6

Paaiškėjo, kad Malkolmas Einslis neturėjo nė menkiausios galimybės galvoti apie Doilį beveik visą pirmąją dieną po grįžimo į darbą. Priėjęs prie savo stalo ŽS, rado jį visą nuklotą bylomis ir popieriais, susikaupusiais per tas keturias dienas, kurias jo nebuvo darbe.

Pirmiausia reikėjo sutvarkyti šūsnį detektyvų viršvalandžių ataskaitų lapelių. Einslis prisitraukė juos arčiau. Prie gretimo stalo sėdintis detektyvas Chosė Garsija pasisveikindamas tarė:

— Džiugu, kad grįžote, seržante, — pamatęs viršvalandžių lapelius pridūrė: — Malonu matyti, kad pradedat nuo svarbiausių dalykų.

— Žinau, kaip jūs, vyručiai, veikiate, — atsakė Einslis. — Tik ir taikotės užsidirbti dolerį viršaus.

— Mes juk turim pasirūpinti, kad vaikai būtų pavalgydinti, — apsimetė pasipiktinęs Garsija.

Po teisybei, pinigai už viršvalandžius detektyvams buvo labai reikalingi. Paradoksali padėtis: pareigūnai trokšdavo būti paaukštinti į detektyvus ir jais tapdavo tik geriausieji bei sumaniausieji, tačiau Majamio policijos valdyba paaukštintajam nepridėdavo prie atlyginimo nė cento.

Iki 1978 metų Majamio detektyvai gaudavo kas mėnesį šimtą dolerių viršaus už specifines pareigas, įgūdžius ir riziką. Tačiau tais metais Policijos profsąjungos brolijai, kur detektyvai sudarė dažnai ignoruojamą mažumą, prireikė kozirio derybose su vadovybe, ir ji atsisakė to priedo — detektyvų akimis, juos išdavė, tad pinigai už viršvalandžius tapo būtinybe. Dabar detektyvas už keturiasdešimties valandų darbo savaitę gaudavo vidutiniškai 880 dolerių; gerą kąsnį nuo šios sumos atsiplėšdavo mokesčiai. Už dvidešimt valandų viršvalandžių jis prisidurdavo 660 „žalių“, bet už tai tekdavo mokėti: laiko asmeniniam gyvenimui beveik nebelikdavo.

Tačiau apie kiekvieną viršvalandžių valandą reikėdavo pateikti smulkią ataskaitą, kurią patvirtindavo detektyvų komandai vadovaujantis seržantas — šį daug laiko atimantį darbą Einslis nekantriai baigė.

Tada atėjo darbuotojų įvertinimų eilė — Einslis kaip ir kiekvieną pusmetį dabar turėjo parašyti juos kiekvienam komandos detektyvui ir perduoti sekretorei spausdinti. Paskui laukė kiti popieriai: reikėjo peržiūrėti detektyvų ataskaitas apie atliekamus tyrimus, tarp jų — ir naujų žmogžudysčių. Visas jas reikėjo įsiminti, pasirašyti ir galbūt imtis kokių nors veiksmų.

— Kartais jaučiuosi kaip koks Dikenso romano raštininkas, — skundėsi seržantui Pablui Grynui Einslis.

— Taip yra todėl, kad mes visi išsijuosę plušam dėdei Nagui.

Taigi tik į pirmosios darbo dienos pabaigą Einslis rado laiko Doilio reikalui. Pasiėmęs magnetofoną jis pasuko į Njuboldo kabinetą.

— Kur taip užtrukai? — paklausė Leo Njuboldas. — Apsigalvojau, gali nesakyti.

Kol Einslis jungė magnetofoną, Njuboldas paliepė sekretorei:

— Nieko neįleisk, nebent koks svarbus reikalas.

Jis uždarė duris ir tarė:

— Nekantrauju pasiklausyti šio įrašo.

Einslis paleido juostą nuo pradžios, kai įjungė diktofoną mažyčiame asketiškame kambarėlyje šalia bausmės vykdymo kambario. Trumpa tyla, paskui girgžteli prasiveriančios durys: jaunasis kalėjimo pareigūnas Hembrikas grįžta su grandinėmis surakintu, nuskusta galva Doiliu, lydimu dviejų sargybinių; niūrios eisenos gale — kapelionas Rėjus Aksbridžas. Einslis tyliai komentavo garsus.

Njuboldas įdėmiai klausėsi dabar pasigirdusių žodžių: kapelionas prabyla šleikščiai saldžiu balsu... Doilis neaiškiai tardamas garsus kreipiasi į Einslį: „Palaiminkit mane, tėve...“, Aksbridžas suklykia:“ Tai šventvagystė!..“, Doilis surinka: „Išveskit iš čia tą šiknių!..“

Njuboldas papurtė galvą.

— Negaliu patikėti!

