2

Staiga bausmės vykdymo kambarys atgijo. Penki čia laukiantys vyrai išsirikiavo viena greta. Jos priekyje atsistojo vyresnysis — kalėjimo leitenantas, už jo — du prižiūrėtojai, gydytojas su nedideliu krepšiu rankoje ir teisininkas iš valstijos prokuratūros. Už elektros kėdės stovėjo kalėjimo elektrikas, apsuptas storų, masyvių kabelių, kuriuos jis netrukus sujungs.

Liudytojų salėje prižiūrėtojas sušuko: „Prašom tylos! Nesikalbėti!“ Nors ir taip mažai kas šnekėjosi, dabar nutilo visi.

Netrukus atsidarė šoninės bausmės vykdymo kambario durys, ir įėjo aukštas vyras trumpai kirptais žilstelėjusiais plaukais. Einslis pažino kalėjimo viršininką Stiuartą Foksą.

Jam už nugaros stovėjo Elrojus Doilis, įsmeigęs akis į grindis, tarsi nesiryžtų pažvelgti į tai, ką žinojo netrukus jo lauksiant.

Einslis pastebėjo, kad Patrikas Džensenas laiko Sintijos ranką. Matyt, guodžia ją dėl nužudytų tėvų mirties, pamanė jis.

Jo žvilgsnis vėl nukrypo į Doilį, ir Einslis nejučia prisiminė skirtumą tarp kadaise tokio sveikata trykštančio galingo žaliūko ir šio apgailėtino tirtančio padaro, kuriuo dabar virto.

Doilio kojos vis dar buvo surakintos, todėl galėjo tipenti tik trumpučiais, nevikriais žingsneliais. Iš šonų ėjo po prižiūrėtoją, trečias žengė iš paskos. Doilio rankos po vieną buvo pritvirtintos prie palydovų „geležiniais spaustuvais“ — viengubais antrankiais su horizontaliu metalo strypu, kurį laikydamas prižiūrėtojas lengvai galėjo valdyti vieną ranką, todėl kalinys visai negalėjo priešintis.

Doilis vilkėjo švariais baltais marškiniais ir juodomis kelnėmis. Prieš laidojant, jis bus aprengtas juodu švarku. Nuskustoje galvoje blizgėjo lopai, ką tik sutepti elektros srovės laidumą gerinančiu kremu.

Ta nedidelė procesija jau praėjo vadinamąjį „šermenų koridorių“ ir pro dvejas šarvuotas duris; dabar, kai tik Doilis nuspręs pakelti akis, pirmą kartą pamatys elektros kėdę ir publiką, atėjusią pažiūrėti, kaip jis mirs.

Galop jis atplėšė akis nuo grindų ir, išvydus kėdę, jo akys išsiplėtė, veidas sustingo iš siaubo. Jis iškart stabtelėjo, pasuko galvą ir liemenį tarsi bandydamas bėgti, bet tą pačią akimirką prižiūrėtojai iš šonų pasuko „geležinius spaustuvus“, ir Doilis sucypė iš skausmo. Tada visi trys prižiūrėtojai jį apspito, stumte nustūmė prie kėdės ir veltui besipriešinantį pakėlę ant jos pasodino.

Visiškai bejėgis Doilis įsmeigė akis į raudonąjį telefoną, kabantį ant sienos iš dešinės nuo elektros kėdės. Kaip žinojo visi pasmerktieji, vienintelė viltis išsigelbėti dabar buvo jis — paskambinęs valstijos gubernatorius galėjo įsakyti atidėti bausmės vykdymą. Doilis spoksojo į aparatą, tarsi maldaudamas, kad jis suskambėtų.

Staiga jis atsisuko į stiklą, skiriantį nuo liudytojų salės, ir ėmė isteriškai klykti. Stiklas nepraleido garso, todėl nei Einslis, nei kiti nieko negirdėjo — tik žiūrėjo, kaip Doilio veidą iškreipia įtūžis. Tikriausiai sapalioja kokias nesąmones apie Apokalipsę, niūriai pamanė Einslis.

