jau ne kartą davusiam parodymus didžiosioms prisiekusiųjų žiuri, ta pareiga ėmė vis labiau nepatikti, ir jis žinojo, kad daugumai policijos pareigūnų ji irgi ne prie širdies. Jie manė, kad didžiųjų žiuri sistema šališka ir prieštaraujanti vienodo teisingumo visiems principui.

Einslį domino daug dalykų, todėl jis žinojo šios sistemos istoriją. Didžiosios prisiekusiųjų žiuri atsirado Anglijoje maždaug 1200 metais — tuo metu jos iškeldavo kaltinimus įtariamiesiems nusikaltimais, paskui juos teisdavo. Vėliau šios dvi paskirtys buvo atskirtos, ir didžiosios žiuri tik „tardydavo ir kaltindavo“. Po daugiau kaip septynių šimtmečių, 1933 metais, Britanija panaikino didžiąsias žiuri, nusprendusi, kad tai šiuolaikinės teisės atgyvena. Tačiau Jungtinėse Amerikos Valstijose jos išliko, bet taip kritikuojamos, kad galop — ko gero, jau XXI amžiuje — ten bus pasekta britų pavyzdžiu.

Amerikos didžiųjų prisiekusiųjų žiuri bėda — jų slaptumas, dėl kurio jų veikloje atsiranda nenuoseklumo ir net vietos teisėsauga negali jų kontroliuoti. Štai kodėl vienas jų kritikas apibūdino didžiąją žiuri kaip „pulkelį neišmanėlių, neturinčių nieko bendra su teise ir nesilaikančių jokių taisyklių“.

Kai kurios valstijos, pavyzdžiui, Pensilvanija ir Oklahoma, iš esmės panaikino didžiąsias prisiekusiųjų žiuri; kai kurios šiuo metu leidžia dalyvauti jų posėdžiuose kaltinamiesiems ir jų gynėjams. Tik trylikoje valstijų reikia didžiosios žiuri kaltinimo norint patraukti atsakomybėn už visus sunkius nusikaltimus — trisdešimt penkiose jo nereikia. Kai kuriose valstijose, tarp jų — Niujorko ir Misisipės prisiekusiesiems patariama nepaisyti nuogirdomis pagrįstų parodymų, kitose tokie parodymai priimtini. Tarp pastarųjų ir Florida — čia jų paisoma, kai juos pateikia bylos tyrėjas. Tokių prieštaravimų — ir neišvengiamų skriaudų — sąrašas ilgas ir sudėtingas.

Kai kurie JAV teisininkai mano, kad didžiųjų prisiekusiųjų žiuri veikla bauginamai panaši į 1692 metų Salemo raganų teismus, bet paprastai šiai nuomonei nepritaria prokurorai.

Nepaisant Adelės Montesino gudrybių, liudytojų apklausa užtruko net dvi valandas. Beveik valandą davusį parodymus Malkolmą Einslį paleido. Jam liepė išeiti iš kambario, bet niekur nepasišalinti, nes jo parodymų dar reikės. Kitų liudytojų klausytis jam neleido: visą didžiosios žiuri posėdį matyti galėdavo tik patys prisiekusieji ir aukšti teismo pareigūnai.

Kai buvo nagrinėjamas pagrindinio kaltinimo — pirmosios žmogžudystės — motyvo klausimas, buvo iškviesta detektyve Rubė Bou. Elegantiškai apsitaisiusi smėlio spalvos kostiumėliu, ji aiškiai reikšdama mintis kalbėjo apie Sintijos visą gyvenimą jaustą neapykantą tėvams, paskui rišliai atsakė į klausimus.

Bou papasakojo, kaip rado slaptus Eleonoros Ernst dienoraščius, tačiau Adelė Montesino baigė klausinėti jai nespėjus papasakoti apie Sintijos nėštumą. Užtat paraginta prokurorės — ji aiškiai buvo perskaičiusi iššifruotą dienoraščio variantą — Bou nieko nelaukdama pacitavo įrašą, prasidedantį žodžiais: „Kartais pastebiu, kad Sintija į mus žiūri. Man regis, jos žvilgsnyje matau aršią neapykantą mums abiem“ ir pasibaigiantį: „Kartais man atrodo, kad ji kažką mums rezga — kažkokį kerštą, ir mane apima baimė. Sintija labai protinga, protingesnė už mus abu“.

Rubė tikėjosi, kad Montesino užduos klausimų apie Sintijos nėštumą ir gimdymą, bet prokurorė tarė:

— Ačiū, detektyve. Daugiau klausimų neturiu.

