9

Daug laiko praėjus, Malkolmas Einslis prisimindavo tas tris sekimo savaites kaip laiką, kai įvykiai žaibiškai vijo vienas kitą ir kai aplinkybės, dauguma — nenumatytos, susidėjusios į daiktą trukdė ir sunkino viso ypatingosios paskirties būrio ir ypač paties Einslio darbą.

Per pirmąją sekimo dieną Einslis sužinojo, kad kaip Majamio policijos garbės sargybos narys kitas dvi dienas turės budėti per miesto tarybos nario Gustavo Ernsto ir jo žmonos Eleonoros šermenis ir laidotuves. Garbės sargybą, vadovaujamą kapitono Voreno Anderhilo, dvidešimt metų policijoje išdirbusio veterano ir buvusio JAV armijos majoro, sudarė šešiasdešimt pareigūnų, vyrų ir moterų, rūpestingai parinktų dėl savo pavyzdingo darbo, geros fizinės formos ir nepriekaištingos elgsenos.

Retai prireikdavo pasitelkti garbės sargybą ir paprastai tos pareigos nebūdavo našta, bet šįkart Einsliui jos buvo užkrautos pačiu netinkamiausių laiku. Tačiau išsisukti nuo šios priedermės jis negalėjo. Mat kapitonas Anderhilas telefonu jam pasakė:

— Jau senokai tau neskambinau, Malkolmai, bet dabar tu man reikalingas — būsi dešinioji ranka. Be to, žinau, kad vadovauji Ernstų nužudymo tyrimui, tad tau dera būti ten, kur jie pašarvoti. Žinau, kad turi velniškai daug darbo, bet visi kiti irgi turi jo ne mažiau, tad tikiuosi, seržante, negaišinsi laiko nei sau, nei man vardydamas aibę dingsčių.

— Sere, jei bent užsimintumėt, kokia padėtų, tikrai pamėginčiau, — nusijuokęs atsakė Einslis.

— Vadinasi, ateisi, — trumpai tarė Anderhilas.

— Jūs juk žinot, kad ateisiu, — susitaikęs su tuo, kas neišvengiama, atsakė Einslis.

— Ačiū, seržante. Dėkoju už supratingumą. Aišku, už viršvalandžius bus sumokėta.

Ernstai buvo pašarvoti, abu — uždarytuose karstuose, Klameruso laidojimo biure Majamio centre nuo vidurdienio iki 20.00. Visą tą laiką prie karstų garbės sargybą ėjo šeši paradinėmis uniformomis apsivilkę pareigūnai, keitęsi kas dvi valandos. Einslis, kas antrą pamainą pats stodavęs į sargybą, buvo atsakingas už sargybinių keitimąsi. Taigi išeiti iš laidotuvių biuro jis negalėjo, bet telefonu ir policijos racija jis kiek įmanydamas palaikė ryšį su įtariamuosius sekančiais detektyvais.

Per šermenis Einslis retkarčiais stebėdavo Sintiją Ernst, besisukiojančią tarp velionius pagerbti atėjusių žmonių — tą dieną jų salėje apsilankė beveik tūkstantis. Ji su daugeliu persimesdavo vienu kitu žodžiu ir maloniai priiminėjo užuojautą. Sintija taip pat vilkėjo uniformą ir tikriausiai matė Einslį, bet apsimetėjo nepastebinti.

Kai šermenys pagaliau baigėsi, Einslis persirengė civilinius drabužius ir nuvažiavęs į ŽS įdėmiai perskaitė detektyvų ataskaitas.

Kitą dieną bylos tyrimui jis turėjo dar mažiau laiko.

Lygiai devintą ryto garbės sargyba susirinko prie Klameruso laidojimo biuro ir su karišku tikslumu pakrovė abu karstus į katafalkus. Procesija, kurios priekyje važiavo dvidešimt keturi policijos motociklai ir trisdešimt patrulinių automobilių, visi — su įjungtais žiburėliais, patraukė prie Švč. Marijos bažnyčios, kur 10.00 buvo numatytos laidotuvių apeigos.

Milžiniška bažnyčia Šiaurės Majamio prospekto ir 75-osios gatvės sankryžoje buvo sausakimša jau 9.30, tad vėliau atėjusiems teko taisytis ant kėdžių lauke ir ten per garsiakalbius klausytis panegirikų Ernstams iš mero, miesto valdytojo, vyresniojo Floridos senatoriaus ir arkivyskupo lūpų.

