Dešimtas skyrius

Matydavau juos kasdien, tuos senus kinus, judančius ryto rūke Kauluno, Viktorijos parkuose ir Četerio soduose. Tačiau iš tiesų niekada jų nepastebėdavau. Neskubriame jų balete neįžvelgdavau jokio grožio. Jie buvo seni, o aš jaunas, tad galvojau, kad jie nieko negalėtų manęs išmokyti.

Matydavau, kaip jie lėtai daro pratimus. Stebėjau tai jau daugiau kaip dveji metai, beveik kasryt, bet man tai tebuvo tik paprastas fono paįvairinimas. Tai či, kurį mačiau Honkonge, teįsirašė tik pačiame mano sąmonės paviršiuje, panašiai kaip Ko Šing gatvės prekystaliai, prie kurių pardavinėdavo įvairiausias žoles, smilkalus, rūkstančius iš šventyklos Holivud Roude akmeninių katilų, panašiai kaip horizonto linija, užstota nesuskaičiuojamų vazoninių augalų dešimties, dvidešimties, trisdešimties aukštų daugiabučių balkonuose, panašiai kaip nugirstas mokytojų kantoniečių „Dvigubos sėkmės“ kalbų mokykloje pokalbis apie „gerą“ ir „blogą“ feng šui, kaip netikrų pinigų deginimas gatvėse kiekvieną rugpjūčio mėnesį per Alkanųjų dvasių šventę.

Matydavau visa, bet tiems dalykams niekuomet neteikiau jokios prasmės, jie nieko nereiškė, tik priminė, kad esu jaudinamai toli nuo namų. Visi tie vaizdai buvo it atvirukai, ant kurių antros pusės nieko neparašyta.

Tačiau dabar, kai pūškuoju po Haiberi Fildsą, galvodamas, kaip reikės gyventi išsaugant bent šiokią tokią ištikimybę sau pačiam, išvystu Džordžą Čangą, darantį tai či, ir šis senovinis šokis įgyja prasmę.

Kartais jis ne vienas. Kartais su juo mokinys ar pora, jei gali pavadinti juos mokiniais, tas ilgaplaukes hipiškos išvaizdos merginas ar anuos vyrukus su draugiškai atrodančiomis skustomis galvomis ir Džono Lenono akinukais. „Alternatyvieji tipai, — galvoju pats sau, — viskas jų gyvenime klostosi savaime.“ Tačiau neatrodo, kad jie ilgiau užtruktų prie šitų mokslų, tuo aš savaip patenkintas.

Labiausiai mėgstu stebėti jį vieną.

Tai visuomet būdavo tą ankstyvą, trumpą rytmečio valandą, kai, regis, visas miestas miega. Visi nakvišos, girtuokliai, plevėsos, rėksniai pagaliau nuėjo gulti, bet vyturiai: bėgikai, karjeristai, anksti kylantys dantų rakinėtojai, uždirbantys šešiaženklią sumą per metus, — dar tik pakirs. Vienintelis garsas toli Holovėj Roudu nudardantis sunkvežimis. Ši tyla niekada netrunka ilgiau. Tačiau Džordžas Čangas juda taip, tarsi jam priklausytų visas pasaulio laikas.

Juda, tarsi vienu metu būtų įaugęs į žemę ir besvoris. Jo rankos ir plaštakos grakščios lyg lankstūs sparnai, jos lėtai stumia ir traukia, kyla ir krinta tarsi be menkiausių pastangų. Kai visą svorį perkelia nuo vienos kojos ant kitos, jo nugara lieka tiesi it žarsteklis, galva pakelta, ir nepertraukiama energija sruvena nuo stuburo apačios iki sprando.

Jo išraišką sunkiai apibūdinčiau. Iš pradžių man atrodo, kad tai ramybė, bet tai šis tas daugiau. Tai daugiau nei ramybė. Šioje būsenoje dera taikumas ir jėga.

