2
— Papasakosiu tau viską, — tarė Džensenas tebesėdėdamas ŽS kvotos kambaryje su Stivenu Kruzu.
Kol Džensenas klojo savo istoriją, Kruzas klausėsi, nesėkmingai bandydamas paslėpti savo veide pasibaisėjimą, netikėjimą, o galop susitaikymą su tikrove. Galiausiai po ilgos, mąslios pauzės tarė:
— Patrikai, tu tikrai viso to neprasimanei — gal čia tik dar vienas romanas, kurį ketini parašyti? Gal papasakojai man jo siužetą, norėdamas pasižiūrėti, ką apie jį manau?
— Kadaise galėjau taip padaryti, — liūdnai atsakė Džensenas. — Deja, viskas iki paskutinio žodžio yra tiesa.
Džensenas pajuto palengvėjimą, kad pagaliau viskas išaiškėjo. Rodės, užteko išsipasakoti, ir našta, kurią taip ilgai tempė vienas, palengvėjo. Tačiau sveikas protas perspėjo, kad tai tik regimybė. Kiti Kruzo žodžiai tai patvirtino.
— Sakyčiau, tau labiausiai reikia ne advokato, o kunigo ar kokio kito dvasininko, kad pasimelstų už tave.
— Jeigu kada nors taip pulsiu į neviltį, galėsiu į juos kreiptis, — atšovė Džensenas. — Dabar turiu advokatą, ir iš tavęs noriu išgirsti esmę: kokia mano padėtis? Ko man siekti? Kokios mano galimybės?
— Gerai, — Kruzas pakilo nuo kėdės ir pradėjo vaikštinėti po kambarėlį; kalbėdamas vis dirsčiojo į Dženseną. — Sprendžiant iš to, ką man pasakojai, pats nužudei ar esi dalyvavęs nužudant penkis žmones: savo buvusią žmoną ir jos draugą, vyruką invalido vežimėlyje — Raišą, paskui Gustavą ir Eleonorą Ernstus — pastaroji pora buvo įtakinga, ir nemanyk, kad tai nesvarbu. Ernstų byloję tu aiškiai būsi kaltinamas žmogžudyste. Už ją ir galbūt pirmų dviejų nužudymą tau gali grėsti mirties bausmė. Kaip tau patinka tokia esmė?
Džensenas buvo kažką besakąs, bet Kruzas rankos mostu jį nutildė.
— Jei būtum nužudęs vien buvusią žmoną ir jos draugą, būčiau galėjęs teigti, kad nusikaltimą padarei iš pavydo, tu būtum prisipažinęs juos nudėjęs todėl, kad buvai labai susijaudinęs. Tokiais atvejais, kai panaudojamas šaunamasis ginklas, maksimali bausmė — trisdešimt metų. Kadangi niekad nebuvai teistas, būčiau ginčijęsis, kad duotų mažiau, ir, ko gero, būčiau nusiderėjęs iki penkiolikos ar net dešimties metų. Bet kai prisidėjo dar tos dvi žmogžudystės... — Kruzas papurtė galvą. — Jos viską keičia... Turi susitaikyti su vienu dalyku, Patrikai, — pažiūrėjęs pro langą tarė advokatas. — Net jeigu išvengsi mirties bausmės, kalėti teks, galbūt — ilgus metus. Mano galva, mažai tikėtina, kad mudu kada nors vėl žaisime tenisą.
— Dabar, kai žinai, koks aš žmogus, abejoju, ar pats to norėtum, — susiraukęs atsakė Džensenas.
Kruzas nuleido jo pastabą negirdomis.
— Tokius sprendimus palieku teisėjams ir prisiekusiesiems. Esu tavo advokatas... beje, netrukus mudu turėsim pasikalbėti apie pinigus, ir įspėju, kad už paslaugas imu brangiai. Turiu pasakyti, kad dėl savo klientų — nesvarbu, patinka jie man ar ne, būna vienaip ir antraip — taigi dėl jų darau viską, ką galiu, ir niekas nepaneigs, kad esu geras advokatas!
— Su viskuo sutinku, — atsakė Džensenas, — bet noriu dar kai ko paklausti.
— Klausk, — vėl atsisėdęs tarė Kruzas.
— Kokia Sintijos padėtis teisiniu požiūriu? Visų pirma todėl, kad nepranešė, ką žinojo, apie Naomės ir Holmso nužudymą, o paskui paslėpė įkalčius — revolverį, drabužius, magnetofono juostelę?
