6

Sintija viešėjo Los Andžele aštuonias dienas, kai išgirdo apie žiaurią tėvų mirtį. Visą tą laiką jai atrodė, kad gyvena dvilypį gyvenimą: įtempto laukimo, kai laikas, rodės, sustojo, ir kitą — įprastą, kasdienį, bemaž prozišką.

Oficialiai ji atvyko į Los Andželą skaityti paskaitų vienam vietos Policijos valdybos padaliniui apie Majamio policijos santykius su gyventojais — tokias paskaitas ji su pasisekimu skaitė kitur. Be to, ji planavo kelias atostogų dienas praleisti su gimnazijos laikų drauge Peidže Berdelon, dabar einančia vieno iš „Universal Pictures“ kompanijos viceprezidentų pareigas ir gyvenančia Brentvude.

Birželio 27-ąją, jau gavusi žinutę iš Patriko Dženseno, kad ilgai laukta diena bus rugpjūčio 17-oji, ji užsisakė lėktuvo bilietą iš Floridos į Kaliforniją rugpjūčio 10-ajai. Apie jos kelionę ir planuojamas paskaitas pranešė Džoana Fleišman skaitytojų mėgstamoje „Miami Herald“ skiltyje „Karščiausios mūsų miesto naujienos“, mat išvykimo išvakarėse Sintija jai paskambino ir draugiškai pasišnekėjo. „Los Angeles Times“ irgi apie tai rašė, nes Sintija pateikė tokį siūlymą savo kolegai Vakarų pakrantėje kapitonui Vinslovui Makgauenui.

— Nemanyk, kad man reikia reklamos, — patikino jinai. — Tiesiog kuo labiau visuomenė suvoks, kad policija rūpinasi žmonėmis, tuo geriau mudu su tavim atliksim savo pareigas.

Kapitonas jai pritarė, tad žiniasklaida plačiai nušvietė jos išvykimą iš JAV Rytų ir atvykimą į Vakarus.

Peidžė Berdelon neapsakomai nudžiugo, sužinojusi apie Sintijos planus.

— Būtinai turi apsistoti pas mane, — netverdama nekantrumu sakė ji telefonu. — Nuo tada, kai mudu su Bifiu nebegyvename kartu, slampinėju po šį didelį butą, lyg čia būtų visai ne mano namai. Atvažiuok, Sintija — paūšime kaip reikiant, aš tau pažadu.

Sintija mielai sutiko, tad iš Los Andželo tarptautinio oro uosto nuvažiavo tiesiai pas Peidžę.

Paskaitų Policijos valdybai ciklas — dvi savaitės po šešias valandas kasdien — prasidėjo kitą dieną po Sintijos atvykimo. Jos auditoriją, susirinkusią dideliame Los Andželo policijos valdybos pasitarimų kambaryje, sudarė aštuoniasdešimt atrinktų pareigūnų iš aštuoniolikos valdybos poskyrių; jie buvo įvairių laipsnių ir tautybių, apie du trečdaliai — uniformuoti, kiti civiliniais drabužiais. Tuo metu miesto Policijos valdyba bandė suskaidyti daugelį metų despotiškai iš viršaus valdomas bendras pajėgas į kelis atskiruose rajonuose veikiančius padalinius, kurie palaikytų draugiškus santykius su vietos gyventojais. Tuo pat metu valdyba tikėjosi pamiršti skausmingą erą, kurios ryškiausi įvykiai buvo didžiulės riaušės Los Andžele, kilusios 1991 metais, kai buvo išteisinti pareigūnai, sumušę juodaodį Rodnį Kingą — tada policijai vadovavo susikompromitavęs karingasis viršininkas Derilas Geitsas, bei skandalas, susijęs su O. Dž. Simpsonu. Tuo tarpu panašios permainos Majamyje, prasidėjusios gerokai anksčiau ir ganėtinai sėkmingai vykdomos, buvo giriamos visoje šalyje kaip pavyzdys, kuriuo verta sekti.

