IV DALIS

PRAEITIS

1

Sintija Ernst prisiminė tą akimirką, kai nusprendė, kad vieną dieną nužudys savo tėvus. Tada jai buvo dvylika; prieš dvi savaites ji pagimdė savo tėvo vaiką.

Paprastai apsirengusi pusamžė moteriškė iš anksto nepranešusi atėjo į ištaigingus jų šeimos namus prabangiame Įlankos kyšulio rajone prie Biskeino įlankos. Išsitraukusi vaikų globos tarnybos darbuotojos pažymėjimą, ji paprašė liokajaus pakviesti ponią Ernst.

Išgirdusi nepažįstamą balsą, Sintija patyliukais nutipeno į pirmo aukšto koridorių. Kai motina nusivedė viešnią į svetainę ir uždarė duris, Sintija taip pat tyliai jas mažumėlę pravėrė, kad viską matytų ir girdėtų.

— Ponia Ernst, aš čia atėjau oficialiu reikalu — pasikalbėti apie jūsų dukters kūdikį, — tarė moteris. Ji dairėsi aplink, ir visa aplinka aiškiai darė jai didelį įspūdį. — Turiu pasakyti, kad tokie dalykai dažniausiai atsitinka neturtingose šeimose, kai gimdytojai apleidžia savo vaikus. Akivaizdu, kad čia ne toks atvejis.

— Užtikrinu jus: savo dukros mes neapleidome. Toli gražu, — Eleonora Ernst kalbėjo tyliai, gerai apgalvodama žodžius. — Mudu su vyru nepaprastai rūpinomės dukrele nuo pat jos gimimo. Mes be galo ją mylime. Kalbant apie tai, kas atsitiko, mus drasko širdgėla ir mes sau priekaištaujam, kad tiesiog apgailėtinai nesugebėjom atlikti savo kaip gimdytojų pareigos.

— Ko gero, būtų neprošal pasikalbėti apie šiek tiek ankstesnius laikus. Pavyzdžiui, kaip jūsų duktė... — viešnia metė akį į bloknotą. — Jūsų duktė Sintija... kokiomis aplinkybėmis ji pastojo? Ir ką galit pasakyti apie kūdikio tėvą? Ką apie jį žinote? Man ypač rūpi jo amžius.

Sintija prisikišo dar arčiau durų, nenorėdama praleisti nė žodžio.

— Po teisybei, mes ničnieko nežinom apie kūdikio tėvą, o Sintija nieku gyvu mums nesako, — Eleonoros balsas veikiau panėšėjo į šnabždėsį. Perbraukusi akis nosinaite, aiškino toliau: — Deja, nors mūsų duktė visai dar maža, jau turėjo daugybę vaikinų. Nemalonu sakyti, bet ji tiesiog gėdingai pasileidusi. Mudu su vyru jau kuris laikas dėl jos nerimaujam.

— Tokiu atveju, ponia Ernst, — moters balse pasigirdo piktokos gaidelės, — ar nebūtų buvę logiška kreiptis pagalbos į specialistus? Judu su vyru esate apsišvietę žmonės ir tikriausiai žinote, kur galima gauti tokios pagalbos.

— Dabar, kai žinau, kas atsitiko, manau, kad tikriausiai reikėjo taip padaryti. Bet faktas tas, kad mes to nepadarėm, — atsakė Eleonora ir kandžiai pridūrė: — Bepigu kalbėti, kai šaukštai jau po pietų.

— Ar ketinate kreiptis į specialistus dabar? Ir parodyti jiems dukrą?

— Ko gero, mudu su Gustavu apie tai pagalvosim. Ligi šiol visą dėmesį skyrėm pasirengimui, kurio teko griebtis, — Eleonora nutilo, paskui paklausė: — Ar aš tikrai privalau atsakinėti į visus šiuos klausimus? Mudu su vyru tikėjomės, kad viskas liks paslaptyje.

Viešnia kažką užsirašinėjo bloknote.

— Vaiko gerovė svarbiau už paslapties išsaugojimą, ponia Ernst. Bet jeigu jūs abejojate, ar mūsų tarnyba turi teisę tirti šį reikalą, galit paklausti savo advokato.

— To nereikės, — iškart ėmė ją raminti Eleonora. — Patikėkit manim: mudu su vyru, Sintija taip pat, daug ko pasimokėm iš to, kas atsitiko. Tam tikra prasme mes visi tapom vienas kitam artimesni. Mes ne kartą ilgai kalbėjomės su Sintija, ir ji davė žodį, kad nuo šiol pasitaisys.

