Septintas skyrius

Vandenyje Rožė būdavo tokia graži. Ji nardė jau daug metų, pradėjo daug anksčiau, negu atvyko į Honkongą. Nerdavo ramiai, tarsi besvorė — ta savybė ir skiria gerus narus nuo vidutiniokų.

Po vandeniu mes atrodydavome lyg skirtingos prigimties būtybės. Aš nuolat įsitempęs, vos išlaikau pusiausvyrą, nepaliaujamai krapštausi, tai išleisdamas oro iš kompensacinės liemenės, vos kilsteliu viršun, tai įleisdamas, kai imu grimzti.

Rožė ramiai sau kybodavo tarsi sklęsdama erdvėje: ji viską darė kvėpavimu — svorį reguliavo plaučiais, sakytum, įveikdavo traukos jėgą atsidūsėjimais.

Man mano įranga nuolat kliuvo, kaukė leido vandenį, ir aš ją vis valydavau nervingai dirsčiodamas į rodmenis, kiek dar likę oro. Orui buvau tikras besotis, visad gaudavau išnirti viršun pirma visų kitų — ir dar be paliovos taisydavausi oro balioną — jis niekaip nesilaikė man ant nugaros.

Tiesiog po vandeniu aš neatrodydavau smagus. Kaip visi geri narai, Rožė, regis, niekur kitur nė nebūtų norėjusi būti.

Nardyti ji išmoko gimtinėje. Profesionalų instruktorių išduodamą pažymėjimą — PADI — gavo lediniuose tamsiuose vandenyse pietinėje Anglijos pakrantėje ir užlietame Midlandų karjere. Ten buvo daug sunkiau, negu nardyti Azijoje — čia šilti, žydri vandenys, ilgiausi koralų rifai su tokia gausa jūros gyventojų, kad žuvys sykiais uždengdavo dangų — geriau būtų galėję būti nebent rojuje.

Aš išmokau nardyti dėl Rožės. Intensyvius kursus baigiau Puerto Galeroje Filipinuose per mūsų medaus mėnesį — įpratęs kvėpuoti po vandeniu viešbučio baseine su vietos instruktoriumi ir pora dvylikamečių taivaniečių, išklausęs teoriją mažytėje klasėje už kurorto nardymo reikmenų parduotuvės, pagaliau buvau pakviestas į atvirus vandenis tikram nardymui. Kai gavau PADI pažymėjimą, Rožė džiaugėsi ne menkiau už mane. Gal net labiau.

Ir kartais būdavo tikrai malonu. Sykį savaitgaliui nuvykę į Filipinus, nardėme Cebe, aš sunaudojau visą orą per juokingai trumpą laiką, ir nardymo instruktorius pasiuntė mane viršun. Teko kas penkis metrus stabčioti trims minutėms, kad iš mano kūno išsisunktų azoto perteklius. Nors jos balionas buvo kone pilnas, Rožė kilo kartu, ir tos kelios sustojimo minutės buvo nuostabiausios, kokias patyriau nardydamas. Mes kabojome negiliuose vandenyse, šviesa mirguliavo ir akino, koralų rifai švytėjo lyg lobių dėžės, jūrų angelų pulkeliai nardė aplink, o mūsų leidžiami burbulai maišėsi ir tingiai kilo paviršiun.

Nardymas buvo tik vienas užsiėmimų, kurie Rožei sekėsi daug lengviau negu man. Ji ir vakarėliuose jautėsi kaip žuvis vandenyje, susipažindavo su naujais žmonėmis taip pat lengvai, kaip besvorė nardė penkiolika metrų po vandeniu Pietų Kinijos jūroje. Kad ir kiek stengiausi — o stengiausi tikrai smarkiai, nes visų labiausiai gyvenime man rūpėjo įtikti jai, — man nesisekė. Tiesiog to man nebuvo duota. Tai mus skyrė po vandeniu, tiesą sakant, ir visur kitur.

