6

Skubus pirmas pranešimas, kad Majamio tarybos nario Ernsto ir jo žmonos nužudymas iš pažiūros niekuo nesiskiria nuo žvėriškų kitų trijų senyvų porų — Frostų Kokosų giraitėje, Henenfeldų Fort Loderdeilyje ir Urbinų Majamyje — žmogžudysčių, bauginamai pasitvirtino. Tuo tarpu to paties braižo nusikaltimų sąrašą papildė paviešintas Flelo ir Meibelės Larsenų nužudymas, apie kurį iš Klyrvoterio policijos pranešimo, išsiųsto prieš penkis mėnesius, sužinojo Rubė Bou.

Naujausias tyrimas iš esmės vyko prašmatnioje aptvertoje ir saugomoje Įlankos kyšulio gyvenvietėje, įsikūrusioje vakariniame Biskeino įlankos krante. Čia stovėjo didžiulis Ernstams priklausantis Viduržemio pakrantės stiliaus namas. Jame Gustavo ir Eleonoros Ernstų tarnaitė rado sudaužytus, krauju paplūdusius lavonus. Tarnaitė atėjo ankstų rytą, kai niekas namie dar nesikėlė, ir kaip visada išvirusi arbatos ant padėklo nunešė į Ernstų miegamąjį. Išvydusi surištą, veidais atgręžtą porą jų pačių kraujo klane, ėmė klykti, išmetė iš rankų padėklą ir sukrėsta nualpo.

Jos klyksmus išgirdo pagyvenęs Ernstų ūkvedys Teo Palasijas, su žmona Marija tvarkydavęs namus ir virdavęs valgyti. Ir Teo, ir Marija šįsyk miegojo neįprastai ilgai, mat gavę šeimininkų leidimą išvakarėse grįžo tik po pirmos nakties.

Atėjęs į miegamąjį ir pamatęs negyvėlius, Palasijas iškart puolė prie artimiausio telefono.

Kai pasirodė seržantas Brumasteris, priešais namus jau buvo išstatyti uniformuoti policininkai, o viduje gelbėtojų tarnybos medikai gaivino nualpusią tarnaitę. Brumasterį aplenkė ir jo komandos detektyvai Dionas Džakobas ir Setas Vaitmenas. Brumasteris paskyrė Džakobą antruoju vyriausiuoju tyrėju ir šitaip suteikė jam papildomų įgaliojimų — turint galvoje bylos svarbą, jų veikiausiai prireiks.

Džakobas, tvirtas, stambus vyras, turintis dvylikos metų darbo ŽS patirtį, jau įsakė uniformuotiems pareigūnams atitverti namą su sodu geltona juosta.

Netrukus pasirodė Chulijas Verona ir daktarė Sandra Sančes. Verona atvažiavo identifikavimo komandos furgonu su trimis bendradarbiais. Atėjo pranešimas, kad policijos viršininkas jau taip pat pakeliui.

Žurnalistai, išgirdę nerimastingus pokalbius per policijos racijas, gausiai susirinko priešais pagrindinius Įlankos kyšulio vartus, bet jų nepraleido apsaugininkai, taip pat gavę detektyvo Džakobo nurodymus. Žurnalistai jau spėliojo, kaip žudikas ar žudikai prasigavo pro Įlankos kyšulio saugumo sistemą ir pateko į Ernstų namus.

Tik atvykusį Brumasterį trumpam sustabdė trys televizijos reporteriai ir prikišo mikrofonus prie atdaro jo automobilio lango, kol operatoriai bandė iš arti jį nufilmuoti. Reporteriai šaukė vienas per kitą:

— Detektyve, ar jau yra įtariamųjų?..

— Ar tiesa, kad Ernstai nužudyti taip pat kaip kiti?..

— Ar jų dukrai majorei Ernst jau pranešta?..

— Ar ji grįžta į Majamį?

Tačiau Brumasteris tik purtė galvą ir važiavo toliau; sustojo tik priešais Ernstų namus ir uniformuotam pareigūnui liepė:

— Paskambink Visuomenės informavimo skyriui ir pasakyk, kad atsiųstų čia žmogų bendrauti su žurnalistais.

