6

— Gal nustebsite, daktare Einsli, — tarė Hardis Alardaisas, — tačiau universitete mes labai daug apie jus kalbame — nuo tada, kai taip plačiai nušviesta jūsų praeitis ir gabumai.

— Taip, aš stebiuosi, — prisipažino Einslis. — Mane stebina beveik viskas, kas dedasi pastaruoju metu.

Po jo pokalbio su majoru Marku Figerasu praėjo trys dienos. Dabar Einslis su Alardaisu vakarieniavo „Didmiesčio“ klube Majamio centre. Einsliui buvo neįprasta, kad į jį kreipiasi „daktare“. Nors kaip teologas pelnė šį titulą, jau daug metų nebuvo girdėjęs jo ištarto balsu — net kunigaudamas juo savęs nevadindavo. Tačiau dabartinėmis aplinkybėmis...

— Žmonėms patinka vietos didvyriai, — tęsė daktaras Alardaisas, kuriam, rodės, labai patinka kalbėti, — visuomet patikdavo, o jūs juo tapote, kai atskleidėte tuos šiurpius nusikaltimus. Svarbiausia, kad tai padarėte vien savo protu ir teologo žiniomis — štai kodėl jumis taip žavisi švietėjai, tarp jų ir aš.

Einslis droviai šyptelėjo ir suniurnėjo „ačiū“.

— Visuomenės veikėju jūs tapote metu, itin palankiu man, kitiems žmonėms, kuriems aš atstovauju, ir, tikiuosi, jums, — aiškino Alardaisas.

Hartlis Alardaisas, kaip ir galėjai tikėtis iš aristokratiškos pavardės, buvo įspūdinga figūra. Nuo šio gražaus žilaplaukio, tamsiai įdegusio, gyvai šypsančio vyriškio tiesiog dvelkė pasitikėjimu savimi. Gimęs turtingoje šeimoje, jis tapo tarptautinio investicijų fondo vadovu ir pagausino jos turtus bei padėjo pralobti kitiems. Tuo pat metu jis aistringai domėjosi aukštuoju mokslu — todėl ir ėjo pareigas Pietų Floridos universitete.

— Vadovauju Pietų Floridos universiteto kontrolės valdybai šešerius metus, — paaiškino jis. — Visą tą laiką mes norėjome sukurti lyginamosios religijotyros programą. Be abejo, mes turime Religijos ir filosofijos katedrą, bet ji neskiria religijų lyginimui tiek dėmesio, kiek aš norėčiau.

Alardaisas palaukė, kol padavėjas patiekė pagrindinį patiekalą — jautienos filė su olandišku padažu.

— Beje, tikiuosi, jums patiks šis vynas. Tai „Opus vienas“, sukurtas dviejų garsių visame pasaulyje vyndarių, Robero Mondavi iš Napos slėnio ir velionio Filipo de Rotšildo iš Bordo. Prašom paragauti.

— Nuostabus, — pareiškė Einslis ir sakė tiesą. Jis buvo girdėjęs apie šį garsųjį vyną, bet iš detektyvo seržanto algos negalėjo jo įpirkti.

— Paaiškinsiu, kodėl čia esate, — tarė Alardaisas. — Dauguma universitetų studentų šiais laikais renkasi madingas specialybes: verslą, mediciną, teisę ir inžineriją. Tačiau aš norėčiau parodyti mūsų jaunimui, kaip vertinga studijuoti įvairias religijas jas lyginant. Skirtingos religijos pasako kur kas daugiau negu įprasta istorija apie vieną ar kitą epochą ir jos visuomenės mąstyseną: ko žmonės nerimauja ir ko viliasi, kas jiems teikia malonumą ir kas kelia baimę, galbūt veikiančią tik jų pasąmonę. Vienas baisiausių dalykų žmogui visada buvo mirtis, o neabejotinai dar baisesnis už ją — nežinojimas, ar po jos dar kas nors laukia, ar tik užmarštis. Prašom išgerti dar vyno, daktare Einsli.

— Ačiū, ne. Man malonu ir taip. Žinot, prieš tęsiant mūsų pokalbį, norėčiau kai ką pasakyti.

— Mažiausiai noriu monopolizuoti šį pokalbį. Prašom sakyti.

— Turite kai ką žinoti, daktare Alardaisai. Man yra ir visuomet buvo nepaprastai įdomu lyginti religijas, bet aš netikiu nė viena jų. Jau seniai.