Anksčiau garsai iš bausmės vykdymo kambario būdavo perduodami liudytojams per mikrofonus ir garsiakalbius. Dabar susirinkusieji stebėti egzekucijos girdėdavo tik, kaip kalėjimo viršininkas skaito įsakymą vykdyti mirties bausmę, klausia pasmerktojo, ar nori tarti paskutinį žodį ir trumpą jo kalbą.

Paskui Doilis liovėsi šaukęs ir nužvelgė liudytojų veidus; kai kurie nuo jo žvilgsnio nesmagiai pasijutę ėmė muistytis. Kai jųdviejų su Einsliu akys susidūrė, Doilio išraiška virto maldaujančia, lūpos tarė žodžius, kuriuos Einslis suprato: „Gelbėkit mane! Gelbėkit mane!“

Einslis pajuto, kaip kaktą išmuša prakaito lašai. Ką aš čia veikiu? — klausė savęs. — Nenoriu turėti su tuo nieko bendra. Kad ir ką jis būtų padaręs, nedera šitaip žudyti žmogų. Bet pasijudinti nebuvo kaip. Nors ir kaip keista, šiame kalėjime Einslis ir kiti taip pat buvo kaliniai — kol baigsis Einslio bausmės vykdymas. Tuo metu prižiūrėtojas bausmės vykdymo kambaryje paėjo į šoną ir užstojo Doilį. Einslis iškart pajuto palengvėjimą ir priminė sau, kad Doilis ką tik prisipažino žvėriškai nužudęs ir sumaitojęs keturiolika žmonių.

Jis suvokė, kad akimirką buvo įkliuvęs į tuos pačius iškreiptos tiesos spąstus kaip ir tie sentimentalūs protestuotojai priešais kalėjimą: jis gailėjosi žudiko, visiškai užmiršęs negyvas, sudarkytas jo aukas. Vis dėlto, jeigu žiaurumas svarbu ir tokiuose dalykuose, pamanė Einslis, tai pastarosios minutės buvo bene žiauriausios. Kad ir kaip greitai dirbo kalėjimo pareigūnai, visi paskutiniai pasirengimai ilgai užtruko. Pirmiausia prižiūrėtojai Doiliui prie šonų prispaudė jį prie atlošo ir laikė, kol jam krūtinę apvyniojo plačiu diržu ir taip įtempė, kad jis negalėtų pasukti liemens, nors ir kaip muistytųsi. Paskui sugriebę kojas prižiūrėtojai įkišo į T raidės pavidalo medines trinkas ir užveržė diržais taip, kad jos negalėtų pajudėti iš vietos. Pasmerktąjį vėl ištepė srovės laidumą gerinančiu kremu šįsyk jau anksčiau nuskustą dešinę blauzdą, tada dešimt centimetrų virš kulkšnies buvo uždėtas ir standžiai apvyniotas švinu pamuštas odinis diržas. Paskui buvo užvynioti ir užveržti kiti diržai, taip pat ir antsmakris, kuris laikė Doilio galvą nejudamai prispaustą prie dviejų statmenų medinių stulpelių, pritvirtintų prie kėdės atkaltės. Virš kėdės, nelyginant Damoklo kardas, kuris tuoj bus nuleistas, kabojo į vikingų šalmą panaši rudos odos „mirties kepurė“ — į ją bus įdėta srovei laidi vario plokštelė...

Einsliui dingtelėjo, ar mirties bausmė nutrenkiant pasmerktąjį aukštos įtampos elektros srove iš tikrųjų tokia žiauri ir barbariška, kaip daug kas teigė. Tai, ką jis dabar matė, išties kėlė tokių minčių; būta ir kitų atvejų, kurie patvirtino šią nuomonę. Vieną, beveik dešimties metų senumo, jis žinojo...

