8

— Iš visų darbų, kuriuos tenka atlikti farams, — tarė detektyvas Čarlis Terstonas, — šūdiniausias turbūt yra sekti įtariamuosius.

— Bent jau man jis tikrai ne mėgstamiausias, — pritarė Bredfordas Endrusas. — Ir tas prakeiktas lietus taip pat nepadeda.

Terstonas iš ŽS ir Endrusas iš Plėšimų skyriaus sėdėjo furgone su Floridos energetikos valdybos ženklais ant šonų — čia jie laikinai slėpsis. Jie gavo užduotį sekti Karlosą Kinjonesą, vieną iš šešių kompiuteriu rastų žiauriųjų žmogžudysčių bylos įtariamųjų.

Policijos valdyba sekimo tikslams turėjo įvairių transporto priemonių: taksi, telefono, dujų ir elektros tarnybų sunkvežimių, automobilių, vežiojančių prekes iš parduotuvių, ir net pašto furgonų. Kai kurias policijai atidavė ar pardavė organizacijos, kurioms jos priklausė. Kitos, konfiskuotos sulaikant narkotikų gabentojus, policijai buvo priteistos teismų. Sekant kurį nors įtariamąjį, tokį kaip Kinjonesas, transporto priemonė buvo keičiama kasdien.

Detektyvai, abu neseniai perkopę ketvirtą dešimtį, jau beveik dvi valandas laukė priešais Kinjoneso namus — vieną iš daugybės vargingų pastatų rajone, neoficialiai vadinamame Laisvės miestu.

Buvo be kelių minučių septynios vakaro, ir Bredas Endrusas žiovavo pjaunamas nuobodulio. Endrusui patikdavo veikti. Visiems detektyvams tai patikdavo — tam jie ir pasirinko šią profesiją. Tačiau sekdamas didžiąją dalį laiko nieko neveikdavai: ištisas valandas sėdėdavai automobilyje spoksodamas pro langą, už kurio nieko neatsitikdavo. Net geru oru sunku būdavo sutelkti dėmesį į užduotį ir mesti iš galvos mintis apie laukiančią vakarienę, sporto varžybas per televiziją, seksą ir laiku nesumokėtas palūkanas už būstui pirkti paimtą paskolą...

Jau valandą smarkiai lijo, tad detektyvai aiškiai nematė, kas darosi lauke, bet įjungę valytuvus tik būtų išsidavę kažką seką. Lietaus lašų barbenimas į stogą užduoties taip pat nelengvino: lyg koks monotoniškas būgno tratėjimas migdė vyrus.

— Pabusk, brolau! — pamatęs Endrusą žiovaujant įspėjo Terstonas.

— Stengiuosi neužmigti, — atsakė Bredas Endrusas atsisėsdamas tiesiau. Šis patyręs pareigūnas buvo vienas iš detektyvų, pasiskolintų iš Plėšimų skyriaus įtariamiesiems sekti. Anksčiau Endrusas dirbo ŽS, bet norėdamas daugiau būti su šeima pasiprašė perkeliamas į Plėšimų skyrių, nes ten nereikėdavo dirbti iki išnakčių. Dabar jis laikinai grįžo į ŽS.

Ypatingąjį sekimo būrį sudarė dvidešimt keturi darbuotojai: du seržantai iš ŽS, Einslis ir Grynas, dvi jų komandos po keturis detektyvus bei dvylika detektyvų iš Plėšimų skyriaus. Budėti padėdavo ir du tyrėjai iš valstijos prokuratūros.

— Ei! — šūktelėjo Endrusas. — Štai ir mūsiškis. Ar gali patikėti — jis vėl šukuojasi!

Kinjonesas, siauro žalsvo gymio veido kubietis, buvo aukštas ir liesas, tankiais, garbanotais plaukais; per tas pustrečios paros, kurias jį stebėjo Terstonas su Endrusu, juos susišukavo tikriausiai geras dvi dešimtis kartų. Tarp gausių jo padarytų nusikaltimų buvo užpuolimų, išžaginimų ir ginkluotų plėšimų pavartojant smurtą.

Dabar, lydimas detektyvams nepažįstamo barzdočiaus, jis įsėdo į geltoną sutriušusį 1978 metų laidos ševroletą ir nuvažiavo. Detektyvai Endruso vairuojamu FE V furgonu patraukė jiems pavymui.

Kinjonesas iškart įsuko į 836-ąjį greitkelį, kur eismas buvo intensyvus. Važiuodamas vakarų kryptimi — Majamio tarptautinio oro uosto link, jis ėmė vingiuoti tarp automobilių, o keliems trinktelėjo į galą, akivaizdžiai mėgindamas sustabdyti ir apiplėšti.

— Velnias! — tai matydamas niurgztelėjo Terstonas. — Kaip mielai suimčiau tuos du šunsnukius!

— Taip, ko gero, mudviem teks tai padaryti, — pritarė Endrusas.

Abu detektyvai žinojo, kad jiems iškilo dilema. Jie gavo užduotį stebėti Kinjonesą kaip galimą žudiką maniaką, bet jeigu kuri nors ševroleto bakstelėta mašina sustotų, detektyvų pareiga būtų apsaugoti ja važiuojančiuosius nuo pavojaus. Tačiau nė viena nesustojo — neabejotinai todėl, kad policija ir žiniasklaida daug kartų perspėjo apie tokiu atveju gresiantį pavojų.

Po kurio laiko detektyvai pajuto palengvėjimą, kai Kinjonesas liovėsi trankęs kitus automobilius, matyt, praradęs viltį kurį nors sustabdyti.

Ties Šiaurės vakarų 57-uoju prospektu išsukęs iš greitkelio, geltonasis ševroletas nuvažiavo į vakarinį Mažosios Havanos pakraštį ir sustojo priešais ištisą parą veikiančią parduotuvę; čia barzdyla išlipo. Tada Kinjonesas vienas nuvažiavo į Majamio-Deido koledžo pietinį miestelį. Ilga — beveik valandą trukusi — kelionė buvo nuobodi; Endrusas vairavo furgoną atsilikęs kiek įmanoma daugiau, bet taip, kad nepamestų ševroleto iš akių.

