Vienuoliktas skyrius

Kai atvykstu, Džeke Dei jau darbuotojų kambaryje. Kibiras vienoje rankoje, knyga „Širdis — tai vienišas medžiotojas“ kitoje. Apsitaisiusi darbo drabužiais — užsimovusi geltonas pirštines, apsivilkusi mėlyną nailono chalatą, apsiavusi žemakulnius, su kuriais valo, bet dirbti neskuba. Jau beveik devynios valandos, o jos veidas vis dar panardintas į tą seną knygą minkštais viršeliais.

— Kaip Miką? — klausiu, — ar tebesvajoja?

— Labas, — tarsteli nekilstelėdama galvos.

Įeina Lenis Gašlūnas. Lenis iš tų žemaūgių storulių, kurie eina pasilinguodami lyg būtų aukštas liesas merginų grobis. Kaip ir aš, Lenis iš tų mokytojų, kurie keliavo į Aziją pardavinėti anglų kalbos po svarą, tik dirbo jis Maniloje ir Bankoke. Ir kažkas ten jį sugadino. Virto išburkusiu tižena, kokiais europiečiai dažnai tampa per ilgai užtrukę atogrąžų baruose. Azijoje Lenis būdavo verčiamas į lovą kur kas dažniau negu kada nors čia, tad dabar į moteris žvelgia karves vertinančio ūkininko žvilgsniu. Jo gašlumas Čerčilyje jau tapo legenda.

— Ar pastebėjai tą mažiukę lenkaitę pažengusių pradinukų klasėje? — klausia manęs vartydamas akis. — Mielai parodyčiau jai truputį solidarumo. Kaip manai, Alfi? Tikrai neprieštaraučiau, jeigu ta partijos draugė uždėtų savo nedideles karštas rankeles ant mano gamybos priemonių.

— Man atrodo, lenkai jau ne komunistai, Lėni.

— Ji lipšni raudona triušytė, štai kas ji, — sako Lenis Gašlūnas, o tada pamato Džekę. — O, štai ir ši mergina, mūsų Esekso atstovė. Kuo geriausio ryto tau, mieloji, — priėjęs prie jos, savininko mostu apkabina per pečius. — Nutrauk mane, brangute, jeigu šitą jau girdėjai. — Kodėl Esekso merginos nekenčia vibratorių? Pasiduodi? Todėl, kad...

Ūmai Džeke pašoka žaibuodama akimis ir netyčia paspiria kibirą.

— Nes jie suskaldo mums dantis, — atrėžia, — šitą jau girdėjau, Lėni, gal šiek tiek per daug tiesmukas. Ką gi dar galėtų mergina iš Esekso daryti su vibratoriumi, jei ne čiulpti, tiesa, Lėni? Ne, sugalvok ką nors geresnio, ne tokį nuvalkiotą.

— Nurimk, nurimk, — tarsteli Lenis, — tai tik pokštas.

— Girdėjau juos visus, — nesiliauja ji. — Kodėl Esekso merginos trenka galvą virtuvės kriauklėje? Nes ten plaunamos daržovės. Kuo Esekso merginos panašios į alaus butelius? Na, Lėni, na, pasuk galvą?

— Nežinau, — kasosi riebią plikę Lenis.

— Abiejų tuščio kaklo nieks nedengia.

— Na, šis tai tikrai juokingas, — kikena Lenis.

Tačiau Džeke nesijuokia.

— Taip manai? Tada tau patiks ir šitas. Kuo panašūs šviesiaplaukė eseksietė ir lėktuvas?

— Abu turi juodąją dėžę. Šitą aš žinau.

— Žinai? Bet galiu lažintis, kad nežinai tiek, kiek žinau aš. Aš girdėjau daugybę, Lėni. Kuo skiriasi uodas ir Esekso mergina? Uodas liaujasi čiulpti, kai jam tvoji per galvą. Kodėl merginos iš Esekso mūvi kelnes? Kad būtų šilta jų kulkšnims. Kada Esekso merginos akys ims spinduliuoti? Kai pašviesi žibintu jai į ausį.

Lenis šypsosi, bet įtampa ima augti. Džeke stovi priešais jį, vienoje geltona pirštine apmautoje rankoje laiko „Širdį“ ir stengiasi sutramdyti virpantį balsą.