— Beveik neabejotinai ją apkaltins trukdžius vykdyti teisingumą, o tai sunkus nusikaltimas, juolab žmogžudystės byloje; be to, ją kaltins bendrininkavimu po nusikaltimo, ir už visa tai jai grės penkeri ar net dešimt metų kalėjimo. Kita vertus, jeigu ji nusisamdys aukščiausios klasės advokatą, gali išsisukti dvejais metais kalėjimo arba — nors tai mažai tikėtina — lygtine bausme. Šiaip ar taip, jos karjera žlugusi.
— Nori pasakyti, kad jai viskas baigsis kur kas geriau negu man?
— Žinoma. Tu prisipažinai įvykdęs tą žmogžudystę. Jinai iš anksto apie tai nežinojo, viską darė jau po nusikaltimo.
— Tačiau Ernstų — Sintijos tėvų — atveju ji viską žinojo iš anksto. Jinai viską suplanavo.
— Tu taip tvirtini, ir aš linkęs tavim tikėti. Tačiau, manau, Sintija viską neigs, o kaip tu galėsi įrodyti ją meluojant? Pasakyk man, ar ji buvo susitikusi su tuo Virchiliju, kuris, pasak tavęs, juos nužudė.
— Ne.
— Ar ji davė kokių nors raštiškų nurodymų?
— Ne, — jis nutilo. — Bet, tarkime, kai ką turiu. Nedaug, bet...
Džensenas papasakojo apie nekilnojamojo turto agentūros lankstinuką su Įlankos kyšulio gatvių planu, kuriame Sintija kryžiuku pažymėjo Ernstų namą ir Dženseno akivaizdoje užrašė, kokiomis valandomis dirba tarnaitė ir kad kiekvieną ketvirtadienio vakarą liokajaus Palasijo su žmona nebūna namie.
— Kiek ten žodžių?
— Gera dešimtis, kai kurie trumpinti, bet braižas Sintijos.
— Kaip pats sakei, nedaug. Ar esama dar ko nors? — kol juodu kalbėjosi, Kruzas kažką užsirašinėjo.
— Mudu kartu buvome Kaimanų salose — tris dienas viešėjome Didžiojoje Kaimanų saloje. Tada Sintija man pirmą kartą pasakė norinti nužudyti tėvus.
— Manau, be liudytojų?
— Taip, taigi negalėčiau to įrodyti. Pala, — Kruzas klausėsi Dženseno pasakojimo, kaip jie skyrium atskrido ir apsigyveno viešbučiuose. — Aš skridau „Kaimanų oro linijų“ lėktuvu, bilietą išsaugojau. Ji skrido „American Airlines“ lėktuvu Hildos Šo pavarde — mačiau jos bilietą.
— Ar žinai jos reiso numerį?
— Lėktuvas skrido ryte — tai vienintelis reisas per dieną. Šo pavardė turi būti keleivių sąraše.
— Tai irgi nieko neįrodo.
— Tai įrodo sąsają su nusikaltimu, nes vėliau Sintija tikriausiai nusiėmė keturis šimtus tūkstančių dolerių nuo Kaimanų banko sąskaitos.
Kruzas skėstelėjo rankomis.
— Ar nutuoki, kaip sudėtinga bus priversti tą Kaimanų banką duoti parodymus apie jo klientės sąskaitą?
— Žinoma. O kas, jeigu visos Kaimanų banko sąskaitos smulkmenos yra užfiksuotos Valstybinių mokesčių departamento popieriuose?
— Kodėl?
— Todėl, velniai griebtų, kad taip yra, — Džensenas papasakojo, kaip viešnagės Kaimanų salose metu slapčia įlindo į Sintijos portfelį ir, pamatęs, kad ji turi vietos banko sąskaitą, svarbiausius dalykus paskubomis užsirašė. — Turiu banko pavadinimą, sąskaitos numerį, to meto likutį ir vardą žmogaus, padėjusio pinigus į sąskaitą kaip dovaną. Tai kažkoks „dėdė Žakas“, kaip vėliau išsiaiškinau, Gustavo Ernsto brolis Zakarijus, gyvenantis Kaimanų salose.
— Dabar matau, kaip rašei knygas, — tarė Kruzas. — O kuo čia dėtas Valstybinių mokesčių departamentas?
— Sintija pati pranešė. Matyt, nenorėjo pažeidinėti JAV įstatymų, tad nusisamdę mokesčių konsultantą — tiesą sakant, žinau jo pavardę ir adresą Loderdeilyje. Jis jai paaiškino, kad viskas bus gerai, jei tik ji deklaruos palūkanas, o ji taip ir darė. Portfelyje gulėjo Valstybinių mokesčių departamento laiškas.
— Jo smulkmenas, be abejo, turi?
— Turiu.