Pradėdama paskaitą Sintija pasakė savo klausytojams:

— Policija privalo elgtis kaip medikai, šiais laikais daugiausia dėmesio skiriantys profilaktikai. Štai kodėl ryšiai su visuomene tapo tokie svarbūs. Iš pažiūros mūsų darbas paprastas: mes turime mokyti žmones atsargumo priemonių, kad sumažėtų tikimybė tapti nusikaltimų aukomis; tuo pat metu privalome neleisti savo piliečiams, ypač vaikams, leistis įtraukiamiems į nusikaltimus. Mes ne visuomet taip darėme, todėl mūsų kritikai teigia, esą smarkiai didėjantis kalinių skaičius byloja veikiau apie mūsų nesugebėjimą negu apie sėkmingą darbą.

Klausytojai ėmė bruzdėti, kai kurie net nepatenkinti niurnėti po tokių jos žodžių.

— Atėjau čia ne tam, kad jus raminčiau, — glaustai tarė Sintija, — o tam, kad priversčiau susimąstyti.

Ji pati mąstė, ir ne vien apie paskaitą: ...Kaip pabodo tas laukimas... gulėti naktimis nesumerkiant akių, įsivaizduojant, kaip tas vyras įeina į namą Įlankos kyšulyje... randa jos tėvus...

Nustūmusi tas mintis į šalį, papasakojo apie Majamio policijos ryšių su visuomene programas, pradedant NSŽ (Nusikaltimų senyviems žmonėms) padaliniu ir baigiant Gaujų padaliniu, padedančiu vaikams neįsitraukti į gaujų veiklą; papasakojo apie piliečių „Stabdyk nusikalstamumą“ grupes; apie Dingusiųjų asmenų paieškos ir nepilnamečių nusikalstamumo komandą, turinčią bene daugiausia darbo; apie Nusikaltimų prevencijos grupę ir gerą dešimtį kitų.

— Nors ryšiai su visuomene šiuo metu yra „karščiausia“ policijos darbo sritis, — pridūrė Sintija, — mes taip pat aiškiname, kad tiems, kurie nesiliauja plėšę, žaginę, padeginėję ar žudę žmones, nereikėtų nusiraminti: mes vis dar atskleidžiame nusikaltimus, tik dabar mūsų tyrimų įranga pažangesnė ir bausmės griežtesnės.

Klausytojai ėmė juoktis ir pritariamai linksėti.

Nors iš pradžių auditorija buvo nusiteikusi skeptiškai, Sintijai baigus kalbą visi garsiai plojo, paskui pateikė begalę klausimų — tiek daug, kad pirmoji jos paskaita užtruko pusvalandžiu ilgiau, negu buvo planuota.

Kai klausytojai ėmė skirstytis, vienas iš vyresniųjų pareigūnų, stambaus sudėjimo kapitonas raukšlių išvagotu veidu ir žilstelėjusiais plaukais, priėjo prie Sintijos.

— Jūs — ryžtinga moteris, — tarė jis gargždžių balsu. — Aš pats esu senosios gvardijos atstovas, netrukus mane nurašys. Nesakau, kad sutinku su viskuo, ką sakėte, bet paklausysiu jūsų patarimo ir parėjęs namo viską permąstysiu.

Sintija nusišypsojo; jos majoro laipsnis prilygo Los Andželo policijos valdybos kapitonui.

— Ačiū — daugiau nė negalėčiau prašyti.

Vinslovas Makgauenas, aukštas, lieknas maždaug Sintijos metų vyras, priėjęs tarė:

— Sveikinu — paskaita pavyko.

Palaukęs, kol juodu liks vieni, dvejodamas pridūrė:

— Klausyk, Sintija, tai ne mano reikalas, bet nuo tada, kai čia atvykai, atrodai šiek tiek išsiblaškiusi. Viskas gerai? Gal sudariau prastą paskaitų programą?

