Dvidešimtas skyrius

Paskambinu prie močiutės durų, bet ji neatidaro. Keista. Žinau, kad ji viduje. Bent girdėti, jog viduje, nes sklinda susižavėjusios aikčiojančios ir akčiojančios televizijos auditorijos garsai, traukiami savaitės vidurio nacionalinės loterijos numeriai. Ar močiutė neatsiliepia dėl tos dešimties milijonų svarų vilties? Ar dėl ko kito?

Laukiu, kada išgirsiu tyliai per kilimą atšiurenant ir lėtai prie durų artinantis šlepetes, krebždant durų kabliuką, ir iš už durų kyštelės besišypsantis jos veidas, nušvitusios pasisveikinti akys, nudžiugusios, nes sulaukė draugijos. To neįvyksta. Močiutė į durų skambutį neatsiliepia.

Tačiau pro jas nesiveržia ir dujų kvapas, nematyti pro apačią virstančių dūmų kamuolių, negirdėti pagalbos šauksmų. Bet jai aštuoniasdešimt septyneri, beveik aštuoniasdešimt aštuoneri, todėl, padėdamas krepšį su pirkiniais ir rausdamasis rakto, kurį turiu, jei kas nutiktų, jaučiu, kaip apima baimė.

Tai štai kaip tai atsitinka, galvoju.

Visi miršta. Visi tave palieka. Tu tik akimirką nusigręži, o jie jau išėję visiems laikams.

Įpuolu į nedidelį baltą butelį. Televizorius atsuktas šiek tiek per garsiai. Močiutės nematyti, bet iškart pastebiu prie židinio atbrailos nepažįstamą vyriškį, rankoje laikantį fotografiją sidabriniais rėmeliais ir bandantį nustatyti jo vertę.

Kai vagišius grįžteli vis dar laikydamas rėmelį letenoje, pamatau, kad jis gal net ne vyriškis, o tik peraugęs berniūkštis. Šešiolikos, gal septyniolikos, bet gerokai aukštesnis negu metro aštuoniasdešimties, kūdikio veidelis kur ne kur apžėlęs vos regimais pūkeliais.

Šoku per kambarį ir puolu ant jo vainodamas, sugriebęs bloškiu atbulą į židinio atbrailą, o mano balsas ir kūnas net dreba iš įsiūčio ir baimės. Vagiliaujantis niekšelis išmeta savo grobį — sidabrinį rėmelį — bet išsilaiko ant kojų, staiga atsitokėja iš nuostabos dėl netikėtos mano atakos, ir kai mudu susikimbame, pajuntu, kad jis stipresnis, dabar jaučiu jo įniršį ir baimę.

Apsukęs jis teškia mane į bufetą su visais kelionių suvenyrais — net suskamba ir šokteli už dulkino stiklo klastingi gnomai ir besišypsančios ispaniškos beždžionėlės.

Tačiau tada iš virtuvytės pasirodo močiutė, ji atneša padėklą su arbata ir saldaus kremo pyragėliais.

— Na, ar judu susipažinote? — klausia ji.

Mudu su jaunuoliu staiga atšokame vienas nuo kito kaip boksininkai, kuriems išsiskirti liepė teisėjas, įnirtingai šnopuojame priešingose kavos stalelio pusėse. Močiutė atsargiai padeda arbatą ir kreminius pyragėlius.

— Autobusų stotelėje man pritrūko kvapo, — pasakoja ji, — laukiau, pakeliui į namus šiek tiek pasidairiusi po parduotuves, ir staiga man atėmė kvapą. Ar tavęs retkarčiais neapima toks jausmas, Alfi, kad negali kvėpuoti? Na, kad trūksta oro? — maloniai šypsosi jaunuoliui, kurį aš užpuoliau. — Kenas padėjo man grįžti namo.

— Benas, — pataiso jis.

— Lenas, — tvirtina senelė. — Pasijutau taip keistai. Bet Lenas parnešė mano krepšį, padėjo man įeiti į vidų. Na, argi jis pasielgė nekilniai, Alfi?

— Ačiū jums, — dėkoju.

Jaunuolio žvilgsnis sunaikina mane nevaldomos neapykantos liepsna.

— Nėra už ką, — atsako greit šyptelėdamas močiutei. — Man jau metas. — Jis dreba.

— Kenai, — kviečiu, — Benai, prašau pasilikti ir išgerti su mumis arbatos.

— Jau tikrai turiu skubėti, — į mane jis nebežiūri. — Tikiuosi, pasijusite geriau, — sako močiutei.

Palydžiu jį iki durų, bet jis vengia mano žvilgsnio.

— Aš nežinojau, — pradedu, kai jis atsidaro duris. — Maniau, kad...