— Primink man, kad niekad nepalikčiau portfelio, kai tu netoliese, — tarė Kruzas ir vangiai šyptelėjo. — Nieko čia juokinga, išskyrus tai, kad Sintija Ernst iš kailio nerdamasi, kad nenusižengtų įstatymams, prisidarė įkalčių prieš save. Kita vertus, visi tie jos pinigai nė velnio nereiškia, nebent...
— Nebent kas?
— Nebent šita kvaila šypsena, kuri man nelabai patinka, reiškia ką nors, ko man dar nepasakojai. Taigi, jei aš teisus, klok.
— Na gerai, — atsakė Džensenas. — Aš turiu magnetofono įrašą — kitą juostelę. Ji dėželėje banko seife, ir aš turiu vienintelį raktą. Toji juostelė įrodo viską, ką tau sakiau. Tiesa, kiti popieriai — lankstinukas su Sintijos ranka rašytomis pastabomis apie Palasijus, mano užrašai iš Kaimanų salų ir lėktuvo bilietas — taip pat guli tame seife.
— Liaukis dėjęsis gudručiu, — Kruzas prisikišo prie pat Dženseno veido ir grėsmingai sušnabždėjo: — Po perkūnais, Džensenai — čia tau ne kokie žaidimai. Tau, ko gero, gresia elektros kėdė, taigi jei turi kažkokį svarbų įrašą, pasakok, velniai griebtų — tučtuojau!
Džensenas nuolankiai linktelėjo ir papasakojo, kaip prieš metus ir devynis mėnesius slapčia padarė įrašą, kai jie su Sintija pietavo Boka Ratone. Toje juostoje Sintija pritarė, kad jis nusamdytų Virchiliją jos tėvams nužudyti, sutiko sumokėti po du šimtus tūkstančių dolerių kolumbiečiui ir Džensenui, paaiškino savo planą žmogžudystę įvykdyti taip, kad panėšėtų į kitus maniako nusikaltimus, ir iš Patriko išgirdo, kad veteraną su invalido vežimėliu nužudė Virchilijas — apie tai ji niekam nepranešė.
— Dieve brangus! — sušuko Kruzas ir susimąstė. — Tuos dalykus sudėjus į daiktą, viskas gali pasikeisti... Na, gal ne viskas, bet labai daug kas.
— Mano klientas sutinka bendradarbiauti mainais už tam tikras nuolaidas, — pranešė Noulzui Stivenas Kruzas, kai vėl buvo tęsiamas pasitarimas ŽS kvotos kambaryje.
— Apie kokį bendradarbiavimą kalbi? — paklausė Kerzonas Noulzas. — Mes juk turim visus įkalčius, reikalingus nuteisti poną Dženseną už Naomės Džensen ir Kilberno Holmso nužudymą. Be to, iš visko sprendžiant, mes galim išreikalauti mirties bausmės.
Džensenas išbalo ir nevalingai palietė Kruzo ranką.
— Nagi papasakok jam.
Kruzas atsisuko į Dženseną ir sužaibavo akimis.
— Ką turi man papasakoti? — šyptelėjęs paklausė Noulzas.
Kruzas atgavo savitvardą.
— Susidaro įspūdis, kad prieš miesto tarybos narę Sintiją Ernst įrodymų turit kur kas mažiau.
— Nesuprantu, kodėl tau tai rūpi, Stivai, bet jeigu apie tai užsiminei, tai pasakysiu, kad įrodymų turim pakankamai. Visą tą laiką ji padėjo ir kurstė įvykdyti nusikaltimą, o paskui jį nuslėpė, nors buvo prisaikdinta policijos pareigūnė. Mes tikriausiai prašysime dvidešimties metų kalėjimo.
— Ir, ko gero, rasit teisėją, kuris skirs jai penkerius, o gal viso labo dvejus. Gal net paleis ją iš teismo salės.
— Iš teismo salės jos nepaleis, bet aš vis tiek nesuprantu...
— Tuoj suprasi, — patikino jį Kruzas. — Jeigu jis bendradarbiaus, galit gauti kur kas didesnį prizą: Sintiją Ernst ant lėkštės kaip nusikaltėlę, svetimomis rankomis nužudžiusią savo tėvus Gustavą ir Eleonorą Ernstus.
Staiga kvotos kambaryje stojo tyla; visi sulaikė kvapą ir įsmeigė akis į Kruzą.
— Tuomet kokios bausmės reikalauti, Kerzonai, spręstumėt tik judu su Adele, bet akivaizdu, kad galėtumėt gauti ir pačią aukščiausią.