Sintija apstulbo: ligi tol buvo įsitikinusi, kad jai pavyksta nuslėpti savo mintis. Makgauenas aiškiai buvo įžvalgus vyras.

— Programa gera, — patikino jinai. — Neturiu jokių priekaištų.

Sintija nusprendė turėsianti būti atsargesnė.

Sintijos susirūpinimą tuo, kas netrukus turėjo įvykti už penkių tūkstančių kilometrų, apmalšino Peidžės organizuotų pramogų sūkurys. Kai pirmą rytą buvo drauge, Sintija važiavo su buvusia bendramoksle jos juodu saabu. Jos važiavo į Peidžės darbą — į vieną iš „Universal Pictures“ filmavimo paviljonų, kur buvo statomas detektyvinis filmas. Jos važiavo 1-405 greitkeliu; kadangi buvo nuleidusios automobilio stogą, vėjas taršė joms plaukus.

— Visai kaip „Telmoje ir Luizoje“, — nusijuokė Peidžė. Ji buvo aukšta ir liekna, pečius siekiančiais šviesiais plaukais ir mėlynų akių. Save ji apibūdindavo kaip „tipišką Los Andželo merginą“.

— Kokio filmo ištraukas matysime? — paklausė Sintija.

— „Tamsiojo teisingumo“. Puikus siužetas! Septynmetę mergaitę vieną vakarą nužudo gatvelėje prie policijos nuovados. Bylą tiriantis detektyvas — geras faras, protingas šeimos vyras. Tačiau kuo daugiau nusikaltimo smulkmenų atskleidžiama, tuo labiau ryškėja, kad žmogžudys jis.

— Mergaitę nužudė detektyvas?

— Toks scenarijus. Tam vyrukui sunki šizofrenija, todėl jis net nežino, kad tai padarė.

— Nekrėsk juokų, — nusijuokė Sintija.

— Ne, tikrai. Čia nuostabūs dalykai. Mes bendradarbiaujam su psichiatru, kad nepersistengtume vaizduodami visas tas keistenybes.

— O kaip viskas baigiasi?

— Tiesą sakant, nežinau. Scenaristams buvo liepta pakeisti pabaigą, kai tam vaidmeniui nusisamdėme Maksą Kormiką. Jo agentas pareiškė, girdi, Kormiko karjera žlugs, jei suvaidins mažo vaiko žudiką. Ko gero, nusikaltėliu padarysim to detektyvo partnerį.

— Partnerį? Žiūrovai nuo pat pradžių jį ir įtars.

— Taip manai? — Peidžė atrodė susirūpinusi.

— Žinoma. Kodėl mergaitės nenužudžius detektyvo žmonai?

— Žmonai? Gerai sakai, — Peidžė susijaudinusi paėmė automobilio telefoną ir suspaudė mygtukus. — Klausyk, Maiklai, aš važiuoju su sena savo drauge, Majamio fare. Ji mano, kad žudikė turėtų būti Sjuzana, — Peidžė kurį laiką klausėsi nieko nesakydama, paskui paprašė luktelėti ir atsigręžusi į draugę paklausė: — Sintija, kodėl mergaitę turi nužudyti detektyvo žmona?

— Gal ji myli kitą, — gūžtelėjo pečiais Sintija, — ir nori sužlugdyti savo vyrą. Taigi užuot nužudžiusi mergaitę pati, suranda žmogų, kuris tai padarytų taip, jog atrodytų, kad žudikas — jos vyrelis. Vargšelį įkiša į kalėjimą iki gyvos galvos ar užtroškina dujų kameroje.

— Ar girdėjai, Maiklai?.. Gerai pagalvok.

Peidžė padėjo ragelį ir šyptelėjo.

— Dabar galiu vedžiotis tave į geriausius miesto restoranus studijos sąskaita.

— Už ką?

— Tapai filmo konsultante.