— Visus tuos juokelius girdėjau. Tačiau žinai ką, Lėni? Man nėmaž nejuokinga.

— Nesikarščiuok, brangioji, — ramina Lenis, jau gerokai įsižeidęs. — Juk neketinu užgauti tavęs asmeniškai.

— Žinau, kad asmeniškai neketini, Lėni. Žinau net ir tai, kad Esekso merginos čia niekuo dėtos. Tačiau žinau, kad tokie vyrai kaip tu neabejoja, jog visos moterys kvailos šliundros.

— Bet aš myliu moteris, — protestuoja Lenis. Grįžteli į mane. — Jei galėčiau pasakyti tai neskambėdamas kaip Chulijas Iglesijas.

— Turbūt negali, — atremiu.

— Kiek girdėjau apie šią vietą, — neatlyžta Džeke Dei, — tai čia, šitam kambary, tik vienas asmuo yra kvaila kekšė. Bet žinai ką, Lėni? Tai tikrai ne aš.

Įsikiša knygą nailoninio chalato užantin, čiumpa kibirą. Ir išeina daugiau netarusi nė žodžio.

— Yra žmonių, kurie visai nesupranta juokų, — reziumuoja Lenis Gašlūnas.

Lena lūkuriuoja mūsų gatvės gale.

Ant kampo stovi sena medžiu išmušta aludė, viduj išsišiepę vyrai, kumščiais apgniaužę pintas, spokso į ją pro purvinus langus gašliai šiepdamiesi ir vertindami, kasydamiesi atkištus it priziniai moliūgai pilvus.

— Alfi.

Praeinu tiesiai pro ją.

— Kadaise juk tau patikau.

Žiūriu į ją, šią jauną moterį, kuri apkerėjo mano tėtį, privertė jį išsikraustyti į nuomojamą butą, paskatino vėl ieškoti jaunystės ant treniruoklio, pastūmėjo jį visų akivaizdoje nusimauti trumpikes, ir iš visų jėgų stengiuosi matyti ją kaip absurdo teatro heroję. Tačiau tai nelengva. Ji blondinė, žingsniuoja kaip stirna, bet aš žinau, kad ji nėra pliuškė. Žinau, kad ji gudri mergina. Tačiau, kita vertus, kaip gali laikyti ją protinga, jeigu susidėjo su mano seniu?

— Ir dabar patinki, — sakau.

— Tau tik nepatinka mintis, kad kažkas miega su tavo tėvu? Na, išskyrus tavo motiną.

— Ne, žinai, kai tu dabar pasakei, tai man nepatiktų, net jei su juo gulėtų mano motina.

Nusišypsome vienas kitam.

— Nežinau, ką tau pasakyti, Lena. Man sunku pavadinti tave šeimos drauge. Mūsų šeima trupa gabalais.

Žiūriu į ją, stengdamasis įsivaizduoti, kokią ją mato tėtis. Galiu suprasti, kaip jį apkerėjo veidas, kojos, kūnas. Suprantu, kaip tai turėtų jaudinti pusę gyvenimo pragyvenus santuokoje. Bet negi jis nesuvokia, kad trokšti jos paprasčiausiai reiškia būti godžiam?

Turėtum suprasti, Alfi, kad jei myli žmogų, tai nori būti su juo.

— Mano tėvas apie meilę neturi nė menkiausio supratimo.

— Kodėl tu toks? Žinau, tau gaila mamos, bet juk kalbame apie žymiai daugiau.

— Nes jis per daug nori. Per daug gyvenimo. Jis savo jau nugyveno. Derėtų su tuo susitaikyti.

— Negali norėti per daug gyvenimo.

— Gali, Lena. Gali apsiryti gyvenimu, kaip apsiryjama maistu, alkoholiu, narkotikais. Jeigu šis nuotykis su tavimi daugiau negu užgaida, jei mano tėtis tikrai nori pradėti iš naujo. Jei tai rimta, tada tikrai jis nori daugiau nei nusipelnęs.

Paklausia manęs, ar nenorėčiau kavos, ir aš sutinku pereiti su ja per kelią į itališką kavinukę „Trevi“, vien tam, kad nuvesčiau ją nuo šaligatvio. Man rūpi ne tie besivaipantys storuliai senosios aludės lange, ne, man neramu, kad kiekvieną akimirką iš už kampo gali pasirodyti mama.