Prokurorai dirbdami savo darbą įgunda niekada neišsiduoti nustebę, ir Noulzas to neparodė. Vis dėlto jis pastebimai dvejojo prieš paklausdamas:
— Ir kokiais stebuklais tavo klientas tai padarytų?
— Jis saugiai paslėpęs ten, kur neprieisite net su kratos orderiu, dokumentus, įrodančius panelės Ernst kaltę ir, dar svarbiau, magnetofono įrašą. Nekupiūruotą. Toje juostelėje visi įrodymai, kurių reikia nuosprendžiui, pasakyti pačios Sintijos Ernst balsu ir žodžiais.
Tada žvilgčiodamas į anksčiau padarytus užrašus Kruzas bendrais bruožais papasakojo, kas įraše liečia Sintiją, bet nė karto neužsiminė apie Patriką Dženseną ir veterano nužudymą. Jis tepasakė:
— Toje juostoje — manau, galite laikyti tai papildomais dividendais — yra pavardė kito asmens, įvykdžiusio dar vieną, kol kas neišaiškintą žmogžudystę.
— Ar tavo klientas dalyvavo įvykdant dar ir tuos du nusikaltimus?
— Šią informaciją savo kliento labui kol kas privalau nutylėti, — nusišypsojęs atsakė Kruzas.
— Ar pats klausėtės to tariamai egzistuojančio įrašo, advokate? Ar matėte tuos dokumentus — kad ir kokie jie būtų?
— Ne, nesiklausiau ir nemačiau, — Kruzas laukė šio klausimo. — Tačiau aš tikiu, kad viskas man buvo papasakota tiksliai, ir primenu jums, kad mano klientas puikiai valdo žodžius ir kalbą. Negana to: jei mes pasiektume susitarimą, bet tie daiktiniai įrodymai nepateisintų jūsų lūkesčių, dėl visko, dėl ko būtume susitarę, turėtų būti deramasi iš naujo.
— Žodžiu, tas susitarimas taptų niekinis? — paklausė Noulzas.
— Galima sakyti ir taip.
— Na, o jeigu viskas klostytųsi taip, kaip tu sakai — ko norėtum mainais?
— Savo klientui? Atsižvelgiant į viską, sutikti su jo prisipažinimu, kad nužudė būdamas afekto būklės.
Noulzas atkraginęs galvą ėmė kvatotis.
— Turiu pripažinti, kad tavo įžūlumas stačiai neįtikėtinas, Stivai! Neįsivaizduoju, kaip tokiomis aplinkybėmis gali kuo rimčiausiu veidu prašyti, kad jam tik suduotų per nagus.
— Man tai pasirodė visai logiška, — gūžtelėjo pečiais Kruzas. — Jeigu nepatinka šis sumanymas, ką siūlai pats?
— Nieko nesiūlau, nes mudu su tavim jau išsėmėm visas galimybes, — atsakė jam Noulzas. — Nuo šiol viską turės spręsti Adelė Montesino, o ji gali panorėti matyti mus kartu, gal net šiandien, — prokuroras atsisuko į Einslį. — Malkolmai, skirstykimės. Man reikia paskambinti.
Noulzas išvažiavo į valstijos prokuratūrą, o Stivenas Kruzas grįžo į savo kontorą miesto centre — kai jo prireiksią, ten visuomet rasią.
Tuo tarpu Njuboldas, matydamas, kad Policijos valdybos vaidmuo darosi sudėtingesnis, išdėstė savo viršininkui Manolui Janesui, Nusikaltimų asmeniui padalinio vadovui, reikalo esmę. Janesas savo ruožtu pasikalbėjo su majoru Marku Figerasu; šis kaip Kriminalinių tyrimų skyriaus viršininkas tuoj pat sušaukė pasitarimą savo kabinete.
Kartu su Einsliu ir Rūbe Bou atėjęs Njuboldas rado Figerasą ir Janesą jau laukiančius. Atsisėdęs prie stačiakampio pasitarimų stalo, kurio gale buvo įsitaisęs Figerasas, Njuboldas iš karto ėjo prie reikalo:
— Peržvelkime viską, kas žinoma. Kartoju: viską.
Paprastai apie ŽS veiklą buvo pranešama vyresnybei, bet dažniausiai nutylint specifines bylų smulkmenas — buvo vadovaujamasi principu, kad kuo mažiau žmonių žinos tyrimų paslaptis, tuo didesnė tikimybė, jog jas sužinos dar kas nors. Tačiau dabar, Njuboldo paragintas, Einslis papasakojo, kaip iš pat pradžių jam kilo abejonių Ernstų byloje ir kaip paskui Elrojus Doilis prisipažino nužudęs keturiolika žmonių, bet atkakliai neigė nukankinęs Ernstus.