— Mulkis, — sumurma.

Tai tiesa. Aš ir esu mulkis. Negaliu patikėti, kad šiame pasaulyje dar egzistuoja nuoširdumas ir gerumas. Man atrodo, jog visa tai jau priklauso praeičiai. Nepastebiu net to, kas dedasi pačioje mano — mulkio — panosėje.

Grįžtu į svetainę. Močiutė užmigusi fotelyje su loterijos bilietu vienoje rankoje ir kreminiu pyragėliu kitoje. Pastaruoju metu ji staiga ima ir užsnūsta. Kartais palinksta į priekį, ir man tenka ją pagauti, kad nesusižalotų.

— Aš taip dažnai užmiegu, — vis kartoja man, — tiesiog jaučiuosi pavargusi, mano mielas.

Tačiau dabar suvokiu, kad močiutė toli gražu neužmiega.

Ji praranda sąmonę.

— Song yi-dien! — sako man Džordžas, kartoja nuolatos. — Song yi-dien!

Song yi-dien. Tai vienas iš nedaugelio posakių Kantono tarme, kuriuos žinau. Honkonge nuolat girdėdavau jį nedidelėje siuvyklėlėje netoli „Dvigubos sėkmės“ kalbų mokyklos, kai klientai skųsdavosi, kad kostiumai, kuriuos matuodavosi, per ankšti. „Song yi-dien!“, šaukdavo jie į veidą siuvėjui ponui Vu.

Džordžas nori, kad aš neįsitempčiau. Jam atrodo, kad per smarkiai stengiuosi. Jis teisus. Mano tai či — viena įtampa. Man viskam reikia pastangų. Mano tai či tarsi sunkus fizinis darbas. O Džordžas juda taip, kaip dainavo Sinatra, spinduliuodamas tokią pat pastangų nereikalaujančią galią, tarsi visas šis sumanumas ir menas būtų patys natūraliausi dalykai pasaulyje.

— Song yi-dien, — sako jis, — labai svarbu, kai žaidžiame tai či.

Kai žaidžiame tai či? Juk jis tikrai turėjo galvoje, kai atliekame tai či, kai praktikuojame tai či, kai mokomės tai či? Jis tikrai nenorėjo pasakyti „žaidžiame“?

Nors ir su ryškiu Kantono akcentu, Džordžas angliškai kalba puikiai. Jo nekankina lingvistiniai tikai, ištinkantys jo žmoną. Kartais mažumą supainioja laikus ir turi įprotį numesti žymimąjį artikelį. Bet supranti jį visad be vargo. Todėl nustembu, kad jis galėjo taip neteisingai parinkti veiksmažodį.

— Tu juk nenorėjai pasakyti „žaisti tai či“, Džordžai? Turbūt norėjai pasakyti „mokytis tai či“ ar ką kitą. Ne žaisti?

Jis žiūri į mane.

— Ne, — jis sako, — mes žaidžiame tai či. Žaidžiame. Visuomet, visuomet. Tai či tai ne mankšta sporto salėje. Tai či nereikalauja suprakaituoti, o paskui susiversti į pilvą šešiapakį alaus. Tai či ne treniruotė. Kai tai suprasi, tada imsi išmokti. Tada tu atsipalaiduosi, song yi-dien. Kodėl vakariečiai visuomet nori taip įsitempti? Na, gerai, pabandyk dar.

Aš bandau.

Prasižergiu, pastatau pėdas pečių plotyje, nusileidžiu į arklio pozą, sulenkiu kelius, bet žiūriu, kad jie neišsikištų toliau už kojų pirštus. Kaklas ištiestas, bet atpalaiduotas. Smakras šiek tiek įtrauktas. Stuburas tiesus, bet neįtemptas tarsi pagal komandą „ramiai“. Užpakalis įtrauktas. Stengiuosi sulėtinti ir sušvelninti kvėpavimą, stengiuosi kvėpuoti ramiai, be prievartos. Atpalaiduoju riešus. Atveriu visus sąnarius. Stengiuosi pajusti savo dan tien, energijos centrą, kuris, kaip sužinojau, yra per penkis centimetrus nuo bambos ir per tiek pat gilyn į kūną.

Man tai žaidimo visai neprimena.

— Ar žinai posakį „be vargo nebus četvergo“? — klausia Džordžas.

— Aišku.

— Tai niekai.

— Aš per anksti, tiesa? — klausia Džeke Dei. — Jei per anksti, galiu...

— Nieko baisaus, — sakau, — užeik.

Įžengia į mano naują būstą, dairosi į neišpakuotas dėžes.