Peidžė nuvažiavo į „Universal Pictures“ teritorijos galą ir sustojo priešais vieną iš didelių baltų filmavimo paviljonų. Į urvų raizgalynę panašiame viduje dūgzte dūzgė — buvo pats karštymetis. Sintija apstulbusi dairėsi aplink. Atrodė, tarsi kas būtų įmetęs į pastato vidurį tikrą detektyvų biurą, paskui apsupęs prožektoriais, pastoliais, kameromis ir pulku žmonių.

Prisiglaudusi Peidžei prie peties ji sukuždėjo:

— Ar aš pamatysiu Maksą Kormiką?

— Eime.

Peidžė nusivedė ją prie kėdžių; ant vienos atsisėdęs kito epizodo filmavimo laukė garsusis aktorius. Jis buvo aukštas, pasitikintis savimi kokių keturiasdešimties metų vyras vos žilstelėjusiais plaukais ir šviesiai rudomis akimis.

— Labas rytas, Maksai, — pasisveikino Peidžė. — Susipažink su majore Sintija Ernst. Ji iš Majamio policijos valdybos.

— Tarp mūsų filmo veikėjų yra Majamio farė? — sumišęs paklausė jis.

— Ne, ne, — nusišypsojo Sintija. — Aš ne aktorė.

— Atsiprašau. Tiesiog... Matot, jūs panašesnė į aktorę negu į farę.

— Sprendžiant iš to, ką esu girdėjusi, būdama aktorė uždirbčiau daugiau.

Įžymybė kiek nesmagiai pasijutusi pritariamai linktelėjo.

— Taigi. Kvaila, ar ne?

— Gal ir ne. Dar mokykloje bandžiau vaidinti, bet man pasirodė sunku. Aš taip stengdavausi įsijausti į vaidmenį, kad jis niekad neatrodydavo tikroviškai.

Maksas Kormikas paėmė ją už rankos ir nusivedė prie stalo su valgiais.

— Majore, aktorius negali galvoti apie vaidybą — jokiu būdu. Jeigu galvoja, tai iš karto matyti. Aktorius tegali galvoti, kaip likti savim — naujuoju aš, kuriuo jis ką tik tapo pasaulyje, kuris dabar virto jo pasauliu. Naujajame pasaulyje šeima, darbas — žodžiu, viskas — yra nauja.

Sintija linktelėjo tarsi parodydama, kad klausosi daugiau iš mandagumo. Iš tikrųjų ji įsidėmėjo kiekvieną jo žodį.

Praėjo šešios dienos. Išaušo rugpjūčio 18-oji.

Peidžės buto durų skambutis sučirškė be dešimt minučių septynios ryto. Po kelių sekundžių suzvimbė dar kartą.

Sintija, kuri nebemiegojo, tik dar gulėjo lovoje, išgirdo pirmąjį skambutį, paskui po antrojo duslų pasipiktinusios Peidžės balsą: „Po velnių... kas galėtų šitokioj ankštybėj...“ ir atsidarančių gretimo miegamojo durų girgždesį. Peidžei nespėjus prieiti prie laukujų durų, skambutis sučirškė trečią kartą.

— Gerai, gerai — ateinu! — suirzusi šūktelėjo Peidžė.

Sintija jau juto, kad širdis ima plakti tankiau, bet ramiai atsigulė aukštielninka — kas bus, tas bus.

Peidžė pažiūrėjo pro akutę ir pamatė anapus durų policijos uniformą. Atrakinusi dvi spynas, atkabinusi grandinėlę atidarė duris.

— Aš esu Vinslovas Makgauenas, ponia, — ramiu, mandagiu balsu tarė jis. — Šiuo metu dirbu su majore Ernst. Kaip suprantu, ji apsistojusi pas jus.

— Taip. Kas nors atsitiko?

— Atsiprašau, kad trukdau tokį ankstyvą metą, bet man reikia ją pamatyti.

— Užeikite, sere.

— Sintija, tu jau prabudai? — šūktelėjo Peidžė. — Pas tave atėjo svečias.