— Palauk, čia dar ne viskas.

Toliau įrašas buvo tylesnis: Einslis apsimetęs kunigu klausėsi Doilio „išpažinties“.

„Aš nužudžiau žmonių, tėve... “

„Ką nužudei pirmus?“

„Porą japų Tampoje...“

Netrukus Doilis patvirtina nužudęs kitus... Esperansas, Frostus, Larsenus, Henenfeldus, Urbinas, Tempounus...

— Skaičiai nesueina, — tarė Njuboldas. — Tu jau man sakei, bet tikėjausi...

— Kad nemoku aritmetikos? — purtydamas galvą šyptelėjo Einslis.

Paskui — karštligiškas Doilio maldavimas dėl Ernstų nužudymo:“ ...Aš jų nežudžiau. Tėve, aš prisiekiu!.. Po velnių — tai netiesa!.. Nenoriu, kad po mirties mane kaltintų už tai, ko niekad nedariau... “

Iš magnetofono toliau liejosi žodžiai. Staiga Njuboldas sušuko:

— Stabdyk!

Einslis nuspaudė juodą pauzės mygtuką. Kabinete stiklo sienomis stojo tyla.

— Kaip velnioniškai tikroviška! — Njuboldas pakilo nuo kėdės, tarsi nerasdamas vietos apėjo kambarį ir paklausė: — Kiek Doiliui buvo likę gyventi, kai visa tai sakė?

— Kokios dešimt minučių — gal kiek daugiau.

— Nežinau, tiesiog nežinau. Buvau įsitikinęs, kad juo nepatikėsiu... Bet kai mirtis taip arti... — leitenantas pažvelgė Einsliui į akis. — O tu ar tiki tuo, ką jis sakė?

— Kaip žinai, aš visuomet abejojau dėl tos žmogžudystės, — gerai apgalvodamas žodžius atsakė Einslis, — todėl...

Sakinį už jį baigė Njuboldas.

— Tau lengviau tikėti Doiliu.

Einslis tylėjo — rodės, nėra ką daugiau sakyti.

— Išklausykim kas liko, — tarė Njuboldas.

Einslis nuspaudė paleidimo mygtuką ir išgirdo savo paties balsą, klausiantį Doilio:“ O kaip su visomis tomis žmogžudystėmis — tu prisipažįsti nužudęs keturiolika. Ar dėl jų gailiesi?“

„Dėjau ant jų visų skersą!.. Tik duok man išrišimą už tuos kitus — tuos, kurių neliečiau!“

— Jis yra pamišęs, — tarė Njuboldas. — Tiksliau sakant, buvo.

— Aš irgi taip maniau, iki šiol manau. Bet pamišėliai kiekviename žingsnyje nemeluoja.

— Jis buvo patologinis melagis, — sau ir pašnekovui priminė Njuboldas.

Juodu ėmė klausytis toliau ir išgirdo Einslį sakant Doiliui: „...joks kunigas negalės tau duoti išrišimo, o aš net ne kunigas“. Paskui leitenantas Hembrikas papriekaištavo Einsliui: „Nurykit tą savo prakeiktą išdidumą ir darykit, ką turit!“

Klausydamasis, kaip Einslis progiesmiu traukia Fuko „Atstumtojo maldą“, o Doilis jam antrina, Njuboldas neatitraukė akių nuo Einslio. Aiškiai sujaudintas, leitenantas perbraukė delnu sau per kaktą ir tyliai tarė:

— Tu geras žmogus, Malkolmai.

Einslis sustabdė juostą ir nuspaudė persukimo mygtuką.

Njuboldas grįžo prie stalo ir sėdėjo tylėdamas — matyt, lygino savo ankstesnę nuomonę su tuo, ką prieš porą minučių išgirdo. Netrukus tarė:

— Malkolmai, tu vadovavai ypatingosios paskirties būriui, taigi ta byla vis dar tavo. Ką siūlai?

— Patikrinsim visus Doilio teiginius: apie tą pinigų sąvaržėlę, apiplėšimą, Ikėjus, peilį, užkastą kape. Duosiu šią užduotį Rubei Bou — ji tokius dalykus gerai tvarko. Taigi sužinosim, ar daug primelavo Doilis ir ar jis apskritai melavo.

— O jeigu šį vienintelį kartą Doilis nemelavo? — paklausė Njuboldas.

— Tada liks vienintelė išeitis: naujaip įvertinti Ernstų nužudymą.

Njuboldas paniuro. Vienas nemaloniausių policijos darbo momentų — kai tenka iš naujo imtis žmogžudystės bylos, ypač taip plačiai nuskambėjusios, kurią visi manė esant išaiškintą.

— Kibkit į darbą, — galop tarė Njuboldas. — Tegul Rubė pradeda tyrimą. Turim sužinoti tiesą.