— Aišku, mes žinojom, kad Doilis — patologiškas melagis, bet gavęs leitenanto pritarimą, aš pasirausiau giliau, — Einslis papasakojo, kaip peržiūrėjo bylas ir pastebėjo skirtumus tarp ankstesniųjų žmogžudysčių ir Ernstų mirties aplinkybių bei apie Rubės Bou paieškas Metro-Deido bei Tampos policijos valdybose.
Jis davė ženklą, ir ėmė kalbėti Rubė; Figerasas ir Janesas įdėmiai klausėsi. Paskui Einslis viską apibendrino:
— Svarbiausia buvo išsiaiškinti, ar Doilis man sakė tiesą kalbėdamas apie visa kita, išskyrus Ernstus. Kaip paaiškėjo, jis nemelavo. Tada aš iš tikrųjų patikėjau, kad ne jis nužudė Ernstus.
— Aišku, tai nieko neįrodo, — balsu svarstė Figerasas, — bet prielaida logiška, seržante, ir aš jai pritarčiau.
Buvo akivaizdu, kad abu vyresnieji pareigūnai laiko Einslį pagrindine figūra šiame pasitarime ir žiūri į jį pagarbiai, o kartais — nors ir keista — netgi nuolankokai.
Paskui Einslis paprašė Rubės papasakoti, kaip ji peržiūrėjo dėžes iš Ernstų namų, ką sužinojo apie Sintijos vaikystę ir pagaliau kaip rado įkalčius, įrodančius, kad Patrikas Džensenas žudikas — įkalčius, kuriuos Sintija slėpė. Visos šios smulkmenos buvo visiškai negirdėtos — niekas už ŽS ribų apie jas nežinojo.
Galų gale Einslis papasakojo, kaip prieš kelias valandas buvo suimtas Patrikas Džensenas ir kaip jis apkaltino Sintiją bei pažadėjo pateikti dokumentų ir magnetofono įrašą.
Nors Figerasas ir Janesas buvo pripratę prie kasdienės nusikaltimų dozės, abu aiškiai buvo pritrenkti.
— Ar mes turim bent kokių įrodymų, — paklausė Janesas, — nors menkiausių, siejančių Sintiją Ernst su jos tėvų nužudymu?
— Kol kas ne, sere, — atsakė Einslis. — Štai kodėl tokie svarbūs yra tie dokumentai ir įrašas — jeigu jie iš tiesų tokie nenuginčijami įrodymai, kaip teigia Dženseno advokatas. Valstijos prokurorė rytoj turėtų viską gauti.
— Tučtuojau turėsiu pranešti viską vadovybei, — aprėpdamas akimis kitus, tarp jų ir Njuboldą, tarė Figerasas. — Jeigu prireiks areštuoti miesto tarybos narę, reikės tai padaryti be galo atsargiai. Čia labai lengva nusvilti nagus, — jis nusiėmė akinius, pasitrynė akis ir suniurnėjo: — Tokiomis akimirkomis pritariu tėvui — jis norėjo, kad būčiau gydytojas.
— Negaiškime laiko žaidimams, — rūsčiai tarė Stivenui Kruzui Floridos valstijos prokurorė Adelė Montesino. — Kerzonas man pasakojo apie tavo svaičiojimus, kad klientas prisipažins kaltu nužudęs būdamas afekto būklės. Mažumą pajuokavai — ir gana. Dabar nusileiskime ant žemės. Siūlau štai ką: jeigu tavo kliento minėti dokumentai ir magnetofono įrašas iš tiesų tokie nenuginčijami įrodymai, kaip jis tvirtina, ir jis norės teisme paliudyti jų autentiškumą, mes nereikalausim jam mirties bausmės.
— Jūs tik pamanykit! — pakėlęs balsą Kruzas pažvelgė jai tiesiai į akis.
Diena ėjo vakarop; jie sėdėjo įspūdingame jos kabinete raudonmedžio plokštėmis apmuštomis sienomis, su knygų spintomis, prigrūstomis sunkių teisės veikalų. Didelis langas atsivėrė į kiemą su fontanu; už jo dunksojo daugiaaukščiai biurų pastatai, tolumoje mėlynavo jūra. Jei stalas, prie kurio sėdėjo Montesino, būtų naudojamas kaip valgomasis, prie jo būtų išsitekę dvylika žmonių. Valstijos prokurorė sėdėjo ant didžiulės minkštos kėdės, kurią galėjai palenkti bet kokia norima kryptimi ir kampu. Žema, stambaus sudėjimo Adelė Montesino ir šįkart pateisino Pitbulio pravardę.