— Tik aš nesuprantu, kas iš viso šito tau, — ištariu, kai užsisakome kapucino kavos. — Juk neturi jokių bėdų su viza, tiesa? Juk tau niekas netrukdo pasilikti čia, tiesa?

— Ne, tai neteisinga.

— Kodėl ne? Juk net jei dairytumeisi vyresnio vyriškio, jis nebūtinai turi būti mano tėvas. Na, turiu galvoje, kad yra vyresnių ir yra tokių senų kuinų, kurie jau varomi į skerdyklą. Nes yra juk senų, ir iš „Juros periodo parko“.

— Tavo tėtis — geriausia, kas mano gyvenime kada nors įvyko. Jis išmintingas, geras. Jis gyvenęs.

— Na, to nenuginčysi.

— Jis tiek žino. Jis matė gyvenimo. Aš dievinu jo knygą. „Apelsinai Kalėdoms“. Ji puikiai išreiškia jo esmę. Kupinas švelnumo, širdies.

— Na, o kaipgi mano mama? Kas turėtų nutikti su ja? Gal jai beliko tik šliaužti į kampą? O kur tada švelnumas ir širdis, jei kalbame apie mamą?

— Man taip gaila tavo mamos. Tikrai. Ji visuomet buvo man tokia gera. Tačiau kartais taip nutinka. Tu juk žinai. Kai du žmonės įsimyli, neretai trečias lieka įskaudintas.

— Iš šito tikrai nieko neišeis. Jis senis. Tu studentė.

— Jau ne.

— Jis jau ne senis?

— Aš jau ne studentė. Aš nestudijuosiu magistrantūroje. Kam to reikia?

— Kas nutiko?

— Iškritau iš koledžo. Būsiu asmeninė Maiko padėjėja.

— Maikui nereikia jokios padėjėjos.

— Ne, reikia, Alfi. Žmonės jam nuolat skambina, prašo parašyti čia viena, čia kita. Dalyvauti renginiuose. Pasirodyti per televiziją, pakalbėti per radiją.

— Tai jam reikia telefono atsakiklio.

— Jam reikia ko nors, kas apsaugotų jį nuo išorinio pasaulio. Jis negali susikaupti. Aš galiu jam padėti. Tada jis galės ramiai rašyti. Aš pasirūpinsiu visu kitu. Tai daug vertesnis užsiėmimas, negu siekti kokio mokslo laipsnio. Ir suteiks mums galimybę nuolat būti drauge.

— Skamba kaip tikras košmaras.

— Turėtum džiaugtis dėl mūsų, Alfi. Aš jam reikalinga.

— Ne, jums reikalinga kas kita. Patikrinti jūsų galvas. Ypač tavo.

— Seni žmonės gali būti nuostabūs, Alfi. Mes aplankėme tavo senelę. Nunešėme jos mėgstamų šokoladinių saldainių. Su senoviniais kareivėliais ir damomis ant dėžutės. Kažkokių ten „Street“.

— „Quality Street“. Taip, sakė, kad tu suvalgei visus minkštuosius.

— Aš nekaltinu tavęs, kad ant manęs pyksti.

— Aš ant tavęs nepykstu. Man tavęs gaila. Pykstu ant tėvo. Tu paika. O jis žiaurus, paikas bailys.

— Oi, Alfi, jis nuostabus vyriškis.

Papurtau galvą.

— Jis daro tai — na, kuria bendrus su tavim namus — tik todėl, kad buvo priverstas.

— Tai vis viena būtų įvykę.

— Ne, vedę vyrai taip tikrai nesielgia. Vedę vyrai pasilieka. Jie lieka savo namuose tol, kol gali. — Po stalu paliečiu vestuvinį žiedą, kurį tebemūviu. — Jie lieka tol, kol juos išvaro.

Viena mano studenčių pasiskundžia Leniu Gašlūnu. Jumi, toji japonė šviesiais plaukais, pasilieka po pamokos ir skundžiasi, kad jis jai įkyri.

— Koridoriuje jis vis stengiasi mane paliesti. Nuolat šneka: „Eime, išgersim, mažyte. Aš galiu tave papildomai pamokyti, mažyte. Galiu duoti oralinių pamokų, cha cha cha.“ — Ji purto galvą. — Aš nenoriu tokių Lenio Gašlūno pamokų. Juk jis man nė nedėsto, tu mano mokytojas.