Pagaliau aš susiradau kur gyventi. Vieno miegamojo butas Viktorijos stiliaus name, čia gyvena daugybė muzikos studentų. Girdėti, kaip kažkur toli čirpina violončeles ir smuikus, bet groja taip gerai, kad jų pratybos daugiau ramina, nei erzina. Graži vieta. Mano močiutė vyko į ligoninę tyrimams, Čerčilyje prasidėjo naujas semestras, todėl dar neturėjau laiko išsikrauti daiktų. Išskyrus pačius būtiniausius.

Rožės nuotraukas.

Kai ką iš Sinatros klasikos.

Elektrinį virdulį.

Einu į fotobūdelės dydžio virtuvę paruošti tirpios kavos, o Džeke dairosi, kur pritūpti.

— Dievinu šią senamadišką muziką, — šūkteli man, kai Frenkas pabaigia „Wrap Your Troubles in Dreams“ ir pradeda nesenstančią „Taking a Chance on Love“ interpretaciją. — Koks čia diskas?

— Čia „Swing Easy“, kuriame faktiškai viskas, kas buvo to paties pavadinimo vinile ir dar visa ilgai grojanti plokštelė, pirmiausia išleista kaip „Songs for Young Lovers“. — Truputį paklausau. — Taip, šitas man irgi patinka, jis vienas mano mėgstamiausių.

— Ar čia Haris Konikas jaunesnysis?

Aš vos nepaleidžiu virdulio.

— Haris Konikas jaunesnysis? Ar čia Haris Konikas jaunesnysis? Tai juk Sinatra. Frenkas Sinatra.

— Ak. Skamba panašiai kaip Haris Konikas jaunesnysis, tiesa?

Nieko nesakau. Kai ateinu iš virtuvės, ji žiūrinėja Rožės nuotraukas.

Rožė savo firmos džonkoje Honkonge. Mūsų vestuvių diena. Naujųjų metų šventė Viktorijos viršūnėje. Honkongo perdavimo Kinijai diena.

O štai ir mano mėgstama fotografija. Tai padidinta paso nuotrauka, Rožė žiūri tiesiai į fotoaparatą, neįmanomai jauna, rimta ir graži, jos plaukai ilgesni, nei man yra tekę matyti, nors fotografuota šiek tiek anksčiau, negu susipažinome.

Visuomet maniau, kad Rožė — vienintelis pasaulyje žmogus, kuris kada nors gerai atrodė fotografuojamas pasui.

— Ar čia tavo mergina? — vos šypteli Džeke Dei. — Čia ne ta mergina, kurią mačiau tavo tėvų namuose.

Truputį pagalvoju, kol prisimenu, jog kalba apie Vanesą.

— Ne, ten tiesiog draugė. Čia mano žmona. Jos vardas Rožė.

— Ak.

Kone girdžiu, kaip tiksi jos protas. Ir galvoju: kodėl aš visuomet turiu tai pasakoti? Kodėl mums paprasčiausiai negalėtų duoti ramybės?

— Ar tu išsiskyręs?

— Mano žmona mirė, — pasakau imdamas iš jos rankų nuotrauką ir paduodamas puodelį tirpios kavos. Atsargiai vėl pastatau nuotrauką ant pakavimo dėžės. — Ji žuvo... per nelaimingą atsitikimą.

— Važiuodama?

— Nardydama, mes gyvenome Honkonge.

— Dieve, — ji negali nuleisti akių nuo Rožės fotografijos. — Dieve, kaip tave užjaučiu.

— Ačiū.

— Viešpatie, kaip siaubingai turėtum jaustis, — apžvelgia visas nuotraukas — tai tarsi tavo relikvinė, — su tikru sielvartu veide. — Ir kaip baisu buvo jai. Kiek jai buvo metų? Kiek metų buvo Rožei?

— Jai buvo dvidešimt šešeri. Beveik dvidešimt septyneri.

— Vargšas tu žmogus, vargšė moteris, vargšė mergaitė. O dangau, kaip liūdna.

Jos akyse sublizga ašaros, žiūriu į ją trokšdamas, kad galėčiau pajusti nors kiek nuoširdaus dėkingumo už šią užuojautą.

Tačiau jos rodomą užuojautą sunku priimti rimtai, kai po odiniu palteliu ji apsirengusi, lyg ir šį vakarą eitų kabinti svetimų vyrų kokiame nors Basildono bingo klube Esekse. „FCUK“ sportiniai marškinėliai, šviesus mini sijonas, aukštakulniai bateliai, paliekantys mažučius įbrėžimus medinėse naujo mano buto grindyse. Tiesa, ką gi mes čia veikiame? Tada prisimenu.

— Tu juk norėjai studijuoti A lygio anglų literatūrą?

Jos dailus, dažytas veidas nušvinta.

