Aštuntas skyrius

Pirmiausia pastebiu jos drabužius.

Juodas lietpaltis atsagstytas, po juo matyti trumputis sijonas, aptempta palaidinukė, aukštakulniai su kailiuku. Ar jie vadinami „kačiuko šlepete“? Atrodo lyg susiruošusi į klubą. Šiek tiek per riebiai išsidažiusi. Balta oda, juodas triko, peroksidinė blondinė. Šaknis jau reikėtų dažyti. O ar ten, po jos triko, — auksinė grandinėlė? Galbūt. Nepanašu, kad būtų susiruošusi į kokį stilingą, madingą klubą miesto centre. Atrodo, lyg išsipusčiusi į klubą gūdžiausiame užmiestyje.

Ji daili, bet suvargusi, tarsi buvusi gražuolė, nuo kurios nusigręžė sėkmė.

Atėjęs į darbą, randu ją Čerčilio mokytojų kambaryje, bet šiandien ši graži, išvargusi moteris sėdi užėmusi mūsų vienintelį krėslą, įkišusi nosį į romaniuką minkštais viršeliais.

Keista, manau pats sau. Reta pamatyti taip apsitaisiusią mokytoją.

— Ar šitą skaitei? — klausia pakeldama akis.

Kalba su gryniausiu Londono darbininkų klasės akcentu. Ji tikrai iš Esekso. Londone taip jau niekas nebekalba.

— Ką taip?

— „Širdis — tai vienišas medžiotojas“, — sako ji. — Karson Makalers. Ji parašė knygą dvidešimt trejų. Apie mergaitę, vardu Miką, augančią Džordžijoje Antrojo pasaulinio karo metais.

— Aš žinau, apie ką. Apie vienatvę. Aš dėsčiau ją.

— Tikrai? — jos dažytos akys išsiplečia iš nuostabos.

— Taip, tuntui penkiolikmečių berniūkščių, kurie neskyrė alkūnės nuo širdies.

— Tikrai dėstei šią knygą?

— Tikrai.

— Tačiau ar tu ją skaitei?

— Ką turi omeny?

— Turiu omenyje, ar ji tau buvo brangi? Ar tau ji ką nors reiškė?

— Na, man atrodo, kad siužetas truputį...

— Nes man ši knyga apie tai, kaip gyvenimas tave apmauna.

— Na, pagrindinė knygos tema...

— Tik pažvelk į Miką. Iš pradžių ji kupina svajonių, vilčių. Nori keliauti po pasaulį. Nori tapti muzikante. Išsiveržti iš savo mažo miestelio. Viskas ją jaudina. Ir tada ją apgauna.

— Apgauna?

— Apgauna. Kiek jai metų knygos pabaigoje? Penkiolika? Ji dirba „Woolworth“, nes jos šeima tokia neturtinga. Ir ji jau žino, kad nė viena jos svajonių neišsipildys. Miką apgauta. — Moteris šypsosi linguodama galvą. — Oho! Tu dėstei — „Širdis — tai vienišas medžiotojas“. Neįtikėtina.

— Beje, aš — Alfis.

Ji atsistoja.

— Džeke Dei, — sako ji.

Ir ima tvarkytis: tada aš suvokiu, kad ji visai ne mokytoja.

Prieina prie spintelės kambario gale, ten truputį pasirausia ir išlenda, užsimovusi geltonas pirštines. Kam dėstant anglų kalbą reikalingos geltonos pirštinės?

Paskui užsitempia mėlyną nailoninį darbinį chalatą, šiek tiek panašų į mamos, kai ši eina į Nelsono Mandelos virtuvę. Ir stovi su kibiru vienoje rankoje ir plovimo skysčiu kitoje.

Sakytum, Klarkas Kentas virsta Supermenu.

Jeigu Supermenas būtų valytoja.

Jie ištraukė mane iš vandens, nardymo valties denyje davė man deguonies.

Prisimenu balsus, šūkalojančius tagalogų kalba, kažką šaukiant per radijo stotį, laivo variklio puškėjimą. Kažkas pasakė man apie rekompresijos kamerą Cebe. Jiems reikės vežti mane į rekompresijos kamerą. Aš iškilau iš pernelyg giliai, per daug greitai. Mano kūne ir kraujyje susidarė perteklinio azoto burbuliukai, nors aš jų dar ir nejaučiu. Tačiau aš tikrai susirgsiu. Dekompresijos liga.