Aš plaukiau.

Ji skrido.

Nuo pat pradžios jaučiau, kad kažkas ne taip.

Penktadienio vakarą oras buvo ramus, be debesėlio, tipiškas vėlyvas pavasaris Filipinuose, bet mums einant į pajūrį šeštadienio rytą žydras dangus traukėsi plieno pilkuma, o bangos jūroje taškė baltas putas.

Mes jau vilkėjome narų kostiumais. Aš nešiausi didelį nardymo reikmenų krepšį su kaukėmis, vamzdeliais ir plaukmenimis. Kitką išsinuomosime nardymo punkte. Pastebėjau Rožę šnairuojant į dangų.

— Galėtume patinginiauti viešbutyje, — tariau. — Oras ne per puikiausias.

— Viskas bus gerai, — nuramino ji. — Ramonas mūsų neves, jeigu ką įtars.

Ramonas buvo kurorto nardymo instruktorius, per trisdešimties, visus panėrimus jis prižiūrėjo su žinovo ramybe. Filipinuose daugelis nardymo vietų garsėja neprognozuojamomis srovėmis, taigi gali pamatyti labai gražių koralų. Tačiau apgaulingos srovės reikalauja ir patyrusio vedlio, kuris tave išvestų. Mes šiame kurorte praleidome keletą savaitgalių, Ramonas visada vadovavo mūsų nardymams ir šauniai mumis rūpinosi. Tačiau kai atėjome prie nardymo punkto, Ramono nebuvo. Vietoj jo stypsojo kaulėtas ne vyresnis nei dvidešimties vaikinas, kaip filipinietis neįprastai aukštas, nudėvėtu, sudriskusiu naro kostiumu, nusmauktu nuo pečių. Jis pokštavo su pora turisčių iš Europos, pora blondinių maudymosi kostiumėliais, kurios atrodė tokios sveikos ir lyg iš pieno plaukusios, kad negalėjo būti iš niekur kitur, kaip tik iš Skandinavijos.

— Kur Ramonas? — paklausiau.

— Ramonas serga, — atsakė jis, dirstelėjęs į mane akimirką, bet išsyk vėl nukreipė dėmesį į blondines. — Šiandien nardysite su manim.

Aš žvilgtelėjau į Rožę. Ji tik gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. Tądien ji tikrai norėjo nardyti. Taigi mes stojome į eilę su kitais narais prie aptrintų kvėpavimo aparatų, o besitaisant įrangą įlankon atplaukė laivelis, pukšėdamas yrėsi į krantą, jo pirmagalys šokčiojo ant bangų.

Aš pasirinkau oro balioną, kompensacinę liemenę ir reguliatorių, prisegiau liemenę prie baliono, patikrinau, ar tikrai tvirtai laikosi, paskui pritvirtinau reguliatorių. Keturios juodos reguliatoriaus žarnelės apsisuko man apie kojas kaip pusė aštuonkojo.

Dvi reguliatoriaus žarnelės buvo su antgaliais — vienas, juodas — man, kitas, geltonas — jei kam nors prireiktų oro; žarnelės gale buvo matuokliai — oro kiekiui balione ir gyliui nustatyti, o antra žarnelė turėjo metalinį užsagą, kurį pritvirtinau prie liemenės. Ant pačios liemenės buvo žarnelė, kuria galėjau reguliuoti pusiausvyrą įleisdamas arba išleisdamas orą. Galiausiai atsukau balioną ir šiam sušnypštus patikrinau, kiek jis pripildytas.

Matuoklis rodė 210 barų. Pilnas balionas. Tarsi viskas kaip turi būti. Tačiau vis tiek viskas atrodė ne taip, kaip turi būti.

Man patiko, kad Ramonas visada būdavo su mumis, kai tvarkydavomės įrangą. Jis patardavo, kiek svorių mums reikia, pasirūpindavo, kad mūsų ekipuotė būtų idealiai paruošta ir kruopščiai patikrinta. Man viso to reikėjo.