Sintija neskubėdama apsivilko chalatą ir atėjo į prieškambarį. Žvaliai šypsodama pasisveikino su Makgauenu:

— Sveikas, Vinslovai. Ko toks ankstyvas?

Užuot atsakęs, jis paklausė Peidžės:

— Ar mudu su Sintija kur nors galėtume ramiai šnektelėti?

— Žinoma, — Peidžė parodė sau už nugaros. — Užeikit į mano darbo kambarėlį. Kai baigsit, šūktelėkit man — išvirsiu kavos.

Kai juodu su Makgauenu atsisėdo, Sintija tarė:

— Atrodai rimtas, Vinslovai. Kas nors negerai? — klausė nerūpestingai, bet tuo metu įtemptai mąstė, mintyse kartodama Makso Kormiko žodžius, pasakytus kino studijoje: Negali galvoti apie vaidybą — jokiu būdu. Jeigu galvoji, tai iš karto matyti...

— Taip, — atsakydamas į jos klausimą tarė Makgauenas. — Turiu tau blogą naujieną, labai blogą. Sintija, privalai pasirengti.

— Aš pasirengusi. Sakyk! — jos balse buvo justi nerimas. Paskui, tarsi staiga būtų šovusi kažkokia mintis, pridūrė: — Mano tėvai?

Makgauenas iš lėto linktelėjo.

— Tavo tėvai... Blogiausia, kas galėjo atsitikti...

— Ne! Jie... — Sintija nuščiuvo, apsimesdama bijanti baigti sakinį.

— Taip, brangioji. Nemalonu, kad turiu tau tai pasakyti... Deja, abu jie negyvi.

Sintija užsidengė veidą delnais ir ėmė klykti, paskui suriko:

— Peidže! Peidže!

— Peidže, mano mama ir tėtis... — ėmė spiegti Sintija, kai į kambarį įlėkė draugė ir ją apsikabino.

— Ar... ar įvyko nelaimingas atsitikimas? — atsigręžusi į Makgaueną paklausė Sintija.

— Ne, tai buvo ne nelaimingas atsitikimas, — papurtęs galvą atsakė Makgauenas ir pridūrė: — Sintija, nereikia skubėti aiškintis, kas įvyko — žmogus ne viską gali ištverti. Kol kas sužinojai pakankamai.

Peidžė, rankomis tvirtai apsivijusi Sintiją, pritariamai linktelėjo.

— Brangute — raminkis, maldauju tavęs. Neskubėk viską sužinoti.

Praėjo dar penkiolika minučių, kol Sintija — nauja moteris naujame scenarijuje — išklausė negausias smulkmenas, kol kas žinomas apie jos tėvų nužudymą.

Nuo tada ji tarsi stebėjo viską iš šalies. Vinslovas Makgauenas ir Peidžė manė, kad Sintija ištikta šoko — šį įsitikinimą ji dar labiau patvirtino paklusnia priblokšto žmogaus elgsena. Makgauenas, prie kurio prisidėjo dar du uniformuoti pareigūnai, kurie ėmė skambinėti telefonu, ramiai jai tarė:

— Organizuojame tavo kelionę namo. Atšaukiau likusias tavo paskaitas. Tau užsakytas bilietas tiesioginiam reisui į Majamį šią popietę. Į oro uostą tave nuveš valdybos mašina.

— Skrisiu su tavim, Sintija, — įsiterpė Peidžė. — Nė į galvą neateitų leisti tau keliauti vienai. Einu sukrausiu tavo daiktus, gerai?

Sintija paklusniai linktelėjo ir suniurnėjo „Ačiū“, nusprendusi, kad kelionėje palydovė pravers — aišku, ji nenorėtų, kad Peidžė liktų ilgai Majamyje.

Išsitiesusi kaip ilga ant kanapos, prie kurios ją veste atvedė, Sintija užsimerkė ir stengėsi nekreipti dėmesio į bruzdančius aplink žmones.