Atmenu, kad tysojau ant nugaros su užspausta deguonies kauke, veidą čaižė lietus. Kai pabandžiau atsisėsti ir pasakyti jiems, kad palauktų Rožės, mane surietė toks akis temdantis nugaros skausmas, kad tik gaudžiau orą ir verkiau. Tokio skausmo nebuvau patyręs. Su ašaromis apsiblausė vaizdas — bet ašaros nudžiūvo, o vaizdas toks ir liko. Regėjimas geso su kiekviena akimirka. Svaigino ir pykino, sąnarius suko dilgčiojantis skausmas, ypač kaklą, pečius ir nugarą, bet labiausiai mane gąsdino blėstantis regėjimas. Aš labai sparčiai akau. Kai atvykome į Cebą, gulėjau kietai užsimerkęs, nes užgulanti tamsa baugino — tiesiog baugino.

Pririštą prie neštuvų mane nunešė į prieplauką ir į greitąją. Dabar jau nebegalėjau pajudinti kojų, aš jų netgi nejaučiau. Galvą kažkas tarytum kūju daužė. Kažkoks balsas pasakė apie oro emboliją. Jėzau. Prisimenu, kad taip ir neatsimerkiau. Prisimenu, kad meldžiausi. Nors ir praradau viską, kas brangiausia, nenorėjau mirti. Man buvo labai baisu.

Su kaukiančia sirena greitoji lėtai spraudėsi pro tirštą filipiniečių eismą. Kai atvažiavo, mus pasitiko susijaudinę balsai, šūkavo angliškai ir tagalogų kalba, ir neštuvus nulakdino koridoriais, juose buvo daugybė žmonių. Pagaliau atsidūrėme patalpoje, kuri atrodė kaip vėsus, požeminis kapas. Prisimenu, girdėjau atidarant sunkias metalines duris, kai mane įnešė, jas uždarė. Atrodė, lyg mane įkišo į banko saugojimo kamerą. Tai buvo rekompresijos kamera.

Kažkas buvo su manim. Moteris. Vidutinio amžiaus filipinietė. Ji paėmė mano ranką, paglostė veidą ir gražia anglų kalba pasakė, kad aš labai sergu, bet viskas bus gerai. Ji pažadėjo, kad bus su manim.

Kameroje tvyrojo drėgmės ir pelėsių kvapas. Aplinkui viskas juoda. Ir aš galvojau, iš kur žmogus žino, kad mirė, ar įmanoma apsirikti, ar įmanoma mirtį supainioti su kuo kitu. Atmenu, svarsčiau, jog galbūt jau esu miręs. Paskui, po tam tikro laiko, kurio negalėjau pamatuoti, kameroje sušmėžavo šešėliai, ėmiau jausti aptirpusias kojas.

Moteris, laikanti mano ranką, tarė, kad laikausi gerai, bet man reikia specialios injekcijos, kad burbulas smegenų kamiene nesipūstų. Steroidinės injekcijos. Moteris nervingai nusijuokė ir prisipažino, kad yra dūrusi tik apelsinams. Pro rekompresijos kameros liukus žiūrėjo žmonės, patarinėjo jai, ką daryti, susijaudinę kalbėjo tagalogų kalba, nors man visi kalbantieji tagalogiškai atrodo susijaudinę.

Tiesą sakant, nors ta moteris tebuvo leidusi vaistus apelsinams, adata jos rankose man kėlė mažiausiai rūpesčio. Ir po viso nervinimosi, laukimo, sujaudintų balsų jos injekcija buvo vienas niekas, tarsi bitės įgėlimas žmogui, kurį ką tik pritvatinę paliko leisgyvį.

Prisimenu, kad ji prie manęs budėjo. Nuolat mane drąsino, ir jaučiau, kad apsiverksiu dėl jos gerumo. Ėmė sklaidytis tamsa, praplėšęs limpančias, skaudančias akis, pamačiau smulkutę mamos amžiaus moterį.

Paskutines dešimt valandų kameroje buvome su specialiomis deguonies kaukėmis, ir ji kassyk spustelėdavo man ranką, kad nepamirščiau įkvėpti. Štai ką ji turėjo daryti, toji moteris, išgelbėjusi man gyvybę. Ji turėjo priminti man, kad nepamirščiau kvėpuoti.

Rekompresijos kameroje išbuvome dvi paras, liga lėtai sunkėsi iš manęs. Tačiau kartais jaučiu, kad jie jos neišgydė. Kartais man atrodo, jog kaip tik tą dieną liga įsiskverbė į mane. Ir liks, kol būsiu gyvas.