Stivenas Kruzas sėdėjo priešais prokurorę, Kerzonas Noulzas jam iš dešinės.
— Jūs tik pamanykit! — pakartojo Kruzas. — Anokia čia nuolaida, kai mano klientas sulaikytas už nusikaltimą, padarytą iš aistros... prisimeni, kas yra aistra, Adele? Tai meilė ir neapykanta, — jo žodžius palydėjo netikėta šypsena.
— Ačiū, kad priminei, Stivai, — Montesino, kurią retas drįsdavo vadinti vardu, garsėjo humoro jausmu ir kandžiomis pastabomis. — Aš tau irgi kai ką priminsiu: judu su klientu savanoriškai paminėjote galimybę, kad jis įsipainiojęs dar į vieną nusikaltimą — Ernstų nužudymą, o čia jau tikrai žmogžudystės byla. Taigi mano siūlymas nereikalauti mirties bausmės yra dosnus.
— Dosnumas priklausys nuo alternatyvos, — atkirto Kruzas.
— Puikiai ją žinai — kalėjimas iki gyvos galvos.
— Kaip suprantu, prie nuosprendžio bus papildoma sąlyga — siūlymas, kad po dešimties metų būtų leista kreiptis į gubernatorių malonės.
— Nė už ką! — atsakė Montesino. — Tie laikai baigėsi, kai mes panaikinom Lygtinio paleidimo komisiją.
Visi trys žinojo, kad Kruzas tuščiai aušina burną. Nuo 1995 metų nuosprendis kalėti iki gyvos galvos Floridos valstijoje būtent tai ir reiškė — kalėjimą iki mirties. Tiesa, praėjus dešimčiai metų kalinys galėjo kreiptis į valstijos gubernatorių su malonės prašymu, bet dažniausiai, ypač jei buvo nuteistas už tyčinę žmogžudystę, toks prašymas būdavo atmetamas.
Jeigu Kruzas ir nusiminė, to neparodė.
— Tu kai ko neužmiršti? Jei mano klientui bus pasiūlyta rinktis vieną iš tokių baisių galimybių, jis gali nuspręsti neparodyti juostos ir dokumentų, apie kuriuos mes kalbėjome, ir surizikuoti stoti prieš prisiekusiųjų teismą.
Montesino mostelėjo ranka Noulzui.
— Mes svarstėme tokią galimybę, — tarė Noulzas. — Mūsų nuomone, tavo klientas kerštauja panelei Ernst, kuri irgi figūruoja visame šitame reikale. Norėdamas įvykdyti savo kerštą, jis vis tiek parodys juostą ir visa kita.
— Mes padarysim štai ką, — pridūrė Adelė Montesino: — kai visi įkalčiai bus pateikti ir žinosim, ką iš tikrųjų padarė tavo klientas, mes iš naujo pažiūrėsime, kuo jį kaltinti. Tačiau jokių kitų garantijų, be tos, kurią jau siūliau. Taigi užteks ginčytis ir diskutuoti. Viso gero, advokate.
Noulzas palydėjo Kruzą iki durų.
— Jei nori susitarti, duok mums žinią greitai. Sakydamas „greitai“, turiu galvoje dar šiandien.
— O Dieve! Viešpatie aukščiausiasis! Visą likusį gyvenimą praleisti kalėjime! Tai neįmanoma, neįsivaizduojama! — Džensenas klykte klykė.
— Gal ir neįsivaizduojama, — atsakė Stivenas Kruzas, — bet tavo atveju visai įmanoma. Geresnio sandorio aš negalėjau išpešti ir siūlau tau sutikti — nebent teiktum pirmenybę elektros kėdei, o turint galvoje, ką man pasakojai, tokia tikimybė visai reali.
Kruzas jau seniai įsitikino, kad pateikiant klientui faktus ateina metas, kai gali vartoti vien aiškius, tiesmukus žodžius.
Jie sėdėjo Deido grafystės kalėjimo pokalbių kambaryje. Dženseną atvedė čia surakintą iš kameros, kur jį perkėlė iš Policijos valdybos, esančios vos už kvartalo. Už lango jau buvo tamsu.
Kruzui reikėjo specialaus leidimo šiam vėlyvam pašnekesiui, bet telefono skambutis iš valstijos prokuratūros reikalą sutvarkė.
— Yra dar viena galimybė ir, kaip tavo advokatas, ją paminėsiu. Tu neparodai juostos ir stoji prieš teismą vien už Naomės ir jos draugo nužudymą. Tačiau tokiu atveju tau virš galvos nuolatos kabos tikimybė, kad tavo ir Sintijos kaltė dėl Ernstų mirties išaiškės vėliau.