Pagaliau, mąstė ji, tėvai negyvi; po ilgų laukimo metų tikslas, kurio vykdymą ji taip kruopščiai suplanavo, pasiektas. Tai kodėl ji nejunta to dvasios pokylio, kurio tikėjosi, vien kažkokį keistą vangumą? Gal todėl, svarstė ji, kad niekas, išskyrus juodu su Patriku Džensenu, niekada nesužinos tiesos — žmogžudystės priežasties ir kaip sumaniai jinai ją suplanavo.

Vis dėlto ji nė akimirkos nesigailėjo savo sprendimo. Tokia baigtis buvo būtina — tik šitaip galėjo atitaisyti jai padarytą skriaudą. Tai buvo deramas atpildas už šlykštų, niekingą Gustavo ir Eleonoros Ernstų elgesį su ja vaikystėje, dėl kurio Sintija tapo tokiu žmogumi, kokiu dabar buvo. Pati Sintija prisipažino, kad to žmogaus kartais ji nemėgsta.

Bet štai kur esminis klausimas: ar ji būtų tapusi kitokia, ar ji galėjo tapti kitokia, jei ne iškrypėliško tėvo gašlumo ir veidmainiško motinos neveiklumo sukelti pagieža ir neapykanta... tie nežaboti jausmai, kurie nė akimirkos jos neapleido? Žinoma!.. Jokių abejonių! Ji tikrai būtų tapusi kitokia — gal ne tokia stipri, gal... geraširdiškesnė — ką gali žinoti? Šiaip ar taip, tas klausimas nebeturėjo reikšmės — jis pavėluotas puse gyvenimo! Forma, suteikusi pavidalą Sintijai, sudaužyta jau seniai. Ji — tokia, kokia yra dabar, ir nebepasikeis — nebegali pasikeisti...

Ji vis dar gulėjo užsimerkusi, kai į jos apmąstymus prasiskverbė tylus Peidžės balsas:

— Sintija, viskuo pasirūpinta. Po kelių valandų mudvi išvažiuojam į oro uostą. Gal tau reikėtų gultis į lovą ir numigti?

Sintija su dėkingumu jos paklausė. Vėliau kelionė į rytus Peidžės dėka praėjo be jokių nesklandumų.

Prieš lėktuvui atskrendant į Majamį, Sintija niekam nematant įtrynė į akis druskos. Šios gudrybės išmoko prieš daugelį metų per vaidinimus mokykloje, apie kuriuos pasakojo Maksui Kormikui; nuo druskos akys parausdavo ir imdavo ašaroti. Per ateinančias dienas Sintija tikrų ašarų neliejo — padėdavo druska ir nuolat paraudusios akys.

Nors šitaip apsimetinėjo sielvartaujanti, vos tik atskridusi Sintija aiškiai visiems parodė, kad jėgos bei savitvarda jai grįžo, ir pabandė sužinoti viską, kas žinoma apie tėvų nužudymą. Tai buvo paprasta, nes eidama aukštas pareigas policijoje iškart galėjo patekti į visus valdybos padalinius.

Antrą dieną po grįžimo Sintija užvažiavo į prabangius tėvų namus Įlankos kyšulio rajone, dabar aptvertus geltona policijos juosta. Pirmo aukšto svetainėje ji pasikalbėjo su seržantu Brumasteriu, vadovaujančiu ŽS tyrimui.

— Majore, norėčiau pasakyti, kaip mums visiems sunku... — ją pamatęs pradėjo šis, bet Sintija sustabdė jį rankos mostu.

— Henkai, esu jums dėkinga, bet jeigu per daug apie tai išgirsiu, ypač iš tokio seno bičiulio kaip tu, galiu palūžti. Būk geras — suprask mane.

— Taip, suprantu, — atsakė Brumasteris, — ir prižadu, kad padarysim viską, ką galim, kad sučiuptume tą niekšą, kuris... — jis nutilo, nes ir jam ašaros užspaudė gerklę.