— Tai jau žinojau, — atsakė Alardaisas, — ir man nė motais. Dėl tojus, ko gero, būsit net objektyvesnis. Tikrai nenorit daugiau vyno?

— Tikrai, ačiū.

— Taigi pasikviečiau jus čia todėl, kad visai neseniai surinkau pakankamai pinigų naujam universiteto Religijos ir filosofijos centrui. Didelę dalį skyrė mano draugas, netrukus dovanosiantis dar kelis milijonus dolerių. Tačiau iš spaudos pranešimų sužinojęs apie jus ir jūsų unikalią kvalifikaciją tas draugas iškėlė sąlygą, kurią turiu įvykdyti, kad dovaną gaučiau. Be pastato, bus skirta lėšų lyginamosios religijotyros profesoriui, įžymiam tyrėjui. Reikalas tas, daktare Einsli, kad mano draugas pageidauja jūsų.

— Jūs rimtai? — išpūtė akis Einslis.

— Kuo rimčiausiai.

— Ar galiu paklausti, kas tas jūsų draugas?

— Atsiprašau, bet negaliu pasakyti, — purtydamas galvą atsakė Alardaisas. — Kartais turtingi aukotojai linkę išlikti anonimais — šiais laikais tai visai suprantama. Šiaip ar taip, iš pradžių universitetas samdytų jus trejiems metams ir mokėtų po šimtą tūkstančių dolerių per metus. Atleiskit, kad užsiminiau apie pinigus, bet kartais tai būtina.

Kelias akimirkas tvyrojo tyla. Galop ją pertraukė Einslis taręs:

— Atleidžiu jums, daktare. Ir gal vis dėlto vyno aš dar išgersiu.

— Reikės sutvarkyti keletą formalumų, — netrukus tarė Alardaisas, — bet jums tai bus vieni niekai.

Karena netvėrė džiaugsmu, išgirdusi apie pasiūlytą darbą.

— Brangusis — sutik! Tos pareigos taip tau tinka! Tu esi tos srities autoritetas, be to, tau puikiai sekasi mokyti. Nesakiau tau, bet po to įvykio rotušėje paskambinau Rubei Bou padėkoti — nuo savęs ir nuo Džeisono. Be kita ko, ji man sakė, kad jaunesnieji detektyvai labai vertina tai, ko juos išmokei, ir kad jie visi tave be galo gerbia.

— Pasiūlymas įsigalios tik tada, kai mane teigiamai įvertins dar keli žmonės, su kuriais turėsiu kalbėtis.

— Jie puikiai tave įvertins, pamatysi.

Įvyko virtinė pokalbių, svarbiausias — su universiteto prorektoriumi daktaru Gavinu Lorensu — tylaus balso, smulkaus sudėjimo, bet tvirto, dalykiško būdo vyru. Pakėlęs akis nuo atverstos bylos, prorektorius tarė:

— Jūsų akademinis pasirengimas tikrai tinkamas šioms pareigoms.

— Būtinai turiu kai ką jums pasakyti, — atsakė Einslis ir pakartojo, ką buvo sakęs Alardaisui apie tai, kad netiki Dievo.

— Tai irgi čia parašyta, — patapšnojo per aplanką prorektorius. — Hartlis parašė ataskaitą, kurioje giria jus už sąžiningumą. Aš irgi giriu ir sutinku su juo, kad Dievo netikėjimas — ne kliūtis, — Lorensas palinko į priekį ir sulietė abiejų rankų pirštų galiukus. — Tiesą sakant, girdėjau gandų, neva kai kurių mūsų religijos ir filosofijos profesorių tikėjimas susvyravo, kai jų žinios išsiplėtė — juk per pastaruosius du dešimtmečius religijos srityje paaiškėjo daug naujų dalykų. Taip kartais atsitinka, ar ne?

— Taip atsitiko ir man.

— Mums tai nerūpi — mes paprasčiausiai neklausiam savo dėstytojų, kokios jų religinės pažiūros. Užtat mums, žinoma, rupijų erudicija ir kad dėstytų sąžiningai. Manau, tai aišku?

— Visiškai aišku, — linktelėjo galvą Einslis.