— Man turbūt reikėtų pasikalbėti su jūsų dukra.

— Aš labiau linkusi, kad to nedarytumėt. Netgi maldauju jūsų to nedaryti. Toks žingsnis sugriautų visą mūsų pasiektą pažangą.

— Jūs tuo įsitikinusi?

— Tikrai taip.

Dabar, jau suaugusi, Sintija kartais klausė savęs, kodėl tą akimirką neįėjo į svetainę ir neišklojo tiesos. Ji suvokė, kad tokiu poelgiu būtų užtraukusi gėdą tėvams, ir jiems būtų tekę atsakinėti į nemalonius klausimus, bet galų galėja tikriausiai nebūtų patikėję. Ji skaitė apie plačiai nuskambėjusias vaikų tvirkinimo bylas, kuriose teisėjai patikėjo suaugusiaisiais, neigusiais tokius kaltinimus, bet ne vaikais. Apkaltinti suaugusieji galėjo nusisamdyti honorarų ištroškusius advokatus, kurie sumaniai sugriaudavo vaikų teiginius, o šie, net jeigu ir suprasdavo, kas darosi, tokios priemonės negalėjo griebtis.

Šiaip ar taip, Sintija, galbūt instinktyvaus įžvalgumo sulaikyta, į kambarį neįėjo, tad užtektinai prisiklausiusi nuėjo, ir dviejų moterų balsai pamažu ėmė tilti jai už nugaros.

Po dešimties minučių motina su vaikų globos tarnybos darbuotoja išėjo iš svetainės; Eleonora palydėjo viešnią iki laukujų durų ir išleidusi jas uždarė. Kai atsigręžė, Sintija stovėjo priešais.

— Sintija! — net išbalusi šūktelėjo motina. — Dieve brangus! Ar seniai tu čia?

Sintija netardama nė žodžio pervėrė ją rūsčiu, kaltinamu žvilgsniu. Daug kuo, ypač trumpai nukirptais rusvais plaukais su kirpčiukais ant kaktos ir strazdanotu veidu, ji vis dar atrodė kaip dvylikametė, bet iš sodriai žalių, ryžto kupinų akių panėšėjo į subrendusią moterį.

Eleonora Ernst nervingai gniaužė rankas, akys lakstė į šalis. Ji buvo elegantiškai apsirengusi, apsiavusi aukštakulnius batelius, pasidariusi prašmatnią šukuoseną.

— Sintija, — tarė ji, — aš reikalauju, kad pasakytum man, ar seniai čia esi. Klauseisi?

Mergaitė tylėjo toliau.

— Liaukis taip į mane žiūrėjusi! — Eleonora ėmė artintis prie dukters, o ta atsitraukė atatupsta.

Motina užsidengė veidą delnais ir ėmė tyliai raudoti.

— Tu viską girdėjai, ar ne? Balandėle, aš neturėjau kitos išeities — tu juk supranti. Žinai, kad aš tave myliu. Būk gera — apkabink mamytę. Tu juk žinai, kad aš niekad tavęs neužgaučiau... Leisk man prie tavęs prisiglausti.

Sintija kurį laiką žiūrėjo į ją kuo abejingiausiu veidu, paskui iš lėto nusigręžė ir nuėjo.

Melagingi, veidmainiški žodžiai, kuriuos girdėjo tariant motiną, amžinai įsirėžė jos atmintyje. Ji jau nekentė tėvo už tai, kad kūniškai ją niekino nuo pirmųjų akimirkų, kurias prisiminė. Tam tikra prasme motiną niekino dar labiau. Nors buvo vos dvylikos, Sintija suprato, jog motina galėjo ir netgi turėjo šauktis pagalbos iš šalies, ir už tai, kad to nepadarė, nieku gyvu negalėjo dovanoti.

Tačiau Sintija, jau tada — gudri ir įžvalgi, užgniaužė įniršį dėl ateities. Norint įvykdyti visus puoselėjamus planus, jai reikėjo tėvų, ypač jų ryšių ir pinigų. Todėl ji įprato žmonėse apsimetinėti su jais mandagi ar net retkarčiais rodydavo švelnumą. Likusi su jais viena, beveik nesikalbėdavo.