Kai laikrodis rodė 20.30, Kinjonesas sustojo koledžo mašinų aikštelėje taip, kad matytų į paskaitas ir iš jų einančius studentus. Detektyvai matė, kad kai kurios merginos praeidamos pro Kinjoneso automobilį staiga atsigręždavo — matyt, jis joms kažką surikdavo, bet nė viena nesustojo.

— Tas tipas teistas už išžaginimą ir grasinimą lytine prievarta, — palinkęs į priekį suniurnėjo Terstonas. — Kaip manai — gal jis ieško...

Kaip tik tuo metu Kinjonesas išlipo iš mašinos ir nusekė paskui jauną blondinę į kitą aikštelės pusę.

— Eime! — šūktelėjo Terstonas iššokdamas iš furgono; Endrusas puolė iš paskos.

Kai Kinjonesą nuo merginos teskyrė gal dešimt žingsnių, ji priėjo prie savo automobilio — raudonos hondos — į jį įšokusi užvedė variklį ir nuvažiavo. Kinjonesas nubėgo prie savo mašinos, vis dar nepastebėdamas detektyvų, kurie taip pat nuskuodė prie furgono.

Kai blondinės honda pravažiavo pro Kinjoneso ševroletą, jis pasuko jai pavymui. Detektyvai dabar važiavo paskui abu automobilius.

— Nepaleisk to šunsnukio iš akių! — perspėjo Terstonas. — Jeigu čia mūsų įtariamasis, dar vieno lavono mums tikrai nereikia.

Endrusas linktelėjo. Dabar jis važiavo arčiau geltonojo ševroleto, nusprendęs, kad visas Kinjoneso dėmesys sutelktas į priekyje lekiančią hondą. Trys mašinos traukė į šiaurę Šiaurės vakarų 107-uoju prospektu tarp negausių automobilių, kol neparodžiusi jokio ženklo honda staiga pasuko dešinėn į Šiaurės vakarų 8-ąją gatvę. Aiškiai netikėtai užkluptas Kinjonesas ėmė stabdyti, įlėkė beveik į patį plačios sankryžos vidurį ir tik tada staigiai pasuko ketindamas toliau vytis merginą.

— Ji pastebėjo tą bjaurybę, — tarė Terstonas.

Tada Kinjonesui sukliudė kitas automobilis, išsukantis iš Šiaurės vakarų 8-osios gatvės. Kubietis pavažiavo porą metrų atbulas, paskui pasuko į dešinę taip greitai, kad net padangos sucypė. Vienu kvartalu atsilikęs Endrusas nuvažiavo jam įkandin.

Netrukus mašinų visai praretėjo, ir detektyvai pamatė blondinę išlipant iš hondos, paliktos daugiaaukščių gyvenamųjų namų komplekso aikštelėje. Ji greitai priėjo prie durų, atrakino, nė kiek nesugaišusi įėjo vidun ir užtrenkė duris.

Po kelių sekundžių geltonasis Kinjoneso ševroletas sustojo šalia hondos. Endrusas irgi įvairavo furgoną į aikštelę ir sustojo taip, kad abu detektyvai matytų Kinjonesą, vis dar sėdintį mašinoje, ir daugiabutį priešais. Po kelių minučių jie pastebėjo viename iš apatinių aukštų butų užsidegant šviesą — pro langą aiškiai buvo matyti blondinė. Bet tik akimirką. Perėjusi per kambarį ji užtraukė portjeras.

— Jinai žino, kad jis lauke, — tarė Terstonas.

— Taip. Galbūt jis jau sekėją. Ko gero, ir butą žino.

— Velnias! — staiga sušuko Terstonas — Jo nebėra!

Kol jie spoksojo į langą, Kinjonesas išlipo iš mašinos ir priėjęs prie laukujų namo durų šmurkštelėjo į vidų paskui kažkokį žmogų.

Detektyvai iškart atidarė furgono dureles ir tekini pasileido prie durų. Endrusas patraukė durų rankeną, bet jos jau buvo gerai uždarytos. Pažiūrėjo pro stiklą, bet vestibiulyje nieko nebebuvo matyti. Terstonas bemat puolė spaudinėti telefonspynės mygtukus šaukdamas: „Policijos pareigūnai! Mes vejamės įtariamąjį. Prašom atidaryti lauko duris“.

Jis žinojo, kad daug kam kils įtarimų, bet kas nors gali ir atidaryti...

Kažkas atidarė — garsiai suzvimbė skambutis.

— Atsidarė! — sušuko Endrusas, ir jie abu puolė į vidų.

— Kuriam aukšte ji buvo? — paklausė Endrusas. — Man pasirodė, kad trečiam.

Terstonas linktelėjo.

— Kylam į trečią.

Koridoriuje buvo du liftai, bet abu uždarytomis durimis. Endrusas nuspaudė iškvietimo mygtuką, bet staiga vieno lifto durys atsidarė ir iš lėto išlipo senyva moteris, tempdama iš paskos pasaitėliu pririštą pekiną. Šuo, matyt, nenorėjo išeiti. Terstonas išsprendė šią problemą pakeldamas šunį nuo grindų ir išmesdamas pro duris. Moteris žiojosi plūstis, bet detektyvai jau buvo lifte, ir Endrusas spaudė trečio aukšto mygtuką bei apatinį — durų uždarymo. Tačiau mechanizmų nepaskubinsi; tik po ilgokos pauzės, kai abu vyrai jau ėmė keiktis, durys užsidarė.

Trečiame aukšte jie išlėkė lauk ir pasuko į dešinę, kur spėjo pro langą matę blondinę. Bet koridoriuje tvyrojo tyla, nė vienos durys nebuvo praviros. Terstonas pabeldė į dvejas duris, bet niekas neatsiliepė.

— Čia nieko nėra! — pareiškė jis. — Tikriausiai ketvirtam aukšte. Lipkim laiptais!

Jis pasileido prie atsarginio išėjimo durų, Endrusas jam iš paskos. Jie šuoliais lėkė betoniniais laiptais, paskui pro kitas duris nuskuodė koridoriumi, vedančiu ta pačia kryptimi kaip ir aukštu žemiau. Už kelių metrų buto durys buvo praviros, jų gabalas sulaužytas į šipulius. Tą akimirką du garsūs driokstelėjimai, neabejotinai — pistoleto šūviai — pasigirdo už durų. Kol detektyvai stabtelėję išsitraukė ginklus, išgirdo dar keturis šūvius beveik be jokių pauzių.

