5

Floridos valstijos kalėjimas ne tik panėšėjo į milžinišką tvirtovę — toks ir buvo. Kaip ir kiti du čia pat už jo dunksantys kalėjimai.

Paradoksalu, tačiau valstijos kalėjimas oficialiai buvo Starkės miestelyje, o ne Reiforde. Kiti du, Reiforde, buvo vadinami Reifordo kalėjimu ir federaliniais pataisos namais. Tačiau mirtininkų skyrius turėjo kaip tik Floridos valstijos kalėjimas, todėl čia buvo vykdomos visos mirties bausmės.

Tiesiai priešais Einslį ir Chorchę stūksojo bekraštė virtinė aukštų, niūriai paprastų betono statinių — pusantro kilometro ilgio siena, išbadyta begalės eilių siaurų langelių tvirtomis grotomis. Prie tos sienos buvo prilipdytas neišvaizdus, bet savo paskirčiai gerai pritaikytas vienaukštis valstijos kalėjimo administracijos namelis. Kitoje pusėje, belangiame trijų aukštų betono luite, buvo kalėjimo dirbtuvės.

Visą kompleksą juosė trys eilės tvirtų dešimties metrų aukščio vielos tinklo tvorų, viršuje besibaigiančių spygliuotos vielos ritiniais ir keliomis eilėmis plikų laidų, kuriais tekėjo elektros srovė. Tvoroje vienodais atstumais buvo pastatyti devyni aukšti sargybos bokšteliai su prožektoriais, kuriuose budėjo šautuvais, kulkosvaidžiais ir ašarinėmis dujomis ginkluoti sargybiniai, iš viršaus matantys visą kalėjimo teritoriją. Dviejuose ruožuose, susidariusiuose tarp trijų vielinių tvorų, lakstė dresuoti tarnybiniai šunys, tarp jų — vokiečių aviganiai ir pitbuliai.

Prisiartinę prie valstijos kalėjimo, abu automobiliai — kelių patrulių ir Majamio policijos — sumažino greitį, ir Chorchė, matantis kompleksą pirmą kartą, tyliai švilptelėjo.

— Sunku patikėti, — tarė Einslis, — bet keliems vyrukams vis dėlto pavyko iš čia pabėgti. Tačiau dauguma netoli tenusigavo.

Jis dirstelėjo į prietaisų skydelio laikrodį, kuris rodė 6.02, ir prisiminė, kad Elrojus Doilis paspruks mažiau kaip už valandos, tik pačiu kraupiausiu būdu.

— Jeigu čia gyvenčiau, — purtydamas galvą atsakė Chorchė, — kaip įmanydamas stengčiausi ištrūkti.

Išoriniai valstijos kalėjimo vartai ir didžiulė automobilių aikštelė anapus jų buvo užlieti šviesos. Aikštelėje knibždėjo žmonių — neįprastas vaizdas tokį ankstyvą rytmetį, bet visuotinis susidomėjimas Doilio egzekucija priviliojo čionai daugybę žurnalistų. Be jų, aplink zujo dar mažiausiai šimtas žmonių, tikėdamiesi išgirsti naujausius pranešimus. Netoliese stovėjo septyni sunkvežimiai su kilnojamosiomis televizijos stotimis.