Kai kuriuose policijos padaliniuose iškilaus pareigūno ar garsenybės nužudymas buvo laikomas „gaisro“ arba, ne taip oficialiai, „šūdina“ byla. Jei nusikaltimui priklijuodavo tokią etiketę, jam būdavo rodomas išskirtinis dėmesys. Majamyje tokių bylų neva nebūdavo — visi žmogžudžiai ir žmogžudystės buvo laikomi Įstatymų požiūriu vienodais. Tačiau miesto tarybos nario Ernsto ir jo žmonos nužudymas jau rodė, kad taip nėra.

Tai patvirtino ir bemat atvykęs policijos viršininkas Farelis V. Ketledžas jaunesnysis. Jis atvažiavo policijos automobiliu, vairuojamu adjutanto seržanto, apsivilkęs uniformą su iš tolo šviečiančiais keturiais antsiuvais — pagal rangą policijos vadas prilygo JAV armijos generolui. Kaip patyliukais vienam uniformuotam vyrui pranešė detektyvas Vaitmenas:, Ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek kartų per metus viršininkas pasirodo žmogžudystės vietoje“.

Keliomis minutėmis anksčiau atvykęs leitenantas Njuboldas, šalia kurio stovėjo Brumasteris, pasitiko viršininką prie pagrindinių namo durų.

— Parodykit man nusikaltimo vietą, leitenante, — glaustai įsakė Ketledžas.

— Klausau, sere. Prašom čia.

Trijulė su Njuboldu priešakyje užlipo plačiais laiptais ir pasuko prie miegamojo praviromis durimis. Viduje visi stabtelėjo, ir viršininkas ėmė dairytis.

Identifikavimo technikai jau darbavosi. Arčiau sienos stovėjo daktarė Sančes, laukdama, kol baigs fotografas. Detektyvas Džakobas su Silvija Volden svarstė, kur galėtų rasti pirštų atspaudų.

— Kas aptiko lavonus? — paklausė Ketledžas. — Ką mes žinom?

Njuboldas davė ženklą Brumasteriui, ir tas papasakojo, kaip iš ryto atėjusi tarnaitė nešė arbatą ir kaip ėmė klykti pamačiusi negyvus šeimininkus — visa tai jis sužinojęs iš ūkvedžio Teo Palasijo. Ūkvedys paaiškino, kad jo su žmona išvakarėse nebuvo namie nuo popietės iki paryčių — taip būdavo kiekvieną savaitę, kai juodu lankydavę Marijos neįgaliąją seserį Vakarų Palm Byče. Tarnaitė išvakarėse taip pat išėjo iš namų po pietų — 17.00.

— Mirties laiko kol kas nežinom, — pridūrė Njuboldas, — bet tikriausiai ponas ir ponia Ernst buvo nužudyti, kai namie buvo vieni.

— Mes, žinoma, patikrinsim, kur tuo metu buvo Palasijai, sere, — tarė viršininkui Brumasteris.

Ketledžas linktelėjo galvą.

— Vadinasi, mūsų įtariamasis žinojo namų tvarką.

Ši išvada piršosi savaime, tad nei Njuboldas, nei Brumasteris jos nekomentavo. Abu žinojo, kad Majamio policijos viršininkas niekad nebuvo detektyvu — šias aukštas pareigas gavo tik todėl, kad puikiai dirbo administracinį darbą. Tačiau kaip ir visi įstatymų sergėtojai, Ketledžas retkarčiais mėgdavo pasijusti sekliu.

Viršininkas įėjo giliau į kambarį, norėdamas geriau viską apžiūrėti. Prisiartino prie paslikų kūnų, kur darbavosi identifikavimo komanda, apėjo. Kai buvo beeinąs toliau, suskambo Diono Džakobo balsas:

— Stokit! Neikit ten!

Policijos viršininkas apsisuko. Nuostaba jo akyse sumišo su pykčiu. Lediniu balsu paklausė:

— Kas toks esat...

— Detektyvas Džakobas, sere! — nelaukdamas klausimo pabaigos šauniai išpyškino Dionas. — Aš esu antras vyriausiasis šios bylos tyrėjas.

