3

Tų metų pavasarį ir vasarą Pietų Floridos gyventojai leipo nuo itin didelių karščių ir drėgmės, mat kasdien siaučiančios audros ir liūtys prisotino orą garų. Pačiame Majamyje neregėtai išaugus elektros vartojimui, tinkluose nuolat įvykdavo avarijos, tad turintieji oro kondicionierius vaikščiojo aplipę gličiu prakaitu visai taip pat kaip ir jų neturintieji. Karščių sukeltas irzlumas ir nerūpestingumas pagilino dar vieną — nusikalstamumo — problemą. Neregėtai pagausėjo gaujų peštynių, nusikaltimų iš pavydo, susijaudinimo ar afekto bei šeimyninio smurto atvejų. Net šiaip taikūs žmonės prarasdavo kantrybę ir užsiliepsnodavo kaip degtukai. Gatvėse ir automobilių aikštelėse dėl menkučių nesutarimų visiškai nepažįstami žmonės imdavo talžyti kits kitą kumščiais. Rimčiau susivaidijus pyktis peraugdavo į įniršį, o kartais tapdavo žmogžudystės priežastimi.

Visą vieno ŽS kabineto sieną dengė įstiklinta balta lenta, detektyvų praminta Mirštančių iš nekantrumo mus pamatyti sąrašu. Tvarkingai subraižytuose stačiakampiuose joje buvo surašytos pavardės visų tais ir praėjusiais metais įvykdytų žmogžudysčių aukų su pagrindiniais tyrimo duomenimis. Lentoje buvo išvardyti visi galimi įtariamieji. Suimtieji buvo užrašyti raudonomis raidėmis. Praėjusių metų liepos vidury lentoje buvo užfiksuota septyniasdešimt žmogžudysčių, iš jų dvidešimt penkios dar buvo likusios neišaiškintos. Tų metų liepos vidury jau buvo užregistruotos devyniasdešimt šešios žmogžudystės; neišaiškintų dalis — septyniasdešimt penkios — nieko negalėjo tenkinti. Taigi vis daugiau paprasčiausių apiplėšimų, automobilių vagysčių ir kasdienių atvirų vagysčių gatvėse vis dažniau baigdavosi žmogžudystėmis. Susidarė įspūdis, kad nusikaltėliai visur šaudė ar kitaip užmušinėdavo savo aukas be jokios dingsties.

Kadangi visuomenė didžiai sunerimo dėl šios statistikos, majoras Manolas Janesas, Plėšimų skyrių ir ŽS apimančio Nusikaltimų asmeniui padalinio viršininkas, kelis kartus išsikvietė į savo kabinetą ŽS viršininką Leo Njuboldą. Per paskutinį jų susitikimą majoras Janesas, stambaus sudėjimo vyras tankiais plaukais ir rikiuotės mokymo seržanto balsu, negaišo laiko, kai sekretorė atidariusi duris įleido į jo kabinetą Njuboldą.

— Leitenante, ką, po velnių, tu ir tavo žmonės veikiate? Tiksliau sakant, kodėl jūs nieko neveikiat?

Šiaip majoras būtų kreipęsis į Njuboldą vardu ir būtų paprašęs atsisėsti, bet šįsyk nepadarė nei vieno, nei kito — tik pakėlė akis nuo rašomojo stalo ir jomis žaibavo. Njuboldas, įtardamas, kad Janesas pats gavo pylos nuo aukštesnių viršininkų, ir žinodamas, kad dabar turės atsiimti visi — iki pat žemiausiojo pavaldinio, neskubėjo atsakyti.

Majoro kabinetas buvo tame pačiame aukšte kaip ir ŽS; didelis jo langas išėjo į Majamio centrą, dabar užlietą skaisčios saulės. Majoro stalas buvo iš pilko metalo, su balto plastiko viršum, ant kurio kariška tvarka buvo sudėliotos šūsnys aplankų ir pieštukai. Priešais stovėjo pasitarimų stalas su aštuoniomis kėdėmis. Kaip ir dauguma policijos kabinetų, šis darė asketišką įspūdį, šiek tiek sušvelnintą tik Janeso anūkų nuotraukų, stovinčių ant stalelio šone.