Demonstrantai, kaip paprastai, skanduodami šūkius stovėjo nedideliais būreliais. Kai kurie laikė iškėlę plakatus, smerkiančius šiandieninę egzekuciją ir mirties bausmę apskritai; kiti turėjo rankose uždegtas žvakutes. Naujos atmainos protestuotojai laikė plakatus su užrašais „UŽ ŠIĄ SAVIŽUDYBĘ MOKAMA IŠ JŪSŲ MOKESČIŲ!“ ir „NUTRAUKTI VALSTIJOS FINANSUOJAMAS SAVIŽUDYBES!“ Tai buvo daugiausia jauni teisininkai ir jų rėmėjai, nesutinkantys, kad pasmerktiems mirti žmogžudžiams, tokiems kaip Elrojus Doilis, leidžiama atsisakyti apeliacijos — ilgus metus trunkančio proceso. Priėmus kiekvieną mirties bausmės nuosprendį, apeliacija automatiškai buvo siunčiama į Floridos Aukščiausiąjį Teismą, bet jeigu ją atmesdavo — o dažniausiai taip ir atsitikdavo — paskesnėms apeliacijoms nagrinėti teisininkams prireikdavo dešimties ar net daugiau metų. Tačiau dabar kai kurie nuteistieji susitaikydavo su mirties bausmės nuosprendžiu ir nesiimdavo jokių žygių. Valstijos gubernatorius išmintingai nusprendė, kad šitaip pasielgęs pasmerktasis pasinaudojo savo teise rinktis ir kad čia nėra jokios savižudybės. Na, o apie prieštaraujančius teisininkus jis atsiliepė kandžiai: „Jiems ne tiek rūpi, kad pasmerktieji dar kartą stotų prieš teismą, kiek dar kartą patiems prieš jį pasipuikuoti“.

Einsliui dingtelėjo, ar visiems tiems demonstrantams bent kiek rūpi neturintieji balso — žmogžudžio aukos. Vargu bau, nutarė.

Pravažiavę automobilių aikštelę, Einslis su Chorche prisiartino prie pagrindinių vartų, saugomų uniformuotų sargybinių. Paprastai visi atvykėliai čia turėdavo parodyti asmens liudijimus ir paaiškinti, kokiu reikalu lankosi, tačiau šįsyk sargybiniai, vilkį savitomis gelsvai žaliomis kelnėmis ir baltais marškiniais, mostais tik paragino abu policijos automobilius važiuoti toliau. Tuo pat metu į automobilius nukrypo sargybos bokšto prožektoriaus spindulys, rodantis kelią iki kalėjimo pastatų. Einslis su Chorche prisidengė akis delnais.

Panašiai juos praleido pro dar du sargybos postus, ir netrukus jie privažiavo prie administracijos pastato. Einslis jau buvo kelis sykius lankęsis kalėjime, paprastai tardyti įtariamųjų, o vieną kartą suimti kalinio už naują nusikaltimą, bet dar niekad komplekso gilumoje neatsidūrė taip greitai.

Kelių patrulių automobilis sustojo prie administracijos pastato durų, Chorchė privairavo savo ševroletą šalia. Išlipęs Einslis pamatė žengtelint į priekį aukštą, liekną juodaodį su kalėjimo apsaugininko uniforma, papuošta leitenanto antsiuvais. Tikriausiai kokių keturiasdešimt penkerių metų vyras tvarkingais ūseliais ir ilgu randu ant žando nešiojo akinius siaurais lęšiais, dengiančius skvarbias akis.

— Seržante Einsli, aš esu Hembrikas, — ištiesęs ranką tarė žvaliu, pasitikėjimo kupinu balsu.

— Labas rytas, leitenante. Ačiū už pagalbą.

— Nėr už ką. Eime toliau.

Leitenantas nusivedė jį į vidų ir pasuko skaisčiai apšviestu vestibiuliu — įdėmiai stebima patalpa, jungiančia gerai saugomą kiemą ir grėsmingus kamerų korpusus priekyje. Einslis su savo palydovu trumpai stabtelėjo, kol juos praleido pro dvejus elektra valdomus plieninius vartus, o paskui — pro storas plienines duris, atsiveriančias į pagrindinį kamerų bloko koridorių pločio sulig keturių eismo juostų keliu, nusidriekusį per visą septynių kalėjimo korpusų ilgį.

Hembrikas su Einsliu sustojo priešais patikrinimo kambarį plieno ir neperšaunamo stiklo sienomis. Viduje sėdėjo du sargybiniai ir leitenante. Ši priėjo prie dviejų vyrų, stovinčių kitapus stiklo sienos, ir išstūmė metalinį stalčiuką. Einslis padėjo į jį savo automatinį Gloko pistoletą, penkiolikos kulkų apkabą ir policininko pažymėjimą. Moteris įtraukė stalčiuką — daiktus laikys seife, kol jis grįš. Niekas nepaklausė Einslio apie diktofoną, kurį jis važiuodamas prisitvirtino prie drabužių; nusprendė pats apie jį nepasakoti.