Vyrai stovėjo pasisukę veidu kits į kitą. Abu juodaodžiai. Nė vienas nenusuko akių.

— Atleiskit, kad užrikau, sere, bet gaišti nebuvo galima.

Ketledžas tebežaibavo akimis, aiškiai svarstydamas, ką daryti toliau.

Žiūrint formaliai, griežtas Džakobo paliepimas buvo deramas ir teisingas. Kaip antras vyriausiasis bylos tyrėjas, nusikaltimo vietoje turėjo viršenybę prieš visus, nepriklausomai nuo jų rango. Tačiau retas iki galo pasinaudodavo tokiais įgaliojimais, ypač kalbėdamas su gerokai aukštesnio negu detektyvas rango pareigūnu.

Visi įsmeigė akis į Džakobą, ir tas vos nepaspringo seilėmis. Jis suprato veikiausiai persistengęs — nesvarbu, kad buvo teisus, — taigi rytoj tokiu pat metu vėl gali vilkėti uniforma, o vidurnaktį pėsčias patruliuoti Majamio centre.

— Atleiskit, sere, — kostelėjęs kreipėsi į viršininką Chulijas Verona, — aš manau, kad detektyvas tik bandė išsaugoti tai, kas yra ten, — jis parodė ranka už lavonų.

— O kas ten? — paklausė leitenantas Njuboldas.

— Negyvas triušis, — neatitraukdamas akių nuo grindų atsakė Verona. — Jis gali turėti nemažą reikšmę tiriant bylą.

— Velniškai didelę! — susijaudinęs sušuko Brumasteris. — Tai dar vienas simbolis. Mums reikia Malkolmo Einslio.

— Norit pasakyti, jog detektyvas Džakobas žinojo, kad tas gyvūnas ten guli? — nepatikliai paklausė Veronos Ketledžas.

— Nežinau, sere, — ramiai atsakė identifikavimo komandos vyresnysis, — bet kol visko neapžiūrėjom, turim vadovautis prielaida, kad daiktinių įrodymų yra visur.

Policijos viršininkas dvejojo — aiškiai stengėsi tvardytis. Jis garsėjo ne tik kaip griežtos drausmės šalininkas, bet ir kaip teisingas vadovas.

— Na gerai, — atlėgus pykčiui visus kambaryje nužvelgė Ketledžas. — Atėjau čia priminti šios bylos svarbą. Dabar į mus įsmeigta daugybė akių. Dirbkit išsijuosę. Byla turi būti ištirta kuo greičiau.

Policijos viršininkas pasuko prie durų, bet stabtelėjo prie Njuboldo.

— Leitenante, pasirūpinkite, kad detektyvui Džakobui į asmens bylą būtų įrašytas pagyrimas, — Ketledžas šyptelėjo. — Tarkim, „už tai, kad sunkiomis sąlygomis ryžtingai saugojo daiktinius įrodymus“.

Sulig tais žodžiais jis išėjo.

Maždaug po valandos, kai vis dar buvo ieškoma daiktinių įrodymų, Chulijas Verona pranešė seržantui Brumasteriui:

— Tarp pono Ernsto daiktų rasta piniginė su vairuotojo pažymėjimu ir mokėjimo kortelėmis. Pinigų nėra, bet piniginė išsipūtusi — matyt, paprastai jų būdavo.

Brumasteris tuoj pat nuėjo apklausti Teo Palasijo — šis su žmona buvo gavęs nurodymą niekur neiti iš virtuvės ir neliesti name jokių daiktų. Ūkvedys, rodės, tuoj pravirks; jis vos spaudė žodžius. Ant žmonos, sėdinčios prie virtuvinio stalo, skruostų tebežvilgėjo ašaros.

— Ponas Ernstas visuomet turėdavo pinigų toje piniginėje, — aiškino Teo. — Daugiausia stambiomis kupiūromis — penkiasdešimties ir šimto dolerių. Jam patikdavo nešiotis grynųjų.

— Ar jis užsirašinėdavo tų stambių kupiūrų numerius?

— Abejoju, — papurtęs galvą atsakė Palasijas.