Veidas ramus, susikaupęs, sutelktas. Viršutinė kūno dalis atrodo neįmanomai atpalaiduota. Ji išlieka atpalaiduota. Greičiausiai tai ir prikausto mano dėmesį. Niekada nesu matęs tokio ramaus ir atsipalaidavusio žmogaus.

Jam baigus prieinu.

— Ačiū už aną vakarą, — sakau.

Pažiūri į mane bandydamas prisiminti.

— Kaip draugo nosis?

— Aptvarstyta, bet jūs buvot teisus. Na, dėl to, kad reikia iškart atstatyti į vietą, turiu omeny. Matyt, tikrai dėl to kur kas lengviau sutvarkė.

— Ak, tai gerai.

— Ko gero, jums neminėjau, gyvenau Honkonge, ne taip seniai grįžau į Londoną.

Vėl pažiūri. Suprantu, kad laukia.

— Gyvenau porą metų. Mokytojavau. Kalbų mokykloje. Ten ir susituokiau.

Jis linkteli, kaip man atrodo, pritardamas.

— Ar su moterimi iš Honkongo?

— Ne, su angle.

Nieko daugiau apie Rožę jam nepasakoju. Dažniausiai aš apie tai nekalbu. Tiesiog nesinori. Istoriškai britai turėtų drovėtis pasakoti kitataučiams apie savo giliausius, tamsiausius jausmus. Tačiau man paaiškėja, kad kol buvau išvykęs, šis tas pasikeitė, kad ir „REM“ muzika Terio Vogano laidose, mano tėčio elgsena tapo kaip Rodo Stiuarto. Ir dabar britai jau nepaliauja aiškinę apie savo jausmus.

Gal čia kalta ir Diana, gal tai ji įtikino mus atsisakyti to stojiško orumo ir suteikti daugiau reikšmės virpčiojančioms emocijoms. Gal taip yra dėl to, kad ta skylė danguje ne tik orą, bet ir mūsų temperamentus padaro labiau žemyninius. Tačiau britų nacionalinis charakteris neabejotinai pasikeitė.

Šiais laikais sunkiausia ne priversti britus prabilti apie savo jausmus. Sunkiausia priversti juos užsičiaupti.

— Mačiau daug tai či Honkonge, parkuose.

— Taip, Honkonge labai populiaru, labiau nei Jungtinėje Karalystėje.

— Taip, tai tiesa. Tačiau aš taip niekad dorai nesupratau, ką jiems tai duoda. Na, aišku, atrodo įspūdingai, — paskubu pridurti, — ypač kai tu tai darai, bet aš tiesiog nepagaunu kam.

— Tai či duoda įvairiausios naudos. Jis gerai sveikatai. Saugo nuo streso. Apsaugo žmogaus kūną nuo užpuolimo.

— Ar turi galvoje savigyną?

— Įvairių rūšių savigyną. Negi nežinai? Kuo įvairiausią. Juk užpulti tave gali ir iš išorės, ir iš lauko. Štai akiplėša sulaužė tavo bičiuliui nosį.

— Akiplėša?

— Akiplėša. O kur dar ligos. Tai či apsaugo vidaus organus. Ir nuo ligų. Ar žinai, ką reiškia kinų žodis „či?“

— Na, žinau, kad turėtų reikšti vidinę kūno energiją. Gyvenimo jėgą.

— Taip.

— Bet man atrodo, kad aš neturiu jokios gyvenimo jėgos. Bent jau niekuomet jos nejaučiau.

— Na, o kraujo savo gyslose turi?

— Ką?

— Ar kraujo gyslose turi?

— Aišku.

— Na, o tai ar jauti? — Jis linkteli patenkintas. — Aišku, kad ne. Taip ir „či“. Taip yra. Nesvarbu, jauti tu tai, ar nejauti. „Či“ reiškia orą. Dar reiškia energiją. Dvasia veda protą. Protas veda „či“. Na, o „či“ įsako kraujui. Tai či moko suvaldyti savo „či“, kad geriau gyventume. Juk sakoma, kad ir ilgiausia daugelio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnelio. Tas pirmasis žingsnis ir yra tai či.

