2
— Negaliu patikėti, Malkolmai! Tiesiog negaliu tuo patikėti!
— Deja, tai tiesa, — liūdnai pasakė jis Karenai.
— Deja? Maniau, džiaugiesi?
Kai žmona prieš akimirką pakėlė ragelį, ji pirmiausia paklausė:
— Brangusis, kada grįši namo?
Išgirdusi, kad jis tą naktį neparsiras, ji prarado savitvardą, o taip jai retai atsitikdavo. Jis bandė paaiškinti, ką daro ir kam to reikia, bet veltui.
— Vadinasi, tu bijai įžeisti tą šiukšlę, kurią tuoj sudegins elektros kėdėje ir kuri, velniai rautų, to nusipelnė?! Bijai pražiopsoti kažkokią pikantišką vienos iš savo kvailų bylų smulkmeną? Bet tu nebijai — oi, ne, nė kiek nebijai — apvilti sūnų per jo gimtadienį! Savo sūnų, Malkolmai, jei kartais užmiršai — tą patį, kuris taip nekantriai laukė rytojaus, skaičiavo dienas, tikėdamasis, kad tu...
Viskas, ką sakė Karena, buvo tiesa, nusiminęs pamanė Einslis. Vis dėlto... Ką čia padarius, kad Karena suprastų? Suvoktų, jog faras, o ypač ŽS detektyvas, budi visuomet. Kad važiuoti — jo pareiga. Kad neatsiliepti į šį telefono skambutį neįmanoma, nors ir kas dėtųsi jo asmeniniame gyvenime.
— Man baisiai nesmagu dėl Džeisono, — santūriai atsakė jis. — Patikėk manim.
— Tikėt tavim? Nė velnio aš tavim netikiu! Nes jeigu tau bent kiek rūpėtų šeima, dabar būtum su mumis, o ne pakeliui pas tą žmogžudį — žmogų, kuris tau svarbesnis už viską, ypač už tavo artimuosius.
— Karena, aš privalau važiuoti, — jau piktesniu balsu atsakė Einslis. — Tiesiog neturiu kitos išeities — jokios.
Nesulaukęs jos atsakymo, kalbėjo toliau:
— Klausyk, aš pasistengsiu išskristi iš Džeksonvilio arba Geinzvilio ir prisidėti prie jūsų Toronte. Gali paimti mano lagaminą.
— Turėjai skristi su mumis — mes turėjome skristi visi trys drauge! Tu, Džeisonas ir aš — visa tavo šeima! O gal tu viską pamiršai?
— Užteks, Karena!
— Ir dar tas mažmožis — mano tėvo gimtadienis, vienintelis septyniasdešimt penkerių metų jubiliejus per visą jo gyvenimą — kas žino, kiek dar gimtadienių jam likę. Bet, aišku, nė vienas mūsų nieko nevertas — palyginti su tuo padaru Žvėrimi. Jūs juk šitaip jį pravardžiuojat, ar ne? Kažkoks gyvulys, kuris tau svarbesnis už mus visus.
— Tai netiesa! — paprieštaravo jis.
— Tada įrodyk! Kur dabar esi?
Einslis pažiūrėjo į ženklus 95-ojo kelio šalikelėje.
— Karena, aš negaliu grįžti. Man gaila, kad nesupranti, bet aš jau apsisprendžiau.
Žmona kurį laiką tylėjo, o kai vėl prašneko — lyg iš po žemių, ir jis suprato, kad ji tuoj apsiverks.
— Ar suvoki, ką mums darai, Malkolmai?
Jis nieko neatsakė ir išgirdo spragtelint: jinai padėjo ragelį.
Nusiminęs jis išjungė mobilųjį. Graužiamas kaltės prisiminė tuos daugybę kartų, kai nuvylė Kareną suteikdamas pirmenybę ne šeimyniniam gyvenimui, o pareigai. Vėl prisiminė prieš savaitę ištartus Karenos žodžius: „Malkolmai, mes tiesiog nebegalim toliau taip gyventi“. Visa širdimi troško, kad ji būtų kalbėjusi ne rimtai.
Automobilyje stojo tyla, ir Chorchei užteko proto jos nepertraukti. Galų gale Einslis niūriai tarė:
— Mano žmona velniškai džiaugiasi turėdama vyrą policininką.
— Ganėtinai įsiuto? — atsargiai paklausė Chorchė.
— Neįsivaizduoju kodėl, — karčiai aiškino Einslis. — Nieko nepadariau tik sušikau mūsų atostogas vien tam, kad paplepėčiau su žudiku, kuris ryte bus nebegyvas. Argi koks kitas geras vyras nepasielgtų taip pat?
— Kai dirbi Žmogžudysčių skyriuje, — gūžtelėjęs pečiais atsakė Chorchė, — yra dalykų, kuriuos tiesiog privalai daryti. Pašaliečiams ne visuomet gali tai paaiškinti. Aš niekad nevesiu, — pridūrė.