— Jūs žinot susidariusią padėtį, majore, — atsakė Njuboldas. — Mes užversti darbais. Visi detektyvai dirba po šešiolika valandų per dieną ar daugiau — tikrina kiekvieną smulkmeną, kurią sužinom. Tie vyrai baigia nuo koto nusivaryti.

Janesas suirzęs mostelėjo ranka.

— Rupūs miltai — ką čia tauški?! Sėskis.

Njuboldui atsisėdus, majoras pareiškė:

— Viršvalandžiai ir nuovargis mūsų darbe — įprastas dalykas, ir tu tai žinai. Taigi nesvarbu, kiek daug pluša tavo vyrai — spausk juos dar labiau. Ir atmink: išvargę žmonės dažnai ką nors pražiopso, tad mūsų pareiga pasirūpinti, kad taip neatsitiktų. Taigi sakau tau, Njuboldai: tuojau pat labai gerai, labai įdėmiai patikrink kiekvieną bylą. Įsitikink, kad neliko nepadaryta nieko, kas turėjo būti padaryta. Peržiūrėk visas smulkmenas ir ypač atidžiai ieškok sąsajų tarp bylų. Jei vėliau sužinosiu, kad buvo pražiopsota kažkas svarbaus, prižadu: pasigailėsi man guodęsis, kad tavo vyrai išvargę. Sugalvok tu man — išvargę!

Njuboldas mintyse atsiduso, bet nieko neatsakė.

— Čia viskas, leitenante, — baigė pokalbį Janesas.

— Klausau, sere, — Njuboldas atsistojo, įspūdingai pasisuko ir išėjo pro duris nusprendęs imtis to, ką ragino Manolas Janesas.

Praėjus mažiau negu mėnesiui po šio pokalbio, Leo Njuboldo žodžiais tariant, „velniai griebtų, užgriuvo dangus“.

Įvykių virtinė prasidėjo rugpjūčio 14 dieną 11.12 ryto, kai Majamyje buvo 37°C, o santykinė oro drėgmė — 85 procentai. Detektyvas seržantas Pablas Grynas vadovavo budinčiai komandai. Tą dieną į ŽS paskambino uniformuotas patrulis Frankelis ir pranešė, kad Pušų terasos mikrorajone esančiame Biskeino bulvare netoli 69-osios gatvės tikriausiai įvyko žmogžudystė.

Aukomis tapo iš Lotynų Amerikos kilusi Urbinų pora, Lazaras ir Luiza, abu persiritę per šešiasdešimt. Kaimynas, pabeldęs į duris ir nesulaukęs atsakymo, pažiūrėjo pro langą. Pamatęs du surištus žmones, išlaužė duris ir po kelių sekundžių Urbinų telefonu surinko 911.

Negyvus sutuoktinius jis rado keturių kambarių buto svetainėje. Abi aukos buvo mušamos, jų kūnai suraižyti peiliu ir žiauriai sumaitoti. Ant grindų telkšojo kraujo klanai.

Seržantas Grynas, Majamio policijos veteranas, ištarnavęs dvidešimt metų, aukštas, liesas vyras trumpais ūsiukais, paliepė Frankeliui nieko neprileisti prie nusikaltimo vietos ir iškart ėmė dairytis po skyrių, ką galėtų pasiųsti. Atsistojęs ir apsidairęs po patalpą pamatė, kad prie kitų stalų nesėdi nė vienas detektyvas. Kambarys buvo didelis: jame išsiteko šešios eilės greta sustatytų nedidelių raštininkų stalų, perskirtų pusantro metro aukščio stiklinėmis pertvaromis. Ant kiekvieno stalelio stovėjo kelių linijų telefonas, keletas kaupinų padėklų su bylomis, o ant kai kurių dar ir kompiuteris. Kiekvienas detektyvas turėjo atskirą stalelį ir dažnas bandė suteikti jam bent šiokio tokio savitumo artimųjų nuotraukomis, piešiniais ar karikatūromis.