Paskiau, kai Rubė papasakojo, kaip apsižioplino prokurorė, Einslis kandokai jai paaiškino:

— Jeigu būtų papasakota, kaip Sintija pastojo nuo tėvo, prisiekusieji būtų pajutę jai pernelyg didelę užuojautą. Jei esi kaltintojas, negali leisti, kad taip atsitiktų.

Kai buvo paruoštas magnetofonas, valstijos prokurorė iškvietė liudytoju Chuliją Veroną, Policijos valdybos Identifikavimo skyriaus viršininką. Uždavusi klausimų apie jo pareigas ir kvalifikaciją, Montesino tarė:

— Kaip suprantu, įrašas, kurį netrukus išgirs šie prisiekusieji, buvo atiduotas ekspertizei siekiant nustatyti, kad balsai jame iš tikrųjų Sintijos Ernst ir Patriko Dženseno. Ar taip?

— Tikrai taip.

— Prašom papasakoti, kaip buvo atliekama ekspertizė ir kokias išvadas jūs padarėte.

— Policijoje mes turėjome tarybos narės Ernst balso įrašų nuo tų laikų, kai ji buvo policijos pareigūnė, ir pono Dženseno balso pavyzdžių, nes jis kartą buvo apklaustas ryšium su kita byla. Tie įrašai buvo palyginti su tuo, kurį jūs ką tik minėjote, — Verona papasakojo apie techninius bandymus naudojant specialią garso įrangą ir apibendrino: — Balsai policijos turėtuose ir jūsų minėtame įrašuose — tų pačių žmonių.

— O dabar paleisime įrašą, kuris yra vienas iš daiktinių įrodymų šioje byloje, — pasakė prisiekusiesiems Montesino. — Prašom klausytis įdėmiai, nors jeigu ko nors neišgirsite ir norėsite pasiklausyti dar sykį, galėsime leisti įrašą tol, kol pageidausite.

Chulijas Verona pasiliko leisti įrašo aukštos kokybės garso aparatūra. Pasigirdus Patriko Dženseno ir Sintijos Ernst balsams — iš pradžių jie užsisakė valgius, paskui tyliau kalbėjosi apie kolumbietį Virchiliją — visi prisiekusieji aiškiai sukaupė dėmesį, stengdamiesi nepraleisti nė vieno žodžio. Kai Sintija ėmė piktintis Džensenui pasakius, kad veteraną invalido vežimėlyje nužudė Virchilijas: „Užsičiaupk, kad tave kur velnias! Nepasakok man apie tai — nenoriu žinoti“, jaunas iš Lotynų Amerikos kilęs prisiekusysis pareiškė: „Puesya lo sabe“ — „Na štai ir žinot“, o jauna šviesiaplaukė baltaodė pridūrė: „O ta kalė niekam nepranešė!“

Kiti žiuri nariai nutildė tuodu; kažkas paprašė:

— Ar galėtume pasiklausyti tos vietos dar kartą?

— Žinoma, — valstijos prokurorė linktelėjo Veronai; tas sustabdė juostelę, persuko šiek tiek atgal ir vėl paleido įrašą.

Juostelė ėmė suktis. Pašnekovai kalbėjosi apie keturis šimtus tūkstančių dolerių — pusė sumos atiteks kolumbiečiui, kita — Patrikui. Paskui Sintija pasiūlė „keistenybių“, kad tėvų mirtis panėšėtų į žudiko maniako siautėjimą — prisiekusieji ėmė niurnėti, paskui pasigirdo pasidygėję, pasipiktinę šūksmai — buvo justi, kad jie apsisprendė. Įrašui pasibaigus, vienas vyriškis pareiškė:

— Kalta be jokių abejonių — nieko daugiau man nereikia išgirsti!

— Suprantu, ką sakote, sere, ir gerbiu jūsų jausmus, — atsakė Adelė Montesino, — bet norėčiau, kad paremtumėt dar du kaltini mus, todėl privalau prašyti jūsų dar neprarasti kantrybės. Beje, nežinau, ar kas pastebėjo, bet, regis, kondicionierius vėl veikia.

Pasigirdo nedarnūs plojimai ir atodūsiai, šįsyk palengvėjimo.

Paskui viskas ėjosi sparčiau. Valstybinių mokesčių departamento inspektorius parodė patvirtintus mokesčių pranešimus, iš kurių buvo matyti, kad Sintija deklaravo palūkanas, gautas iš sąskaitos Kaimanų salų banke, ir sumokėjo už jas mokesčius. Palūkanos buvo priskaičiuotos už indėlius, padėtus į jos sąskaitą kaip dovanos, taigi neapmokestinamus; jų suma viršijo penkis milijonus dolerių.