— Paskubėkim, — paragino Hembrikas, bet kaip tik tą akimirką jiems užstojo kelią gal dvidešimties žmonių pulkelis, atėjęs vestibiuliu jiems iš paskos. Kalėjimo prižiūrėtojų koridoriumi vedami atvykėliai buvo gerai apsirengę; visi — susikaupę, rimtais veidais. Atsisukęs į Einslį Hembrikas lūpomis be garso ištarė žodį „liudytojai“.

Einslis suprato, kad pulkelis traukia egzekucijos kameros link. Tarp jų, kaip reikalavo įstatymai, buvo „dvylika garbingų piliečių“ ir kiti, gavę kalėjimo viršininko leidimą. Paprastai norinčiųjų stebėti mirties bausmės vykdymą netrūkdavo, todėl įleisdavo ne daugiau kaip dvidešimt keturis žmones — tiek vietų buvo salėje. Liudytojai susirinkdavo netoli Reifordo; į kalėjimą juos atveždavo autobusu. Sprendžiant iš to, kad jie jau pasirodė, bausmė bus vykdoma, kaip planuota — 7.00.

Nužvelgęs atvykėlių veidus, Einslis pažino valstijos senatorę ir du valstijos Atstovų rūmų narius. Politikai varžėsi dėl teisės dalyvauti egzekucijose, vildamiesi, kad pasirodymas tokiuose įspūdinguose teisingumo ir tvarkos triumfo renginiuose pelnys rinkėjų balsų. Tada nustebęs jis pamatė dar vieną veidą — Majamio miesto tarybos skyriaus viršininkę Sintiją Ernst, kadaise vaidinu šią svarbų vaidmenį jo gyvenime, — ir suprato, kodėl ji nori stebėti Žvėries Doilio egzekuciją.

Jų žvilgsniai susitiko, ir Einsliui užgniaužė kvapą — taip nutikdavo kaskart ją pamačius. Nors neparodė jį pažinusi ir praėjo pro šalį abejingu veidu, tai tik bylojo apie jos savitvardą.

Netrukus liudytojai dingo, ir leitenantas Hembrikas su Einsliu nuėjo toliau.

— Komendantas leido jums pasikalbėti su Doiliu savo kabinete mirties bausmės vykdymo skyriuje, — tarė Hembrikas. — Atvešim jį ten. Jis jau baigė ruoštis. Turit apie pusvalandį, — dirstelėjęs į laikrodį pridūrė leitenantas, — neką daugiau. Beje, ar kada nors matėt egzekuciją?

— Mačiau, vieną kartą.

Tai buvo prieš trejus metus. Paprašytas jaunų sutuoktinių, kurių aštuonmetę dukrytę išžaginęs nužudė užkietėjęs nusikaltėlis, Einslis stebėjo jo mirtį. Kadangi Einslis vadovavo sėkmingai pasibaigusiam bylos tyrimui, tai buvo ir jo pareiga. Matytas vaizdas ilgai nedavė jam ramybės.

— Pamatysit dar kartą, — atsakė Hembrikas. — Doilis prašė, kad jūs būtumėt liudytoju, ir kalėjimo viršininkas davė leidimą.

— Niekas manęs neprašė, — atšovė Einslis. — Bet, kaip suprantu, tai neturi reikšmės.

— Kalbėjausi su Doiliu, — patraukęs pečiais tarė Hembrikas. — Regis, jis kažkaip ypatingai į jus žiūri. Nesakyčiau, kad žavisi — veikiau gerbia. Gal judu tapot kits kitam artimi?

— Nieku būdu! — pasibaisėjo Einslis. — Aš suėmiau tą išsigimėlį už žmogžudystę, ir tiek. Be to, jis manęs nekenčia. Per teismą puolė mane kumščiais, išvadino suktu faru, duodančiu melagingus parodymus, ir panašiai.

— Tokių bepročių nuotaikos keičiasi kaip vėtrungės kryptis. Dabar jis kitaip nusiteikęs.