Terstonas paniurusiu veidu artinosi prisišliejęs prie sienos toje pačioje koridoriaus pusėje kaip ir praviros durys. Rankos mostu liepęs Endrusui atsilikti, sukuždėjo:

— Aš jį paimsiu. Pridenk.

Kol Terstonas atsargiai artinosi nedideliu prieškambariu, detektyvai girdėjo tylius garsus — iš pradžių lengvus žingsnius, paskui keletą kažkokių dunktelėjimų. Netrukus Terstonas atkišęs pistoletą atsargiai kyštelėjo galvą pro duris ir beveik tą pačią akimirką nuleidęs ginklą įėjo į kambarį.

Kambaryje — tikriausiai čia buvo svetainė — ant grindų kraujo klane kniūbsčias be sąmonės tysojo Kinjonesas. Dešinė jo ranka buvo ištiesta, šalia gulėjo aštrus žvilgantis peilis, kaip pastebėjo Terstonas — spyruoklinis, perlamutrinėmis kriaunomis. Moteris, vyresnė, negu atrodė iš toli, sėdėjo susmukusi ant lenktos otomanės. Jos plaukai buvo išsitaršę, veidas apdujęs; rankoje gniaužė pistoletą nukreiptu žemyn vamzdžiu.

Terstonas priėjo ir rodydamas į ginklą tarė:

— Aš policijos pareigūnas. Paimsiu jį.

Detektyvas jau spėjo pastebėti, kad tai 22-ojo kalibro Kai Rono automatinis pistoletas su šešių šovinių apkaba — tiek šūvių jis ir girdėjo. Moteris paklusniai ištiesė ginklą. Terstonas išsitraukė iš marškinių kišenės rašiklį, užkišo už gaiduko apsaugos, kad nesugadintų pirštų atspaudų ir laikinai padėjo ant stalo.

Atsargiai įėjęs į kambarį, Endrusas pasuko tiesiai prie Kinjoneso ir patikrino pulsą ir kvėpavimą.

— Gatavas, — pareiškė jis. Paskui kiek pavertęs lavoną paklausė Terstono: — Ar matei, Čarli?

Jis parodė ranka į kelnių priekį — užtrauktukas buvo nuleistas, ir pro jį kyšojo Kinjoneso varpa.

— Ne, bet tai manęs nestebina.

Detektyvai žinojo, kad žagintojai dažnai rodo lyties organus, manydami, kad juos pamačiusios moterys pajus geismą.

— Verčiau kviesk čia gelbėtojų brigadą patvirtinti, kad jis negyvas.

Per savo nešiojamąją policijos raciją Endrusas perdavė:

— Devyni trys vienas — dispečeriui.

— Klausom.

— Atsiųskit man gelbėtojų brigadą. Adresas: Tamjamio kanalo kelias, namo numeris septyni du nulis vienas, butas keturi du vienas, patikrinti galimo keturi penki. Be to, atsiųskit du žmones kontroliuoti įėjimo ir identifikavimo komandą.

— Supratau.

Nepraėjus nė minutei detektyvai išgirdo vis arčiau kaukiančias sirenas — į iškvietimą atsiliepė gelbėtojų tarnybos medikai. Nors identifikavimo komanda taip neskubėjo, neabejotinai ji taip pat jau buvo kelyje.

Terstonas per raciją susisiekė su seržantu Malkolmu Einsliu ir kaip ypatingosios paskirties būrio vadui pranešė, kas įvyko.

— Aš netoliese, — atsakė Einslis. — Po kelių minučių būsiu.

Tuo tarpu Endrusas pradėjo apžiūrinėti nusikaltimo vietą, rašėsi ką pastebėjęs į bloknotą, o paskui ėmė klausinėti vis dar sėdinčią moterį.

— Malonėkit pasakyti savo pavardę, panele.

Vargais negalais ji sukaupė mintis.

— Dulsė Gomes, — atsakė jinai. Endrusas pastebėjo, kad jos rankos dreba.

Ji esanti netekėjusi, trisdešimt šešerių metų ir gyvenanti šiame bute. Majamyje ji jau dešimt metų. Endrusui dingtelėjo, kad ji patraukli, nors ir rūstokų bruožų.

Gomes pasakė jam dirbanti Pietų Belo bendrovėje telefonų remonto technike; vakarais lankanti Majamio-Deido koledžą, kur studijuojanti telekomunikacijas.

— Noriu gauti geresnį darbą.

Prie jų priėjęs Terstonas mostelėjo ranka į Kinjoneso lavoną.

— Ar pažįstat šį vyriškį, Dulse? Ar buvot mačiusįjį prieš tai, kai šiandien jus čia atsekė?

— Niekados! — net sudrebėjo moteris.

— Mes jį stebėjome. Ko gero, jis jau anksčiau jus sekė, tik jums nežinant.

— Dabar, kai jūs paklausėte, galiu pasakyti, kad porą kartų man pasirodė, tarsi kažkas... — ji nutilo ir bandė prisiminti. — Tas pendejo3 tikrai žinojo mano buto numerį — tikriausiai iškart atskuodė čia.

— Ir išlaužė duris? — pasufleravo Endrusas.

— Jis įsiveržė kaip pamišęs šuo, išsitraukęs pimpalą, mosuodamas peiliu.

— Tada į jį ir šovėte? — paklausė Terstonas.

— Ne, tada dar neturėjau pistoleto, tad spyriau jam karatė veiksmu, ir jis išmetė peilį.

— Jūs mokotės karatė?

— Turiu juodąjį diržą. Vožiau jam per galvą ir liemenį, ir jis pargriuvo. Tada pasiėmiau pistoletą ir į jį šoviau.

— Kur buvo pistoletas?

— Kitame kambaryje. Mano miegamajame, stalčiuje.

— Norit pasakyti, kad tas vyrukas jau gulėjo, bet jūs vis tiek pasiėmėt pistoletą ir į jį šovėte — šešis kartus? — apstulbęs paklausė Terstonas.

Moteris dvejojo.

— Norėjau, kad tas Šūdžius neatsikeltų — jis turėjo peilį ir vis dar rangėsi, todėl net į jį iššovusi kelis kartus spyriau į galvą.