Linkteliu tarsi suprasdamas. Tačiau staiga pasijuntu be galo alkanas. Jaučiu, kaip gruma mano gyvenimo jėga, tad išsitraukiu iš šilto treningo kišenės „Snickers“ batonėlį. Džordžo Čango akys susiaurėja.

— Gal nori pusės?

— Gerai.

Išvynioju „Snickers“ batonėlį, perlaužiu pusiau ir paduodu jam. Kelias sekundes kramtom nesišnekėdami.

— „Marš“ batonėlius aš mėgstu labiau, — sako jis pilna burna šokolado, žemės riešutų ir skanios nugos. Tyrinėja „Snickers“ batonėlį kaip vyno žinovas ypač reto „Burgundy“ aromatą. Užmerkia akis ir rausiasi atmintyje.

— „Marš“ batonėlis kasdien padės tau dirbti, ilsėtis ir žaist.

— Kas tai? — klausiu. — Koks senas kinų posakis?

Džordžas Čangas tik nusišypso.

Kokią savaitę ženšenis pūpso mūsų virtuvėje tarsi moderniosios skulptūros kūrinys. Mudu su mama ilgai apžiūrinėjame jį tarsi sutrikę meno mylėtojai, besistengiantys įžvelgti prasmę kūrinyje, kuris jiems nevisiškai suprantamas.

Ženšenis atrodo lyg kokia daržovė iš kitos planetos. Blausiai gelsvas ir balsvas, siaubingos formos, plonytės šaknys mataruoja it čiuptuvai. Dėl tų nutįsusių membranų šiek tiek primena moliuskus.

— Maniau, nusiperki jo „Boots“, — tarsteliu aš, — patogiomis praryti piliulėmis.

— Gal reikia jį išvirti, — susimąsčiusi svarsto motina, — na, kaip morką?

— Na taip, kaip morką. Tikriausiai galėtume.

— O gal susmulkinti ir pakepinti kaip svogūną?

— Kaip svogūną, taip, galbūt, tada gali valgyti ir žalią.

Vėl imamės apžiūrinėti ženšenio šaknį. Tai vienintelis iš kada nors matytų augalų, kuris man primena garsųjį apsigimėlį Žmogų Dramblį.

— Ne itin norėčiau valgyti žalią, mano mielas, — prisipažįsta motina.

— Ne, nenorėčiau nė aš. O gal tiesiog paklauskime Džoisės, kas su juo daroma?

— Dabar?

— Kodėl ne? Juk dar tik šešios valandos. Restoranas dar neatidarytas. Juk norėtum suvartoti jį, tiesa?

— Na, taip, taip, mano mielas, — sutinka mama, — sako, kad stebuklingai padeda nuo streso.

„Šanchajaus drakono“ restorane girdėti pakeltas balsas. Moters balsas. Mudu su mama sudvejojame, bet žengiame į vidų.

Restorane vėsu ir tamsu. Tikimės rasti visą šeimą susispietusius prie pietų stalo, patenkintus šveičiančius sriubą ir makaronus. Tačiau šį vakarą čia tik Džoisė ir mažas jos anūkėlis. Ši atrodo ant jo smarkiai įpykusi, bara vaiką pramaišiui čia angliškai, čia Kantono tarme.

— Gal manaisi esąs anglas? — klausia ji vaiką, pliūpsnis Kantono tarme. — Pažvelk į save veidrodyje! — Vėl Kantono tarme. — Pažiūrėk į savo veidą — tu ne anglas!