Sintija žinojo, kad tėvas taikosi su jos apgaule ir yra dėkingas jai už įspūdį, kurį susidarydavo aplinkiniai. Motina elgdavosi taip, tarsi jų santykiai būtų kuo gražiausi.

O jeigu kuris nors iš gimdytojų netenkindavo jos norų, ji sukryžiuodavo rankas ant krūtinės ir įsmeigdavo šaltą žvilgsnį tarsi sakydama: Žinau, ką man padarėt, jūs irgi žinot, tad ar nebus geriau, jei niekas daugiau nesužinos? Apsispręskit!

Šis neišsakytas grasinimas, bandymas sužadinti gėdos, kaltės ir baimės jausmus visuomet pasiteisindavo. Po kelių įtemptų, nesmagių akimirkų Gustavas Ernstas neatlaikydavo rūstaus dukters žvilgsnio ir suniurnėdavo: „Galva neišneša, ką su tavim daryti“.

Eleonora kaip visuomet tik bejėgiškai gūžtelėdavo pečiais.

Nesutarimas tarp abiejų pusių kilo už poros metų, kai reikėjo spręsti, ką daryti su Sintijos mokslais.

Majamyje ji lankė pradžios ir vidurinę mokyklą; abiejose gaudavo puikius pažymius. Kai jai suėjo keturiolika, Gustavas su Eleonora nusprendė leisti jai labai gerai vertinamą privačią Rensomo-Evergleidsų gimnaziją Koralų rajone. Tačiau Sintija turėjo kitų sumanymų. Paskutinę akimirką, kai su Rensomo-Evergleidsų gimnazija buvo beveik susitarta, ji pranešė lankysianti Pušų gūbrio internatinę mokyklą Fort Loderdeilyje, už keturiasdešimties kilometrų į šiaurę nuo Majamio. Ji pati parašė prašymą priimti į mokyklą ir, kai jį patenkino, sutiko ją lankyti.

Gustavas priešinosi kaip įmanydamas.

— Tu tyčia nepaisei mūsų norų, — tą dieną vakarieniaujant papriekaištavo jis. — Jei mes būtume išsirinkę Pušų gūbrio mokyklą, būtum užsigeidusi į Rensomo-Evergleidsų gimnaziją.

Eleonora nė nebandė kištis — ji žinojo, kad Sintija gaus, ko nori.

Taip ir atsitiko, kai dukra ir šįsyk griebėsi įprastos taktikos. Sėdėdama prie vakarienės stalo, ji neprisilietė prie valgio — tik ryžtingai spoksojo į tėvą, akimis žaibuodama nesutramdomą galią, kol tas galų gale padėjo šakutę ir bambtelėjo:

— Dėl Dievo meilės — elkis, kaip išmanai.

Sintija linktelėjo galvą, pakilo nuo stalo ir nuėjo į savo kambarį.

Po ketverių metų, kai Sintija ruošėsi stoti į koledžą, viskas pasikartojo. Dabar jai buvo aštuoniolika; gudrumu ir grožiu ji prilygo visiškai subrendusiai moteriai. Sintija žinojo motiną neapsakomai trokštant, kad ji lankytų Smito koledžą Masačūsetso valstijos Northemptono mieste, prestižišką Eleonoros alma mater, ir ketverius metus leido motinai suprasti, jog taip ir bus.

Sintijos galimybės įstoti buvo didžiulės: ji puikiais pažymiais baigė Pušų gūbrį ir net buvo priimta į nacionalinę pirmūnų draugiją. Be to, Eleonora rėmė Smito koledžą didelėmis pinigų sumomis; nors tai lyg ir neturėjo daryti įtakos priėmimo komisijos sprendimui, tikriausiai buvo kitaip.

Laiškas, pranešantis, kad Sintija priimta, atėjo į Ernstų namus. Jį atplėšusi Eleonora iškart paskambino Sintijai į gimnaziją pranešti naujienos.

— Taip, aš tikėjausi, kad mane priims, — šaltai atsakė dukra.

— Brangute, negaliu apsakyti, kokia aš sujaudinta. Norėčiau šį įvykį atšvęsti. Gal pavakarieniaukime drauge šeštadienį? Ar tu laisva?

— Būtų visai neblogai.