Einslis bažnyčios viduje stebėjo ir klausėsi, jusdamas, kaip ima vis labiau nekantrauti. Taip, pamanė jis, visus miesto tarybos narius į aną pasaulį išlydi prašmatniai — tokios tradicijos, — bet šį sykį aiškiai persistengta.

Po apeigų procesija susirikiavo iš naujo ir pasuko į Vudlono kapines. Dabar automobilių palydoje buvo daugybė limuzinų su gedinčiaisiais, be to, papildomas kortežas, atsiųstas kitų grafystės policijos padalinių bei Floridos kelių patrulių tarnybos. Buvo apskaičiuota, kad procesija nusidriekė beveik penkis kilometrus.

Kapinėse garbės sargybos pareigūnai skambant maldoms nuleido karstus į bendrą kapą. Baigiantis ceremonijai Sintijai Ernst buvo įteiktos dvi JAV vėliavos, kuriomis buvo uždengti karstai.

Visos laidotuvės užtruko septynias valandas.

Kiekvienas Majamio tarybos narys, miręs eidamas pareigas, būdavo laidojamas su didelėmis iškilmėmis. Tačiau laidojant miesto tarybos narį ir ponią Ernst, kaip vėliau šmaikštaus kažkoks skeptikas, susidarė įspūdis, kad Holivudas, Disnėjaus atrakcionų parkas ir Majamio policijos valdyba nusprendė drauge surengti kuo prašmatnesnį renginį. Na, o gausų Majamio policijos dalyvavimą, dėl kurio renginys daugiausia ir tapo toks įspūdingas — kaip kitą dieną spėjo „Miami Herald“ apžvalgininkas, — tikriausiai buvo galima paaiškinti tuo, jog policiją graužė kaltė, kad nesugebėjo apsaugoti tarybos nario Ernsto ir jo žmonos, ir dar todėl, kad Ernstų žudikas vis dar buvo laisvėje ir tikriausiai jo asmenybė ligi šiol netgi nebuvo nustatyta. Apžvalgininkas pakartojo klausimą, kurį dabar galėjai išgirsti visur: ką policija daro, kad išaiškintų šią, kaip ji dabar pati pripažįsta, žudiko maniako įvykdytą žmogžudystę, ir kodėl ji taip ilgai gaišta?

Pastarasis klausimas nedavė ramybės Malkolmui Einsliui per ilgas šermenų ir laidotuvių valandas. Kaskart, kai jo žvilgsnis nukrypdavo į du karstus, jis prisimindavo viduje gulinčius žiauriai sumaitotus kūnus ir niūriai klausė savęs: Kas? Kodėl? Kur dabar?

Praėjus dviem dienoms po Ernstų laidotuvių, Majamio miesto taryba, kurią mirus Gustavui Ernstui dabar sudarė meras, vicemeras ir du nariai, paskelbė pranešimą. Jame buvo nurodoma, kad pagal miesto statutą, mirus tarybos nariui, kiti nariai privalo per dešimtį dienų dauguma balsų paskirti įpėdinį, kuris tarnautų likusį kadencijos laiką. Gustavas Ernstas buvo ištarnavęs pusę kadencijos — dvejus metus.

Toliau pranešime buvo skelbiama, kad taryba vienbalsiai nusprendė, kad velionio kadenciją baigs jo duktė Sintija Ernst. Dar buvo pranešta, kad majore Ernst sutiko eiti tarybos nario pareigas ir kad ji tuoj pat atsistatydins iš Majamio policijos valdybos.

Jei tėvo kadencijai pasibaigus panelė Ernst pageidaus likti tarybos nare, ji turės dalyvauti visuotiniuose rinkimuose. Šiuo klausimu kilus diskusijoms ŽS, detektyvas Bernardas Kvinas pasakė: „Aišku, ji iškels savo kandidatūrą ir rinkimus neabejotinai laimės“.

Einslis į naująją Sintijos padėtį žiūrėjo prieštaringai. Viena vertus, jis apsidžiaugė, kad ji nebebus aukštesnio už jį rango policijos pareigūnė, taigi negalės jam įsakinėti ir jam nereikės atsiskaitinėti apie žmogžudysčių bylos tyrimo eigą. Kita vertus, instinktas jam kuždėjo, kad jos įtaka Policijos valdybai gali pastebimai padidėti.

Einslis žinojo, kad iš sekimo operacijos greitų rezultatų nėra ko tikėtis. Tačiau prasidėjus trečiai savaitei jis susirūpino, kad visa pažanga — jei taip galėjai ją vadinti, niūriai svarstė jis — buvo ta, kad iš įtariamųjų sąrašo išbraukti Karlas Kinjonesas, Alekas Polaitas ir Erlas Robinsonas.