Staiga Chorchė nuspaudė akceleratorių iki galo ir aplenkė automobilį prieš pat nosį kitam, jau bebaigiančiam pasivyti juodu. Antrojo automobilio vairuotojas pasipiktinęs nuspaudė klaksoną.
— Rupūs miltai — raminkis! — užriko Einslis ir atsisukęs pamojo ranka iš paskos važiuojančios mašinos vairuotojui tikėdamasis, kad tas supras jo gestą kaip atsiprašymą. — Šiąnakt turi mirti Doilis, o ne mes! — putojo jis.
— Atleiskit, seržante, — išsišiepė Chorchė. — Vis galvojau, kad reikia skubėti, ir užsimiršau.
Einsliui dingtelėjo, kad Leo Njuboldas sakė tiesą. Kartais Chorchė iš tikrųjų vairuodavo kaip beprotis, bet net tuomet kubietiškas jo žavesys nepranykdavo. Jis atrodė stebuklingai patrauklus ir moterims — visai virtinei rafinuotų gražuolių, kurios visur lydėdavo Chorchę ir pažiūrėti jį garbino, bet dėl priežasčių, kurių jis niekuomet neaiškindavo, jas po kurio laiko pakeisdavo kitos.
— Kam tau vesti, kai tu puikiai su jomis sutari ir be to, — pritarė Einslis.
— Esu per jaunas, kad įsipareigočiau kuriai nors vienai.
— Ką gi — tau puikiai sekasi. Esi tikriausias Romeo. Prisimeni: vakar net Ernestina negalėjo atsispirti tavo kerams.
— Viršininke, Ernestina tik kekšė. Ją apkerėti gali kiekvienas vyrukas su netuščia pinigine kišenėj.
— Aš turėjau piniginėj keturiasdešimt penkis dolerius, bet ji manęs nekabino.
— Tai jau taip. Matot, tiesiog... Nežinau... žmonės jus gerbia.
Tos merginos nesiryžta jūsų užkalbinti, nes jaustųsi, tarsi siūlytųsi savo dėdei.
— Vakar tu šauniai pasirodei, Chorche. Aš tavim didžiuojuos, — nusišypsojęs tyliai tarė Einslis.
Jis atsilošė į atkaltę...
Pagyvenęs turistas Verneris Nyhauzas, vairuodamas išsinuomotą kadilaką, pasiklydo labirinte numeriais pažymėtų Majamio gatvių, dauguma kurių turėjo dar ir pavadinimus, kai kurios — net dvigubus. Dažnai čia pasiklysdavo net vietiniai. Suglumęs vokietis savo nelaimei atsidūrė liūdnai pagarsėjusiame Overtauno rajone, kur jį užpuolė, apiplėšė ir nušovė. Išmetę lavoną, užpuolikai mašiną pasigrobė. Tas nužudymas buvo beprasmiškas ir visai nereikalingas: apiplėšti nelaimėlį nusikaltėliai lengviausiai galėjo ir gyvą.
Visoje valstijoje buvo paskelbta dingusio automobilio paieška.
Kadangi smurtinės užsienio turistų mirtys jau susilaukė nemažo tarptautinio dėmesio, miesto meras, tarybos nariai, policijos viršininkas ir menkesni valdžios atstovai ėmė spausti policininkus greitai išspręsti šią bylą. Nors Majamio reputacija nukentėjo nepataisomai, greitai suėmus nusikaltėlius neigiamas įspūdis būtų šiek tiek sušvelnintas.
Kitą rytą Chorchė su Malkolmu Einsliu važinėjo po Overtauną neženklintu automobiliu, ieškodami nusikaltimo įrodymų ar liudytojų. Einslis leido vadovauti Chorchei. Prie Šiaurės vakarų 3-iojo prospekto ir 14-osios gatvės sankryžos šis pastebėjo du narkotikų prekeivius Dičkio Niko ir Trumpio Bulviuko pravardėmis. Policija buvo išdavusi orderį suimti Trumpį už užpuolimą sunkinančiomis aplinkybėmis, laikomą sunkiu nusikaltimu.
Chorchė greitai iššoko iš automobilio, Einslis jam iš paskos. Tuo metu, kai detektyvai ėmė artintis — vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos, kad vyrukai niekur negalėtų pasprukti, — Nikas kažką susikišo į kelnių kišenę ir nutaisęs nerūpestingą miną pakėlė akis.
— Sveikas, Nikai, kaip laikaisi? — kuo draugiškiausiai paklausė Chorchė.
— Gerai. Koks reikalas, brolau? — pasigirdo atsargus atsakymas.
Narkotikų prekeiviai ir detektyvai įdėmiai vieni kitus apžiūrinėjo. Visi žinojo: jei policijos pareigūnai pasinaudos savo teise vyrukus sustabdyti ir apieškoti, ras narkotikų, o gal net ir ginklų. Tuomet ir Dičkio, ir Trumpio, jau padariusių nemažai nusikaltimų, lauktų ilgi kalėjimo metai.