Tai štai kodėl detektyvai artindamiesi prie buto girdėjo tuos garsus — lengvus žingsnius ir dunktelėjimus.

— Bet jis nebegalėjo rangytis, kai į jį šovėte, — paprieštaravo Endrusas.

— Gal ir ne, — gūžtelėjo pečiais Gomes. — Bet man vis tiek buvo velniškai baisu.

Kol detektyvai tardė, atvyko gelbėtojų tarnybos medikai. Vos per kelias sekundes jie patvirtino, kad Kinjonesas negyvas. Be to, namo koridoriuje dabar budėjo du uniformuoti policininkai. Jie aptvėrė 421-ąjį butą geltona juosta su užrašu POLICIJOS UŽKARDA ir įtikinėjo susirinkusių kaimynų minią:

— Nieko įdomaus nebevyksta, piliečiai. Viskuo pasirūpinta.

Malkolmas Einslis, pasirodęs tardymui jau gerokai įpusėjus, dabar rūpestingai parinkdamas žodžius tarė:

— Išsiaiškinkim šitą dalyką, panele Gomes. Karatė veiksmais, kuriuos mokate, jūs pargriovėte tą vyriškį ir jis tebegulėjo ant grindų, kai nuėjote į miegamąjį, pasiėmėte ginklą ir grįžusi suvarėte į jį šešias kulkas?

— Jau sakiau, kad taip ir buvo.

— Ar galėčiau pamatyti jūsų leidimą laikyti ginklą?

Pirmą kartą moteris atrodė sutrikusi.

— Aš jo neturiu. Mano vaikinas padovanojo jį man per praėjusias Kalėdas. Padėjo po eglute, suvyniojęs į dovanų popierių. Nemaniau, kad...

— Tas vyrukas tikriausiai priklauso Nacionalinei šaulių asociacijai, — tarsi kalbėdamasis su savimi tarė Terstonas. — Tik tokios mąstysenos žmonės gali padėti pistoletą po Kalėdų eglute.

Policijos pareigūnai, matę tokią daugybę mirtinų šautinių žaizdų ir patys dažnai atsidurdavę mirtiname pavojuje dėl to, kad šaunamuosius ginklus visi taip lengvai galėjo įsigyti, buvo nekokios nuomonės apie Nacionalinę šaulių asociaciją.

— Kuo vardu jūsų vaikinas, Dulse? — paklausė Endrusas.

— Chustas Ortega. Tik jis nebe mano vaikinas.

Einslis palietė Bredo Endruso ranką.

— Viskas tampa painu. Man regis, turėtum pranešti moteriai jos teises.

— Aš irgi taip pamaniau, seržante, — Endrusas atsisuko į Gomes. — Dulse, pagal įstatymą privalau pranešti jūsų teises. Jūs neprivalote kalbėti su manim ar atsakinėti į klausimus. Jeigu kalbėsite, gali atsitikti taip, kad jūsų žodžiai bus užrašyti ir panaudoti teisme kaip...

— Žinau visas savo teises, — irzliai atšovė Gomes. — Jos čia niekuo dėtos, nes aš neprašiau to subingalvio įsilaužti. Viską padariau savigynos sumetimais.

— Vis tiek aš privalau išvardyti visas jūsų teises, tad malonėkit klausytis.

Endrusui baigus, Einslis pridūrė:

— Paprastai mes to nedarom, panele Gomes, bet aš primygtinai patariu jums tuoj pat paskambinti savo advokatui.

— Kodėl?

— Nesakau, kad taip ir atsitiks, bet galbūt kas nors ims įrodinėti, kad jums nereikėjo nušauti šio žmogaus, nes pakankamai apsigynėte...

— Tauškalai! — suriko Gomes ir iškart užsičiaupė. Patylėjusi pridūrė: — Suprantu, ką norit pasakyti, nors...

— Mes jums tik patariant susirasti advokatą.

— Klausykit, aš tik neturtinga darbininkė ir nenoriu mokėti didelių sąskaitų advokatams. Palikite mane kurį laiką ramybėje. Pasėdėsiu ir apie tai pagalvosiu.

— Ar iškvietėte valstijos prokurorą? — tyliai paklausė Terstono Einslis.

— Dar ne.

— Kuo skubiau iškvieskit. Mums reikia sprendimo.

Terstonas linktelėjo galvą ir pasiėmė raciją.

Identifikavimo komanda jau buvo atvykusi ir išsijuosusi dirbo.

Iš Dulsės Gomes paimtas 22-ojo kalibro Kai Rono pistoletas buvo įdėtas į plastiko maišelį, bet prieš tai Terstonas užsirašė jo numerį. Buto telefonu, nuo kurio jau buvo paimti pirštų atspaudai, taigi buvo galima naudotis, jis paskambino į policijos Informacijos skyrių.

— Norėčiau, kad pateiktumėt žinių apie ginklą, — jis apibūdino pistoletą, nurodė numerį, o kai jo kažko paklausė, atsakė: — Pradėkit nuo Deido grafystės, jeigu reikia, patikrinkit plačiau.

Informacijos skyriaus kompiuterio duomenų bazėje buvo sukaupti duomenys apie šaunamuosius ginklus, užregistruotus Floridoje, JAV kitose valstijose ar net kitose valstybėse.

Terstonas laukė nieko nesakydamas, bet staiga sukluso.

— Velniai rautų — tikrai? Pakartokit, — jis ėmė kažką greitai rašytis bloknote. — Taip, supratau. Labai ačiū.

Tada per raciją susisiekė su Majamio policijos ŽS. Pokalbis truko dešimt minučių. Visą tą laiką Terstonas kalbėjo tyliai, bet susijaudinęs. Baigęs mostu pakvietė Einslį ir Endrusą. Trijulė susispietė svetainės kampe.

— Nepatikėsit, — tarė Terstonas. — Ar prisimenat tą seną Išamo nužudymo bylą? Prieš pusantrų metų.

— Taip, prisimenu, — įtemptai galvodamas atsakė Einslis. — Auka žuvo nuo kulkos, iššautos jos pačios pistoletu, bet ginklas taip ir nebuvo rastas. Bylą tyrė Dionas Džakobas. Dionas turėjo įtariamąjį, bet be pistoleto nieko negalėjo įrodyti. Taigi nusikaltimas ligi šiol neišaiškintas.