Kitą savaitę kilo abejonių, ar verta laikyti įtariamuoju Elrojų Doilį. Pasak detektyvų Dano Zagakio ir Luiso Linareso, kaip ir buvo rašoma policijos kartotekoje, Doilis iš tiesų dirbo laisvai samdomu sunkvežimio vairuotoju; kuo toliau, tuo mažiau atrodė, kad jis galėtų būti žudikas maniakas. Zagakis netgi pasiūlė išbraukti Doilį iš įtariamųjų sąrašo, bet Einslis nesutiko.

Dar liko Džeimsas Kalhunas ir Edelbertas Montoja — galimi, nors ir menkai tikėtini įtariamieji. Taigi nuobodulio vis labiau kamuojamiems detektyvams, Einsliui taip pat, ėmė kilti abejonių, ar įtariamųjų paieška pagal kompiuterio pateiktus duomenis, iš pradžių teikusi tiek daug vilčių, iš tikrųjų nėra vien laiko gaišimas. Galop jis pasidalijo mintimis su leitenantu Njuboldu ir pridūrė:

— Lengva dabar nuleisti rankas, gal net per daug lengva, todėl labai nenorėčiau to daryti. Aš linkęs juos sekti dar savaitę, ir jeigu nieko konkretaus nepaaiškės, liautis.

Leitenantas senu papratimu atsilošė kėdėje taip, kad toji pavojingai pasviro ant dviejų kojų.

— Palaikau tave, Malkolmai, nes pasitikiu tavo sveiku protu ir žinau, kad dėl visų bėdų kreipsies į mane. Jei manai, kad tuos įtariamuosius reikia sekti toliau, aš tave paremsiu. Bet mane spaudžia Plėšimų skyrius. Jo viršininkas nori, kad grąžintume žmones.

Einslis du kartus matė leitenantą Danielį Uertą, Plėšimų skyriaus vadovą, Njuboldo kabinete; kokiu reikalu jis atėjo, nesunkiai galėjai atspėti. Artinosi Kalėdos — metas, kai plėšimų padaugėdavo net penkiasdešimčia procentų, tad skyriaus darbų krūviai didėjo. Didėjo jie ir ŽS, nes dėl sekimo operacijos visi detektyvai dirbo ilgus viršvalandžius.

Einslis su Njuboldu susitarė dėl kompromiso: sekimo operacija bus tęsiama ir trečią savaitę, bet kadangi įtariamųjų trimis sumažėjo, keturi Plėšimų skyriaus detektyvai, tarp jų du seržantai, nuo budėjimo bus atleisti. Trečiai savaitei baigiantis, Einslis nuspręs, sekti įtariamuosius ir ketvirtą ar ne — abiem atvejais Njuboldas jį palaikysiąs.

— Majoras Janesas pažadėjo mums papildomai darbuotojų. Jeigu reikės, aš jį užlaušiu ir priminsiu.

Jųdviejų susitarimo buvo laikomasi dar dvi dienas. Paskui nutiko įvykis, užgožęs visa kita.

Viskas prasidėjo ketvirtadienį prieš pat vidurdienį.

Automobilių aikštelėje prie Bameto banko filialo Koralų kelio ir 32-ojo prospekto sankryžoje sustojo pinigus atvežęs šarvuotas furgonas. Kai po kelių sekundžių vienas iš dviejų apsaugininkų atidarė šonines dureles, priešais jį išdygo trys vyriškiai — vienas juodaodis ir du Lotynų amerikiečiai, pasak liudytojų, visi ginkluoti automatiniais ginklais.

Lygiai tą akimirką iš už kampo pasirodęs Majamio policijos patrulių automobilis atsidūrė tiesiai prieš plėšiamą furgoną. Plėšikai pirmi išvydo patrulius ir pradėjo šaudyti, pareigūnams dar nespėjus suvokti, kad vyksta nusikaltimas. Vienas policininkas mirė iškart, apipiltas kulkų krušos; antras buvo sužeistas, kai traukdamas iš dėklo revolverį bandė išlipti iš automobilio. Plėšikai nušovė šarvuoto furgono apsaugininką ir pasičiupo maišą su pinigais, kurį šis laikė rankose. Tada jie nulėkė į savo mašiną ir nurūko. Visas epizodas truko mažiau negu minutę.