— Ar girdėjai apie vakar nužudytą turistą iš Vokietijos? — Chorchė paklausė Bulviuko — vos metro penkiasdešimt penkių centimetrų ūgio vyro raupų subjaurotu veidu.
— Pasakojo per televiziją. Tie suskiai šūdinai elgiasi su turistais. Tikri blogiukai.
— Vadinasi, žmonės apie tai šneka?
— Šį tą.
Įsiterpė ir Einslis:
— Vyručiai, galėtumėt sau padėti, jei pasakytumėt mums vardus.
Raginimas buvo aiškus: sudarykime sandorį. ŽS detektyvams labiausiai rūpėjo išaiškinti žmogžudystę. Mainais už suteiktas žinias nebus paisoma smulkesnių nusikaltimų ir net arešto orderio.
Tačiau Dičkis Nikas nesileido į kalbas.
— Po velnių — jokių vardų aš nežinau.
Chorchė mostelėjo mašinos pusėn.
— Tuomet teks visiems pavažiuoti iki nuovados.
Nikas ir Trumpis žinojo, kad policijoje juos nuodugniai apieškos, o arešto orderio tikrai nepamirš.
— Palaukit! — tarė Trumpis. — Vakar girdėjau porą kekšių sakant, kad nužudė vieną baltuką, ir du tipai pasiėmė jo ratus.
— Ar merginos matė, kaip tai atsitiko? — paklausė Chorchė.
— Gal, — gūžtelėjęs pečiais atsakė Trumpis.
— Pasakyk jų vardus.
— Ernestina Smart ir kita, pravardžiuojama Liepsna.
— Kur galiu jas rasti?
— Ernestina miega prie Upės ir Trečiosios. Kur gyvena Liepsna — nežinau.
— Turi galvoje benamių stovyklą Šiaurės upės ir Trečiosios gatvių sankryžoje? — paklausė Chorchė.
— Aha.
— Jeigu primalėt mums šūdo, grįšim ir jus susirasim, — pagrasino Chorchė. — Jeigu sakėt tiesą, liksim jums skolingi.
Chorchė su Einsliu grįžo į automobilį. Praėjo dar viena valanda, kol surado vieną iš kekšių.
Trečiosios gatvės benamių stovykla buvo įrengta po 95-uoju greitkeliu, šalia Majamio upės. Kadaise čia buvo miesto automobilių aikštelė, tad į akis krito dešimtys nebenaudojamų skaitiklių, styrančių tarp gausybės varganų būstų, pastatytų iš kartoninių dėžių ir kitokio išmesto šlamšto — visa ši šlykšti jovalynė panėšėjo į kiaulininką kažkokioje labiausiai atsilikusioje šalyje. Šioje aplinkoje netekę vilties, visiškai nusiritę gyveno žmonės. Ir stovykloje, ir už jos ribų mėtėsi šiukšlės. Chorchė ir Einslis atsargiai išlipo iš automobilio, žinodami, kad bet kur gali įlipti į išmatas.
Juodu sužinojo, kad Ernestina Smart su Liepsna gyvena upės pusėje, fanerinėje dėžėje, kurioje kadaise buvo laikomos sunkvežimių padangos — būstą jie pažinsią iš trafaretu užrašytų ženklų. Priėję detektyvai pamate išpjautas dėžėje duris, bet ant jų kabojo spyna.
Chorchė su Einsliu sėdo į mašiną ir nuvažiavę į vadinamąjį šliundrų kraštą — Biskeino bulvarą, Aštuntąją šiaurės rytų, Biskeino, Rytų Flegrelio gatves ir Trečiąjį prospektą — klausinėjo dienos metu uždarbiaujančias prostitutes apie Ernestiną ir Liepsną. Niekas tą dieną jų nematė, tad galop detektyvai grįžo į benamių stovyklą.
Šį kartą rado nelygiai išpjautas Ernestinos ir Liepsnos fanerinės dėžės duris atrakintas ir praviras. Chorchė įkišo galvą į tamsų vidų.
— Sveika, Ernestina. Čia draugiškas faras iš tavo rajono. Kaip sekasi fokusai?
— Jei mokėčiau daugiau, šitoj kiaulidėj negyvenčiau, — pasigirdo kimus balsas. — Nori pasibarškint, fare? Šiandien suteiksiu tau nuolaidą.
— Velnias, kaip nepasisekė! Neturiu laiko: privalau išaiškinti žmogžudystę. Žmonės šneka, kad judvi su Liepsna ją matėt.
Ernestina išniro iš prieblandos. Chorchė spėjo, kad jai apie dvidešimt, nors atrodė susivariusi lyg dvigubai vyresnė. Juodaodė kadaise buvo graži, bet išpurtusį veidą jau raižė raukšlės. Tačiau figūrą turėjo gražią. Baltas kombinezono tipo kostiumas paryškino liekną kūną ir stangrias krūtis. Pamačiusi Chorchės žvilgsnį, Ernestina pralinksmėjo.