Brumasteris luktelėjo leisdamas ūkvedžiui suimti save į rankas, paskui tęsė:

— Norėčiau paklausti dar kai ko, — jis pervertė bloknoto puslapius skaitydamas anksčiau padarytus įrašus. — Jūs man sakėt, kad ryte įėjęs į Ernstų miegamąjį supratote niekuo šeimininkams nebegalėsiąs padėti, todėl iškart nuėjote skambinti.

— Taip ir buvo, sere. Aš paskambinau 911.

— Ar ką nors lietėte miegamajame? Bent vieną daiktą?

Palasijas papurtė galvą.

— Žinojau, kad kol atvyks policija, visi daiktai turi likti kaip buvę, — ūkvedys sudvejojo.

— Ką norėjot pasakyti? — paragino Brumasteris.

— Tik dabar kai ką prisiminiau. Radijas grojo labai garsiai, ir aš išjungiau. Atsiprašau, jei...

— Tiek to. Eime, pažiūrėsim.

Kai Ernstų miegamajame juodu priėjo prie imtuvo, Brumasteris paklausė:

— Ar išjungdamas nusukote stotį?

— Ne, sere.

— Ar kas nors vėliau naudojosi imtuvu?

— Nemanau.

Brumasteris apmovė dešinę ranką gumine pirštine ir įjungė radiją. Kambaryje garsiai suskambo daina „Ak koks gražus rytas“ iš Rodžerso ir Hamersteino miuziklo „Oklahoma!“ Detektyvas pažiūrėjo į imtuvo skalę. Rodyklė stovėjo ties FM 93,1 mHz.

— Stotis VTMI, — tarė ūkvedys, — ponios Ernst mėgstamiausia. Dažnai jos klausydavosi.

Netrukus Brumasteris atsivedė Mariją Palasijo į nužudytosios poros miegamąjį dar kai ko paklausti.

— Patariu nežiūrėti į lavonus, — tarė jis. — Aš stovėsiu tarp jų ir jūsų. Noriu jums parodyti kitką.

Tas „kitkas“ buvo papuošalai — žiedas su safyrais ir deimantais bei to paties stiliaus auskarai, dar vienas auksinis žiedas, perlų vėrinys su turmalino sąsaga, deimantais puošta auksinė apyrankė; visi šie aiškiai vertingi daiktai buvo palikti matomiausioje vietoje — ant tualetinio stalelio.

— Taip, jie ponios Ernst, — patvirtino Marija Palasijo. — Vakare ji visuomet tingėdavo juos paslėpti — palikdavo ant stalelio, o kitą rytą padėdavo į seifą. Kartą aš ją įspėjau... — moteris ėmė kūkčioti.

— Užteks, ponia Palasijo. Ačiū, — padėkojo Brumasteris, — pasakėt viską, ką norėjau sužinoti.

Dar po kurio laiko, atsakydama į Brumasterio klausimą, daktarė Sančes patvirtino:

— Taip, iš esmės pono ir ponios Ernstų galvos ir veido sumušimai bei kūno sužalojimai panašūs į Frostų ir Urbinų. Sprendžiant iš ataskaitų, kurias gavau, — taip pat ir į nužudytųjų Fort Loderdeilyje ir Klyrvoteryje.

— O durtinės žaizdos, daktare?

— Tvirtai galėsiu pasakyti tik po skrodimo. Tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad abiejų kūnų durtinės žaizdos padarytos tokiu pačiu Bovio peiliu, kokiu subadytos ir kitos aukos.

Aiškindamasi dėl negyvo triušio, daktarė Sančes pakvietė į Ernstų namus zoologijos parduotuvės savininkę Heterą Ubens, su kuria anksčiau dirbo. Ubens, nedidelių gyvūnų žinovė, nustatė, kad tokie padarėliai žinomi ne mokslišku, bet plačiai paplitusiu triušio nulėpausio pavadinimu. Pasak jos, Majamyje juos daug kas perka kaip kambarinius gyvūnėlius. Kadangi jokių žaizdų triušio kūnelyje nebuvo matyti, Ubens spėjo, kad jis buvo pasmaugtas.