Nors vaikas tikrai negalėtų būti vyresnis kaip penkerių metų, jis palinkęs prie namų darbų. Rašo nedideliame sąsiuvinėlyje, jo didžiulis gražus mėnulio pilnatį primenantis veidelis drėgnas nuo ašarų. — Tu kinas! Tavo veidas kino! Tu visuomet turėsi kino veidą! — Vėl Kantono tarme. — Turi būti protingesnis už britus!

Džoisė pamato mus stoviniuojančius tarpduryje. Pažvelgia į mus nė kiek nesusidrovėjusi. Man dingteli, kad negalėčiau įsivaizduoti Džoisės dėl ko nors susidrovėjusios.

— Sveiki! — šūkteli, vis dar gerokai įsiaudrinusi. — Nepastebėjau jūsų. Juk akių nugaroje neturiu.

— Mes, matau, ne laiku? — paklausiu.

— Ką? Ne laiku? Ne. Tik štai mokau įžūlų anūką, kad jis turi dirbti.

— Atrodo per mažas, kad jam reikėtų jaudintis dėl namų darbų, — įsiterpia mama.

— Tėvas užduoda namų darbus, ne mokykla. Mokykloje jiems viskas leidžiama. Atsipalaiduokite, žiūrėkite televizorių, žaiskite vaizdo žaidimus, tik ilsėkitės. Tarsi kokie milijonieriai. Tarsi kokie pleibojai. Lyg pasaulis ir taip turi juos mylėti.

— Suprantu, suprantu, — mano mama žiūri į vaiką užjausdama, — kuo tu vardu, meiluti?

Tas neatsako.

— Atsakyk poniai! — Džoisė riaumoja tarsi rikiuotės seržantas žioplam naujokui.

— Viljamas, — sako tyliu ašaringu balseliu.

— Kaip princas Viljamas, — paaiškina Džoisė. Ji sutaršo vaiko blizgančių juodų plaukų kupetą, žnybteli lygų putlų skruostą. — Sesers vardas Diana. Kaip princesės Dianos.

— Kokie žavūs vardai, — pagiria mama.

— Mes norėjome sužinoti, kaip pagaminti ženšenį, — įsiterpiu. Noriu ištrūkti iš čia kuo greičiau. — Na, kaip reikėtų jį vartoti?

— Vartoti? Yra daugybė būdų, galima gerti kaip arbatą. Tarsi paprasčiausią puodelį arbatos. Galima įdėti į sriubą, kaip daro korėjiečiai. Lengviausia ženšenį tiesiog susmulkinti. Sumesti į puodą su vandeniu. Pavirti. Palikti lėtai virti kelias minutes. Nukošti. Puslitris vandens trisdešimčiai gramų ženšenio.

— Na, atrodo gana paprasta, — sako mama šypsodamasi Viljamui.

Jis žiūri į ją drėgnomis sumišusiomis akimis.

— Tai ar jau išbandėt ženšenį? — paklausia Džoisė.

— Dar ne. Kaip tik dėl to mes...

— Labai sveika. — Jos gyvos rudos akys blyksteli. — Ypač moterims. Vyresnėms damoms. Ir ne tik vyresnėms damoms. — Žiūri į mane. — Padeda nuo nemigos. Kai jautiesi nuolat pavargęs. Kai jautiesi, kaip čia sakoma? — nuvažiuotas.

— Nusivaręs.

— Taip, nuvažiuotas. — Prikiša veidą arčiau manojo. — Jūs atrodote mažumėlę nuvažiuotas, ponaiti.

— Kaip tik tai, ko man reikia! — sužavėta pliaukšteli rankomis mama.

Džoisė pasiūlo mums arbatos, angliškos, kaip pati vadina, tačiau sprunkame teisindamiesi. Dar nespėjame išnykti už durų, o Džoisė jau vėl skalambija Viljamui apie jo kinišką veidą.

Pirmą kartą sumoju, kaip sunku tam, kas nori tapti kosmopolitu.