— Man nė motais. Atvažiavau čia tik tam, kad gaučiau atsakymus į kai kuriuos klausimus, kol jis dar gyvas. Šiaip aš tam vyrukui ničnieko nejaučiu.

Jiems einant toliau, leitenantas apmąstė pašnekovo žodžius.

— Ar jūs iš tikrųjų anksčiau buvote kunigu? — galop paklausė.

— Taip. Sužinojot iš Doilio?

Hembrikas linktelėjo.

— Jis tebelaiko jus kunigu. Man girdint jis vakar prašė, kad jūs atvažiuotumėt. Sapaliojo kažką iš Biblijos apie kerštą ir rūstybę.

Einslis pritariamai linktelėjo.

— Taip, iš Laiško romiečiams: „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“1.

— Būtent. Paskui Doilis pavadino jus Dievo keršto angelu, tad supratau, kad jūs jam daugiau negu tik kunigas. Ar tėvas visa tai jums papasakojo, kai skambino?

Einslis papurtė galvą. Visa ši aplinka slėgė; jis troško būti namie — pusryčiauti su Karena ir Džeisonu. Kita vertus, tai, ką prieš kelias akimirkas sužinojo, paaiškino, kodėl taip priešiškai telefonu kalbėjo Rėjus Aksbridžas, kodėl vis postringavo apie šventvagystę.

Jie priėjo mirties bausmės vykdymo skyrių arba „Mirties namus“, kaip jį paprastai vadindavo. Jis užėmė visus tris kamerų korpuso aukštus. Čia buvo ir mirtininkų kameros, kuriose gyveno pasmerkti kaliniai, laukdami, kol bus išnagrinėtos jų apeliacijos, o paskui — kol ateis eilė sėsti į elektros kėdę. Einslis žinojo ir apie kitas patalpas — itin spartietiškai įrengtą „pasirengimo kamerą“, kur pasmerktasis praleisdavo paskutines šešiasdešimt penkias gyvenimo valandas nuolatos stebimas; „grimo kambarį“ — čia svarbiausias baldas buvo išklibusi kirpėjo kėdė, ant kurios pasodinę pasmerktajam prieš vykdant mirties bausmę nuskusdavo galvą ir dešinę blauzdą, kad pagerėtų laidumas; ir galop bausmės vykdymo kambarį, kur stovėjo elektros kėdė, kalinių pravardžiuojama „smagiąja žiežirbėle“. Priešais buvo sustatytos kėdės liudytojams, o už nepermatomos sienos įrengta bausmės vykdytojo būdelė.

Einslis žinojo, kad bausmės vykdymo kambaryje rengtis pradėta jau seniai. Pirmiausia ten pasirodė vyriausiasis elektrikas prijungti elektros kėdės prie srovės šaltinio ir patikrinti įtampos bei itin patikimo prietaisų skydo, iš kurio juodai apsirengęs bausmės vykdytojas su gobtuvu ant galvos paleis pasmerktajam į viršugalvį dviejų tūkstančių voltų srovę automatiškomis aštuonių ciklų papliūpomis. Nuo galingo elektros krūvio mirtis ištikdavo nepraėjus nė dviem minutėms; buvo manoma, kad nelaimėlis praranda sąmonę ir nebejaučia skausmo, vos tik paleidžia srovę. Kai kas abejojo, ar pasmerktasis iš tiesų nejusdavo jokio skausmo, bet tai patvirtinti ar paneigti buvo neįmanoma, nes nė vienas neliko gyvas ir negalėjo papasakoti, ką patyręs.

Bausmės vykdymo kambaryje šalia elektros kėdės dar buvo raudonas telefonas. Prieš pat egzekuciją kalėjimo komendantas juo skambindavo valstijos gubernatoriui ir prašydavo galutinio leidimo vykdyti bausmę. Kita vertus, gubernatorius galėjo paskambinti komendantui, kartais likus vos kelioms sekundėms prieš paleidžiant srovę, ir įsakyti atidėti bausmės vykdymą, mat kartais paskutinę akimirką byloje paaiškėdavo naujų duomenų arba JAV Aukščiausiasis Teismas priimdavo tokį sprendimą, arba atsirasdavo dar koks teisinis kliuvinys. Taip atsitiko ne sykį ir galėjo atsitikti net šiandien.