— Jau išaiškintas. Mes ką tik radom trūkstamą ginklą.

— Jos? — Endrusas ranka parodė į Dulsę Gomes.

Terstonas patenkintas linktelėjo.

— Informacijos skyrius nustatė, koks čia ginklas, kas iš pradžių jį įsigijo — žodžiu, viską. Spėkit, kas buvo Diono įtariamasis Išamo byloje?

— Ortega? — pabandė atspėti Endrusas.

— Pataikei — toks Chustas Ortega, mulkių mulkis, padovanojęs „karštą“ ginklą savo merginai Dulsei. Taigi ką tik kalbėjausi su Dionu Džakobu. Jis žino, kur yra Ortega, ir jau tvarko orderį jį suimti. Dionas sako, kad dabar, kai ginklas rastas, Ortegos kaltė bus įrodyta neginčijamai.

— Nežinai, žmogau, kada išloši, kada praloši, — tarė Einslis. — Šauniai padirbėjai, Čarli.

Einslis parodė ranka į Kinjoneso lavoną, jau uždengtą paklode, tebegulintį ant kambario grindų.

— Kaip manot, vyručiai, ar nereikėtų suimti merginos?

— Aš tai nenorėčiau su ja prasidėti, — atsakė Terstonas. — Kieta kaip šikšna. Vis dėlto būtų gaila, jeigu ją apkaltintų tyčiniu Kinjoneso nužudymu. Mano manymu, šitas iškrypėlis pats to prisiprašė.

— Pritariu, — tarstelėjo Endrusas.

— Iš esmės aš irgi sutinku su jumis, — pasakė Einslis, — bet turim neužmiršti, kad karatė meistro rankos ir kojos laikomos mirtinais ginklais. Štai kodėl kai kurie turintieji juodus diržus — o Gomes sako tokį turinti — registruojami policijoje. Taigi prokurorai gali pateikti nužudymo dėl neatsargumo kaltinimus. Šiaip ar taip, netrukus sužinosime, — jis mostelėjo galva durų link, kur ką tik atėjusi žema, ryžtingos išvaizdos kokių penkiasdešimt penkerių metų moteris dairėsi po kambarį.

Kasdieniškai apsirengusi mėlynu lino sijonėliu ir skaisčiai geltona palaidinuke moteris buvo Metė Byson. Iš visų prokuratūros darbuotojų Einslis labiausiai mėgo šią valstijos prokuroro pavaduotoją. Jis gerbė Byson už tai, kad teismuose visada griežtai palaikydavo gerai savo darbą atlikusius ir gerai parodymus duodančius policijos pareigūnus, nors iki bylos nagrinėjimo kartais būdavo žiauriai rūsti detektyvams, jeigu jie prastai pasirengdavo ar aplaidžiai surinkdavo įkalčius arba ką nors pražiopsodavo.

— Tai ką turim? — paklausė Byson.

Viską su smulkmenomis išdėstė Terstonas: kaip juodu su Endrusu sekė Kinjonesą, kaip jų stebimasis persekiojo Dulsę Gomes, kaip detektyvai lakstė po butus ir kaip 421-ajame išvydo negyvėlį.

— Gana lėtai jį vijotės, ar ne? — kaip visuomet prokurorė iškart pastebėjo pagrindinį detektyvų darbo trūkumą.

— Man nelieka nieko kito, kaip jums pritarti, — susiraukęs atsakė Terstonas.

— Jūs bent sąžiningas. Be to, jums pasisekė: jūsų neteis.

— O ką nors teis? — paklausė Endrusas.

Nuleidusi šį klausimą negirdomis, prokurorė metė akį į Dulsę Gomes, kuri vis dar sėdėjo viena, aiškiai laukdama, kas bus toliau.

— Tikiuosi, apsvarstėt karatė kaip mirtino ginklo prielaidą? — atsisukusi į Einslį paklausė Byson.

— Svarstėm tuo metu, kai jūs atėjot.

— Malkolmas visuomet toks nuodugnus, — jinai atsigręžė į Endrusą. — Prieš atsakydama į jūsų klausimą, detektyve, noriu, kad atsakytumėt man: jeigu pateiksim šiai jaunai moteriai kaltinimus, kad pritaikiusi karatė įgūdžius netyčia nužudė žmogų, kokių argumentų galėtumėt pateikti jai ginti?

— Tai štai, patarėja, — Endrusas ėmė lenkti pirštus. — Ji turi nuolatinį darbą, o vakarais lanko koledžą, nes nori padaryti karjerą, žodžiu, gera, padori pilietė. Ji nedarė niekam nieko bloga, bet tas smirdžius, jau kalėjęs už išžaginimą ir grasinimus lytine prievarta, vogčia ėmėją sekti. Neturėdamas teisės įėjo į gyvenamąjį namą ir išlaužė duris, kad patektų į butą, kai ji buvo viena. Tada puolėją išsitraukęs pimpalą, su peiliu rankoje. Taigi, kas atsitinka? Ją apima panika ir gindamasi — tokią teisę ji turi — mažumą persistengia. Papasakokit viską prisiekusiesiems, ir jie ne tik niekuomet jos nenuteis, bet iš kailio nersis, kad išteisintų.

Prokurorė šyptelėjo.

— Neblogai, detektyve. Gal jums reikėtų studijuoti teisę, — ji atsisuko į Einslį. — Pritariat?

— Man pasirodė logiška, — linktelėjęs atsakė jis.

— Tai jau tikrai. Pora žodžių tau, Malkolmai: nieko neįvyko. Į protokolą įrašykit nužudymą nesant kaltės.

Dramatiška Karlo Kinjoneso mirtis turėjo vieną padarinį.

Policijai apieškojus jo butą, paaiškėjo, kad jis negalėjo būti tas žiaurusis žudikas, nes nebuvo mieste, kai įvyko trys iš tų žmogžudysčių, o su kitomis jokių sąsajų nebuvo rasta.

Taigi Kinjonesas pirmas buvo išbrauktas iš sekamų įtariamųjų sąrašo.