— Ar negali pasakyti, kad jis tavęs nedomina?

— Jis neklauso.

Akyse susitvenkia ašaros. Patapšnoju jai ranką.

— Gerai, pasišnekėsiu su juo.

Per rytinę pertrauką susirandu Lenį mokytojų kambaryje. Jis geria tirpią kavą su Hamišu, atletišku trisdešimt penkerių vyruku, kuris per daug šauniai atrodo, kad patikėtum, jog yra heteroseksualus.

— Tai faktiškai atvykai į Londoną ieškoti nuotykių su vyrukais? — klausia Lenis.

— Galima sakyti ir taip, — atsako Hamišas. — Atvykau čia dėl to, kad čia geriausia vieta gyventi nešokančiam į akis gėjui.

— Tačiau ar tas ramus gėjaus gyvenimas reiškia, kad gyveni su vienu partneriu, su kuriuo tave sieja abipusis įsipareigojimas? Ar kad Hampsted Hito parke tave gali nušvirkšti kasnakt vis kitas bevardis nepažįstamasis?

— Ar galėčiau persimesti su tavimi pora žodžių, Lėni? — pasiteirauju.

Pasivedėju jį į šalį. Jis užmeta ant manęs ranką. Lenis itin daug reikšmės teikia lytėjimui. Bet ne tik tai. Man atrodo, jis iš tikrųjų mane mėgsta. Nes aš irgi mokiau Azijoje, ir kaip tik dėl šito jis susikūręs neteisingą iliuziją, kad mes gerokai panašūs.

— Na, ką pasakysi, mano senas bičiuli?

— Man šiek tiek ir nepatogu, Lėni. Viena iš mano studenčių užsiminė apie tave. Jumi.

— Ak, tas mažytis japoniškas modelis? 1988-ųjų Mis Tojota. Nedidukė, bet gali lažintis, kad pradegintų tavo gumelę.

— Jumi. Toji mergina nuostabiais plaukais. Na, trumpai tariant, Lėni, ji sakė, kad tu neteisingai ją supratai.

— Neteisingai ją supratau?

— Na, kaip čia tau pasakius? Tu jos nedomini, Lėni. — Lenio pabaisiška išprakaitavusi plikė susiraukšlėja iš nuostabos. — Dievas žino kodėl, Lėni, bet še tau kad nori. Moterys, ką pasakysi? Tačiau to tiesiog neįvyks, brolau.

— O, atleisk, drauguži, — taria Lenis, — tikrai atleisk. Aš nė nenutuokiau, kad mažoji Jumi jau užimta.

— Ne todėl, kad...

— Ei, žuvų jūroje gausybė, — prunkšteli Lenio Gašlūno juoku. — Aš užmesiu savo milžinišką meškerę kitur. — Pliaukšteli man per nugarą. — „No problemo“.

Apsisuku eiti.

— Alfi?

— Ką?

— Vienas kartas tegul bus nuo Gašlūno.

Jumi sėdi viena „Eamon de Valera“ aludėje, prie kampinio stalelio lėtai gurkšnoja mineralinį vandenį.

— Lenis daugiau tau neįkyrės, — pranešu.

— Ačiū, nupirksiu tau išgerti.

— Nereikia, Jumi.

— Bet aš noriu. — Nueina prie baro ir pusę vakaro praleidžia skaičiuodama pabirusias monetas. Paprastai pavydžiu savo studentams, bet dabar man gaila Jumi. Atkeliavusi per pusę pasaulio pasitobulinti anglų kalbos sulauki iš kažkokio storulio anglo oralinių pamokų pasiūlymo. Grįžta su pinta „Guinness“, laikydama ją abiem rankomis, pastato priešais mane.

— Lenis labai blogas vyriškis, — sako. — Visos merginos Čerčilio mokykloj taip šneka. Gulėtų su bet kuo. Bet kuria studente, jei tik jos gražus veidas. Ir net ir su negražiomis, jeigu jų didelės krūtys.

Ir pažvelgia į mane tokiomis akimis, tomis drėgnomis rudomis akimis, į kurias žiūrėdamas suprantu, koks esu vienišas.

— Neįtikėtina, — tarsteliu. — Ir koks mokytojas galėtų šitaip elgtis?