Galiojo dar ir neoficiali, nerašyta taisyklė: visas egzekucijas pradėdavo minute vėliau — dėl viso pikto, jei raudonasis telefonas suskambtų kelias sekundes pavėlavęs. Taigi, nors Doilio egzekucija buvo paskirta lygiai septintąjį įvyks tik 7.01.

— Štai ir atėjom, — tarė Hembrikas atrakindamas tvirtas medines duris. Įėjęs į vidų nuspaudė mygtuką, ir užsidegė lempos, apšviesdamos į dėžę panašų belangį kokių keturių kvadratinių metrų kambariuką, kuriame stovėjo paprastas medinis rašomasis stalas su dviem kėdėmis priešais — viena su atkalte, kita sunki metalinė, varžtais prisukta prie grindų — ir staliukas prie vienos sienos. Daugiau — jokių baldų.

— Viršininkas retai čia užeina, — tarė Hembrikas. — Tik tada, kai vykdom mirties bausmę, — mostelėjęs medinės kėdės link, pridūrė: — Sėskit, seržante. Aš netrukus grįšiu.

Leitenantui išėjus, Einslis įjungė po drabužiais paslėptą diktofoną.

Nepraėjus nė penkioms minutėms, Hembrikas grįžo, lydimas dviejų kalėjimo prižiūrėtojų. Šie prilaikydami vedė Einsliui pažįstamą žmogystą. Doiliui buvo surakintos kojos, o antrankiai pritvirtinti prie smarkiai suveržto diržo. Trijulei įkandin ėjo tėvas Rėjus Aksbridžas.

Paskutinį kartą Einslis matė Elrojų Doilį beveik prieš metus — kai buvo skaitomas nuosprendis. Per tą laiką Žvėris neapsakomai pasikeitė. Teisme jis buvo fiziškai tvirtas, aukštas, tiesus, galingas ir itin agresyvus; dabar jis atrodė apgailėtina ano Doilio priešingybė: susikūprinęs, nulinkusiais pečiais, visas susitraukęs, išblyškusiais, įkritusiais skruostais. Tuomet agresyviai žaibavusios akys dabar nervingai, nedrąsiai lakstė į šalis. Prieš bausmę jam nuskuto galvą, tad nenatūraliai rausvas kiaušas darė jo išvaizdą dar varganesnę. Paskutinę minutę, pasodinę elektros kėdėje, prieš uždėdami metalinę mirties kepurę, viršugalvį jam išteps laidumą gerinančiu kremu.

Tėvas Aksbridžas žengtelėjo į priekį; jis vilkėjo dvasininko apdarais, rankoje laikė brevijorių. Žvelgdamas į šį stambų, plačiapetį patricijaus bruožų vyrą, Einslis nenoromis prisiminė ankstesnius jų susitikimus.

— Pone Doili, — nekreipdamas dėmesio į detektyvą tarė Aksbridžas, — norėčiau likti su jumis ir paguosti Dievo vardu tol, kol leis aplinkybės. Dar kartą jums primenu, kad neprivalote daryti kokių nors pareiškimų ar atsakinėti į klausimus.

— Pala, — pašokdamas nuo kėdės ir prieidamas prie kitų tarė Einslis. — Doili, aš važiavau iš Majamio aštuonias valandas, nes norėjai mane pamatyti. Tėvas Aksbridžas sakė, kad nori kažką man pasakyti.

Nuleidęs akis, Einslis pamatė, kad Doilis kietai sugniaužęs kumščius ir kad antrankiai iki kraujo nutrynę riešus. Jis metė žvilgsni į Hembriką ir mostelėjo antrankių pusėn.

— Ar negalėtumėt jų nuimti, kol mudu šnekėsimės?

— Atleiskit, seržante, negalim, — papurtęs galvą atsakė leitenantas. — Kol čia kalėjo, Doilis sumušė tris mūsiškius. Vieną net teko paguldyti į ligoninę.