Keista, kad vieno žmogaus praradimas gali palikti tokio dydžio tuštumą tavo gyvenime. Toji tuštuma nėra kito žmogaus dydžio.

Ji veikiau didelė kaip pasaulis.

Turėčiau dažniau išeiti pasižmonėti. Tikrai reiktų. Žinoma, ne kasdien. Būtų pernelyg skubota. Visada bus pernelyg skubota. Bet kartais tikrai reikėtų.

Po tūkstančio metų būsiu pasirengęs vakarėliams. Užsirašysiu dienoraštyje. Juk žinote, vyras turi savų reikmių. Žinoma, turi ir moteris.

Tačiau kai nematau Džošo, o aš Džošo tikrai nematau per dažnai, paprastai leidžiu vakarus savo kambaryje, klausausi Sinatros nediduku savo grotuvu, paprastai kurio nors iš didžiojo šeštojo dešimtmečio „Capitol“ albumo, o kartais „Reprise“ iš septintojo arba aštuntojo dešimtmečio — žinoma, prasčiau, bet ne taip pažįstama.

Ir ką ta muzika? Man patinka linksmos dainos, tokios kaip „Come Fly With Me“ ir „They Can’t Take That Away From Me“, tokie albumai, kaip „A Swingin Affair!“ ir „Songs For Swingin’ Lovers“. Bet visų labiausiai man patinka dainos apie prarastą meilę. „In the Wee Small Hours“, „Angel Eyes“, „One For My Baby“, „Night and Day“, „My Funny Valentine“ ir visos kitos.

Klausydamasis Sinatros nesijaučiu kaip vienintelis pasaulyje žmogus, kuris staiga atsirado ten, kur niekuomet nesitikėjo atsirasiąs. Klausydamasis Sinatros nesijaučiu toks vienišas. Klausydamasis Sinatros jaučiuosi žmogiškesnis.

Frenkas įrašė ištisus albumus — „Where Are You?“, „No One Cares, Only the Lonely“, kuriuose ilgisi kokios nors moters. Hipiai mano, kad jie septintajame dešimtmetyje sugalvojo konceptualiuosius albumus, bet Frenkas Sinatra darė tai dar šeštajame. Sinatra gali apie tai kalbėti visą naktį, jei tau reikės. O man reikėjo.

Man reikia šios muzikos, kaip kitiems vyrams reikia pavalgyti ir futbolo. Sinatra tarsi rodo kelią priekin, ragina mane irtis pirmyn. Kai Sinatra dainuoja apie praeinančią meilę, visad paguodžia ateisiančia. Meilė jo dainose lyg autobusas. Netrukus visada bus kita.

Tačiau aš žinau, kad širdyje Sinatra jautėsi kitaip. Skaičiau visus klasikinius tekstus ir žinau, kad Sinatra niekada nepaliovė mylėjęs Avos Gardner. Tai moteriai priklausė jo širdis. Jos nuotrauką jis suplėšė, išmetė, paskui suklijavo lipnia juostele. Jei Sinatra taip ir nepamiršo Avos, kodėl aš turėčiau pamiršti Rožę?

Ir vis tiek jo muzika — begalinis paguodos šaltinis. Sinatra tavo ilgesiui suteikia kilnumo, heroizmo, visuotinumo. Kančią įprasmina. Nors gyvenime kančia neturi jokios prasmės. Tik skauda, ir tiek.

Bet tai dar ne viskas. Sinatrai begedint meilės, meile džiaugiantis, jos laukiant, aš beveik jaučiu susiplakusius vyriškus „Old Holbom“ ir „Old Spice“ kvapus, kaip andai, kai senelis pasisodindavo mane ant kelių tais laikais, kai pasaulis buvo jaunas ir viskas prieš akis, kai atrodė, kad visi, kuriuos myliu, gyvens amžinai.

Mano mama reaguoja į tėvo išėjimą labai paprastai — gyvena kaip gyvenusi. Ji keliasi rytais, eina į darbą virtuvėje Nelsono Mandelos vidurinėje, grįžta namo su meilia šypsena ir pasakojimais apie savo vaikus. Ji net vėl ima domėtis sodu arba bent tvarkyti tai, ką išdraikė, kai tas šunsnukis išėjo. Taip mano mama reaguoja į krizę.

Nesakytum, kad visai jos nepaiso. Tiesiog atsisako žvelgti į ją tiesiai.

Aš vaikštau į darbą, klajoju Kinų kvartalo gatvėmis, savo kambaryje klausausi Sinatros. Ir visą laiką fantazuoju, kad vieną dieną tėtis pareis su gėlėmis, puls ant kelių priešais mamą, maldaus atleidimo. Tačiau tai neįvyksta.