— Ilgai būti negalėsiu, — praneša Džošas, kai susitinkame pilnutėlėje „City“ aludėje priešpiečių. Aš vienintelis nevilkiu kostiumo.

— Ar turi prisiskambinti kam nors Honkonge, kol ten nesibaigė darbo diena? — Jo kontora dar nemažai bendradarbiauja su Honkongu, ir man patinka apie tai klausytis. Pasijuntu, lyg vis dar būčiau su ta vieta susijęs ne vien prisiminimais.

— Ne, ateina klientas. Moteris. O, jei tu išvystum ją, Alfi. Aukščiausios klasės katytė, bičiuli. Atrodo kaip Klaudija Šifer, o šneka it ledi Helena Vindsor ar kas panašaus. Pirštus apsilaižysi. Gal ne tiek papai ir užpakalis, kiek papai ir klasė. Ir, rodos, mano šansai ne tokie menki, tikrai ne menki.

— Šiokia tokia aristokratė? Kaip tik tau, Džošai. Apgludins tavo netašytus kampus. Parodys, kokiomis šakutėmis valgyti. Išmokys, kada sakyti „tualetas“, kada „sofa“. Liausies šluostytis nosį į rankovę. Nebelaikysi anglių prie vonios. Na, ir visa kita.

Jis parausta, kai užsimenu, kad nėra tikras Vestminsterio hercogas. Paprastai Džošui gali sakyti ką nori, jo jautrumas kaip pusplytės. Bet, gink Dieve, užsiminti, kad jis negimė su marškinėliais savo Ponders Ende.

— Atvyksta į biurą antrą valandą, — sako dirstelėjęs į laikrodį. — Ilgiau užtrukti negaliu.

Neįsižeidžiu. Mūsų su Džošu susitikimai dažnai prasideda tuo, kad jis pareiškia, jog netrukus turės būti kur nors kitur. Įpratau.

Prie baro užsisakome aštraus troškinio, ir aš atkreipiu dėmesį, kad jo sužalotas veidas kone užgijęs. Jis jau seniai neaptvarstytas, nėra jokių ženklų, jog sulaužyta nosis buvo „atstatyta“ į vietą. Po akimis juodai gelsvi ratilai. Tačiau gali pamanyti, kad jie nuo bemiegės nakties, o ne nuo girto pagyvenusio skustagalvio smūgių galva. Pasiimame troškinius ir susirandame stiklais nukrautą stalelį prirūkytame aludės kampe.

— Ar kada prisimeni tą naktį? — klausiu.

— Kurią?

— Pats žinai. Tą naktį „Šanchajaus drakono“ restorane. Kai tau sulaužė nosį. Kai man sutvatino šonkaulius.

— Stengiuosi neprisiminti.

— O aš nuolat apie ją galvoju. Taip ir negaliu suprasti, kas įvyko.

— Netikėta ataka. Pagavo mane nepasirengusį. Na, Perl Harboras ir visa kita. Nusipenėjęs šunsnukis. Reikėjo pakviesti policiją.

— Aš turiu galvoje ne tai, kas nutiko mums. Kalbu apie tą senį. Kas nutiko jam.

— Jam nieko nenutiko. Kol jis pasirodė, visa jau buvo pasibaigę.

Papurtau galvą.

— Tas peniukšlis, tas skustagalvis, jis juk buvo pasiruošęs susikibti su kiekvienu, kas paklius po ranka. O tada ir pasirodė senis. Ir skustagalvis atsitraukė. Aš nieko nesupratau. Ir iki šiol nesuprantu.

— Jokios paslapties čia nėra, — aiškina Džošas, šliurpdamas troškinį. — Skustagalvis tikriausiai pamanė, kad viduj jo tyko penkiasdešimt peiliais ginkluotų Čarlio Čano giminaičių. Na, gerai. Ilgiau negaliu gaišti, valgyk troškinį, kol neatšalo.