Kai triušį nufotografavo, daktarė Sančes liepė nugabenti jį į medicinos ekspertizės skyrių, kad užkonservuotų formaldehide.

Seržantas Brumasteris paklausė Teo Palasijo, ar Ernstai nelaikė triušio savo namuose kaip kambarinio gyvūnėlio.

— Tikrai ne. Ponas ir ponia Ernstai nemėgo gyvūnų, — atsakė ūkvedys ir pridūrė: — Siūliau jiems laikyti sarginį šunį, nes aplink tiek daug nusikaltimų — netgi pažadėjau jį prižiūrėti. Bet ponas Ernstas atsisakė — girdi, jis miesto tarybos narys, tad policija tikrai užtikrins jo saugumą. Bet neužtikrino, ar ne?

Brumasteris nuleido šį klausimą negirdomis.

Vėliau policininkai, pasiėmę nusikaltimo vietoje padarytą gyvūnėlio nuotrauką, bandė išsiaiškinti, kas jį įsigijo, kitose Majamio zoologijos parduotuvėse. Kadangi žmonės pirkdavo labai daug triušių — kartais po septynis ar aštuonis iš karto, — o reta parduotuvė užsirašinėdavo parduotas prekes, paieška jokių rezultatų nedavė.

Papasakojęs Malkolmui Einsliui apie negyvą triušį, Henkas Brumasteris paklausė:

— Ar Naujajame Testamente kas nors rašoma apie triušį — gal jis irgi su juo susijęs kaip tos katės ir visi tie daiktai?

— Joks triušis neminimas nei Naujajame Testamente, nei jokioje kitoje Biblijos vietoje — aš tuo įsitikinęs, — pareiškė Einslis. — Vis dėlto jis galėtų kažką simbolizuoti. Triušiai priklauso labai senai rūšiai.

— Čia tikrai nėra jokių sąsajų su religija?

— Vargu bau, — Einslis nutilo prisiminęs paskaitų ciklą „Gyvybės kilmė ir geologinis laikas“, kurias lankė netrukus, kai ėmė blėsti jo tikėjimas. Ėmė prisiminti smulkmenas – pats kartais stebėdavosi, kiek daug išliko atmintyje. — Triušiai priskiriami Lagomorpha — kiškiažvėrių — būriui, dar apimančiam kiškius ir cyplius. Jie atsirado Šiaurės Azijoje baigiantis paleocenui, — Einslis nusišypsojo. — Vadinasi, penkiasdešimt penkiais milijonais metų anksčiau, negu — jei tikėsime Pradžios knyga — buvo sukurtas pasaulis.

— Manai, mūsų įtariamasis — manijos apsėstas religinis fanatikas, kaip tu jį pavadinai — visa tai žino? — paklausė Brumasteris.

— Abejoju. Bet kas žino, ką jis galvoja ir kodėl?

Tą naktį namie Einslis įsijungė Karenos kompiuterį, kur turėjo karaliaus Jokūbo Biblijos leidimą. Kitą dieną jis pasakė Brumasteriui:

— Kompiuteriu ieškojau, ar Biblijoje kur nors paminėti žodžiai „kiškis“ ar „cyplys“. Antrojo nėra niekur, o „kiškis“ pasitaiko du kartus — po sykį Kunigų ir Pakartoto Įstatymo knygose. Apokalipsėje jis nepaminėtas.

— Kaip manai — gal mūsų triušis turėjo vaizduoti kiškį, taigi yra Biblijos simbolis?

— Ne, aš taip nemanau, — kiek padvejojęs Einslis pridūrė: — Žinai, praėjusią naktį ilgai galvojau ir štai ką nusprendžiau. Netikiu, kad tas triušis yra simbolis, paimtas iš Apokalipsės. Jis nieko negali atitikti. Man regis, jo prireikė tik akims apdumti.

Matydamas smalsų Brumasterio žvilgsnį, Einslis aiškino toliau:

— Visi kiti simboliai, palikti prie nužudytųjų, atitinka kažką konkretaus. Tarkim, tos keturios negyvos katės — „keturios būtybės“; raudonas mėnulis paimtas iš šitos vietos: „mėnulis paraudo lyg kraujas“, o trimitas iš: „išgirdau... galingą balsą, tarsi trimitą“.