— Mes visi kai ką matom, — atsakė ji. — Tik ne visuomet prisimenam.
— Bet prisiminsi, jei tau padėsiu?
Ernestina mįslingai nusišypsojo, ir Chorchė suprato, kad moteris sutiks talkinti. Iš prostitučių visuomet galėjai to tikėtis, todėl detektyvai elgdavosi su jomis kaip su draugėmis ir sąjungininkėmis. Jos visuomet daug ką žinodavo, bet pasakodavo tik tada, kai faras ar jo siūlomas sandoris joms patikdavo. Tačiau savo noru nieko neišplepėdavo — turėdavai užduoti tinkamus klausimus.
— Gal kartais vakar dirbai Šiaurės vakarų 3-iojo prospekto ir 12-osios gatvės sankryžoje? — atsargiai pradėjo Chorchė.
— Nežinau. Gal.
— Man įdomu, ar nematei, kaip du jauni vyrukai įšoko į automobilį, vairuojamą vyresnio baltojo, paskui jį nušovė ir išmetė lauk?
— Ne, bet mačiau, kaip broliukas su ta savo vulgarios išvaizdos varškine pupyte sustabdė važiuojantį kažkokį senelioką, o paskui padarė, kaip tu sakei.
Chorchė dirstelėjo į Einslį; tas, pajutęs, kad yra už ko užsikabinti, linktelėjo galvą.
— Išsiaiškinkim, — tarė Chorchė. — Ten buvo juodaodis vyras ir baltoji moteris?
— Aha, — įsispitrijo į jį Ernestina. — Jei nori, kad pasakyčiau daugiau, gal patepsi, brolau?
— Jei nemali mums šūdo, gausi šimtinę.
— Jėga, — kekšė atrodė patenkinta.
— Ar žinai vardus?
— Juodukas — Kermitas Varlė. Panašus į varlę: akys juokingai išsprogusios. Tikras blogiukas — amžinai griebiasi už šaudynės.
— O toji moteris?
— Girdėjau, kad jos vardas Megė. Ji visuomet trainiojasi su Kermitu. Dažnai lankosi Aštuntosios gatvės užeigoje — mačiau, kaip juos kartą ten susėmė, kai leidosi heroiną.
— Jei parodyčiau nuotraukas, ar juos atpažintum?
— Žinoma, brangusis, dėl tavęs padaryčiau viską, — Ernestina palietė Chorchės skruostą. — Tu visai mielas.
Nusišypsojęs tas spaudė toliau:
— O Liepsna? Ar jinai irgi mums padės?
— Turėsi paklausti jo.
— Jo? — apstulbo Chorchė.
— Liepsna — pusiau vyras, pusiau moteris. Tikroji pavardė — Džimis Makrėjus.
Einslis garsiai atsiduso.
— Į liudytojus netiks. Nė už ką!
Chorchė pritariamai linktelėjo. Vyrų, prieš lyties keitimo operaciją besirengiančių ir gyvenančių kaip moterys, nusikaltėlių sekso pasaulyje nestigo. Negana to, Liepsna, matyt, apsimetinėjo prostitute moterimi. Tokios keistenybės teisme neparodysi — prisiekusieji pasidygės. Taigi Liepsną teks pamiršti. Ernestina bus gera liudytoja, o gal pavyktų rasti ir kitų.
— Jeigu tai, ką mums sakai, pasitvirtins, už poros dienų užsuksime ir atnešime tau pinigus.
Detektyvai lėšų tokioms išmokoms informatoriams imdavo iš specialios sąskaitos.
Tą akimirką suskambo Einslio nešiojamosios racijos signalas ir ekrane užsidegė 1910 — jo dalinio numeris. Einslis nuspaudė mygtuką ir išgirdo:
— Paskambinkit savo leitenantui.
Per raciją, kuri kartu veikė kaip telefonas, Einslis nurodė Leo Njuboldo numerį.
— Nyhauzo byloje šis tas išaiškėjo, — pranešė Njuboldas. — Valstijos policija surado dingusį automobilį ir du įtariamuosius. Šiuo metu juos čia veža.
— Tik nesakyk man, — tarė Einslis žiūrėdamas į savo užrašus. — Juodukas Kermito vardu ir baltaodė Megė?
— Tikrai taip. Jie. Iš kur žinai?
— Chorchė Rodrigesas turi liudytoją. Prostitutė. Sakė juos atpažinsianti.
— Perduok Chorchei, kad šauniai pasidarbavo. Važiuokit čionai. Reikia greitai užbaigti visą šį reikalą.