— Bala nematė, — atsakė Einslis.

Doilis pakėlė galvą. Nežinia kodėl — gal dėl humaniško Einslio prašymo ar dėl to, kad kažką pajuto jo balse, ar dar dėl ko, Žvėris puolė ant kelių ir būtų išgriuvęs kniūbsčias, jei prižiūrėtojai nebūtų prilaikę. Jo veidas atsidūrė prie pat Einslio rankos ir jis nesėkmingai pabandė ją pabučiuoti.

— Palaiminkit mane, tėve, nes aš nusidėjau... — ėmė vapėti jis.

Tėvas Aksbridžas išraudęs iš pykčio šoko į priekį.

— Ne, ne, ne! — sušuko jis Einsliui. — Tai šventvagystė! — atsigręžęs į Doilį jis ėmė aiškinti: — Tas žmogus ne...

— Užsičiaupkit! — įsiutęs pertarė Einslis, paskui jau ramiau pridūrė Doiliui: — Aš nebesu kunigas, ir tu tai žinai, bet jeigu nori man kažką prisipažinti, išklausysiu tave kaip žmogus.

— Jūs negalit klausytis išpažinties, — vėl pradėjo šaukti Aksbridžas, — neturit teisės!

Doilis dar kartą kreipėsi į Einslį:

— Tėve, man...

— Aš juk jums sakiau, kad jis joks ne tėvas!

Iš to, ką Doilis niurnėjo toliau, Einslis tesuprato „jis — Dievo atsiųstas bausti angelas...“

— Čia pasityčiojimas iš šventų dalykų! — kriokė Aksbridžas. — Aš to nepakęsiu!

Doilis netikėtai pasuko galvą ir užriaumojo ant Aksbridžo:

— Atsipisk!

Paskui atsigręžė į kitus ir sušuko:

— Išveskit iš čia tą šiknių!

— Ko gero, jums teks iš čia išeiti, tėve, — tarė Aksbridžui Hembrikas. — Jis turi teisę reikalauti, kad jūsų čia nebūtų.

— Niekur aš neisiu!

— Prašau jūsų, tėve, — jau rūstesnių balsu tarė Hembrikas. — Nenorėčiau, kad tektų išvesdinti jus jėga.

Leitenantas davė ženklą, ir vienas iš prižiūrėtojų pasitraukė nuo Doilio ir sugriebė Aksbridžą už rankos. Dvasininkas ją trūktelėjęs išvadavo.

— Nedrįskit! Aš esu kunigas, Dievo tarnas!

Prižiūrėtojas stovėjo, nežinodamas, ką daryti. Aksbridžas atsisuko į Hembriką:

— Jums tai atsirūgs! Aš pats pranešiu apie jūsų elgesį gubernatoriui, — paskui atsigręžė į Einslį. — Bažnyčia gerai padarė jūsų atsikračiusi.

Aksbridžas paskutinį kartą persmeigė visus iš eilės žvilgsniu ir išėjo.

— Palaiminkit mane, tėve, nes aš nusidėjau, — vėl pradėjo tebeklūpantis Doilis. — Paskutinį kartą išpažinties ėjau... Neprisimenu kada, bet man nusišikt.

Kitomis aplinkybėmis Einslis būtų nusišypsojęs, bet dabar jį draskė prieštaringi jausmai. Nedavė ramybės sąžinė. Jam magėjo išgirsti, ką nori pasakyti Doilis, bet tik ne apsimetus tuo, kuo nebuvo.

Hembrikas žvilgtelėjo į laikrodį ir ištarė išmintingus žodžius:

— Jeigu norit išgirsti jo prisipažinimą, leiskit jam elgtis kaip tinkamam.

Einslis vis dar dvejojo — gailėjosi, kad ši akimirka neprisiartino kaip nors kitaip. Tačiau jam rūpėjo atsakymai, paaiškinantys taip seniai prasidėjusius įvykius.

Viskas prasidėjo Majamio Kokosų giraitės rajone prieš dvejus metus — gaivų sausio rytą, kelios minutės po septynių.