Plėšikams nuvažiavus, praeivis Tomas Ramiresas, aukštas, atletiškas ne daugiau kaip dvidešimties metų vaikinas, puolė prie sąmonę praradusio policininko. Pamatęs čiupo už sužeisto pareigūno diržo užkištą nešiojamąją raciją ir nuspaudė mygtuką šone.

Policijos ryšių centras gavo ir įrašė jo pirmąjį pranešimą.

— Alio, alio! Kalba Tomas Ramiresas. Ar kas nors mane girdi?

— Klausau jūsų, — ramiai atsakė dispečerė. — Iš kur gavote policijos raciją? Ar viskas gerai?

— O Dieve, ne! Čia, prie banko, įvyko apiplėšimas, buvo šaudoma. Sužeisti du policininkai. Prašom atsiųsti pagalbos.

— Supratau, pone. Nespauskit mygtuko šone, kol aš kalbu. Kur jūs esat? Prašom pasakyti, kur dabar esat, — dispečerė kalbėdama spausdino kompiuterio klaviatūra, ir jos pranešimas iškart pasirodė šešių kitų ryšių centro dispečerių ekranuose.

— Aš esu... ėėė... Koralų kelio ir Trisdešimt antrojo prospekto sankryžoje, Bameto banko mašinų aikštelėje. Atrodo, kad vienas policininkas ir apsaugininkas negyvi, o kitas pareigūnas, man regis, miršta. Prašau paskubėti.

Kitos dispečerės, pamačiusios pranešimą savo ekranuose, jau kvietė pagalbą.

— Mes atvažiuojam, pone, — tarė pirmoji dispečerė. — Ar įtariamieji pabėgo?

— Taip, jie šoko į savo automobilį — pilką senčeri modelio biuiką. Jie buvo trise, visi ginkluoti. Jie smarkiai apšaudė policininkus. Atrodo, jie negyvi.

— Gerai, pone. Pasistenkit nusiraminti. Mums reikia jūsų pagalbos.

Kita dispečerė ėmė maigyti klavišus, pasiruošdama siųsti pranešimą, kuris pasieks visus grafystės ir valstijos policijos padalinius bei visas kitas teisėsaugos institucijas. Prieš pranešimą pasigirdo pratisas garsus penkių sekundžių trukmės signalas, įspėjantis apie pranešimo svarbą. Signalas ir pranešimas nustelbs visas kitas policijos ryšio kanalais perduodamas žinias.

— Visų padalinių dėmesiui. Prie Bameto banko Koralų kelio ir Trisdešimt antrojo prospekto sankryžoje ką tik įvyko trys dvidešimt devyni. Pranešama, kad mažiausiai du pareigūnai sužeisti. Įtariamieji pabėgo iš nusikaltimo vietos pilku senčeri modelio biuiku.

„Trys“ pranešime reiškė netikėtą įvykį, slaptažodis „dvidešimt devyni“ — apiplėšimą.

Iš visų miesto rajonų policijos komandos didžiuliu greičiu nulėkė Bameto banko link. Kaip netrukus pakomentavo vienas televizijos reporteris: „Kai sužeidžia farą, visi lekia į įvykio vietą. Tuomet pateisinamos visos priemonės. Užverda tikras pragaras“.

Per tą laiką kita dispečerė iškvietė gelbėjimo tarnybos greitąsias.

— Pone Ramiresai, jūs vis dar ten? — paklausė pirmoji dispečerė.

— Taip. Girdžiu sirenas. Ačiū Dievui, jie atvažiuoja.

— Pone, ar galėtumėt ką nors pasakyti apie įtariamuosius?

— Aš įsidėmėjau mašinos numerį. Floridos valstijos, NZD šeši du vienas.

„Koks doras pilietis!“ — įvesdama šią informaciją į kompiuterį pamanė dispečerė.

Jos bendradarbė tuoj pat išsiuntė kitą pranešimą, vėl su penkių sekundžių garso signalu, nurodydama įtariamųjų automobilio numerį.

— Pone Ramiresai, ar matėt, kaip atrodo įtariamieji?

— Neblogai į juos įsižiūrėjau. Taip, galėčiau juos apibūdinti.

— Puiku, pone. Malonėkit palaukti ten, kol atvažiuos kokia nors komanda, ir perduokite jai šią informaciją.

— Jau atvažiuoja. Ačiū Dievui!