— Ji tikrai išaiškės, — niūriai atsakė Džensenas. — Dabar, kai jiems pasakiau, farai — ypač Einslis — nesiliaus rausęsi, kol to neįrodys. Einslis kalbėjosi su Doiliu prieš pat jo egzekuciją, o paskui buvo bepradedąs sakyti Sintijai kažką, ką Doilis jam sakė apie jos tėvus, bet jinai neleido baigti. Žinau, kad Sintija buvo mirtinai išsigandusi, nes nenumanė, ar daug sužinojo Einslis.
— Ar žinai, jog Einslis kadaise buvo kunigu?
— Žinau. Gal todėl jis toks įžvalgus, — Džensenas apsisprendęs papurtė galvą. — Aš nebeslėpsiu tos juostos ir popierių. Noriu, kad viskas iškiltų aikštėn dabar — iš dalies todėl, kad man įgriso apgavystės ir melai, iš dalies todėl, kad noriu, jog Sintija susilauktų to paties likimo kaip ir aš.
— Vadinasi, mes grįžtam prie pasiūlymo svarstyti kaltinimus tau, kai bus įvertinti tavo turimi įkalčiai, — tarė Kruzas. — Pažadėjau atsakyti, ar sutinki, šįvakar.
Praėjo dar pusvalandis, bet galop Džensenas verksmingai nusileido:
— Nenoriu mirti elektros kėdėje, ir jeigu tik šitaip galiu to išvengti, turiu sutikti, — jis pratisai, giliai atsiduso. — Prieš keletą metų, kai mano knygos turėjo pasisekimą ir viskas, ko geidžiau, pildėsi, nė nesapnavau, kad vieną dieną atsidursiu tokioje padėtyje.
— Deja, — atsakė Kruzas, — esu sutikęs ne vieną, kuris sakė lygiai tą patį.
Kai prižiūrėtojo lydimas Kruzas ėjo iš kambario, per petį sušuko:
— Ryt iš ryto susitarsiu atsiimti tą juostą ir popierius.
Kitą rytą Einslis pirmas įėjo į 1-ąjį sąjungos banką Pons de Leono ir Alkazaro gatvių sankryžoje. Bankas buvo ką tik atsidaręs; jis nuėjo tiesiai į valdytojo kabinetą. Sekretorė jau norėjo jį sulaikyti, bet jis kyštelėjo jai ženklelį ir įėjo.
Valdytojas — gerai apsirengęs maždaug keturiasdešimties metų vyras, pamatęs Einslio pažymėjimą šyptelėjo.
— Ką gi — šįryt važiuodamas į darbą išties truputį viršijau greitį.
— Mes pažiūrėsim į tai pro pirštus, — atsakė Einslis, — jei padėsit mums išspręsti vieną nedidelę problemą.
Jis paaiškino, kad gatvėje neženklintoje policijos mašinoje laukia banko klientas, dabar suimtas. Jį atlydės iki banko seifo; jisai jį atrakins, o policija išims viską, kas yra jo dėžėje.
— Jūsų klientas daro tai grynai savo noru — jei norite, galite jo paklausti — todėl orderio nereikia. Mes tik norėtume viską sutvarkyti greitai ir patyliukais.
— Aš irgi to pageidaučiau, — atsakė valdytojas. — Ar turit...
— Taip, pone, — Einslis padavė jam popieriaus lapelį, ant kurio Džensenas užrašė savo pavardę ir seifo dėžės numerį.
Pamatęs pavardę valdytojas iš nuostabos kilstelėjo antakius.
— Panašu į sceną iš kurios nors pono Dženseno knygos.
— Taigi, — pritarė Einslis, — tik čia ne pramanas.
Dar anksčiau tą penktadienio rytą Einslis nuėjo į Policijos valdybos kambarį, kur buvo saugomi asmeniniai Dženseno daiktai, paimti iškart po arešto. Tarp jų buvo raktų ryšulėlis, iš kurio Einslis atsegė vieną, aiškiai nuo seifo dėželės.
Banko rūsyje užtruko neilgai. Džensenas, kurio kairė ranka buvo prirakinta prie Rubės dešiniosios, pasirašė reikiamus popierius, paskui raktu atrakino savo seifo dėželę.
Kai dėželė buvo išimta iš seifo, į priekį žengtelėjo Identifikavimo skyriaus technikė. Apsimovusi gumines pirštines, ji atkėlė dėželės dangtį ir išėmė keturis daiktus: aiškiai seną nekilnojamojo turto agentūros lankstinuką, ranka prirašytą užrašų knygelės puslapį, lėktuvo bilieto šaknelę ir mažytę garso juostą. Technikė sudėjo viską į plastiko maišelį ir užklijavo.