Tuo metu Sintija jau mėgavosi tuo, kad viskas klostosi tarsi simetriškai. Kitą šeštadienio vakarą, kai tėvai susėdo ilgo ąžuolinio valgomojo stalo galuose, ji ne šiaip sau įsitaisė per vidurį. Stalas buvo dengtas geriausiu vengrišku šeimos porcelianu ir angliško lino staltiesėmis. Degė žvakės. Sintija net apsirengė prašmatnų kostiumėlį, skirtą oficialioms progoms. Ji matė, kad tėvai švytėte švyti iš laimės.

Įpylęs vyno, tėvas pakėlė taurę ir tarė:

— Išgerkime už dar vieną Smito koledžo absolventų kartą!

— Puiku! — pritarė Eleonora. — Ak, Sintija, aš tavim labai didžiuojuosi. Kai baigsi Smito koledžą, visi tavęs lauks išskėstomis rankomis.

Sukiodama tarp pirštų vyno taurę, Sintija atsakė:

— Gal taip ir būtų, motin, jeigu aš važiuočiau mokytis į Smito koledžą, — su pašaipėle ji žiūrėjo, kaip džiaugsmas pranyksta iš motinos veido. Panašioje padėtyje jie buvo atsidūrę jau daugybę kartų, tad Sintija iš anksto iki menkiausių smulkmenų galėjo nuspėti, kaip viskas klostysis toliau.

— Ką nori pasakyti? — paklausė tėvas.

— Padaviau prašymą priimti į Floridos valstybinį universitetą Talahasyje, — žvaliai atsakė Sintija. — Praėjusią savaitę mane priėmė, ir aš pranešiau atvažiuojanti, — ji pakėlė vyno taurę. — Kaip žiūrit į tokį tostą: už Talahasį!

Pasibaisėjusi Eleonora neteko žado. Jos vyro kaktą staiga išmušė prakaito lašai.

— Tu nevažiuosi vietoj Smito į tą apgailėtiną valstybinį universitetą. Aš draudžiu!

Kitame stalo gale sėdinti Eleonora atsistojo.

— Ar bent nutuoki, kokia privilegija būti priimtam į Smitą? Vien už mokslą ten reikia mokėti dvidešimt tūkstančių dolerių per metus. Taigi suprask, kokios klasės tas...

— Talahasyje mokslas tekainuoja tris tūkstančius per metus, — pertarė ją Sintija. — Pagalvokit, kiek pinigų sutaupysit, — ji žiūrėjo į tėvus ramutėliu žvilgsniu.

— Manai, kad mums tai svarbu... O varge! — Eleonora užsidengė veidą delnais.

— Šįsyk ne išdegs, panele! — trenkęs kumščiu į stalą užriko Gustavas.

Sintija dabar taip pat atsistojo, žaibuodama akimis čia į vieną gimdytoją, čia į kitą. Neištarti žodžiai kurtinte kurtino.

Gustavas bandė atremti jos žvilgsnį, bet, kaip jau ne kartą anksčiau, nusuko akis į šalį ir atsiduso. Galop gūžtelėjo pečiais, pripažindamas pralaimėjimą, ir išėjo iš kambario. Netrukus Eleonora nusekė jam iš paskos.

Sintija baigė vakarienę.

Po trejų metų Sintija, per tą laiką priimta į geriausiai besimokančių studentų draugiją, išlaikiusi keturių kursų egzaminus, su pagyrimu baigė Floridos valstybinį universitetą.

Gimnazijoje ir universitete Sintija draugavo su daugeliu vaikinų; jos nuostabai, pamatė, kad seksas, nepaisant skaudžių vaikystės prisiminimų, teikia jai didžiulį malonumą. Tačiau, jos įsitikinimu, sekso esmė buvo galia. Ji niekada, nieku gyvu nebebus tik nuolanki partnerė. Kad ir kaip ar su kuo bendraudama lytiškai, ji stengdavosi dominuoti. Dar labiau ją nustebino tai, kad vyrams labai patikdavo jos valdingumas lovoje — daugelis tik dar labiau įsiaudrindavo. Vienas partneris, futbolo komandos saugas, po aistringų glamonių nakties jai pasakė:

— Dievuliau, tu baisiai seksuali, Sintija, bet ir žiauri.

Nepaisant visų santykių su kitos lyties atstovais, Sintija nė karto neįsimylėjo — niekad neleido sau to padaryti. Ji tiesiog nebuvo pasirengusi atsisakyti šitiek nepriklausomybės.