Neįsivaizduoju, kaip jis galėtų susikurti gyvenimą su Lena, kai to gyvenimo pamatai tokie silpni. Neįsivaizduoju jų sąjungos, jeigu jie net neturi virdulio. Neabejoju, kad vieną rytą jis pamatys ją šokančią kėdėje bevalgant sėlenų pusryčius, ir tas vaizdas išvarys jį iš proto.

Tačiau imu suvokti, kad net jeigu jų meilės lizdelis bus išdraskytas, tai nereiškia, jog jis kada nors sugrįš namo.

Mano tėvai kalbasi telefonu. Net nebandau klausyti, nes esama tam tikrų dalykų, kurie vyksta tarp tavo mamos ir tėvo, nuo kurių norisi laikytis atokiau. Kiekvieną kartą viskas taip pat. Jis skambina. Ilga tyla, kol jis — nežinau ką. Meldžia supratimo? Klausia, kada galėtų pasiimti Stivo Vonderio plokšteles? Teiraujasi, ar negalėtų pasiskolinti virdulio? Nežinau, ką ji jam sako, bet girdžiu, kad stengiasi, jog balse nesigirdėtų nei kartėlio, nei nuoskaudos, nei pykčio.

Bet tai neįmanoma. Ji stengiasi elgtis taip, tarsi niekas, kad ir ką mano tėtis darytų, jos nebestebina, kad ji pažįsta jį taip gerai, jog visas šis maištas yra kaip tik tai, ko ji tikėjosi iš žmogaus, su kuriuo yra susituokusi pusę gyvenimo. Tačiau tai netiesa.

Jo naujasis gyvenimas kitoje miesto dalyje pranoksta jos vaizduotę. Ji nesupranta, kaip jis ten atsidūrė, kada tai nutiko, kaip ši pasaulio dydžio skylė ėmė žiotis jos gyvenime.

Baigusi pokalbį telefonu, ji šypsosi, tai apsauginė jos šypsena, šypsena kaip neperšaunama kario liemenė.

Mudu su mama einame ankstyvos vakarienės į „Šanchajaus drakoną“.

Tokių išvykų reta. Be vaikystės vasaros atostogų –„nakvynės su pusryčiais“ pietinės Anglijos pajūrio miesteliuose, kai buvau mažas, turistinių valgyklėlių Graikijos ir Ispanijos viešbutėliuose, kai ūgtelėjau, — mums neteko daug laiko sykiu praleisti restoranuose. Keista, bet moteris, kuriai tiek malonumo teikia maitinti tūkstantį vaikigalių kiekvieną mokslo metų dieną — mano mama — bemeilija „gamintis pati, savo namuose“. Bet tėčiui išėjus ji mažai tevalgo, ir tai mane gąsdina. Visad buvusi liekna — tėčio žurnalisto darbas sąlygojo, kad kiekvienais metais lyg pagal užsakymą jo liemens apimtis didėjo, kasmet jis priaugdavo po svarą, — dabar atrodo išsekusi, įkritusiomis akimis. Žinau, kad iš dalies taip yra dėl miego stygiaus, nes girdžiu ją vaikštinėjant apačioje vidury nakties, kai aš vartausi lovoje, varginamas savos vienatvės. Menksta ji ir todėl, kad nebegamina tikro šeimos maisto, nes nebėra tikros šeimos.

Tačiau, vos žvilgtelėjusi į „Šanchajaus drakoną“, mama atrodo labai patenkinta.

— Kaip gražu, mielasis, — sako ji žavėdamasi groteskiškai deformuota šaknimi, plaukiojančia stiklainyje, tarsi toji būtų kokio mokslinio eksperimento vaisius. Dabar matau, kad visi „Šanchajaus drakono“ tamsūs kampeliai ir plyšeliai prikaišioti šitų šaknų. — Tikrai labai gražu.

Iš virtuvės išnyra Džoisė. Ji žiūri, kaip mama žavisi šaknimis stiklainiuose.

— Tau patinka?

— Miela!

— Žinoti?

Mama prisimerkusi žiūri į stiklainius.

Tai ženšenis, tiesa? Tikras. Ne kapsulės ar piliulės, kokias perkame vaistinėje.

Džoisė nusišypso, patenkinta, kad mama žino.

— Ženšenis. Negalėčiau jums ant akių dėti muilo. Taip, ženšenis. Padeda nuo streso. Kai kūnas pavargęs. Kai kūnas liūdnas.