Detektyve seržante Tereza Daneli ir detektyvas Chosė Garsija sekdami savo įtariamąjį su mirtimi nesusidūrė. Jie antrą savaitę stebėjo Aleką Polaitą, haitietį, gyvenantį Šiaurės rytų 65-ojoje gatvėje Majamio Mažojo Haičio rajone.

Seržante Daneli, viena iš Plėšimų skyriaus detektyvių, laikinai paskirta į ŽS, buvo aukšta trisdešimt penkerių metų brunetė, ištarnavusi policijoje dešimt metų ir laikoma sumania vyresniąja. Dėl didelių krūtų ją kartais vadindavo Didžiąja motuše — net ji pati kuo geraširdiškiausiai šitaip save pravardžiuodavo. Daneli ir Chosė Garsija iš ŽS, paprastai vadinamas Tėtušiu, vienas kitą pažinojo aštuonerius metus ir anksčiau buvo dirbę kartu.

Jų sekamasis Alekas Polaitas policijos kartotekoje buvo apibūdinamas kaip aistringas Biblijos cituotojas, teigiąs, kad kalbasi su Dievu. Buvo laikomas agresyviu ir nevengiančiu smurto, bet į policijos įskaitą nebuvo įrašytas. Dviaukščiame jo name gyveno dar keturios šeimos su šešiais ar septyniais vaikais.

Pirmą kartą per sekimo užduotį Daneli ir Garsijai buvo liepta stebėti Polaitą — ligi tol juodu sekė Edelbertą Montoją, nepadariusį nė vieno įtartino žingsnio.

Jų automobilis stovėjo netoli Šiaurės rytų 65-osios gatvės; abiejų detektyvų nevilčiai, jis jau patraukė praeivių dėmesį ir sužadino kelių jį apspitusių vaikų smalsumą. Šiai slaptai operacijai juodu gavo prašmatnų mėlyną „General Motors“ gamybos luminos modelio mikrofurgoną. Jo vidus buvo prigrūstas prietaisų, būtent: fotoaparatų ir kino kamerų, telefonų, magnetofonų bei moderniausių siųstuvų ir imtuvų, kurių antenos buvo paslėptos po furgono apmušalais. Langai buvo uždažyti juodai, tad iš lauko niekas negalėjo pamatyti, ar viduje kas nors yra. Ši mašina buvo bandomoji ir skirta specialioms užduotims, bet tuo metu jokios kitos neatsirado.

— Dievuliau brangus! — sudejavo Garsija pirmą kartą pamatęs žvilgančią naujutėlę luminą su visa modernia įranga viduje. — Žaisliukai man baisiai patinka, bet Mažajame Haityje mes krisim į akis kaip šūdas ant vestuvių torto.

— Pataikei kaip pirštu į dangų, Tėtuši, — nusijuokė Tereza Daneli. — Pamačiusi, ką mes gavom, bandžiau apkeisti, bet šiandien nieko daugiau nėra. Turėjom arba ją imti, arba eiti pėsčiomis.

Dabar lumina sulaukė dar didesnio dėmesio, mat iš dviaukščio namo išėjo keletas žmonių ir prisiartino prie skaisčiai mėlyno automobilio.

— Turėsim nešti kudašių, — tarė Garsija. — Ta prakeikta mašina lyg koks švyturys.

— Pirma kai ką pabandykime, — Daneli pasiėmė savo nešiojamąją policijos raciją ir išsirinkusi saugų kanalą, skirtą sekimo operacijoms, pasakė į mikrofoną:

— Trylika dvidešimt vienas — stočiai.

Policijos būstinėje atsiliepė specialus dispečeris:

— Klausau.

— Atsiųskite patrulių automobilį prie Šiaurės rytų 56-osios gatvės du šimtai šešiasdešimt penkto namo. Liepkit ekipažui nepatraukiant dėmesio — neįjungus šviesų ir sirenos — išvaikyti būrelį, susirinkusį prie pastato. Tegul nepaiso mėlyno luminos furgono, pastatyto netoliese.

— Supratau. Siunčiu prie jūsų trys šimtai dvidešimt ketvirtą ekipažą.

Du vyrai, išėję iš plytinio namo, įsistebeilijo pro furgono langus, bet aiškiai nieko nepamatė.

— Kažkokia beprotystė! — tarė viduje sėdintis Garsija.

Lauke prie dviejų vyriškių prisidėjo trečias — liesas, pliktelėjęs. Palyginusi su nuotrauka, Daneli pranešė:

— Tas plikis — mūsų sekamasis.

— Bėda ta, kad jis seka mus, — suniurnėjo Garsija.

Pirmas prie furgono priėjęs vyras paklibino durų rankeną. Kai durys neatsidarė, išsitraukė iš kišenės masyvų atsuktuvą. Detektyvai išgirdo prislopintą jo balsą:

— Viduje nieko nėra.

Visi trys vyriškiai stovėjo prie furgono durų, vaikai kiek atsitraukę.

— Negaliu patikėti! — tarė Garsija. — Jie ruošiasi įsilaužti.

— Jei įsilauš, jų laukia netikėtumas, — Daneli uždėjo ranką ant tarnybinio revolverio.

Padėtis galėjo tapti visai paradoksali, jei vyras su atsuktuvu nebūtų apsidairęs įsitikinti, ar nėra liudytojų. Jis pamatė privažiuojantį policijos automobilį.

— Štai mano patrulių automobilis, — pergalingai tarė Daneli.

Visi trys vyrai vienu metu atšoko nuo furgono ir ėmė trauktis.

Paskutinysis pasirodęs, kurį Daneli atpažino kaip įtariamąjį Aleką Polaitą, nueidamas slystelėjo, bet nepargriuvo, nes spėjo atsiremti ranka į mikrofurgono variklio gaubtą. Paskui jis irgi dingo.

Policijos automobilis sustojo; du iš jo išlipę pareigūnai patraukė gatve. Kaip paprastai Mažajame Haityje, pasirodžius policijai, visi išsilakstė į skirtingas puses. Vienas pareigūnų metė akį į mėlynąją luminą ir iškart nusuko žvilgsnį. Netrukus policijos mašina nuvažiavo.

— Liekam ar važiuojam? — paklausė Garsija.

— Tuoj pasakysiu, — Daneli per savo raciją susisiekė tiesiai su ypatingosios paskirties būrio vadu. Kai atsiliepė seržantas Malkolmas Einslis, ji pasakė:

— Kalba Tereza Daneli. Turiu klausimą.