Gerokai vėliau panašaus žaidimo ji griebėsi su Malkolmu Einsliu. Kaip ir daugeliui jo pirmtakų, Einsliui be galo patiko, jo paties žodžiais, jos „meninė gimnastika lovoje“, ir jis nelikdavo abejingas. Tačiau Sintijai taip ir nepavyko užvaldyti Malkolmo ar priversti besąlygiškai paklusti, kaip priversdavo kitus, nes jis turėjo vidinės tvirtybės, kurios ji nepajėgė įveikti. Kol klostėsi jų romanas, ji mėgino suardyti Malkolmo santuoką — grynai iš piktavališkumo, artimo galios giminaičio. Ji nė nemanė už jo tekėti — tiesą sakant, kaip ir už nieko kito. Sintijai atrodė, kad susituokdamas žmogus tik leidžiasi valdomas kito — o ji davė sau žodį, kad niekada taip nebebus.

Visiška Malkolmo priešingybė buvo rašytojas Patrikas Džensenas, kurį Sintija pamynė po padu, vos tik juodu susipažino. Iš pradžių jų santykių pagrindą sudarė seksas, bet vėliau jie tapo sudėtingesni. Su tais dviem vyrais susitikinėti Sintija pradėjo beveik vienu metu ir stengėsi, kad nė vienas nesužinotų apie kitą — kad tiedu traukiniai, kaip ji tai vaizdavosi, važiuotų lygiagrečiais bėgiais.

Tuo metu, kai užsimezgė romanas su Sintija, Patrikas išgyveno sunkius laikus, daugiausia dėl iširusios santuokos. Jo žmona Naomė su juo išsiskyrė ir po aršių vaidų prisiteisė gražią sumelę. Pasak draugų, per septynerius bendro gyvenimo metus Patrikas labai dažnai siautėdavo — tris kartus dėl fizinio smurto Naomei net teko kreiptis į policiją. Visus tris pareiškimus ji atsiėmė, nes vyras prižadėjo pasitaisyti. Tačiau taip ir nepasitaisė. Net po skyrybų Patrikas viešai pavyduliaudavo Naomei, kai pamatydavo su kitu vyru; kartą jį teko tramdyti jėga.

Patrikui Sintija Ernst buvo visokeriopas išsigelbėjimas. Jis pripažino, kad jinai gerokai stipresnė už jį, ir noriai tapo paklusniu tarnu, kuriam vis labiau reikėjo jos nurodymų. Tuo tarpu Sintija neabejojo radusi žmogų, kurį galės valdyti ir panaudoti asmeniniams tolimos ateities planams įgyvendinti.

Tuo ji dar labiau įsitikino, kai vieną naktį Patrikas pasirodė jos Gulėdama lovoje ji išgirdo kažką atkakliai beldžiant į laukujės duris. Pro akutę pamatė Patriką; jis dairėsi į šalis ir rankomis nevalingai šiaušė plaukus.

Kai pravėrė duris, jis puolė į vidų šaukdamas:

— Dieve brangus, Sintija, aš padariau kažką baisaus! Man reikia sprukti iš čia. Ar galiu paimti tavo mašiną? — prišokęs prie lango jis pažiūrėjo į vieną gatvės pusę, paskui į kitą. — Turiu nešti iš čia kudašių... kur nors pabėgti! Sintija, man reikia tavo pagalbos, — jis maldaujamai pažvelgė į ją, vis dar neištraukdamas pirštų iš plaukų.

— O Dieve — nuo tavęs prakaitas net varva. Privalai nusiraminti, — įsakmiai tarė jinai. — Sėskis. Aš atnešiu tau škotiško.

Sintija atsisėdo ant kanapos šalia jo, padavė stiklą viskio ir ėmė masažuoti jam kaklą. Patrikas prašneko; atrodė, kad jis nurimo, bet staiga ėmė šaukti:

— Sintija, aš nužudžiau Naomę! Nušoviau ją! — ašaros užgniaužė jam kvapą.

Sintija pasislinko toliau nuo jo. Jos, kaip policijos pareigūnės, juo labiau — ŽS detektyvės, — pareiga buvo aiški. Ji privalo suimti Patriką, išvardyti jo teises ir liepti uždaryti į areštinę. Ji ėmė greitai mąstyti, pasvėrė visas galimybes bei naudą, kurią gali iš to pešti, ir, užuot taip padariusi, nuėjo į miegamąjį, iš spintelės prie lovos paėmė diktofoną, įdėjo juostelę ir grįždama į svetainę nuspaudė įrašymo mygtuką. Patrikas raudojo, susiėmęs galvą rankomis. Sintija paslėpė diktofoną už vazono su gėle ant stalelio priešais jį.