Technikė tuoj pat nuveš visus tuos daiktus į Identifikavimo skyrių. Ten bus patikrinta, ar ant jų nėra pirštų atspaudų, paskui padarys po dvi kopijas kiekvieno daikto, tarp jų ir juostelės, laikomos svarbiausiu įkalčiu. Originalus ir vieną komplektą kopijų Einslis atiduos prokuratūrai. Kitas komplektas liks ŽS.
— Štai ir viskas. Eime, — tarė Einslis.
Tačiau atokiau stoviniuojantis valdytojas dar norėjo kai ko paklausti.
— Pone Džensenai, pastebėjau, kad dėželė dabar tuščia. Ar jums dar jos reikės?
— Labai mažai tikėtina, — atsakė Džensenas.
— Tokiu atveju ar negalėčiau gauti raktą?
— Atleiskite, pone, — papurtė galvą Einslis. — Tai daiktinis įrodymas — mes turėsim jį išsaugoti.
— O kas mokės už dėželės nuomą? — lankytojams išeinant pro duris paklausė valdytojas.
Likusios penktadienio valandos prabėgo dalijantis informacija. Einslis nuvežė dokumentų originalus ir juostelę bei komplektą kopijų Kerzonui Noulzui į generalinę prokuratūrą, paskui grįžo į ŽS. Leo Njuboldo kabinete jis su Njuboldu ir Rūbe Bou perklausė savąją juostelės kopiją.
Garso kokybė buvo puiki — kiekvienas Dženseno ir Sintijos Ernst žodis buvo kuo aiškiausiai girdimas. Išklausius dalį, Rubė susijaudinusi šūktelėjo:
— Viskas taip, kaip žadėjo Džensenas. Čia yra viskas!
— Gali justi, kaip gudriai jis kreipia pokalbį, — pastebėjo Njuboldas. — Stengiasi, kad ji pasakytų viską, kas svarbiausia.
— Toks įspūdis, tarsi Sintija būtų įkliuvusi į savo pačios paspęstus pelėkautus, — komentavo Rubė.
Malkolmas Einslis nieko nesakė. Jo mintyse tvyrojo sąmyšis.
Pavakare Einsliui paskambino iš valstijos prokuratūros ir paprašė ateiti. Jį atvedė į Adelės Montesino kabinetą. Čia jau sėdėjo ir Kerzonas Noulzas.
— Mes perklausėm juostą, — tarė Montesino. — Kaip suprantu, jūs irgi.
— Taip, ponia.
Jinai linktelėjo.
— Pamaniau, kad turiu pranešti jums asmeniškai, seržante Einsli, — tarė valstijos prokurorė. — Didžioji prisiekusiųjų žiuri sukviesta ateinančio antradienio rytą. Mes sieksim, kad tarybos narei Sintijai Ernst būtų pateikti trys oficialūs kaltinimai, iš kurių svarbiausias dėl tyčinio nužudymo, ir jūs būsit reikalingas kaip liudytojas.
— Vadinasi, pasirengti turim savaitgalį ir pirmadienį, Malkolmai, — pridūrė Noulzas, — ir laiko mums tikrai nebus per daug: reikės parengti liudytojus ir įkalčius. Be kita ko, turėsi surašyti pareiškimą apie tai, ką atskleidė Džensenas, ir dar daug ką nuveikti. Jei neprieštarauji, tuoj pat eisim į mano kabinetą ir pradėsim.
— Mielai, — automatiškai suniurnėjo Einslis.
— Prieš jums išeinant, seržante, noriu kai ką pasakyti, — tarė Montesino. — Sužinojau, kad visi kiti žiūrėjo į Ernstų nužudymą kaip į dar vieną to paties maniako nusikaltimą, bet jūs vienintelis tuo netikėjote ir kantriai bei nepaprastai uoliai ėmėte įrodinėti esąs teisus. Galų gale jums pavyko. Noriu už tai padėkoti ir pasveikinti. Kai ateis laikas, perduosiu šias mintis kitiems, — ji nusišypsojo. — Gerai išsimiegokite — mūsų laukia keturios sunkios dienos.
Po dviejų valandų važiuodamas namo Einslis įsivaizdavo turįs triumfuoti, bet nejuto nieko — vien neapsakomą liūdesį.
— Dirbom išsijuosę, kol viską paruošėm, — tarė Einsliui Kerzonas Noulzas. — Visi prisidėjo, manom, kad bylą turime laimėti. Tik, Dieve, tas karštis tikrai nepadeda!