Be Gryno, visame dideliame kambaryje buvo tik dvi sekretorės, vos spėjančios atsakinėti į telefono skambučius. Kaip ir kasdien, skambino piliečiai, žiniasklaidos atstovai, aukų giminaičiai pasiteirauti apie artimųjų žūtį, politikai, kuriems rūpėjo, kodėl staiga pagausėjo smurtinių mirčių, ir daugybė kitų; vieni kalbėjo protingai, kiti nelabai.

Grynas žinojo, kad visi detektyvai išėję vykdyti užduočių ir kad didžiąją dalį vasaros ŽS atrodys taip kaip šiandien. Jo paties keturių žmonių komanda tyrė aštuonias žmogžudystes, panašus krūvis teko ir kitoms. Grynas nusprendė, kad į Pušų terasą turės važiuoti pats — vienas ir nieko nelaukęs. Jis metė akį į popierius, sukrautus ant stalo — įvairias ataskaitas ir pranešimus apie nusikaltimus, kuriuos peržiūrėti ragino leitenantas Njuboldas. Nors vėlavo atlikti šį darbą jau dvi savaites, suprato, kad ir vėl teks jį atidėti. Jis užsimetė švarką, patikrino, ar užtaisytas po pažastimi kabantis revolveris, ir pasuko prie lifto. Iš savo neženklinto automobilio jis per raciją susisieks su kuria iš savo komandų ir paprašys, kad kas nors prie jo prisidėtų, bet žinodamas, kaip įtemptai visi dirba, abejojo, ar tai atsitiks greitai. Na, o prie tų įkyrių, niekad nesibaigiančių popierių, niūriai svarstė Grynas, teks grįžti vakare ir pasistūmėti dar šiek tiek į priekį.

Po kokių penkiolikos minučių detektyvas seržantas Grynas privažiavo prie 18-ojo Pušų terasos namo. Policija buvo aptvėrusi jo prieigas geltona juosta su užrašu: POLICIJOS UŽKARDA. PERŽENGTI DRAUDŽIAMA Grynas prisiartino prie uniformuoto pareigūno, stovinčio tarp įėjimo į namą ir negausaus žioplių pulkelio.

— Pareigūnas Frankelis? Aš seržantas Grynas. Kas įvyko?

— Mudu su porininku atvykom čia pirmi, seržante, — pranešė Frankelis. — Nieko nelietėm.

Jis mostelėjo ranka į stambaus sudėjimo barzdočių, stovintį kiek atokiau.

— Čia ponas Ksavieras, kaimynas, paskambinęs 911.

Vyriškis priėjo prie jų.

— Pamatęs pro langą tuos lavonus paprasčiausiai išlaužiau duris. Gal nereikėjo to daryti.

— Nieko baisaus. Kas nors galėjo būti gyvas.

— Urbinos tikrai buvo negyvi. Gerai jų nepažinojau, bet niekad nepamiršiu...

— Ponas Ksavieras padarė du dalykus, — pertraukė jį Frankelis, — paskambino gelbėjimo tarnyboms buto telefonu ir išjungė radiją.

— Jis grojo taip garsiai, — paaiškino Ksavieras, — kad nieko negirdėjau, ką man sako telefonu.

— Ar nieko daugiau nedarėt radijo imtuvui — nenusukot nustatytos stoties? Gal dar ką nors lietėt?

— Ne, sere, — Ksavieras atrodė be galo nusiminęs. — Manot, kad sugadinau pirštų atspaudus?

Visi tariasi esą kriminalistikos ekspertai, pamanė Grynas.

— Kol kas nežinom, bet būtume dėkingi, jei leistumėt paimti jūsų pirštų atspaudus, kad galėtume atskirti juos nuo kitų. Kortelė su atspaudais bus jums grąžinta.

Grynas paliepė Frankeliui:

— Palaikykit su ponu Ksavieru ryšį. Mums šiandien jo dar reikės.