— Gerai, Tere. Klok.

— Pirmosios maniako žmogžudystės vietoje — Karališkajame kolonijos viešbutyje, rodos, radote nežinia kieno dalies delno atspaudą, — prieš pradėdama sekti įtariamąjį, Daneli kaip visuomet perskaitė visų bylos žmogžudysčių ataskaitas.

— Taip, ir ligi šiol nenustatėm, kieno jis.

— Regis, turim Aleko Polaito delno atspaudą. Ant mūsų furgono, o netrukus gali pradėti lyti. Jeigu mes greitai kur nors nuvažiuotume, gal galėtumėt susitarti, kad kas nors tą atspaudą patikrintų?

— Žinoma, — atsakė Einslis. — Važiuokit į konfiskuotų transporto priemonių saugyklą ir pastatykit furgoną po stogu. Liepsiu kam nors iš Identifikavimo skyriaus jus pasitikti.

— Supratau. Ačiū, Malkolmai, — paskui ji kreipėsi į Chosė Garsiją, jau sėdintį prie luminos vairo: — Nešdinamės iš čia!

— Ačiū Dievui!

Majamio policijos konfiskuotų transporto priemonių saugykloje, esančioje šalia l-95 greitkelio netoli policijos būstinės ir aptvertoje aukšta plienine tvora, kaip daiktiniai įrodymai buvo laikomi automobiliai, atimti per policijos reidus, daugiausia per narkotikų prekeivių gaudymo operacijas. Ten važiuojant Garsija tarė:

— Šaunuolė, kad pastebėjai tą delno atspaudą. Aš nemačiau, kada tai atsitiko. Ar jis ryškus?

— Beveik neabejoju, — Daneli parodė į mašinos priekį. — Jis štai ten.

Saugykloje prie detektyvų priėjo Silvija Volden.

— Aš radau dalies delno atspaudą Karališkajame kolonijos viešbutyje, — tarė ji. — Kaip suprantu, jūs galit turėti to paties žmogaus atspaudą.

— Gal ir to paties, jei ne — vienas įtariamasis bus išbrauktas, — Daneli nusivedė technikę prie luminos ir parodė vietą, kurią matė paliečiant Aleką Polaitą. Volden išsitraukė savo šepetėlius, miltelius ir ėmėsi darbo.

Po valandos Malkolmui Einsliui paskambino į ŽS.

— Čia Silvija Volden. Palyginau atspaudą nuo seržantės Daneli furgono — beje, atspaudas visas ir ryškus — su daliniu, rastu Karališkajame kolonijos viešbutyje. Gaila, bet jokio panašumo.

— Nėra ko gailėtis, — atsakė Einslis. — Vadinasi, turim vienu įtariamuoju mažiau, o tai mums tik padės.

Jis paskambino Daneli, pranešė rezultatus ir pridūrė:

— Dėkoju už pastabumą. Taigi nustosime sekti Aleką Polaitą. Šiaip ar taip, rimtai jo niekad neįtarėm. Pailsėk, Tere. Dar šiandien pranešim tau ir Chosė, ką seksite toliau.

Tuo tarpu kitame miesto gale detektyvai Hektoras Flytsas ir Ogdenas Džolis pateko tiesiog į neįtikėtiną padėtį ir šitaip patvirtino savo kolegų įsitikinimą, kad įtariamųjų stebėjimas visada yra nelyginant lošimas kortomis, kurio rezultatai kartais panėši į rimčiausią dramą, o kitąsyk — į nevykusią komediją.

Abu detektyvai buvo pasiskolinti iš Plėšimų skyriaus. Jaunas ir energingas Flytsas ketino pradėti privatų saugos verslą, bet pirma keletą metų norėjo pats padirbėti policininku. Išgirdęs apie ypatingosios paskirties būrį, iškart pasisiūlė savanoriu. Džolis buvo kompetentingas darbuotojas, bet ramesnis ir turintis geresnį humoro jausmą negu Flytsas.

Porai buvo įsakyta sekti Džeimsą Kalhuną, pravardžiuojamą Mažuoju Jėzumi todėl, kad ant krūtinės buvo išsitatuiravęs kryžių ir tvirtino esąs antrą kartą žemėje pasirodęs Kristus, netrukus grįšiantis į dangų.

— O kol kas jis darbuojasi iš peties, — šmaikštavo detektyvas Džolis. Kalhunas buvo įrašytas į policijos įskaitą už netyčinį nužudymą, užpuolimą ir ginkluotą apiplėšimą. Du kartus sėdėjęs kalėjime, dabar buvo paleistas lygtinai ir gyveno Braunsvilyje — taip neoficialiai buvo vadinamas daugiausia juodaodžių ir ispaniškai kalbančiųjų gyvenamas rajonas greta Nortsaido prekybos centro. Ši vietovė buvo už Majamio miesto ribų, taigi nebepriklausė Majamio policijos jurisdikcijai, bet vykdant slaptą sekimo operaciją įstatymo subtilybių, tokių kaip reikalavimas įspėti vietos policiją, buvo galima ir nepaisyti. Štai kodėl dabar detektyvai Flytsas su Džoliu sėdėjo Pietų Belo bendrovės telefonų remonto brigados sunkvežimyje priešais populiarią „Kampalos stereo“ diskoteką.

Jau trečią vakarą jie atvažiavo paskui Kalhuną į šį barą, kur jis tikriausiai susitikdavo su draugužiais ir visą vakarą gerdavo. Iki 21.00 detektyvai suvalgė parduotuvėje pirktus sumuštinius, išgėrė po kelis puodelius kavos ir jautėsi išvargę, pjaunami nuobodulio. Flytsas jau gailėjosi pasisiūlęs savanoriu, pasak jo, „šitaip kvailai gaišti laiką“.

Tada jie pastebėjo keletą prostitučių; prieš įeidamos į „Kampalą“, jos pasisukiojo gatvėje gundomai dairydamosi į šalis. Abu detektyvai pažinojo moteris dar nuo tų laikų, kai dirbo uniformuotais patruliais. Tuo pat metu į menkai apšviestą mašinų aikštelę netoliese patyliukais įvažiavo kadilakas. Jame neabejotinai sėdėjo suteneris, nenuleisiantis akių nuo savo merginų, išleistų medžioti klientų. Suteneriai ir jų mergšės, stengdamiesi išvengti policijos, kas vakarą sukiodavosi vis kitoje vietoje, ir detektyvai tai žinojo.