— Patrikai, jei nori, kad tau padėčiau, — tarė, — turi man papasakoti viską, kaip buvo.

Jis pakėlė akis, linktelėjo ir pradėjo vis dar lūžinėjančiu balsu:

— Aš to neplanavau, neketinau to daryti... bet aš niekad negalėjau pakelti minties, kad Naomė su kitu... Kai pamačiau juos drauge, ją su tuo šlykštyne, pyktis mane apakino... Turėjau pistoletą. Nieko negalvodamas išsitraukiau ir ėmiau šaudyti... Staiga viskas baigėsi... Tada pamačiau, ką padariau. Dieve, aš juos abu nužudžiau!

— Nužudei du žmones?! — pasibaisėjo Sintija. — Kas tas antras?

— Kilbernas Holmsas, — nusiminęs atsakė jis. — Jis susitikinėjo su Naome, būdavo šalia visą laiką — žmonės man pasakojo.

— Kvaily tu prakeiktas!

Pirmą kartą Sintija pajuto stingdančią baimę. Nužudyti du žmonės, ir įtariamasis neabejotinai bus Patrikas. Šitaip elgdamasi — tiksliau sakant, jeigu ir toliau taip elgsis — ji gali netekti karjeros ir laisvės.

— Ar kas nors tave matė? — paklausė jinai. — Ar buvo kokių liudytojų?

— Nė vieno, — papurtė galvą Patrikas. — Aš tuo neabejoju. Buvo vėlus metas, tamsu. Net šūvių garsas nepatraukė niekieno dėmesio.

— Ar ką nors palikai toje vietoje — bent menkiausią daiktelį?

— Nieko nepalikau — esu tuo įsitikinęs.

— Ar nueidamas ką nors girdėjai? Kokius nors balsus, pagalbos šauksmą?

— Ne.

— Kur ginklas?

— Štai, — jis ištraukė iš kišenės 38-ojo kalibro smitą ir vesoną.

Sintija bandė mintyse pasverti kuo rizikuoja ir kokią galią valdyti Patriką gali įgyti. Ji puikiai žinojo savo pareigą; kita vertus, suprato galinti paversti Patriką naudingu įrankiu.

Ji apsisprendė ir nuėjusi į virtuvėlę grįžo su plastiko maišeliais ir virtuvinėmis replėmis. Neliesdama pistoleto, ant kurio turėjo būti likę Patriko pirštų atspaudų, įkišo jį į maišelį ir užrišo.

— Nusivilk juos — jie sutepti krauju, — paliepė rodydama į trumparankovius marškinius. — Ir nusiauk tuos sportbačius.

Ir toliau neliesdama nieko, tik plastiko maišelius, sudėjo marškinėlius ir sportbačius į kitus maišelius.

— O dabar duok man raktus nuo savo namų ir nusirenk kitus drabužius.

Patrikas sudvejojo.

— Daryk viską, ką tau sakau! — užriko Sintija. — Kur tu juos nužudei?

— Priešais Naomės namus, — purtydamas galvą ir dūsaudamas atsakė jis.

Nusisukusi, kad užstotų vazoną su gėle, Sintija išjungė diktofoną. Žinojo, kad jis vis tiek nepastebės — pernelyg apdujęs.

Patrikas per tą laiką nusimetė drabužius ir liko nuogas. Jis nervingai atsistojo — susikūprinęs, nudelbęs akis į grindis. Sintija dar kartą nuėjo į virtuvėlę, grįžo nešina dideliu rudu maišu ir sugrūdo į jį drabužius.

— Važiuoju į tavo namus, — tarė ji. — Šituos apdarus kur nors išmesiu, atvešiu tau kitus. Kol manęs nebus, palįsk po labai karštu dušu ir su nagų šepetėliu nusitrink visą kūną, ypač rūpestingai ranką, kuria laikei pistoletą. Iš kur jį gavai?

— Pirkau prieš du mėnesius, — atsakė jis ir niūriai pridūrė: — Mano pavardė įrašyta registre.

— Jeigu ginklo neras, o jokių kitų įkalčių nebus, tau niekas negresia. Sakyk, kad pametei pistoletą praėjus savaitei, kai nusipirkai. Įsidėmėk tai ir visą laiką tvirtink tą patį.