Pamažėle išaiškėjo faktai. Pastabus Floridos valstijos motorizuotasis policininkas įsidėmėjo vakarykštį Majamio policijos pranešimą; pastebėjęs sustabdė ieškomą automobilį ir suėmė juo važiavusį devyniolikmetį juodaodį Kermitą Kaprumą bei dvidešimt trejų metų baltąją Mėgę Tom. Jie turėjo 38-ojo kalibro revolverius; ginklai buvo nusiųsti į balistinę ekspertizę. Uniformuotiems policininkams sulaikytieji pareiškė radę automobilį paliktą su rakteliais degimo spynutėje ir nusprendę juo pasivažinėti. Juodu akivaizdžiai melavo, bet uniformuoti pareigūnai nesistengė to įrodyti, žinodami, kad juos ištardys ŽS detektyvai.
Kai Einslis su Chorche nusigavo į ŽS, Kaprumas su Tom jau buvo ten, uždaryti atskiruose kvotos kambariuose. Kompiuterio duomenys parodė, kad abu pirmą kartą buvo teisti būdami aštuoniolikos. Tom kalėjo už vagystes ir prostituciją, Kaprumas du kartus — už turto grobimą ir viešosios tvarkos pažeidimą. Galimas daiktas, abu buvo prasižengę dar būdami nepilnamečiai.
Majamio ŽS nė kiek nepriminė tų triukšmingų detektyvų skyrių, rodomų per televiziją, kur visi laksto be galvos, kur laisvai gali patekti kiekvienas pašalietis ir kur tvyro be galo liberali atmosfera. Į ŽS, įsikūrusį penktame Majamio centre dunksančio policijos būstinės pastato aukšte, nusigaudavai liftu, važiuojančiu iš pagrindinio vestibiulio, tačiau visos penkto aukšto durys atsidarydavo tik su specialiomis magnetinėmis kortelėmis. Jas turėjo vien ŽS detektyvai, darbuotojai civiliai ir keli aukšti pareigūnai. Visi kiti policijos darbuotojai ir reti lankytojai turėdavo iš anksto gauti leidimą, bet net tuomet juos turėdavo lydėti magnetinės kortelės savininkas. Nuteistieji ir įtariamieji, atvežti į ŽS, čia patekdavo per saugomą įėjimą rūsyje liftu, nestojančių kituose aukštuose. Taigi paprastai ŽS skyriuje būdavo ramu ir tvarkinga.
Chorchė Rodrigesas ir Malkolmas Einslis pro stiklą, permatomą tik iš vienos pusės, žiūrėjo į įtariamuosius, pasodintus atskiruose kvotos kambariuose.
— Reikia, kad bent vienas prisipažintų, — tarė Einslis.
— Leisk sutvarkyti šį reikalą man, — paprašė Chorchė.
— Nori ištardyti abu?
— Taip. Pradėsiu nuo merginos. Neprieštarausi, jei padarysiu tai vienas?
Paprastai įtariamuosius žmogžudyste tardydavo du detektyvai, bet sėkmė, kurios ką tik sulaukė Chorchė veikdamas vienas, buvo įtikinamas argumentas, ypač dabar.
— Pradėk, — linktelėjęs galva paragino Einslis.
Chorchė pradėjo tardyti Mėgę Tom, o Einslis klausėsi žiūrėdamas pro stebėjimo langą. Išbalusiai įtariamajai, vilkinčiai dėmių išmargintais, sudriskusiais džinsais ir purvinu sportiniu nertiniu, dvidešimt trejų nebūtum davęs. Jei apsirengtų suknelę ir nusipraustų veidą, pamanė Einslis, būtų visai graži. Mergina atrodė tvirto būdo; nenustygdama ji nervingai sūpavosi ant metalinės kėdės, prie kurios buvo prirakinta antrankiais. Pasirodžius Chorchei, ji trūktelėdama pabeldė jais į kėdę ir suriko:
— Kam man uždėjo šitą šūdą?!
Detektyvas maloniai nusišypsojo ir priėjo jų nuimti.
— Kaip laikaisi? Aš esu detektyvas Rodrigesas. Gal norėtum kavos ar cigaretę?
Megė pasitrynė riešus ir kažką suniurnėjo apie pieną ir cukrų. Dabar ji atrodė kiek nurimusi, nors vis tokia pat atsargi. Kietas riešutėlis, pamanė Einslis.
Kaip paprastai Chorchė atsinešė termosą, du polistireno puodelius ir cigarečių. Nenustodamas kalbėti jis pripylė jiems abiem kavos. Sakai, nerūkai? Aš irgi. Pavojingas daiktas tas tabakas... (Ne toks pavojingas kaip merginos revolveris, pamanė Einslis.) ...Atleisk, teks gerti nebaltintą... Neprieštarausi, jei vadinsiu tave Mege? Aš esu Chorchė... Supranti, noriu tau padėti, jei tik galėsiu. Tiesą sakant, man regis, mudu galim padėti vienas kitam... Ne, aš nemalu šūdo. Matai, Mege, tu įkliuvai į rimtą bėdą, tad aš bandau kiek įmanydamas tau padėti...