Matyt, būsimiesiems klientams jau buvo pranešta, kur šį vakarą galės rasti mergužėlių, nes netrukus pasirodė visa virtinė automobilių. Vairuotojai įeidavo į barą, paskui išeidavo su viena iš prostitučių, ir porelė patraukdavo į artimiausią tamsią kertę, kur du šešėliai susiliedavo į vieną, bet trumpai. Kekšės aiškiai buvo ne iš tų, kurios priima klientus prašmatniuose buduaruose.

— Velnias! — siuto Flytsas. — Jeigu tos šliundros mus pamatys, nuėjusios į barą viską papasakos, ir mums teks nešti kudašių.

— Kuo labiau atsilošk, — patarė Džolis. — Tada jos mūsų nepamatys.

— Man reikia nusičiurkšti. Per daug kavos išgėriau — nebeištversiu.

Nutaikęs akimirką, kai nė vienos porelės nebuvo matyti, Flytsas išlipo iš sunkvežimio ir nuėjo į skersgatvio galą. Baigęs užsisegė užtrauktuką ir buvo begrįžtąs, bet tą akimirką pastebėjo besiartinant pažįstamą prostitutę su klientu. Flytsas iškart apsisuko, tačiau trauktis nebuvo kur: už kelių žingsnių akligatvį buvo pertvėrusi plytų siena.

Prieblandoje jis pamatė kampe riogsantį šiukšlių konteinerį. Daug negalvodamas pasuko prie jo, užsikorė ant viršaus ir šoko į vidų. Kitą akimirką pasidygėjęs pamatė, kad konteineris pilnas kažkokios tižios, dvokiančios pliurzos. Klausydamasis porelės, sustojusios prie konteinerio, bandė nusigrandyti kažką panašaus į šlapias bulvių lupenas, keptos vištos kaulus, bananų žieveles, supuvusius pomidorus ir kažkokią minkštą, gaižiai trenkiančią, gličią košę — apie jos kilmę nusprendė būsiant geriau nespėlioti.

Kitaip negu kitos porelės, toji neskubėjo; lytinį aktą lydėjo sunkus alsavimas ir teatrališki „dar, dar“. Galop pasigirdo garsūs pasitenkinusių žmonių atodūsiai, ir porelė ėmė tyliai šnekučiuotis. Rodės, nė vienas iš partnerių niekur neskuba; nusimanantis apie šį verslą Flytsas nusprendė, kad vyriškis sumokėjo daugiau negu paprastai. Netverdamas nekantrumu detektyvas mintyse keikėsi: kada gi jie pagaliau nueis?! Galų gale, po kokių dvidešimties minučių, kurios jam prailgo kaip amžinybė, porelė pasišalino.

Kai Hektoras Flytsas atidaręs sunkvežimio dureles įlipo į vidų, Džolis metė į jį akį ir iškart užsidengė nosį bei burną ranka.

— Dievuliau, kaip tu dvoki!

Paskui pažvelgęs įdėmiau ir pamatęs, kad bendradarbis nuo galvos iki kojų aplipęs šiukšlėmis, Džolis pratrūko kvatoti.

Flytsas nusiminęs kiknojo galvą — gailėjo savęs, be to, žinojo, kad dviejų dalykų nepakeis. Pirma: reikės ištverti dar šešias budėjimo valandas. Antra: Ogdenas Džolis dabar nuolatos pasakos kitiems detektyvams, kaip maskavosi Flytsas.

Prasidėjus trečiai sekimo savaitei, detektyvai Rubė Bou ir Bernardas Kvinas susitiko su Malkolmu Einsliu ŽS. Bou ir Kvinas su dviem detektyvais iš Plėšimų skyriaus stebėjo Erlą Robinsoną.

Iš pat pradžių Robinsonas buvo pagrindinis įtariamasis; visi jo bylos duomenys, rodės, patvirtina, kad jis galėjo įvykdyti tas žvėriškas žmogžudystes. Policijos kartotekoje jis buvo apibūdinamas kaip „labai agresyvus“. Kadaise buvo sunkaus svorio boksininkas; pamokslavo gatvėse — visados cituodamas Apokalipsę — ir teigė esąs Dievo angelas, atsiųstas nedorėlių bausti. Pravardė — Keršytojas. Buvo teistas už ginkluotą apiplėšimą, antrojo laipsnio nužudymą, užpuolimus pavartojant peilį.

Todėl Einslis nustebo, kai Rubė Bou pranešė:

— Mes visi keturi manom, kad Robinsoną turėtumėt išbraukti. Mes įsitikinę, kad jis niekuo dėtas. Visą laisvalaikį jis praleidžia padėdamas benamių prieglaudos įnamiams.

— Tai tiesa, — patvirtino Bernardas Kvinas.

Pasak Bou, visus nusikaltimus Robinsonas įvykdė daugiau kaip prieš metus, kai dar nebuvo pasinešęs į religiją. Vėliau jis tapo taikiu piliečiu — turėjo nuolatinį darbą, o laisvalaikiu vertėsi labdaringa veikla.

— Iš patirties žinau, — aiškino toliau Kvinas, — kad dauguma teigiančių staiga karštai įtikėję Dievą tik apsimetinėja. Bet aš įsitikinęs, jog šitas — nuoširdus.

— Mes kalbėjomės su benamių prieglaudos viršininku Davidu Deksmanu, — pranešė Rubė Bou.

— Aš jį pažįstu, — atsakė Einslis. — Geras žmogus.

— Deksmanas sako pažįstąs Robinsoną daug metų ir kad pastaruoju metu jis visiškai pasikeitęs, — Rubė metė akį į savo bloknotą. — „Malonus žmogus, norintis padėti kitiems“ — taip jį apibūdino Deksmanas. Pasak jo, visi prieglaudos įnamiai myli Robinsoną.

— Gerai, Robinsono nebesekit, — paliepė Einslis. — Išbraukit jį iš mūsų sąrašo.

Jis atsilošė kėdėje ir atsiduso.