ŽS leitenantas Njuboldas, kuris vairavo įsijungęs trečiąjį savo racijos kanalą, išgirdo Ramireso pagalbos šauksmą. Njuboldas iš karto perjungė specialų sekimo operacijoms skirtą racijos kanalą ir iškvietė Einslį. Tuoj pat irgi iš automobilio pasigirdo Einslio balsas:

— Klausau, leitenante.

— Malkolmai, atšauk visus savo žmones iš sekimo operacijos ir siųsk į Koralų kelio ir Trisdešimt antrojo prospekto sankryžą. Du policininkai ir apsaugininkas apšaudyti apiplėšiant šarvuotą furgoną. Pranešta, kad vieną iš pareigūnų ir apsaugininką rado jau negyvus. Noriu, kad imtumeis šio nusikaltimo. Paskirk ką nors vadovauti savo nuožiūra.

— Velnias! — patyliukais nusikeikė Einslis supratęs, kad ši naujoji svarbi užduotis pavers niekais visą sekimo operaciją. Į mikrofoną atsakė:

— Klausau, leitenante. Važiuoju su savo komandomis ten.

Detektyvų poros, klausiusios to paties kanalo, turėjo girdėti jų pokalbį, bet Einslis vis tiek kreipėsi per raciją:

— Trylika dešimt — visoms komandoms. Ar girdėjot?

— Trylika vienuolika — trylikai dešimt. Girdėjom.

Kitos budinčios poros atsakė taip pat.

— Tuomet važiuokit į Koralų kelio ir Trisdešimt antrojo sankryžą. Ten ir pasimatysim.

Perjungęs kitą kanalą Einslis tarė:

— Trylika dešimt — dispečeriui. Paprašykit kurios nors komandos nusikaltimo vietoje susisiekti su manim pirmuoju taktiniu.

Pirmasis taktinis buvo ŽS kanalas.

Iš Bameto banko mašinų aikštelės atsiliepė pažįstamas balsas:

— Trylika dešimt — čia viena septyni nulis. Klausau jūsų.

— Čia tu, Bartai? — paklausė Einslis.

Bartolas Espozitas buvo uniformuotas patrulių seržantas, bet per raciją pavardės niekuomet nebuvo sakomos, daugiausia todėl, kad pokalbių klausydavosi žurnalistai.

— Taip, Malkolmai. Čia baisi bėda. Ką man daryti?

— Atitverk kuo didesnį plotą ir nieko neįleisk.

— Visi pašaliniai jau išprašomi, lieka tik greitosios medikai. Jie bando stabilizuoti sužeistojo pareigūno būklę prieš jį išveždami.

— Ačiū, Bartai. Netrukus atvažiuosiu.

Einslis vėl įsijungė trečią kanalą ir paprašė dispečerės išsiųsti į nusikaltimo vietą identifikavimo komandą.

— Jau kviečiu, trylika dešimt.

Kitu kanalu Einslis iškvietė valstijos prokurorą.

Atvažiavęs prie Bameto banko, Malkolmas Einslis paskyrė detektyvę Rubę Bou vyriausiąja bylos tyrėja. Ji tuoj pat ėmėsi apklausti kelis liudytojus, tarp jų ir Ramiresą, kuris stebėtinai gerai apibūdino tris plėšikus, dabar plačiai ieškomus bėglius. Nors jau buvo žinoma nusikaltėlių išvaizda, o dar anksčiau — mašinos modelis ir numeris, jų niekas nematė, taigi tikriausiai jie pasislėpė, ko gero, kur nors netoliese.

Praėjus vos kelioms minutėms nuo leitenanto Njuboldo pasirodymo nusikaltimo vietoje, ten atvyko ir leitenantas Danielis Uerta iš Plėšimų skyriaus.

— Žinau, kad šiam nusikaltimui tirti tau gali reikėti daug žmonių, Leo, bet aš noriu tuoj pat atsiimti saviškius, — užuot pasisveikinęs tarė jis Njuboldui.

— Prašom, — atsakė ŽS viršininkas.

Juodu sutarė, kad Plėšimų skyriaus darbuotojai galės padėti nustatant įtariamųjų tapatybes, nes jie tikriausiai jau buvo įkliuvę vykdydami plėšimus.

Niekas apie tai nekalbėdavo, tačiau Plėšimų ir Žmogžudysčių skyriai visuomet šiek tiek varžėsi tarpusavyje. Vis dėlto nė viena pusė nebuvo tokia kvaila, kad leistų konkurencijai kenkti tyrimui.

Tiriant visas versijas, buvo sukaupta daiktinių įrodymų ir informacijos, o keli liudytojai net pažino tris žudikus iš policijos bylose turimų nuotraukų. Dabar įtariamieji bus kaltinami triguba žmogžudyste, nes antras policininkas netrukus mirė.