— Gerai, — suniurnėjo Patrikas.

Sintijai išėjus, jis palindo po dušu.

Aplinkiniais keliais važiuodama į Patriko namus, Sintija išmetė jo drabužius į kelias šiukšlių dėžes ir konteinerį. Nuvažiavusi greitai sukrovė jam kitus apdarus.

Namo grįžo pusę šešių ryto. Pravėrusi buto duris pamatė Patriką sėdintį ant kanapos; jis buvo palinkęs virš stalo su vamzdeliu susuktu dolerio banknotu šnervėje.

— Kaip drįsti daryti tai čia?! — suspigo ji.

Jis staigiai kilstelėjo galvą, ir Sintija pamatė ant stalo keturias dar nespėtas įtraukti kokaino juosteles.

Patrikas nusišluostė nosį ir šnarpštelėjo.

— Baisaus čia daikto, Sintija. Aš tik pamaniau, kad jis padės man ištverti tai, kas atsitiko.

— Nuleisk jį į unitazą, jei turi daugiau — taip pat. Tučtuojau!

Patrikas norėjo prieštarauti, bet apsigalvojo ir pasuko vonios link bambėdamas:

— Aš juk ne narkomanas.

Sintija tylomis pripažino, kad tai tiesa. Kaip ir kiti jos pažįstami, Patrikas vartodavo narkotikus priešokiais. Ji pati niekad neragaudavo nei narkotikų, nei nieko kito, kas galėtų kliudyti jai valdyti aplinkinius.

Patrikas grįžo iš vonios piktindamasis, kad du šimtai dolerių nuėjo šuniui ant uodegos. Nekreipdama į jį dėmesio, Sintija ėmė lipdyti ant maišelių su kruvinais marškinėliais, sportbačiais ir pistoletu etiketes ir užrašinėti, kas juose yra, stengdamasi, kad Patrikas matytų, ką ji daro. Paskui viską sukrovė į kartoninę dėžę, ketindama diktofono juostelę įdėti vėliau.

— Kam visa tai darai? — paklausė Patrikas. Jis negalėjo nustygti, todėl vaikštinėjo pirmyn atgal.

— Kad viskas būtų tvarkinga, — Sintija žinojo, kad jos atsakymas nevykęs, bet tai neturėjo reikšmės. Apkvaišęs nuo kokaino Patrikas buvo susijaudinęs ir nedėmesingas. Kaip ji ir tikėjosi, nuleido jos žodžius negirdomis ir ėmė pasakoti, girdi, jis taip pat tvarkingai užsirašinėjąs tai, ko jam gali prireikti būsimosioms knygoms.

Vėliau, paslėpusi dėžę su pražūtingais įrodymais, ji atsakys į Patriko klausimą konkrečiau — ir tai jam nelabai patiks.

Kitą vakarą būdama viena namie Sintija perklausė juostelę. Įrašas buvo geros kokybės. Ji atsinešė namo kitą magnetofoną, dar vieną juostelę ir ėmėsi darbo.

Pirmiausia juostelėje, kurioje Patrikas pasakojo, kaip nužudė du žmones, Sintija padarė tai, ką įrašų technikai vadina Niksonu Vudsu Votergeitu — paleidusi suktis juostelę, išjungusi mikrofoną ir nuspaudusi įrašymo mygtuką ištrynė ankstesnį įrašą. Paskui perklausė Patriko prisipažinimą, užsirašė, kada katras jų kalbėjo, ir pasiėmusi chronometrą ištrynė visus savo balso pėdsakus. Juostelėje, kaip ir lemtingajame Votergeito įraše, liko ilgos pauzės, bet tai neturėjo reikšmės: Patrikas kalbėjo aiškiai. Jis pats nėrėsi kilpą ant kaklo — tai jis supras, kai Sintija duos jam perklausyti įrašą. Tam tikslui ji padarė kupiūruoto įrašo kopiją, o originalą padėjo į kartoninę dėžę šalia kitų įkalčių. Paskui rūpestingai užklijavo dėžę mėlyna lipnia juosta su savo inicialais ir nuvežė į tėvų namus Įlankos kyšulio rajone. Viršutiniame jų aukšte Sintija turėjo savo kambarį, kuriame kartais pagyvendavo ir kuriame laikė kai kuriuos asmeninius daiktus. Atrakinusi kambarį, dėžę paslėpė už kitų ant viršutinės spintos lentynos. Ji ketino dėžę atplėšti, nuimti etiketes su savo ranka darytais užrašais, paskui apsimovusi pirštines pakeisti plastikinius maišelius su savo pirštų atspaudais naujais, švariais. Tačiau laikas ėjo, atsirado kitokių svarbių reikalų, ir ji to nebepadarė.