Su Ramonu žinodavai, kad jam visų svarbiausia saugumas. Tačiau kylančiam vėjui plakant jūrą pamaniau, kad šis kaulėtas vaikinas elgiasi taip, tarsi jam nėra nieko svarbiau už dideles norvegiškas krūtis.

Stovėjau laivagalyje ir jaučiau, kaip jis kyla ir smunka man po kojomis, o smukdamas atplėšia gabalą mano skrandžio. Plaukmenys padėjo man išlaikyti pusiausvyrą, bet trukdė judėti. Stovėjau žiūrėdamas į galvas, šokčiojančias aukštyn žemyn šuoringoje jūroje. Jos atrodė tokios trapios.

Visi buvo vandenyje. Liesasis instruktorius. Norvegės merginos. Jauna japonų pora. Raumeningas senyvas vokietis, kuris atrodė, lyg visą gyvenimą būtų nugyvenęs atogrąžų saulėje. Ir Rožė, pusę jos veido dengė kaukė, bet jis buvo pakeltas į mane. Visi laukė manęs.

Dabar lijo jau smarkiai. Krantas nebuvo toli — pasiekėme nardymo vietą greičiau nei per dvidešimt minučių — bet jį visiškai prarijo vis tirštėjanti migla. Viršum laivelio grumėjo, ritinėjosi juodi debesys. Virš galvos trinktelėjo perkūnas, horizontą perskrodė dantyta žaibo linija. Lijo įstrižai. Viena ranka prispaudęs kaukę, kita deguonies balioną, žengiau nuo laivelio.

Tėškiausi į vandenį, panirau ir staiga iškilau. Bangos buvo didesnės, negu atrodė, aš gurkštelėjau pilną burną vandens ir užspringau.

Kaukė jau buvo aprasojusi. Būčiau spjovęs ant jos ir nuplovęs jūros vandeniu, tai apsaugodavo nuo rasojimo, bet tam tarsi ir pristigo laiko. Liesasis instruktorius nusivedė mus į laivelio priekį, paaiškino planą ir mes iškart nėrėme. Aš nusismaukiau kaukę, atsikrenkščiau ant jos ir pamerkiau po vandeniu stipriai trindamas.

Rožė yrėsi prie manęs.

— Ar viskas gerai?

— Man trūksta Ramono, — atsakiau jausdamas burnoje tulžį ir druską.

— Man irgi. Man atrodo, mes leidžiamės.

Aš užsimoviau kaukę ir pamačiau, kad visi kiti jau leidžiasi. Greitai įsikišau reguliatoriaus galiuką ir atsisukau į Rožę. Ji parodė nykščiu žemyn — „leidžiamės“ ir aš atsakiau tokiu pat ženklu. Išleidau oro iš liemenės, iškvėpiau ir tuoj pat ėmiau grimzti pirmąją pėdą po vandeniu.

Suvokiau, kur yra laivelio korpusas, mačiau kitus narus netoliese, mačiau instruktorių, nusileidusį be svorio daug giliau negu mes. Ir tuomet pajutau plėšiantį skausmą nosies pertvaroje. Leidausi per greitai, šį skausmą sukėlė oro slėgis.

Rožė buvo šalia, rankomis švelniai bangavo priešais krūtinę raminamu judesiu — „neskubėk“. Aš linktelėjau, kilstelėjau aukštyn apie metrą, ir spaudimas iškart pranyko.

Vienos rankos nykščiu ir smiliumi parodžiau apskritimą — „praėjo“, o kita užspaudęs nosį ir švelniai pro ją pūsdamas, vėl bandžiau leistis. Šįkart pasisekė, ir aš grimzdau jau nejausdamas nosies gniaužimo.