Įėjęs į Urbinų butą, seržantas Grynas iškart suprato matąs ne paprastą žmogžudystę, o dar vieną epizodą iš šiurpios virtinės nusikaltimų, neabejotinai padarytų siautėjančio maniako. Kaip ir dauguma ŽS komandų vyresniųjų, Grynas sekdavo kitų padalinių bylas, tad žinojo, kaip Karališkajame kolonijos viešbutyje sausį buvo nužudyti Homeras ir Blanša Frostai. Jis taip pat žinojo apie Henenfeldų bylą — labai panašią į Frostų žmogžudystę, įvykdytą Fort Loderdeilyje kiek mažiau negu prieš tris mėnesius. Dabar jis neabejojo matąs trečią žvėriškumu labai panašią žmogžudystę.

Nieko nelaukęs Grynas nusikabino nuo diržo nešiojamąją raciją ir ėmė skambinti. Pirmiausia jis pamėgino iškviesti Identifikavimo skyriaus komandą — tokioje byloje, kai maniakas bet kurią akimirką galėjo įvykdyti dar vieną žmogžudystę, gaišti neturėjai teisės nė sekundės. Visus menkiausius įrodymus reikėjo greitai surinkti ir nedelsiant ištirti bei įvertinti. Tačiau dispečerė pranešė Grynui, kad visos identifikavimo komandos dirba kitose bylose, tad mažų mažiausiai valandą niekas pas jį neatvažiuos. Pablas Grynas niršo, žinodamas, kad kai kurių įrodymų būklė per tą laiką gali pablogėti. Vis dėlto aprėkęs dispečerę jis nieko nelaimėtų, tad prikando liežuvį.

Kai paskambino iškviesti medicinos eksperto apžiūrėti aukų, buvo toli gražu ne toks kantrus. Jam atsakė, kad visi medicinos ekspertai užsiėmę — kurį nors atsiųsią, „kai tik galėsią“.

— Manęs tai netenkina, — tvardydamasis, kad nepradėtų šaukti, atsakė jis, nors žinojo negalįs nieko pakeisti. Kitas skambutis irgi buvo ne ką sėkmingesnis: visi valstijos prokurorai užsiėmę. Vienas, šiuo metu esantis teisme, gali atvykti maždaug po valandos.

Detektyvų padėtis gerokai pasikeitė, svarstė Grynas. Dar neseniai vos davus žinią iš žmogžudystės vietos, visi iškart skubėdavo veikti — akivaizdu, kad dabar to nėra ko tikėtis. Jis nusprendė, jog dėl visko kaltos visuomenės vertybės — kuo labiau jos menkėja, tuo labiau daugėja žmogžudysčių.

Grynui bent jau pavyko susisiekti per raciją su leitenantu Njuboldu. Atsargiai parinkdamas žodžius — juos girdėjo kiti — jis paaiškino, kaip svarbu kuo greičiau imtis veiksmų Pušų terasos žmogžudystės vietoje. Njuboldas kaipmat pažadėjo pats paskambinti, kam reikia. Grynas pasiūlė pranešti apie nusikaltimą seržantui Einsliui ir detektyvui Kvinui. Njuboldas sutiko ir pridūrė, kad mažiau kaip už pusvalandžio pats atvažiuos į žmogžudystės vietą.

Grynas vėl nukreipė dėmesį į dvi žmogžudžio aukas ir sadistiškai sumaitotus jų kūnus, vis užsirašinėdamas pastabas į bloknotą — taip darė nuo tada, kai įėjo į pastatą. Visai kaip anose dviejose bylose, apie kurias buvo girdėjęs, vyras ir moteris užkimštomis burnomis buvo pasodinti veidu vienas į kitą ir surišti. Tikriausiai vienas ir kitas negalėdamas išleisti nė garso buvo priverstas pasibaisėjęs stebėti, kaip kankinamas sutuoktinis.