— Ne, visai ne taip. Bent aš nemanau, kad visa buvo taip. Jis tiesiog, na, aš nežinau. Jis buvo visiškai atsipalaidavęs. Juk buvo aiškiai matyti žiūrint į jį. Jis nebijojo. Nebijojo daug jaunesnio, daug stambesnio vyriškio, pasiruošusio kibti į atlapus kiekvienam. Jis paprasčiausiai jo nebijojo. Ir skustagalvis pajuto tai. Jo priešininkas buvo bebaimis.

Džošas prunkšteli.

— Ar pajutai, kaip virpėjo Jėga, Alfi? Ar pajutai senojo virėjo Jėgos galybę? Ar dar kartą tapai įšvęstas į Rytų paslaptis?

— Aš tesakau, kad jis neišsigando. Tai viskas. O juk turėjo išsigąsti.

Džošas manęs jau nesiklauso. Jis mikliai kemša troškinį ir galvoja apie šviesiaplaukę klientę iš aukštuomenės, kuri atvyksta į jo biurą antrą valandą. Galvoja, kokie jo šansai palenkti ją. Tačiau man vis dar atrodo, jog turiu jam šį tą paaiškinti.

— Aš kaip tik ir pamaniau, kaip nuostabu būtų keliauti per gyvenimą be baimės. Tik įsivaizduok, kokį tai turėtų suteikti išsilaisvinimo jausmą, Džošai. Jei tu nieko nebijai, vadinasi, niekas negali tavęs nuskriausti, tiesa?

— Gali nuskriausti tada, jei jų rankose beisbolo lazda, — mesteli Džošas. — Kaip tavo senis? Vis dar susimetęs su panele Švedija?

— Panele Čekijos Respublika. Jis išėjo visiems laikams. Tuo beveik neabejoju.

Džošas papurto galvą.

— Tegali tik nusivožti priešais jį skrybėlę. Tokio amžiaus dar gauna rausvos putytės. Iš to nepasišaipysi.

— Nenoriu, kad mano tėvas vaidintų nusenusį pasileidėlį. Niekas nenorėtų. Visi žavisi Hagu Hefneriu, visiems patinka senukas pleibojus, flirtuojantis su visu pasauliu, bet niekas nenorėtų tokio tėvo.

— Na taip, pavyzdys nekoks, dulkina samdytą darbininkę.

— Jam ir nereikia būti pavyzdžiu. Tiesiog norėtųsi truputėlio pastovumo. Truputėlio taikos ir ramybės. Juk ar ne to visi norime iš tėvų? Tai geriausia, ką jie gali mums duoti, šiek tiek mažiau gėdos. Nenoriu, kad mano tėvas nertųsi iš kailio lakstydamas paskui jauną čekę, kad pumpuotųsi bicepsus ir krėstų kitas panašias nesąmones. Noriu, kad jam rūpėtų kitkas. Negi jis negavo savo? Turėtų tai suprasti. Juk jo jaunystė jau praėjo. Tačiau šiais laikais niekas nenori senti, tiesa?

— Nenori, jei tik gali.

— Niekas nenori pasitraukti iš kelio, užleisti jį jaunesnei kartai. Visi trokšta dar vienos galimybės.

— Kas čia bloga?

— Nes taip pasišaipoma iš praeities. Kaskart, kai pradedi iš naujo, sumenkini visa, kas buvę praeityje. Negi to nematai? Toks elgesys tarsi susmulkina tavo gyvenimą mažais kąsneliais. Jei begalę kartų bandai gyventi teisingai, taip ir lieki nė karto teisingai negyvenęs. Nė vieno vienintelio karto. Nes tas nepaliaujamas visa ko pradėjimas iš naujo net ir geriausią pasaulyje dalyką paverčia tik dar viena porcija išsinešti nusipirkto maisto. Greita meile. Beverte meile. Meile išsinešti.

— Negi tu netrokšti dar vienos galimybės, Alfi?

— Savo galimybę aš jau išnaudojau.