Matomumas buvo prastas. Buvau įpratęs regėti šiuos vandenis užlietus saulės ir mirgančius jūros gyvybe, bet šįkart vanduo buvo drumzlinas ir tamsus, vos kelios žuvelės švystelėjo niūrumoj — ryškūs spalvoti dryksniai gaubiančioje tamsoje. Tada suvokiau, kad mes su Rože likome vieni.

Rožė plūduriavo šalia, dairėsi aplinkui. Tačiau kitų narų nebuvo nė ženklo. Jie mus paliko. Kaukė ėmė leisti vandenį. Pakreipiau galvą, nusiėmiau kaukę ir išpūčiau vandenį pro nosį. Kaukė išsivalė. Rožė žiūrėjo į mane iš už stiklo didelėmis mėlynomis akimis kraipydama nykštį į abi puses. „Kokia kryptimi?“ Aš apsidairiau, vildamasis pamatyti padrąsinantį plaukmenimis per tamsą besiiriančių žmonių vaizdą. Nieko. Visose pusėse tas pat. Pažvelgiau į laivo korpusą aukštai virš mūsų. Jis dreifavo šalin. O gal mes dreifavome nuo jo. Rožė švystelėjo pirštu į dešinę.

„Plaukiam ten.“

Papurčiau galvą. Gal išprotėjo? Ji kvietė plaukti jūros pusėn. Aš dūriau nykščiu priešingon — kranto link.

„Plaukiam ten.“

Ji papurtė galvą, takštelėjo į kompasą ant riešo. Mano pirštas ir nykštys nenorom susirietė į apskritimą.

„Gerai.“

Ji vedė, ir mes nusiyrėme į tamsą. Iš įtampos man išdžiūvo burna. Pažiūrėjau, kiek likę oro — dar daug.

Tuomet mes staiga išplaukėme virš jo — jis išniro iš tamsos kaip didžiulis apleistas miestas, rūdijantis, pilkas ir juodas metalas, apaugęs daugiau nei penkiasdešimties metų senumo koralais.

Paskendęs per Antrąjį pasaulinį japonų karo laivas.

Mes išsišiepėme vienas kitam — sukrėsti ir pradžiugę. Dėl šio laivo ir nėrėme. Kitų nesimatė, bet tikriausiai jie nardė kitoje laivo pusėje. Šioje šviesoje jo buvo matyti tik dalis. Tačiau dabar mums tai jau neberūpėjo.

Laivas nugrimzdęs giliai, bet jo viršutinis denis ir tiltelis buvo beveik mūsų aukštyje. Mes praplaukėme virš denio, ir aš pajutau keistą širdį gnybantį šaltį. Tiltelio langai žiojėjo kaip tuščios akiduobės. Negyvas denio medis stirksojo tarsi išdžiūvę kaulai. Čia mirė žmonės.

Tai kapinės.

Jaučiau, kad neturėtume čia būti. Rožė parodė į atvirą triumą, pakėlusi nykščius į viršų, kreipė į juodą prarają. Aš smarkiai papurčiau galvą. Gal pamišo? Takštelėjau į oro matuoklį. Metas kilti aukštyn.

Rožė kybojo viršum tos gelmės, laisvai sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tolygiai kvėpuodama. Ji atšlijo, kai staiga iš triumo tamsos išniro milžiniška vėžlė ir kone susidūrė su ja. Rožė kryptelėjo į mane, iš nuostabos išplėtusi akis, ir aš norom nenorom nusišypsojau.

Vėžlės galva buvo kaip tūkstantmečio žmogaus, bet ji judėjo neįtikėtinai grakščiai. Po kaulėtu kiautu jos kojos atrodė lyg stebuklingi irklai, vėžlė slydo skenduolio laivo paviršiumi, lyg neabejotų savo begaliniu grožiu. Savaip ir buvo labai graži. Tad aš beveik nenustebau, kai Rožė pasuko įkandin jos į šaltesnius vandenis, kur jūros dugnas staiga krito gilyn.