Seržantas Grynas nupiešė jų kūnų padėtis ir apžiūrinėjo toliau nieko neliesdamas iki pasirodant identifikavimo komandai. Ant stalelio pastebėjo voką su poros adresu, iš kurio išimtas laiškas atverstas gulėjo šalia. Atsargiai vartydamas jį kišeniniu peiliuku, sužinojo Urbinų vardus ir juos taip pat užsirašė. Ant nedidelės komodos, stovinčios šalia lavonų, pastebėjo nešiojamąjį radijo imtuvą — neabejotinai tą, kurį išjungė Ksavieras. Pažiūrėjęs į skalę, įsidėmėjo bangą —FM 105,9 mHz. Stotį jis žinojo: „Karštoji 105“, grojanti kietąjį roką.

Vis taip pat kruopščiai jis apžiūrėjo kitus kambarius ir glostydamas ūselius apmąstė, ką matąs. Abiejose voniose visi stalčiai buvo ištraukti — tikriausiai įsibrovėlio — ir nebesukišti. Moters rankinės ir vyro piniginės buvo iškratytos ant lovos. Tarp daiktų pinigų nebuvo, bet kai kurie smulkūs papuošalai likę.

Prie kiekvieno miegamojo buvo atskira vonia ir tualetas; nors identifikavimo komanda viską įdėmiai patikrins, Grynas vis dėlto apžiūrėjo, bet nieko svarbaus nepastebėjo. Didesniame kambaryje, kur šalia vonios buvo įrengtas ir tualetas, unitazo sėdynė buvo pakelta, o unitaze telkšojo šlapimas. Grynas tuos du faktus užsirašė į bloknotą, nors žinojo, kad nei iš šlapimo, nei iš išmatų asmenybės nustatyti neįmanoma.

Grįžęs į svetainę užuodė kažką naujo — ne vien gaižų dvoką, sklindantį iš negyvėlių žaizdų. Priėjus arčiau aukų, smarvė sustiprėjo. Tada Grynas pamatė. Šalia nužudytosios rankos stovėjo bronzinis dubenėlis, pažiūrėti — su žmogaus išmatomis, plūduriuojančiomis šlapime.

Kartais atlikdamas pareigas Grynas gailėdavosi nepasirinkęs kokios kitos profesijos.

Traukdamasis jis prisiminė, kad nusikaltėliai neretai išsituština nusikaltimo vietose, paprastai — įsilaužę į pasiturinčiųjų namus, norėdami šitaip parodyti panieką nesantiems šeimininkams. Tačiau tokio vaizdo nusikaltimo vietoje neprisiminė kada nors matęs, juolab kad senukų pora ne tik buvo namie, bet dar ir šitaip šiurpiai nužudyta. Grynas, geraširdiškas, padorus šeimos vyras, tūžmingai pamanė apie įsibrovėlį: Kas tu per niekinga šiukšlė, žmogau?!

— Ką sakei, Pablai? — pasigirdo nuo laukujų durų ką tik pasirodžiusio Njuboldo balsas, ir Grynas susigriebė kalbėjęs ne mintyse. Vis dar apimtas emocijų, kurias retai patirdavo ar parodydavo, ranka mostelėjo į lavonus, paskui į dubenėlį, kurį ką tik apžiūrėjo.

Leo Njuboldas priėjęs apmetė viską akimis ir tyliai tarė:

— Nesijaudink, mes sučiupsim tą niekšą, o tada, velniai griebtų, bylą parengsim taip nepriekaištingai, kad tas šunsnukis čirkš elektros kėdėje.

Njuboldas dar prisiminė neseniai ištartus majoro Janeso žodžius: Įsitikink, kad neliko nepadaryta nieko, kas turėjo būti padaryta. Peržiūrėk visas smulkmenas ir ypač atidžiai ieškok sąsajų tarp bylų.

Ką gi — ŽS žinojo apie galimą sąsają tarp Frostų ir Henenfeldų nužudymo; matant, kokia panaši į anas dvi ši naujoji dviguba žmogžudystė, detektyvų būtinai paklaus, ar nebuvo galima pasiekti daugiau, sujungus tuos du ankstesnius tyrimus ir pažiūrėjus į juos kaip į vieno maniako siautėjimą. Gal tuomet jiems net būtų pavykę rasti įtariamąjį?