— Noriu išgirsti viską, ką jūs žinot, — tarė jam Sintija. — Kaip suprantu iš to, ką jau išgirdau, manot, kad mano tėvai tapo kažkokio žudiko maniako aukomis?

Brumasteris linktelėjo galva.

— Iš tiesų šitaip atrodo, braižas panašus, bet esama nedidelių skirtumų.

Tas šmikis Patrikas! — pamanė ji.

— Tačiau pirmiausia norėjau paklausti, ar girdėjot apie pasitarimą Žmogžudysčių skyriuje prieš dvi dienas — prieš pat jūsų tėvų mirtį — kai Malkolmas Einslis susiejo ankstesnes keturias dvigubas žmogžudystes su Biblija ir Apreiškimu Jonui?

Ji papurtė galvą, jusdama kylantį nerimą.

— Kai ėmėme nagrinėti tas keturias bylas, — toliau aiškino Brumasteris, — išdėstę visas smulkmenas pamatėme, kad visose nusikaltimų vietose buvo palikta tai, ką galima pavadinti simboliais. Malkolmas suprato jų reikšmę, nes nuo tų laikų, kai buvo kunigu, nutuokia apie tuos dalykus.

Sintija atrodė sumišusi.

— Vis mini keturias dvigubas žmogžudystes. Pamaniau, kad anksčiau tebuvo dvi pažiūrėti vieno braižo?

— Šitaip buvo nužudyta dar viena pora — Urbinos Pušų terasoje, vos trys dienos prieš jūsų tėvų mirtį. Be to, paaiškėjo, kad būta dar vienos žmogžudystės, apie kurią mes nebuvome girdėję, — Brumasteris papasakojo, kaip per ŽS pasitarimą Rubė Bou paaiškino apie pražiopsotą pranešimą iš Klyrvoterio apie ten nužudytus Helą ir Meibelę Larsenus. — Tie žmonės Klyrvoteryje buvo nužudyti maždaug per vidurį tarp Frostų ir Henenfeldų.

Sintijos galvoje suskambo pavojaus varpai. Per tą trumpą laiką, kai buvo išvykusi, akivaizdžiai įvyko daug permainų — nenumatytų permainų. Mintys susijaukė. Aišku tik viena: reikia skubiai sužinoti viską, kas per tą laiką įvyko.

— Sakei, kad mano tėvai buvo nužudyti kiek kitaip. Ką turėjai galvoje?

— Visų pirma nusikaltėlis — kad ir kas jis buvo — paliko prie aukų triušį. Malkolmas sako, kad jis nesiderina su žudiko braižu, bet aš nelabai norėčiau sutikti.

Sintija laukė.

— Visose kitose nusikaltimų vietose viskas atitiko Apokalipsę ir teoriją, kad žudikas — kažkoks religinis maniakas. Tačiau, pasak Malkolmo, triušis, kitaip negu visi kiti simboliai, negali turėti jokio konkretaus atitikmens Šventajame Rašte. Bet, kaip jau sakiau, nesu tuo įsitikinęs.

Sumanymas palikti triušį, niūriai svarstė Sintija, kilojai pačiai. Tuo metu niekas — net iš ŽS — neturėjo nė menkiausio supratimo, ką reiškia visi tie ankstesni simboliai; taip buvo jai išvykstant į Los Andželą.

— Dar vienas ryškus neatitikimas yra intervalas, — tęsė Brumasteris. — Tarp visų tų ankstesnių dvigubų žmogžudysčių praėjo maždaug du mėnesiai — nė karto ne mažiau kaip du. Tačiau tarp Urbinų ir Ernstų... atleiskit, jūsų tėvų... praėjo viso labo trys dienos, — seržantas gūžtelėjo pečiais. — Aišku, tai gali nieko nereikšti. Žudikai maniakai nesivadovauja logika.