Informatoriams pateikus žinių apie galimas plėšikų slėptuves, policija kelis kartus surengė gaudynes, bet nesėkmingas, paskui du iš nusikaltėlių buvo pastebėti einą į pirmo aukšto butą apleistame gyvenamajame komplekse vargingame Ūksmingosios giraitės rajone netoli Kokosų giraitės. Vietos gyventojai, pamatę įtariamuosius, iškvietė policiją.

Trečią dieną po plėšimo ir žmogžudysčių, prieš pat aušrą, SGT — Specialių ginklų ir taktikos, rinktinio Floridos policijos būrio — vyrai iš visų pusių puolė butą, kur miegojo trys įtariamieji. Nors tie buvo gerai ginkluoti, netikėtai užklupti nesugebėjo pasipriešinti ir jiems surakino rankas. Policininkai atėmė ginklus ir maišą pinigų, pavogtų iš šarvuoto furgono, o už dviejų kvartalų rado per apiplėšimą naudotą biuiką.

Dabar Einslis suvokė, kad galimybės tęsti įtariamųjų sekimą nebeliko, bet nežinojo, ar tai labai blogai — ligi šiol rezultatai baisiai nuvylė. Taigi visą dėmesį jis dabar skyrė visai tai žiaurių žmogžudysčių virtinei analizuoti. Teko nusivilti: nekilo jokių naujų minčių, neatsirado jokių naujų versijų.

Tada įvyko netikėtumas.

Praėjus trims dienoms nuo tada, kai buvo suimti trys Barneto banko furgono plėšikai, kai darbas ŽS jau buvo grįžtąs į įprastas vėžes, Malkolmui Einsliui paskambino jaunesnioji Deido grafystės medicinos ekspertė.

— Kai mudu paskutinį kartą matėmės, Malkolmai, — tarė Sandra Sančes, — pažadėjau peržiūrėti senas skrodimų ataskaitas ir paieškoti neišaiškintų mirčių nuo panašių žaizdų. Taigi dabar peržiūrėjau. Atleisk, kad taip ilgai užgaišau — tie popieriai seni, neįvesti į kompiuterius...

— Neatsiprašinėk, — pertarė ją Einslis. — Svarbiausia, ar ką nors radai?

— Taip, regis, radau. Toje byloje gausu kitos medžiagos. Ją visą perdaviau tau per pasiuntinį. Tai sena — septyniolikos metų — neišaiškinta žmogžudystės byla. Aukos — senyva Klarenso ir Florentinos Esperansų pora.

— Ar nurodytas koks įtariamasis?

— Vienas. Klausyk, nenoriu tau nieko daugiau pasakoti, nes privalai pats perskaityti visą bylą. Baigęs man paskambink.

Netrukus bylą Einsliui atnešė. Kaip ir sakė Sančes, joje buvo krūva popierių. Nedaug ko tikėdamasis, Einslis atvertė jau išblukusį viršelį ir ėmė skaityti.

Esperansos, abu neseniai pradėję aštuntą dešimtį, gyveno Vakarų Deide, „Maloniojo prieglobsčio“ gyvenamųjų automobilių priekabų stovykloje. Kaimynas aptiko jų lavonus surištus užkimštomis burnomis, sėdinčius veidu vienas į kitą. Abu buvo žvėriškai sumušti, abiejų kūnuose žiojėjo gilios durtinės žaizdos. Oficiali abiejų mirties priežastis buvo nukraujavimas nuo žaizdų.

Einslis probėgšmais peržiūrėjo kitus medicininius dokumentus, paskui rado policijos ataskaitą, kur buvo rašoma, kad Esperansos nebuvo labai turtingi, bet ir neskurdo. Banko sąskaitoje jie turėjo tris tūkstančius dolerių ir, pasak netoliese gyvenusio sūnėno, paprastai būtiniausioms reikmėms laikydavo namelyje kelis šimtus dolerių. Po žmogžudystės policija nerado jokių pinigų.

Pervertęs dar kelis lapus, bylos pabaigoje Einslis pamatė pažįstamą 301 formą — žmogžudystės tyrimo ataskaitą. Joje buvo rašoma apie nepilnametį, tardytą įtarus Esperansų nužudymu, bet paleistą dėl įkalčių stokos.

Einslis apstulbo, kai pamatė 301 formoje įtariamojo pavardę. Tai buvo Elrojus Doilis.