1990-ųjų gegužės 4 dieną Floridos valstijos kalėjime pasmerktajam Džozefui Taferui, nuteistam mirti už dviejų policijos pareigūnų nužudymą, paleido dviejų tūkstančių voltų srovę. Iškart pakilo liepsna ir dūmai — užsidegė viršugalvis ir pintis, kuri turėjo būti šlapia. Bausmės vykdytojas tuoj pat išjungė srovę. Paskui keturias minutes srovė vėl buvo įjungiama ir išjungiama, tačiau kaskart vis kaitresnė liepsna ir vis daugiau dūmų išsiverždavo iš po juodos kaukės, dengiančios Tafero veidą. Visą tą laiką Taferas kvėpavo ir lėtai linksėjo galva, kol dar tris kartus paleidus srovę pagaliau buvo konstatuota, kad jis negyvas. Liudytojai pasišlykštėjo, vienas nualpo. Vėliau oficialiame pareiškime buvo pranešta, kad „sugedo prie galvos prijungiami elektrodai“. Kitame buvo teigiama, neva Taferas „prarado sąmonę, vos tik pirmą kartą buvo paleista elektros srovė“, bet vos vienas kitas liudytojas tuo patikėjo.

Einslis prisiminė, jog kai kurie žmonės pasisako už tai, kad mirties bausmė būtų žiauri — girdi, pasmerktieji to nusipelnė savo nusikaltimais. JAV tebenaudojamose dujų kamerose nuteistasis užtrokšdavo nuo ciano dujų; liudytojai teigė, kad tokia mirtis siaubinga, dažnai — lėta. Dauguma, rodės, sutarė, kad mirties bausmė suleidžiant mirtinų nuodų humaniškesnė — tik ne buvusiems narkomanams sutrūkinėjusiomis venomis: kartais praeidavo valanda, kol bausmės vykdytojas rasdavo veną, į kurią būtų galima suleisti nuodą. Bene greičiausia mirtis — nuo kulkos, paleistos į galvą. Toks mirties bausmės būdas taikomas Kinijoje. Tačiau, be abejonės, niekur kitur pasaulyje pasmerktieji prieš mirtį taip nekankinami ir nežeminami, kaip toje šalyje.

Ar Florida įteisins kitą mirties bausmės vykdymo būdą, galbūt mirtinų nuodų injekciją? — spėliojo Einslis. Vargu bau, turint galvoje visuomenės požiūrį į nusikalstamumą ir daugelio žmonių jaučiamą pyktį nusikaltėliams, užtraukusiems Saulėtajai valstijai gėdą tarptautiniu mastu ir šitaip atbaidžiusiems turistus, kurie svariai papildo jos biudžetą.

Pats Einslis buvo nusistatęs prieš mirties bausmę, dar kai buvo kunigu, dabar taip pat, tik dėl kitų priežasčių. Kadaise jis tikėjo, kad visiems žmonėms gyvybę įkvėpė dieviškoji būtybė. Dabar tuo nebetikėjo. Dabar jis tik manė, kad mirties bausmė doroviškai žemina tuos, kurie ją taiko, tarp jų ir visuomenę, kurios vardu ji vykdoma. Kita vertus, nors ir kokiu būdu vykdoma, mirties bausmė — išvadavimas; įkalinimas iki gyvos galvos be teisės prašyti lygtinio paleidimo — kur kas žiauresnis...

Einslio mintis pertraukė kalėjimo viršininko balsas, perduodamas į liudytojų salę: jis garsiai skaitė įsakymą vykdyti mirties bausmę, popieriaus lapą juodais kraštais, pasirašytą valstijos gubernatoriaus.

„Elrojus Selbis Doilis buvo nuteistas už pirmojo laipsnio žmogžudystę ir... dieną už minėtąjį nusikaltimą nubaustas mirti, leidžiant jo kūnu... voltų elektros srovę tol, kol mirs...

Jūs, minėtasis mūsų valstijos didžiausios apsaugos kalėjimo viršininkas ar koks nors Jūsų paskirtas pavaduotojas, privalote dalyvauti per šį mirties bausmės vykdymą... Egzekucijoje privalo dalyvauti ir paliudyti, kad nuteistasis mirė, dvylika garbingų piliečių. Be to, privalote pasirūpinti, kad vykdant mirties bausmę dalyvautų kompetentingas gydytojas, besiverčiantis medicinos praktika...

Griežtai draudžiu... “

Kalėjimo viršininko balsas monotoniškai dundeno skaitant ilgą, iškilmingų teisinių žargonybių grūste prigrūstą dokumentą. Jam baigus, vienas prižiūrėtojų prikišo Doiliui mikrofoną, ir Foksas paklausė:

— Ar norit ką nors pasakyti prieš mirtį?

Doilis bandė muistytis, bet buvo pernelyg tvirtai surakintas.