— Turiu pabrėžti, — galop tarė inspektorius nusiimdamas akinius dvižidiniais lęšiais, — kad panelės Ernst mokesčiai kuo tvarkingiausi.

— Tačiau tos sąskaitos egzistavimas patvirtina teiginį, kurį girdėjote įraše, kad panelė Ernst ketina sumokėti keturis šimtus tūkstančių dolerių už savo tėvų nužudymą, — pareiškė prisiekusiesiems Montesino. Prokurorė nepaminėjo ironiškos aplinkybės: paklusdama JAV mokesčių įstatymams, Sintija davė jiems į rankas daiktinį įrodymą, kuris kitaip būtų likęs paslėptas Kaimanų salose ir neprieinamas jokiam JAV teismui.

Dar kartą iškvietė Malkolmą Einslį. Jis papasakojo, kaip buvo atidaryta Dženseno dėželė banke, kurioje gulėjo juostelė, kurią perklausė žiuri, ir kiti daiktai, tarp jų — lėktuvo bilieto šaknelė, įrodanti, kad Džensenas Kaimanų bendrovės lėktuvu skrido iš Majamio į Didžiąją Kaimanų salą ir atgal.

— Kodėl mes kalbam apie tą kelionę lėktuvu? — paklausė Montesino.

— Prieš dvi dienas savo advokato akivaizdoje ponas Džensenas man sakė, kad jis su Sintija tris dienas praleido kartu Kaimanų salose, — atsakė Einslis. — Per tą laiką jie suplanavo, kaip nužudyti Ernstus. Jis dar sakė, kad jie keliavo skyrium, panelė Ernst — „American Airlines“ lėktuvu iš Majamio Hildos Šo pavarde.

— Ar jūs patikrinot pastarąjį teiginį?

— Taip. Užėjau į šios bendrovės būstinę Majamyje, ir įrašai jos kompiuteriuose parodė, kad reisu 10209 į Didžiąją Kaimanų salą tą pačią dieną iš tikrųjų skrido keleivė, pavarde Hilda Šo.

Einslis žinojo, kad visa tai — netiesioginiai įrodymai, kuriuos paprastas teismas tuoj pat būtų atmetęs, bet kartais juokinguose didžiosios prisiekusiųjų žiuri posėdžiuose tokie tikdavo.

Kai reikėjo paremti antrą kaltinimą Sintijai dėl to, kad nuslėpė, kaip Džensenas nužudė du žmones, Einslis parodė dėžę su nenuginčijamais Dženseno kaltės įrodymais, kurią sukrovė ir paslėpė Sintija Ernst. Paskui, Montesino paragintas, jis vieną po kito parodė ir apibūdino įkalčius.

Tada buvo iškviestas Chulijas Verona. Jis paliudijo, kad pirštų atspaudai ant plastiko maišelių įkalčių dėžėje — Sintijos Ernst ir kad ekspertizė įrodė, jog užrašų ant etikečių braižas taip pat jos.

— O dėl trečio kaltinimo, — pasakė prisiekusiesiems valstijos prokurorė, — aš nekviesiu liudytojų patvirtinti, kad Sintija Ernst sužinojo, kas nužudė veteraną invalido vežimėlyje, o paskui nepranešė policijai, kaip to reikalavo įstatymai. Taip darau todėl, kad jūs, didžiosios žiuri prisiekusieji, iš tikrųjų patys esat liudytojai, nes girdėjot, kas nutiko, klausydamiesi įrašo.

Jos žodžiai vėl buvo sutikti pritariamu niurnėjimu ir linksėjimu.

Baigiamasis prokurorės žodis buvo trumpas.

— Posėdis buvo ilgas ir skausmingas, todėl jo neužtęsiu, tik priminsiu vieną dalyką. Dabar jūsų laukia užduotis ne nuspręsti, nekalta ar kalta Sintija Ernst — tai bus teismo prisiekusiųjų atsakomybė, jeigu jūs nutarsite, kad pateiktų įrodymų pakanka, norint perduoti šią bylą teismams. Aš esu visiškai įsitikinusi, kad įkalčių kur kas daugiau, negu pakanka, ir kad pasitarnausite teisingumui, jei pateiksite kaltinimus trimis punktais. Ačiū.

Netrukus, kai Montesino ir kiti pareigūnai išėjo, prisiekusieji liko vieni.

Jie negaišo. Vos penkiolikai minučių praėjus, buvo pakviestas teisėjas ir valstijos prokurorė; gavęs prisiekusiųjų sprendimus, teisėjas garsiai juos perskaitė. Visais trimis punktais kaltinimai buvo paremti. Sintija Ernst turi būti suimta.