Vėžlė — tikriausiai didžiulė patelė — pasukusi pliką galvą pažvelgė į Rožę, didelės jos akys mirksėjo veikiau droviai nei baugščiai. Rožė švelniai palietė žvynuotą kiautą ir atsivertė ant nugaros purtydama galvą iš beribio džiaugsmo. Tada mus bloškė srovė.

Tarsi būtų sugriebusi milžino ranka ir sviedusi į tunelį, kuris siekė pasaulio galą.

Rožė ir vėžlė, ir laivas dingo. Nirau žemyn į ledinę tamsą ir negalėjau sustoti. Kritau palei vientisą koralų sieną bandydamas prisiirti arčiau jos. Yriausi, kol išsekęs nebepajudinau kojų, bet žemyn stumianti srovė laikė mane kaip įstrigusiame lifte, ir aš neabejojau, kad tai bus paskutinė mano gyvenimo diena.

Veidu ir kūnu trenkiausi į koralą, kaukė sudužo, reguliatoriaus antgalis išsprūdo iš burnos. Abiem rankomis sugriebiau aštrų it peilis koralą ir laikiausi, nors jis pjovė man pirštus. Nurijau gurkšnį jūros vandens, apčiuopomis pro sudaužytus akinius sugraibiau reguliatorių ir įsibrukęs į burną godžiai traukiau orą. Burna išdžiūvo. Visiškai išdžiūvo. Naro kostiumas vienoje pusėje suplyšo. Klaikiai skaudėjo klubą.

Apsidairiau Rožės. Jos nesimatė. Pažiūrėjau į matuoklius. Keturiasdešimt metrų. Ir tik 30 barų oro. Tačiau negaliu kilti. Rožė tikriausiai manęs ieško. Rožė manęs tikrai ieško.

Tada pamačiau ją, įsitvėrusią negyvo koralo nuolaužos, jos kojos — horizontaliai srovėje. Kaukė nuplėšta. Ji buvo prisimerkusi, beveik apakinta. Tačiau plaukmenimis prisiyrė iki manęs, viena kruvina ranka laikėsi koralo, kita mosavo ties krūtine.

„Nurimk, nurimk.“

Aš linktelėjau, vienu metu verkdamas ir juokdamasis. Ėmiau dreifuoti aukštyn. Ji čiupo mane už liemenės ir patraukė su tokia jėga, kokios turint ją niekada nenumaniau. Jei iš šio gylio pakilsiu per greitai, tikrai gausiu dekompresinę ligą ir numirsiu. Bet aš nevalingai kilau aukštyn. Negalėjau sustoti.

Rožė parodė man į liemenį — buvau pametęs svorių diržą. Vis dar laikydama mane, ji iš nevilties atplėšė gabalą koralų uolos ir įspraudė man į rankas, kad būčiau sunkesnis. Tačiau mano rankos buvo sudraskytos ir subraižytos, ir aš jo nebenulaikiau. Gabalas išslydo man iš rankų.

Pažiūrėjau į savo oro matuoklį — oro beveik nebuvo likę. Rožė įspaudė man tarp lūpų savo antrąjį antgalį. Bet ir jos balionas buvo beveik tuščias. Trumpi kvėptelėjimai strigo ir užgeso. Mes kvėpavome skolintu oru.

Rožė palietė man viršugalvį.

Ir mes atitrukome nuo koralo.

Aš ėmiau kilti į ryškėjančią šviesą, o Rožė, kaip astronautas, erdvėje atkirstas nuo laivo, jau nebelydima burbuliukų uodegos, dreifavo tolyn į šešėlius, besidriekiančius begalybėn.

Pro ašaras ir kraują su gleivėmis, iš vidaus aplipusiomis mano įskilusią kaukę, žiūrėjau, kaip ji nyra žemyn, ir bandžiau ištarti jos vardą, bet nepajėgiau išspausti nė garso.

Ji buvo mano prasmė.