— Jei kaip nors įveikčiau šį vienintelį dalyką, galėčiau grįžti studijuoti. Sudėčiau viską kartu su tuo, ką jau turiu, prancūzų ir žiniasklaida. Jau tau pasakojau. Noriu stoti į Grinvičo universitetą, gauti humanitarinių mokslų bakalaurą, susirasti gerą darbą. Kad nebereiktų šveisti grindų Korko gatvės meno galerijose ir Oksfordo gatvės kalbų mokyklose.

— Bet kodėl pasirinkai Grinvičo universitetą? Juk tai ne visai tas pat, kas Oksfordas ar Kembridžas?

— Nes toks mano planas, — sako ji. — Privalai turėti planą. Aš jau gavau laišką, kad priimta, visa kita. Man taip gerai sekėsi mokytis. Man tikrai sekėsi. Tačiau paskui teko viską mesti.

— Dėl asmeninių priežasčių. Tu man jau pasakojai.

— Na, dabar aš pabandysiu dar sykį.

— Puiku, sėskis, gerai?

Apsižvalgo. Sėstis nėra kur. Prie supakuotų daiktų iš abiejų pusių pristumiu po porą kėdžių.

— Anglų literatūros šerdį sudaro konkreti medžiaga. Šio dalyko studijoms nustatytas konkretus pagrindas. — Išvardiju lenkdamas pirštus. — Vienas prozos veikalas. Vienas poezijos veikalas. Drama. Viena Šekspyro pjesė. Trumpai tariant, kad išlaikytum šio dalyko testus, turi išmokti rašyti ir skaityti.

— Rašyti ir skaityti, OK, puiku, gerai, taip.

— Tai yra turi suprasti tekstą ir įrodyti, kad jį supranti. Tai ir yra esmė.

Savo pasakėlę esu gerai išmokęs.

Šią kalbą prisimenu dar iš tų niaurių laikų, praleistų Princesės Dianos berniukų bendrojo lavinimo mokykloje. Nors kol prisirisdavome iki A lygio, diduma mano moksleivių jau būdavo išėję studijuoti į techniškesnę — gyvenimo mokyklą.

Suskamba durų skambutis.

— Atsiprašau, — sakau.

— Ak, čia greičiausiai manęs ieško, — sako Džeke Dei.

— Ką?

— Veikiausiai mano dukra.

Dukra? Kokia dukra?

Mudu su Džeke drauge išeiname iš buto ir patraukiame koridoriumi prie namo laukujų durų. Už jų stovi mergaitė, primenanti nežmoniško dydžio pūslę. Amžius nenusakomas. Veidą slepia riebių rudų plaukų užuolaida. Mergaitės drabužiai nykūs ir beformiai — tikra priešingybė aptemptiems ir ryškiems Džekės apdarams.

— Pasisveikink su ponu Badu, — paragina Džeke Dei.

Pūslė tyli. Iš už neplautos karčių užuolaidos į mane žybteli skaisčiai mėlynos akys, jos greit nusisuka, droviai ar paniekinamai, ar dar nežinia kaip.

Rankoje spaudžia pluoštą žurnalų. Juose — kaukėti vyriškiai tampriais kostiumais, iškreiptais grimasų veidais, stenantys ir besiropščiantys vienas ant kito. Iš pradžių pamanau, kad šis baisusis vaikas atsineša juodosios pornografijos leidinių. Bet paskui suprantu, kad žurnalai skirti kažkokioms groteskiškoms naujos rūšies imtynėms. Apspangęs einu į savo butą, o Džeke su pūsle seka man įkandin. Džeke laiminga ją šnekina, lipant laiptais kažko klausinėja, o pūslė atsako vienskiemeniais kriuktelėjimais. Nors tarp jų nėra jokio fizinio panašumo, nelieka abejonės, jog tai motina ir jos paauglė dukra.

Pūslė įžengia į mano naująjį būstą ir apsidairo nė kiek nenustebusi.

— Čia mano mergaitė, — paaiškina Džeke, — tikiuosi, tau netrukdys, jei tyliai pasėdės kampelyje, kol dirbsime.

Vėpsau į šią moterį, apsirengusią taip, tarsi jai reikėtų stypsoti kur nors Amsterdamo vitrinoje, apšviestoje vienintelio raudono žibinto, ir svarstau, kodėl aš apskritai įsileidau ją į savo gyvenimą.

— Kaip manai, kodėl man teko mesti studijas? — staiga karingai klausia Džeke.

Ir aš žvelgiu į ją — tą atšiaurią, bevardę, pūslę primenančią dukrą, vartančią imtynių žurnalą, — ir pats sau galvoju: kaip tu manai, kodėl aš mečiau mokyti?