EPILOGAS

Galop atėjo priėmimo pas Hartlį Alardaisą diena. Buvo laukiama daugiau kaip šimto svečių.

— Ko gero, bus ankštoka, — pasisveikindamas su Malkolmu ir Karena, atvažiavusiais į jo prašmatnų Tiudorų stiliaus namą prabangioje Koralų rajono dalyje, tarė Alardaisas. — Iš pradžių išsiunčiau šešiasdešimt kvietimų, bet paskui žinia pasklido ir tiek daug žmonių panoro su jumis susipažinti, kad man teko kviesti daugiau.

Jam bekalbant, ankstyvieji svečiai jau ėjo į prabangų, erdvų kambarį aukštomis lubomis, išeinantį į sodo terasą. Nusamdyti universiteto policininkai rodė, kur statyti mašinas. Namie padavėjai jau nešiojo nepaprastai gardžius užkandžius ir brangų šampaną.

— Hardis visuomet viską daro gerai, ar ne? — išgirdo sakant aukštą blondinę Einslis ir mintyse jai pritarė. Juodu su Karena be perstojo sveikinosi su svečiais, kuriuos prie jų vedė daktaras Alardaisas. Tiesiog žaibišku greičiu jie susipažino su Pietų Floridos universiteto rektoriumi, prorektoriais, dekanais ir vyresniaisiais dėstytojais. Tarp pastarųjų buvo kriminologijos profesorius, daktaras Glenas Milberis.

— Išgirdę, kad su jumis susipažinsiu, — tarė jis Malkolmui, — mano studentai primygtinai prašė, kad retkarčiais atsipūstumėte nuo religijotyros ir užsuktumėt pas mus. Užtikrinu: auditorija bus sausakimša.

Einslis prižadėjo padaryti viską, ką gali.

Pobūvyje dalyvavo ir politikų; Einslius supažindino su dviem miesto tarybos nariais, turėjo pasirodyti ir meras. Netoliese su kitais svečiais šnekučiavosi JAV Kongreso narė. Netrukus, kai pasirodė civiliniais drabužiais apsirengęs policijos viršininkas, Einlis pajuto, kad kažkas palietė jam petį, ir atsisukęs vėl pamatė šalia Hartlį Alardaisą.

— Su jumis nori susipažinti ypatingas svečias, — tarė jis ir nusivedė Einslį į tolimąjį kambario galą. — Tai žmogus, dovanojęs lėšų mūsų naujajam pastatui ir jūsų lyginamosios religijotyros profesoriaus etatui. Jis vis dėlto nusprendė nebenorįs likti anonimu.

Prasibrovę pro kelis būrelius svečių, jie priėjo prie lango su vidlotėmis. Čia stovėjo patraukli, nepriekaištingai apsirengusi ir pasipuošusi moteris.

— Ponia Davanal, norėčiau pristatyti jums daktarą Malkolmą Einslį.

— Tiesą sakant, Hartli, — šypsodama atsakė Felicija, — mes jau pažįstami. Netgi galima sakyti, kad esam seni draugai.

Taip netikėtai pamačius Feliciją, Einsliui iš nuostabos net kvapą užgniaužė. Ta pati viliojanti gražuolė Felicija, melavusi, kad jos vyrą nužudė, kol Einslis įrodė, jog jis nusižudė... Felicija, kadaise siūliusi jam tarnybą Davanalių imperijoje, ne itin subtiliai užsiminusi apie galimus intymius santykius tarp jųdviejų — apie ją aukštąją visuomenę gerai pažįstanti Betė Embri įspėjo: „Felicija vyrus ryte ryja. Jeigu tu jai patikai, ji pabandys dar kartą“.

— Nė nenumaniau... — pradėjo Einslis. Alardaisas patyliukais nuėjo į šalį.

— Aš tuo pasirūpinau, — atsakė Felicija. — Pamaniau, kad jeigu žinosi, nesutiksi ateiti. Nejaugi pamiršai, Malkolmai? Aš juk išpranašavau, kad mūsų keliai vieną dieną susitiks.

Ji ištiesė ranką ir palietė jo delną vos krustelėdama pirštus; kaip ir anąsyk, jos prisilietimas buvo vos juntamas — lyg voratinklio, rugsėjį besidraikančio ore. Malkolmas vėl pajuto, kaip sukyla jausmai, ir prisiminė, kad iš pradžių šitaip būdavo su Sintija.

Kitame kambario gale išgirdo Karenos balsą ir juoką. Jis pažiūrėjo į jos pusę, ir jų akys susitiko. Gal ji pajuto staiga jį užliejusią pagundos bangą? Jis tuo abejojo, bet negalėjo būti įsitikinęs.

— Mums tikrai reikėtų netrukus susitikti, — tarė Felicija. — Norėčiau išgirsti tavo mintis dėl būsimų paskaitų temų. Ar negalėtum ateiti į mano namus pietų kitą savaitę — tarkim, antradienį dvyliktą?

Einslis svarstė prieš atsakydamas. Taip jau būna gyvenime: vienos durys atsidaro, kitos užsidaro. Šitos vis dar praviros — akivaizdžiai.

— Gal aš pranešiu, ar galėsiu, gerai?

Felicija vėl nusišypsojo.

— Labai prašau — ateik.