— Iš jūsų mes prašysim dar kai ko. Norėtume, kad retkarčiais skaitytumėt viešas paskaitas iš savo srities. Manau, dabar, kai taip išgarsėjot, sutrauksite minias, o kadangi įėjimas bus mokamas... — prorektorius maloniai šyptelėjo. — Na, o po trejų metų gal atsiras kitos dėstytojo pareigos — o gal kita įstaiga panorės jus nusamdyti. Aišku, būtų labai gerai, jei studentai jus pamėgtų, o aš nujaučiu, kad taip ir bus. Iš tikrųjų viskas priklausys nuo studentų... Ir paskutinis dalykas: trumpai papasakokit, kaip dėstysit lyginamąją religijotyrą.

— Aš nesirengiau... — baisiausiai nustebo Einslis.

— Nesvarbu — tarkit kelis žodžius ekspromtu.

— Mokysiu faktų, — trumpai pamąstęs atsakė Einslis, — to, kas žinoma. Kaip jūs ką tik sakėte, per pastaruosius dvidešimt metų paaiškėjo labai daug naujų dalykų apie religijas, ir juos reikia analizuoti. Vengčiau vertinimų — jei norės, studentai galės patys to imtis. Svarbiausia — nemėginsiu atvesti jų į tikėjimo kelią, nes su religijų studijomis tai nesiderina.

Lorensas mąsliai palinksėjo.

— Kaip jūs vaizduojatės lyginamąją religijotyrą platesniame — universiteto paskirties — kontekste?

— Be abejo, kaip svarbią istoriją — maždaug penkių tūkstantmečių žmonijos istoriją. Per tą laiką religijos sukėlė daugybes permainų — atradimų ir niokojimų, karų ir taikos, teisingumo ir tironijos. Daugumoje religijų netrūko šventųjų ir niekdarių. Turintieji valdžią — imperatoriai, politikai, karvedžiai — pasitelkdavo religiją į pagalbą, dažniausiai tam, kad įgytų daugiau galios.

— Religijose, aišku, esama daugybės teigiamų ir neigiamų dalykų. Kaip juos pamatuoti? Katrų įtaka didesnė? Ar čia galima apsieiti be vertinimo?

— Vertinti nesiimsiu — manau, niekas neįstengtų to padaryti. Žinau tik viena: kad ir kaip žiūrėtume į religijas, per ištisus šimtmečius joks kitas žmogaus elgsenos aspektas neturėjo tokios milžiniškos įtakos istorijos raidai, — Einslis nusijuokė. — Sakyčiau, vien tai rodo, kokia svarbi šiuolaikiniame gyvenime ir švietime yra lyginamoji religijotyra.

Stojo tyla, paskui prorektorius tarė:

— Puikiai pasakyta! Ačiū, daktare Einsli — galit neabejoti, kad, jums pradėjus skaityti paskaitas, ateisiu klausytis vienas pirmųjų.

Atsisveikino jie širdingai.

— Girdėjau, Hartlis rengia priėmimą savo namuose jums ir jūsų žmonai. Ten turėsite progos susipažinti su kitais. Nekantriai lauksiu pasimatymo su jumis abiem.

Kai jo pareigos Pietų Floridos universitete buvo patvirtintos, Einslis įteikė prašymą atleisti iš Policijos valdybos. Per paskutines jo dienas ŽS daug pažįstamų, tarp jų ir vadovybės pareigūnų, užsuko palinkėti jam geros kloties. Už kiek daugiau nei dešimt metų tarnybos jis gaus pensiją — nedidelę, bet, kaip jis sakė Karenai, „jos užteks retkarčiais nusipirkti mudviem butelį „Opus vieno“.

Einslis tik nenorėjo pasilikti sau Gloko automatinio pistoleto, nors kaip išeinantis iš tarnybos pareigūnas tokią teisę turėjo, ir grąžino jį į ginklų saugyklą. Dirbdamas policijoje perleido per rankas tiek šaunamųjų ginklų, kad nebenorėjo į juos žiūrėti. Laikyti namie pistoletą nenorėjo, ypač dėl vaikų.

Karena džiūgavo, kai vyras išėjo iš ŽS. Iš anksto džiaugėsi, kad Malkolmas galės skirti daugiau laiko jai, Džeisonui ir antrajam vaikui, gimsiančiam po keturių mėnesių. Neseniai išsityrusi ultragarsu sužinojo, kad gims dukrelė. Juodu ketino pavadinti ją Rūbe.