Taip, pamanė Sintija, bet net žudikai maniakai turi planuoti, o vos trys dienos tarp vienos dvigubos žmogžudystės ir kitos — neįtikėtinai mažas laiko tarpas... Po velnių! Kaip nepasisekė ir kaip netikusiai apskaičiuotas laikas! Kruopštūs jos skaičiavimai nuėjo perniek dėl tos Klyrvoterio bylos, apie kurią ji nebuvo girdėjusi. Ji prisiminė, ką Houmstede jai sakė Patrikas: Sintija, man regis, mes pernelyg gudraujam.

— Ta ketvirtoji žmogžudystė. Kokia buvo aukų pavardė? — paklausė ji Brumasterio.

— Urbinos.

— Ar tas nusikaltimas sulaukė daug dėmesio?

— Kaip paprastai. Rašė pirmuose laikraščių puslapiuose, daug rodė per televiziją, — dabar smalsu pasidarė Brumasteriui. — Kodėl klausiat?

— Los Andžele nieko apie jį negirdėjau. Gal todėl, kad buvau labai užsiėmusi.

Sintija suprato, kad jos atsakymas neįtikinantis ir nusprendė turinti būti atsargi bendraudama su itin įžvalgiais ŽS detektyvais. Tačiau iš Brumasterio atsakymo ji spėjo Patriką veikiausiai žinojus apie Urbinų nužudymą — taigi jis turėjo kaip nors nukelti nuosprendžio Ernstams vykdymą vėlesniam laikui. Matyt, Patrikas neturėjo kaip susisiekti su kolumbiečiu, ir burtai buvo mesti...

— Kitkas visiškai sutapo su žudiko maniako braižu, — pertraukė jos mintis Brumasteris. Jis kalbėjo pagarbiai, tarsi atsiprašinėdamas už ką tik užduotą klausimą. — Visi jūsų tėvo pinigai buvo paimti, o motinos brangenybės neliestos — įdėmiai tai patikrinau. Ir dar kai kas, nors nenorėčiau to minėti...

— Klok, — paragino Sintija. — Regis, nujaučiu, ką dabar išgirsiu.

— Žaizdos buvo labai panašios kaip anų ankstesnių aukų... jūs įsitikinusi, kad norit tai išgirsti?

— Kada nors vis tiek turėsiu sužinoti — tai kodėl gi ne dabar?

— Žaizdos buvo šiurpios. Medicinos ekspertė sako, kad vėl darbuotasi Bovio peiliu. O aukos... — Brumasteris vėl padvejojo. — Jos buvo užkimštomis burnomis ir surištos veidu viena į kitą.

Sintija nusigręžė ir perbraukė nosine akis. Audekle dar buvo likę keli grūdeliai druskos nuo paskutinio karto; pasitrynė jais akis ir tik tada kostelėjusi nuo peršulio atsisuko.

— Dar vienas panašumas su kitomis žmogžudystėmis buvo tas, — pridūrė seržantas, — kad buvo garsiai įjungtas radijas.

— Prisimenu, — linktelėjo galvą Sintija. — Pirmųjų dviejų nusikaltimų vietose, rodos, grojo roką?

— Taip, — pasižiūrėjęs į bloknotą patvirtino Brumasteris. — Šį kartą buvo įjungta stotis VTMI, grojanti klasiką ir populiarią muziką. Liokajus sakė, kad tai buvo mėgstama jūsų motinos stotis.

— Aišku, — atsakė Sintija ir mintyse nusikeikė. Nors buvo davusi tikslius nurodymus Patrikui, jo žudikas kolumbietis įjungė radiją, bet nenusuko jo prie „Karštosios“ stoties. Gal Patrikas užmiršo jam pasakyti — šiaip ar taip, šaukštai po pietų. Brumasteris lyg ir neteikė tam skirtumui didelės reikšmės, bet kiti ŽS detektyvai kruopščiai viską tirdami gali atkreipti į jį dėmesį — Sintija žinojo, kaip sistema veikia.

Po šimts velnių! Staiga visai netikėtai ji pajuto, kaip iš baimės kūnu perbėga šiurpuliai.