Njuboldas taip nemanė. Vis dėlto jis neabejojo, kad pasipils kritika, prie kurios prisidės ir žiniasklaida, tad beveik neabejotinai spaudimas ŽS ir visai Policijos valdybai dar padidės. Tačiau dabar svarbiausia sutelkti visą dėmesį į šią naujausią bylą, tuo pat metu peržiūrint anas dvi, nes aišku, kad ŽS susidūrė su tikrų tikriausiu žudiku maniaku.

— Ar pavyko iškviesti Einslį ir Kviną? — paklausė Grynas.

— Jau važiuoja, — linktelėjęs galvą atsakė Njuboldas. — Be to, liepiau Kvinui paskambinti Loderdeilio detektyvui, su kuriuo jis palaiko ryšius.

Po kelių minučių atvyko keturi identifikavimo komandos technikai, beveik tuoj pat po jų — medicinos ekspertė Sandra Sančes. Nežinia, su kuo susisiekė Njuboldas po primygtinio Gryno skambučio iš nusikaltimo vietos, bet jis aiškiai padarė viską, ką galėjo — ko gero, net kreipėsi į aukščiausius valdybos šulus.

Ateinančias penkias valandas buvo sparčiai dirbama. Galop Lazaro ir Luizos Urbinų kūnai buvo sukišti į lavonmaišius ir nugabenti į grafystės morgą — tą patį vakarą ten bus atlikti skrodimai. Seržantas Grynas privalės juose dalyvauti; vadinasi, popierius ant rašomojo stalo teks atidėti mažų mažiausiai dienai, o per tą laiką jų dar pagausės.

Nors didžioji dalis identifikavimo komandos surinktų duomenų bus nuodugniai ištirti vėliau, jau dabar detektyvų laukė nusivylimas.

— Beveik neabejotina, kad nusikaltėlis mūvėjo pirštinėmis, — pranešė seržantui Grynui pirštų atspaudų specialistė Silvija Volden. — Gausu dėmių, kokias palieka lateksinės chirurgo pirštinės — visai kaip matėm Karališkajame kolonijos viešbutyje. Dar manau, kad žmogžudžiui užteko proto užsimauti dvi poras — jei būtų su viena, po kurio laiko atspaudai būtų likę. Atspaudų, aišku, yra, ir mes juos patikrinsim, bet tikriausiai jie ne nusikaltėlio.

— Ačiū, — papurtęs galvą niurgztelėjo Grynas.

— Nėra už ką.

Prieš kelias valandas į Pušų terasą atvažiavę Einslis su Bernardu Kvinu pritarė Njuboldui ir Grynui, kad dabar jie medžioja vieną veikiantį žudiką maniaką.

Prieš išeidamas Einslis dar kartą apėjo nusikaltimo vietą, kol dar buvo nepatraukti aukų kūnai, ir ilgėliau stabtelėjo prie bronzinio dubens, tebestovinčio šalia negyvėlės rankos. Indas ir jo turinys kėlė kažkokią mintį, kažkokį neaiškų prisiminimą, nebaigtą vaizdinį, kurio niekaip negalėjo apibrėžti tiksliau. Einslis dar du kartus grįžo prie to daikto, vildamasis, kad miglota mintis įgaus aiškesnį pavidalą.

Ko gero, klydau, galop nusprendė — gal čia tik nuovargis, sukeltas įgrisusių tragiškų mirčių vaizdų, o gal jis nesąmoningai tik ieško siūlo galo. Gal jam tik reikia grįžti namo ir praleisti vakarą su šeima... pajuokauti visiems susėdus vakarienės... padėti Džeisonui atlikti namų darbus... pasimylėti su žmona — gal iš ryto atsakymai patys ateis į galvą.

Kaip paaiškėjo, iš ryto jokių naujų minčių nekilo. Praėjo dar keturios dienos ir, kai Einslis mažiausiai to tikėjosi, atmintis prabudo, ir jis išvydo tokį aiškų vaizdą, kad buvo pritrenktas.