— Man dabar tikrai praverstų ženšenis, — juokiasi mama, ir man kyla noras ją apkabinti.

— Prašom, — sako Džoisė, plačiu mostu parodydama tuščią restoraną ir kviesdama pasirinkti staliuką.

Šeštą vakaro „Šanchajaus drakone“ visai kitokia atmosfera negu vidurnaktį. Nėra įkaušusių. Be mūsų su mama, nėra daugiau klientų.

Kol mes valgome Pekino antį, — mamai darbuojantis pagaliukais mikliau, negu tikėjausi, mums kraunantis pyragėlius su šviežiais svogūnais, agurkais, slyvų padažu ir antį, — Čangų šeima irgi valgo vakarienę prie stalo išsinešti skirto maisto skyriuje. Visi stalai „Šanchajaus drakone“ užtiesti baltai, išskyrus vieną. Prie jo Čangų šeima ir valgo savo patiekalus.

Susirinkę visi. Džordžas iš didžiulio dubens samsto makaronus į mažesnius dubenėlius. Šalia sėdi anūkai, iš vienos pusės mažas berniukas, iš kitos — mergaičiukė, abu įgudusiai darbuojasi pagaliukais, kurie jiems atrodo per dideli. Vaikų tėtušis, putlusis Haroldas, garsiai šliurpia makaronus, lyg turėtų išsrėbti juos per tam tikrą laiką. Jo žmona Dorisė valgo lėčiau, bet taip arti prisikišusi prie dubenėlio, kad net akiniai aprasoja. Džoisė kantonų tarme trenksmingai komanduoja — vyrui, sūnui ir ypač dviem anūkams, — vis dirstelėdama, ar mudviem su mama nieko netrūksta.

Ir aš suvokiu, kaip pavydžiu Čangams. Pavydžiu jų artumo, jų bendravimo, vientiso, neišskaidyto jų gyvenimo. Jų pilnatvės. Žiūriu į juos, ir man liūdna. Tačiau išties ne liūdna. Tai veikiau ilgesys. Nes ir aš kadaise priklausiau tokiai šeimai.

Kol mums ateina laikas sumokėti, Čangai jau skirstosi — Džordžas su Haroldu į virtuvę, vaikai su Dorise — į butelį viršuje. Tik Džoisė lieka priimti plūstelėsiančių vakaro lankytojų.

Mums išeinant ji įbruka rudo popieriaus maišelį motinai į rankas, jame, neabejoju, yra kažkas, padėsiantis pakelti visas nelaimes jos suskilusiame pasaulyje.

— Dovana nuo manęs, — sako Džoisė.

Ką Rožė manyje pamatė? Juk galėjo pasirinkti kokį nors belūpį gražuolį iš savo kontoros. Kodėl pasirinko mane?

Nes aš mielas vaikinas. Tačiau tai nieko ypatingo — to paties sakosi norinčios moterys, o paskui nuvažiuoja su energingu eržilu jo „Maserati“. Bet Rožė norėjo mielo vaikino. Ir pasirinko mane.

Tai tiesa. Aš buvau šaunus vaikinas. Visada įsimylėdavau tą moterį, su kuria miegodavau, net tada, kai to nei kas prašė, nei reikėjo. Negalėjau taškytis į visas puses, o pats likti bejausmis. Daugelis tų dalykų, kuriuos jauni vyrukai daro nesusimąstydami, man buvo nepasiekiami. Nes klausiausi per daug Sinatros. Nes norėjau skristi į mėnulį svajonių sparnais labiau, nei pasidulkinti už kampo. Nes ieškojau tos vienintelės.

Ji pamatė kažką manyje. Kažką, kas buvo verta meilės.

Tačiau mielumas baigtinis — kaip pinigai arba jaunystė. Nespėji nė apsidairyti, o jau nuvilnijo tolyn. Ištekėjo iš tavęs ir nuplaukė. Pažvelkite į mane dabar. Nesu nė perpus toks mielas, koks buvau.

Nenoriu atsisakyti gyvenimo ir meilės, ir viso kito, bet nieko negaliu padaryti. Nes gyvenimas, meilė ir visa kita davė man gerą priedangą. Gyvenimas man tapo lyg pašildyta mirtis.

Praradau tikėjimą ir nežinau, kaip kada nors galėčiau jį atgauti. Nes aš vis dar kažko ilgiuosi. Ir todėl, kad visada jos ilgėsiuosi.

Ar gerai, Rože? Ar gerai, kad tavęs ilgiuosi?