Einslis taukšeno koja į grindis, stovėdamas už permatomo iš vienos pusės stiklo. Išvardyk jos teises, Chorchė, nekantriai ragino jis mintyse, žinodamas, kad bendradarbis negali atlikti kvotos nepranešęs Tom jos teisių, tarp jų ir pasikviesti advokatą. Žinoma, tokiu lemtingu metu tardytojui mažiausiai reikėdavo advokato, kuris varžytų jį būdamas šalia — todėl ŽS detektyvai stengdavosi pranešti įtariamiesiems jų teises tokiu būdu, kad tie būtinai atsisakytų advokato pagalbos. Skyriuje sklido legendos apie Chorchės sugebėjimą išgauti neigiamą atsakymą.
Jis pradėjo nuo pirminės apklausos — visiškai teisėtos — ir sužinojo pagrindinius dalykus: įtariamosios pavardę, adresą, gimimo datą, profesiją, socialinio draudimo kortelės numerį... Tačiau Chorchė tyčia klausinėjo kuo lėčiau, negailėdamas laiko komentarams. Sakai, gimei rugpjūtį, Mege? E aš taip pat! Vadinasi, mudu abu Liūtai, bet aš netikiu tuo Zodiako ženklų mėšlu. O tu tiki?
Nors kalbėjo apie visai nekaltus dalykus, mergina vis dar laikėsi atsargiai. Taigi Chorchė ir toliau klausinėjo visokių niekų, neužsimindamas apie tiriamą nusikaltimą.
Mege, dar pora asmeninio gyvenimo smulkmenų. Tu ištekėjusi?.. Ne? Aš irgi nevedęs. Gal kada nors. O vaikiną turi? Kermitas? Bijau, kad Kermitas taip pat įkliuvęs į bėdą ir dabar tau nelabai galės padėti. Gal per jį čia ir atsidūrei... O motina?.. Tai bent! Niekad jos nematei?!.. O tėvas?.. Gerai, gerai, apie juos nebeklausinėsiu.
Chorchė sėdėjo šalia Megės ir retkarčiais paliesdavo jos ranką ar petį. Kai kuriems įtariamiesiems jis net laikydavo už rankos, ir tie kartais apsiverkdavo. Tačiau Torn nė nemanė graudintis, tad Chorchė susilaikė. Vis dėlto pradinė apklausa negalėjo trukti amžinybę.
Gal norėtum, kad kam nors paskambinčiau, Mege?.. Na, jei apsigalvosi, būtinai man pasakyk.
Už stiklo pertvaros Einslis įsitempęs laukė, kada bendradarbis praneš merginai jos teises — jis paliudys, jog tai buvo padaryta. O kol kas nenuleido akių nuo merginos. Jos veidas atrodė kažkoks pažįstamas, bet nors, kaip ir visi policininkai, mokėsi žaibiškai atpažinti žmones, negalėjo prisiminti, kur ją matęs, ir tai jį glumino.
Gerai, Mege, mudviem reikia dar apie daug ką pasišnekėti, bet turiu tavęs paklausti štai ko: ar tu nori ir toliau kalbėtis su manim šitaip — nedalyvaujant advokatui?
Chorchė žaidė labai rizikingą žaidimą, bet kol kas įstatymo ribų neperžengė.
Torn vos pastebimai linktelėjo galvą. Gerai, nes aš irgi noriu toliau kalbėtis. Bet pirma turim kai ką išsiaiškinti — žinai, įstatymai yra įstatymai. Taigi turiu tau pasakyti štai ką, Mege, ir tai bus užrašyta protokole: tu turi teisę nekalbėti...
Jis toliau vardijo teises, daugmaž nenukrypdamas nuo oficialaus teksto. Tau nebūtina kalbėtis su manim ar atsakinėti į klausimus... Jei su manim kalbėsies, viskas, ką pasakysi, gali būti panaudota kaip įrodymas prieš tave... Tu turi teisę bet kuriuo metu išsikviesti advokatą... Jei neišgali jam sumokėti, advokatas tau bus skirtas nemokamai...
Einslis įdėmiai klausėsi. Nors policijos kvotos kambarių garso izoliacija buvo gera, balsai prasiskverbdavo pro stiklinę pertvarą. Taigi, jei reikės, vėliau jis galės paliudyti, kad įtariamajai buvo išvardytos jos teisės. Na ir kas, kad Chorchė šnekėjo nerūpestingu, atsainiu balsu — svarbiausia, jog jis pasakė tai, ką privalėjo, nors atrodė, kad Tom nekreipia į jo žodžius jokio dėmesio.
Atėjo metas gerai apskaičiuotam antram Chorchės ėjimui.
Dabar, Mege, mudu galim kalbėtis toliau arba aš grįžtu prie savo darbo, ir tu daugiau manęs nebematysi...
Merginos veide pasirodė dvejonė: O kas, jeigu tas vyrukas dings ir nebegrįš?
Chorchė perskaitė jos mintis — iki sėkmės nedaug betrūksta.