— Prisimenu, — pritariamai linktelėjo Brumasteris.

— Aišku, triušis gali simbolizuoti „būtybę“ — Apokalipsėje jų gausu, — Einslis papurtė galvą. — Tačiau kažkodėl taip nemanau.

— Tai kokią išvadą darai?

— Mano išvada daugiausia pagrįsta nuojauta, Henkai. Tačiau mes neturim būti įsitikinę, kad Ernstų nužudymas — dar vienas to paties maniako nusikaltimas. Gal kas nors kitas juos užmušė, tik stengdamasis, kad ši žmogžudystė panėšėtų į ankstesnes.

— Ar nepamiršai, kad mes nuslėpėme, kas buvo rasta prie kitų nužudytųjų?

— Tačiau kai kas pateko į spaudą. Žurnalistai turi savų šaltinių ir nuolat ką nors sušniukštinėja.

— Visa tai be galo nuostabu, Malkolmai. Pasistengsiu įsidėmėti. Tačiau turiu tau pasakyti, kad pamačius Ernstų nužudymo aplinkybes tavo samprotavimai man atrodo visai neįtikėtini.

Einslis nesiginčijo.

Netrukus Sandra Sančes pranešė, ką sužinojo atlikusi abiejų aukų skrodimą. Kaip ir spėjo pirmą kartą apžiūrėjusi žaizdas, abu žuvo nuo dūrių Bovio peiliu. Tačiau saviti žaizdų kraštų nelygumai ir įdrėskimai kitokie negu ankstesnių aukų, vadinasi, žudikas darbavosi kitu peiliu. Tačiau tai nieko neįrodo, nes tokių peilių lengva nusipirkti, ir žudikas maniakas galėjo turėti keletą.

Slinko dienos ir, nepaisant Malkolmo Einslio abejonių, atrodė vis labiau tikėtina, kad Ernstus nužudė žmogus, įvykdęs ir ankstesnes keturias dvigubas neišaiškintas žmogžudystes. Pagrindinės nusikaltimo aplinkybės sutapo, smulkmenos taip pat: triušis, vis dėlto galėjęs būti Apokalipsės simboliu; dingę visi pinigai; nepaliestos brangenybės, gulėjusios gerai matomoje vietoje, ir garsiai grojęs radijas. Be to, kaip ir ankstesnių nusikaltimų vietoje, vėl buvo nerasta pirštų atspaudų.

Tačiau bylos tyrėjams kėlė nerimą tai, kad Ernstai buvo nužudyti praėjus vos trims dienoms nuo Urbinų žmogžudystės Pušų terasos bute, nes tarp ankstesnių nusikaltimų praeidavo du trys mėnesiai. Tas faktas žadino žurnalistų ir visuomenės smalsumą, tad kilo visai pagrįstų klausimų: ar žudikas nusprendė greičiau vykdyti savo pražūtingą užduotį, kad ir kokia ji būtų? Gal jis pajuto, kad yra nesugaunamas ir kad sėkmė nuo jo nenusigręš? Auka tapo vienas aukščiausių Majamio miesto pareigūnų; kas tai — atsitiktinumas ar gerai apgalvotas žingsnis? Ar gresia pavojus kitiems tarybos nariams ir aukštiems pareigūnams? Ar policija ko nors ėmėsi, kad užbėgtų už akių kitiems žudiko išpuoliams?

Į pastarąjį klausimą policija viešai negalėjo atsakyti, tačiau seržanto Einslio vadovaujamas ypatingosios paskirties būrys ėmė sekti šešis įtariamuosius.

Ypatingosios paskirties būriui iškart buvo patikėta ir Ernstų nužudymo byla. Nors seržantas Brumasteris ir toliau vadovavo tyrimui, jis su dviem savo komandos detektyvais – Dionu Džakobu ir Setu Vaitmenu — tapo Einslio vadovaujamo būrio nariais.

Tačiau, būriui dar nepradėjus vykdyti visų savo užduočių, įvyko vienas susitikimas. Einslis žinojo, kad jo neišvengs.