— Aš niekad... — prašneko jis tarsi dusdamas, paskui sukrenkštė, bergždžiai mėgindamas pakrutinti galvą, bet teišspaudė: — Dėjau ant jūsų visų skersą!

Mikrofoną nuo jo patraukė. Tuoj pat vėl buvo pradėta ruoštis bausmės vykdymui, ir vėl Einslis pasigailėjo viską stebįs, tačiau procesas hipnotizavo: nevienas liudytojų nenusuko akių.

Doiliui tarp dantų įkišo tamponą, kad nebegalėtų kalbėti. Kalėjimo elektrikas įkišo ranką į dvidešimties litrų talpos kibirą su didelės koncentracijos druskos tirpalu ir ištraukė varinę plokštelę bei pintį. Vieną ir kitą įdėjo į „mirties kepurę“, kabančią virš skustos Doilio galvos. Vario plokštelė — puikus elektros laidininkas; druskos tirpale išmirkyta pintis, taip pat gera laidininke, turėjo neleisti Doilio viršugalviui užsidegti ir paskleisti šlykštų svylančios mėsos tvaiką, anksčiau piktindavusį liudytojus. Pintis dažniausiai atlikdavo savo paskirtį, kartais — kaip per Tafero egzekuciją — ne.

„Mirties kepurė“ buvo nuleista Doiliui ant galvos ir pritvirtinta. Galvą jam apvyniojo kaukę atstojančiu juodos odos diržu, taigi Doilio veido nebebuvo matyti.

Einslis veikiau pajuto, negu išgirdo, kad aplink sėdintys liudytojai iš palengvėjimo atsidūsta. Nejaugi dabar, kai auka tam tikra prasme tapo anonimiška, jiems pasidarė lengviau stebėti? — dingtelėjo jam.

Tačiau greta sėdinčiai Sintijai ji netapo anonimiška. Einslis matė, kad Sintija su Patriku Džensenu taip smarkiai suspaudę delnus, kad moters krumpliai net pabalo. Turbūt jinai baisiai nekenčia Doilio, pamanė Einslis, nors abejojo, ar žiūrint, kaip Doilis mirs, jai atlėgs sielvartas. Ar reikėtų jai pasakyti, mintyse svarstė jis, kad Doilis prisipažino nužudęs keturiolika žmonių, bet paneigė užmušęs Gustavą ir Eleonorą Ernstus — pats Einslis manė, kad tai galėjo būti tiesa. Gal jis privalo pasakyti tai Sintijai — vien todėl, kad ji neseniai dirbo policijoje, taigi buvo jo bendradarbė. Einslis dvejojo.

Bausmės vykdymo kambaryje teliko prijungti du storus elektros laidus, vieną — prie „mirties kepurės“, kitą — prie švinu mušto odinio diržo, apvynioto Doiliui aplink dešinę blauzdą. Laidai buvo greitai prijungti ir pritvirtinti masyviomis sparnuotomis veržlėmis.

Tada prižiūrėtojai ir elektrikas skubiai pasitraukė kuo toliau nuo kėdės, tik stengdamiesi neužstoti jos kalėjimo viršininkui.

Liudytojų salėje kai kurie reporteriai kažką rašėsi. Viena liudytoja išbalo ir užsidengė burną delnu, tarsi ją būtų supykinę. Kažkoks vyriškis purtė galvą — tai, ką matė, aiškiai kėlė jam nerimą. Žinodamas, kaip sunku buvo čia patekti, Einslis spėliojo, kas atvedė čia tuos žmones. Tikriausiai, nutarė, visuotinis žavėjimasis mirtimi visais jos pavidalais.

Einslis vėl nukreipė dėmesį į kalėjimo viršininką — tas susuko vamzdeliu įsakymą vykdyti bausmę ir laikė jį iškėlęs lyg dirigento lazdelę dešinėje rankoje. Paskui metė žvilgsnį į bausmės vykdytojo kabiną, kur pro stačiakampį plyšį spoksojo dvi akys. Stiuartas Foksas nuleido susuktą įsakymą ir tuo pat metu linktelėjo galvą.