Mege, ar supranti, ką aš tau prieš kelias minutes sakiau?.. Tikrai?.. Gerai, vadinasi, niekas mums nebekliudo toliau bendrauti... Oi, vos nepamiršau! Man reikia, kad pasirašytum šitą popierių. Čia patvirtinama tai, dėl ko mudu sutarėm.
Tom iškeverzojo parašą, patvirtinantį, kad sužinojusi savo teises nusprendė kalbėtis su detektyvu Rodrigesu nedalyvaujant advokatui.
Einslis įsikišo į kišenę bloknotą su ką tik padarytais įrašais. Chorchė dabar „švarus“. Einslis, jau įsitikinęs, kad vokiečių turistą nužudė toji porelė, nusprendė, kad nė valandai nepraėjus bent vienas iš įtariamųjų prisipažins.
Prisipažino abu.
Kuo toliau tardė Chorchė — iš pradžių Tom, paskui kitame kambaryje Kaprumą — tuo labiau aiškėjo, kad porelė neturėjo jokio gerai apgalvoto veiksmų plano, todėl, užuot tik apiplėšusi nelaimėlį, padarė nusikaltimą, baudžiamą mirties bausme. Paskui Megė ir Kermitas kuo rimčiausiai įtikėjo galį išsisukti sukūrę pasakėlę, kuri atrodė labai gudri jiems, bet absurdiška žmogui, turinčiam nusikaltimų tyrimo patirties.
Chorchė sako Tom: Dėl to automobilio, kuriame tu, Mege, sėdėjai su Kermitu. Motorizuotam policininkui judu sakėt radę jį vos prieš kelias minutes su rakteliais spynutėje ir nusprendę pasivažinėti... O jeigu mes turim liudytoją, mačiusį judu tame automobilyje vakar vakare — jis sako matęs, kaip viskas atsitiko? Be to, automobilyje voliojosi gera dešimtis tuščių skardinių nuo gėrimų ir popierių, į kuriuos buvo suvyniotas maistas — visa tai nusiųsta į laboratoriją. O kas, jeigu ant jų ras tavo ir Kermito pirštų atspaudų?.. Oi, ne, vis dėlto tai kai ką įrodys, Mege, nes paaiškės, kad judu buvote tame automobilyje ne kelias minutes, kaip tu sakei, o kur kas ilgiau.
Chorchė gurkštelėjo kavos ir ėmė laukti. Tom irgi nurijo gurkšnį.
Ir dar kai kas, Mege. Kai judu suėmė ir apieškojo, pas tave rado krūvą pinigų — daugiau kaip septynis šimtus dolerių. Ar negalėtum man pasakyti, iš kur juos gavai?.. Pas ką ir ką dirbai?.. Nejaugi? Už tiek pinigų turėjai atlikti daugybę atsitiktinių darbų. Pasakyk pavardes tų žmonių, kurie tave samdė... Gerai, tada nurodyk bent porą pavardžių, ir mes jų paklausim... Negali pasakyti nė vienos? Mege, tu darai sau meškos paslaugą.
Na, gerai, eikim toliau. Tarp tų dolerių, rastų pas tave, buvo ir Vokietijos markių. Kur jas gavai?.. Vokietijos markių, Mege — vokiškų pinigų. Neseniai buvai Vokietijoj?.. Liaukis, Mege — kaip galima užmiršti tokį dalyką? Gavai jas iš pono Nyhauzo?.. Tai vyriškis, kuris buvo nužudytas. Nušovei jį savo pistoletu, Mege? Dabar atliekama to ginklo ekspertizė. Po jos sužinosim, ar tu jį nušovei.
Mege, šnekuosi su tavim kaip draugas. Tu įkliuvai į bėdą, į rimtą bėdą; man regis, pati tai žinai. Norėčiau tau padėti, bet negaliu, kol nepradėjai pasakoti tiesos... Išgerk dar kavos... Pagalvok apie tai, Mege. Tiesa viską palengvins — ypač tau, nes sužinojęs tiesą galėsiu pradėti patarinėti, ką tau daryti.
Vėliau kitą — jaunesnįjį įtariamąjį Kaprumą (jo akys, kaip pastebėjo Einslis, iš tikrųjų buvo išsprogusios kaip varlės) Chorchė tardė griežčiau. Gerai, Kermitai, pastarąjį pusvalandį klausiausi, kaip atsakinėji į visus mano klausimus, bet mudu abu žinom, kad tu tik malei šūdą. Užteks — dabar klok faktus. Tu su savo mergina Mege pagrobėt tą automobilį, apiplėšėt senuką, o paskui jį nužudei. Galiu tau pasakyti, kad Megė Tom viską papasakojo. Turiu raštišką jos prisipažinimą, kuriame ji teigia, kad viską sumanei tu ir kad tu paleidai mirtiną šūvį į poną Nyhauzą...
Devyniolikmetis Kaprumas pašoko ant kojų ir ėmė kriokti nesavu balsu:
— Ta kalė meluoja! Jinai viską padarė, ne aš, ir sumanymas buvo jos! Aš tik norėjau atimti...