Iš pat pradžių Sintija nesiruošė kam nors rodyti, kas yra dėžėje — ji tik norėjo, kad Patrikas pamatytų, kaip ji sukrauna ir surašo tuos daiktus, nes tuomet jis nebegalės ištrūkti iš jos nagų. Ji manė kada nors sudėsianti tuos daiktinius įrodymus į metalinį seifą ir išmesianti į Atlantą už daugelio mylių nuo kranto.

Vos tik buvo aptikti Naomės Džensen ir Kilberno Holmso lavonai, Patrikas Džensenas tapo pagrindiniu Majamio ŽS įtariamuoju ir buvo ilgai tardomas. Sintija lengviau atsiduso, kai tyrusieji bylą pritrūko įkalčių, kad galėtų jį suimti ir pateikti kaltinimus.

Taip, Džensenas turėjo progą nužudyti tuos du žmones ir neturėjo alibi, bet jokių jo kaltės įrodymų nebuvo rasta. Be to, Sintija įspėjo Patriką per tardymą kuo mažiau kalbėti ir neklausiamam nesakyti nieko.

— Atmink: tau nereikia įrodinėti savo nekaltumo, — aiškino ji. — Farai turi įrodyti, kad tu kaltas.

Identifikavimo komanda nusikaltimo vietoje rado du menkučius daiktinius įrodymus, bet nė vienas nebuvo neginčijamas. Prie lavonų rasta nosinė buvo tokia pat kaip kitos jo namuose, bet įrodyti, kad nosinė Dženseno, nepavyko. Be to, popieriaus skiautelė, kurią rankoje gniaužė Kilbernas Holmsas, buvo atplėšta nuo to paties popieriaus lapo, kaip ir kita, rasta tarp Dženseno šiukšlių. Ji taip pat nieko neįrodė. Ekspertai nustatė, kad kulkos abiejuose lavonuose — 38-ojo kalibro, o iš ginklų registro buvo matyti, kad Džensenas prieš du mėnesius pirko tokio kalibro smitą ir vesoną. Tačiau jis tvirtino pametęs ginklą praėjus savaitei po įsigijimo; kadangi darant kratą jo namuose pistoletas nebuvo rastas, be žmogžudystės įrankio buvo neįmanoma priremti jį prie sienos.

Sintija dar nudžiugo, kad tiriant bylą nedalyvavo Einslio komanda: nusikaltimas buvo patikėtas seržantui Pablui Grynui, o vyriausiuoju tyrėju buvo paskirtas detektyvas Čarlis Terstonas. Kadangi niekam nebuvo paslaptis, kad Sintija bendravo su Džensenu, Terstonas beveik susigėdęs jos paklausė:

— Ar žinai apie tą vyruką ką nors, kas galėtų mums padėti?

— Ne, nežinau, — visai maloniai atsakė ji.

— Ar tiki, kad Džensenas galėjo nužudyti tuos du žmones?

— Nemalonu tai sakyti, Čarli, — atsakė Sintija, — bet aš tikrai tuo tikiu.

— Aš taip pat, — linktelėjo galvą Terstonas.

Tuo viskas ir baigėsi. Nei seržantui Grynui, nei detektyvui Terstonui, nei kam kitam iš ŽS aiškiai nė į galvą neatėjo, kad detektyve Sintija Ernst, kadaise pažinojusi žmogų, dabar laikomą žmogžudystės bylos įtariamuoju, gali būti bent kiek susijusi su šiuo nusikaltimu.

Šitaip atsitiko todėl, kad Sintija tarp bendradarbių, viršininkų ir daugelio kitų pažįstamų apsimesdavo maloni ir draugiška. Tik nusikaltėliai, su kuriais ji turėjo reikalų, pažinojo ją kaip šaltą ir negailestingą.

Patrikas Džensenas tokią Sintiją pamatė kitą kartą su ja susitikęs, kai ji keletą mėnesių sąmoningai jo vengė.