Akys plyšyje dingo. Po akimirkos bausmės vykdymo kambaryje nuaidėjo dunkt – buvo nuspaustas raudonas mirties mygtukas, masyvūs automatiniai srovės pertraukikliai susijungė. Kiek tylesnis bilstelėjimas buvo girdėti net liudytojų salėje, nors čia vėl buvo išjungti mikrofonai ir garsiakalbiai. Tuo pat metu visos šviesos prigeso.

Doilio kūną ėmė tampyti traukuliai; nors juo tekėjo dviejų tūkstančių voltų srovė, pasmerktasis beveik negalėjo pajudėti, nes, pasak žurnalisto, aprašiusio egzekuciją kitos dienos laikraštyje, Doilio kūnas buvo „suveržtas tvirčiau negu naikintuvo piloto“. Traukuliai kartojosi per visą automatinį dviejų minučių ciklą, kai įtampa nukrisdavo iki penkių šimtų voltų, paskui vėl šokdavo iki dviejų tūkstančių, iš viso — aštuonis kartus. Kartais vykdant mirties bausmę kalėjimo viršininkas duodavo vykdytojui ženklą išjungti automatinį valdymą ir srovę, nusprendęs, kad auka mirė pirmąsyk paleidus srovę. Šįkart kalėjimo viršininkas nesikišo, ir Einslis staiga užuodė gaižų degančios mėsos dvoką, prasiskverbusį į liudytojų salę pro oro kondicionierius. Šalia sėdintieji pasidygėję suraukė nosis.

Bausmės vykdytojas davė ženklą, kad elektra išjungta. Tada prie kėdės priėjo gydytojas, atsegė Doilio marškinius, prikišo stetoskopą ir klausėsi, ar išgirs širdį plakant. Po kokios minutės linktelėjo kalėjimo viršininkui. Doilis buvo negyvas.

Paskui viskas vyko kaip paprastai. Greitai buvo atjungti elektros laidai, atsegti diržai. Atpalaiduotas Doilio lavonas susmuko į rankas jau laukiantiems prižiūrėtojams, o šie vikriai sukišo jį į juodą plastiko lavonmaišį. Maišo užtrauktuką uždarė taip greitai, kad sėdintieji liudytojų kambaryje nespėjo pamatyti, ar kūnas apdegė. Tada vežimėliu Elrojaus Doilio lavonas išvažiavo pro tas pačias duris, pro kurias prieš kelias minutes jis pats įėjo dar gyvas.

Dauguma liudytojų jau atsistojo ir ruošėsi išeiti. Einslis iškart atsigręžė į Sintiją ir tarė:

— Ponia miesto tarybos nare, manau, turiu jums pasakyti, kad prieš pat bausmės vykdymą kalbėjausi su Doiliu apie jūsų tėvus. Jis tvirtino...

Jinai akimirksniu atsisuko į jį ir abejingai nužvelgė.

— Atleiskit, bet aš nieko nenoriu girdėti. Atėjau čia norėdama pasižiūrėti, kaip jis kentės. Viliuosi, kad taip ir buvo.

— Jis kentėjo, — patvirtino Einslis.

— Tada aš patenkinta, seržante.

— Supratau, ponia miesto tarybos nare.

Bet ką jis suprato? Einslis ėjo paskui kitus iš liudytojų kambario, pats nesusigaudydamas, ką supratęs.

Koridoriuje liudytojai laukė tarnautojų, išlydėsiančių juos iš kalėjimo. Džensenas išėjo iš jų būrelio ir prisiartino prie Einslio.

— Pamaniau, kad reikėtų prisistatyti. Aš esu...

— Žinau, kas jūs esat, — šaltai atsakė Einslis. — Man tik įdomu, ką jūs čia veikiat.

— Naujajame romane turiu mirties bausmės vykdymo sceną, — nusišypsojo rašytojas. — Norėjau savo akimis ją pamatyti. Miesto tarybos narė Ernst susitarė, kad mane įleistų.

Tuo metu priėjo Hembrikas.

— Jums nėra reikalo čia laukti, — tarė Einsliui leitenantas. — Malonėkit eiti paskui mane. Atsiimsim jūsų ginklą, paskui palydėsiu jus iki automobilio.

Einslis atsainiai linktelėjo Džensenui ir nuėjo.