Palauk! Tučtuojau liaukis, Kaprumai! Ar girdi mane?! Raminkis!
Chorchė pasijuto kaip laimėjęs loterijoje. Keršijant už tai, ką palaikė Megės Tom išdavyste, Kaprumui dabar knietėjo papasakoti savąją įvykių versiją. Einslis nenusišypsojo tik todėl, kad prisiminė vargšą negyvą vokietį. Chorchė išaiškino Kaprumui jo teises anksčiau, tad kartoti nebereikėjo.
Vadinasi, esi pasirengęs papasakoti man, kas iš tikrųjų įvyko, Kermitai — tik šįsyk tiesą? Jei taip, sau tik padėsi... Gerai, pradėkim nuo tada, kai judu su Tom sustabdei tą automobilį ir jį užvaldėt... Gerai, pirma parašysiu Tom pavardę, jei taip nori... Taigi kur judu buvote, kai...
Chorchė užsirašinėjo į bloknotą faktus, kuriuos Kaprumas berte bėrė negalvodamas apie padarinius, nesuvokdamas, jog visai neturi reikšmės, katras iš jų ką darė — svarbiausia, kad porelė nužudė turistą slapčia susitarusi. Chorchės paklaustas, kam apskritai reikėjo šaudyti, Kaprumas atsakė:
— Tas senas šunsnukis ėmė mus koneveikti. Saukė kažkokias nešvankybes, kurių mes nesupratom. Tas prakeiktas suskis niekaip negalėjo prikąsti liežuvio.
Baigęs pasakoti, Kaprumas Chorchės jam duotu tušinuku inicialais patvirtino perskaitęs kiekvieną puslapį, o paskui pasirašė, ir užrašai tapo oficialiu prisipažinimu.
Po kelių valandų balistinė ekspertizė parodė, kad iš trijų kulkų, rastų vokiečio kūne, viena buvo iššauta iš Kaprumo revolverio, dvi — iš Megės Tom ginklo. Medicinos ekspertas padarė išvadą, kad Kaprumo kulka auką tik sužeidė, o abu Torn šūviai buvo mirtini.
Einslį iškvietė į kitą kambarį. Kai grįžo, Chorchė antrą kartą tardė Mėgę, ir Einslis dar spėjo nugirsti dalį jų pokalbio. Galų gale mergina rimtu veidu paklausė:
— Kas dabar bus? Mus nuteis lygtinai?
Chorchė nė nemanė atsakyti, ir Einslis suprato kodėl. Ką galėjai pasakyti žmogui, kuris taip stebėtinai nenujaučia padaryto nusikaltimo sunkumo ir netrukus jo lauksiančių neišvengiamų padarinių? Kaip Chorchė galėjo pasakyti jaunai moteriai: Ne, neturėk nė menkiausios vilties būti nuteista lygtinai ar bent jau kuriam laikui būti paleista už užstatą ir netgi kada nors išeiti iš kalėjimo. Beveik neabejotina, kad judu teis teisėjas ir prisiekusieji — jie pripažins tave kalta nužudžius žmogų ir nuteis mirti elektros kėdėje.
Teisme kaltinamųjų advokatai kaip visuomet tokiais atvejais apsiputoję rėks, skųsdamiesi, kad Torn ir Kaprumo prisipažinimai išgauti prievarta. Ko gero, bus pavartotas žodis „apgaulė“ — ne visai be pagrindo, pripažino Einslis. Tačiau teisėjas, ginkluotas raštišku patvirtinimu, kad kaltinamiesiems buvo deramai praneštos jų teisės ir kad jie nepasinaudojo jomis suprasdami, ką daro, nekreips dėmesio į jų prieštaravimus, tad prisipažinimai turės galią.
O dėl „apgaulės“, Einslis jau kadai nusprendė, jog ji pateisinama. Rasti nenuginčijamų mirtimi baudžiamų nusikaltimų įrodymų visuomet būdavo sunku, o nesąžiningų advokatų dėka kaltieji dažnai likdavo nenubausti — pirmiausia apie tai mąstant Einsliui ateidavo į galvą O. Dž. Simpsono byla. Tačiau kad ir kaip buvo išgauti Torn ir Kaprumo prisipažinimai, juose buvo rašoma tiesa, todėl teisingumas triumfuos, o visuomenės — ir Einslio — požiūriu tai buvo svarbiausia.
Galvodamas apie tuos prisipažinimus Einslis prisiminė Elrojų Doil į ir tos nesibaigiančios kelionės priežastį. Mintyse sukosi vis tas pats klausimas, neduodantis ramybės nuo Reifordo skambučio: kokį prisipažinimą išgirs?
Jis įsižiūrėjo į apšviestus pakelės ženklus. Juodu jau išsuko iš 95-ojo greitkelio ir dabar važiavo Floridos autostrada. Iki Orlando — pirmojo didesnio miesto jų maršrute — dar trys šimtai dvidešimt kilometrų.