Dvidešimt trečias skyrius

Džordžas moko mane tai či trimis pakopomis.

Pirmiausia išmokstu judesį, kruopščiai bandau pakartoti jo neskubrų grakštumą, nors dažnai jaučiuosi it įkaušęs dėdė, mėgdžiojantis baleto šokėją. Tačiau jau imu suvokti, kad kiekvienas judesys turi savo tikslą.

Paskui išmokstu prie judesio derinti kvėpavimą, įkvepiu ir iškvepiu, kaip liepiamas, lėtai pripildau plaučius ir taip pat lėtai iškvepiu orą. Tarsi kvėpuoti mokyčiausi iš naujo.

Ir pagaliau — visų svarbiausia aš išmokstu — ko? Atsipalaiduoti? Daryti ką nors be nereikalingų pastangų? Patirti šią akimirką, ir ne tik ją? Aš nežinau. Kai stengiuosi nuskaidrinti protą ir nuraminti širdį, pamiršti pasaulį, kuris laukia manęs už šito žolės lopinėlio. Aš net nebežinau, ko jis mane moko.

Tačiau, atrodo, tai susiję su išsilaisvinimu.

Tuoj vidurnaktis, ligoninės skyriuje tamsu ir tylu — kiek čia apskritai gali būti tamsu ir tylu, nes visiškai tamsu ir visiškai tylu skyriuje nebūna niekada. Nuolat tvyro prietema — iš slaugių punkto prie įėjimo į skyrių per naktį sklinda šviesa, nenutyla ir tolimi garsai, ratukų, stumiamų per išblizgintas grindis, girgždesys, išblaškyto miego murmesiai, tylios skausmą kenčiančiųjų aimanos.

Kurį laiką stebiu miegančios močiutės veidą, paskui išeinu iš skyriaus ieškoti tėčio. Jis sėdi ligoninės valgykloje, priešais jį pusė sumuštinio ir puodelis atšalusios kavos. Mano senolis kasdien ateina į ligoninę, bet pasėdėti prie mamos jam nesiseka. Jam patinka jausti, kad daro ką nors naudingo, tad jis laksto ir kalbasi su daktarais, klausinėja, ar mamai gerėja, kaip ji laikosi, aiškinasi, kada ji galės vykti namo, arba nepaliaujamai bėgioja į ligoninės parduotuvę įvairiausių smulkmenų, kurių močiutei staiga prireikia. Jis mieliau lėks nupirkti jai dar vieno butelio gaivinamojo apelsinų gėrimo — ji atsisako gerti paprastą vandenį netgi tada, kai aš jai sakau, kad jis perfiltruotas per prancūziškų Alpių ledynmečio smėlį, — negu sėdės prie jos lovos. Jis tiesiog negali su ja būti. Jam vis atrodo, kad per mažai ja rūpinasi.

— Ar močiutė užmigo?

Aš linkteliu.

— Man atrodo, jai vis tiek labai skauda nuo to vamzdelio šone. Bet ji nesiskundžia.

— Jos kartos žmonės niekuomet nesiskundžia. Jie nežino, kaip inkšti. Tai prasidėjo su mano karta.

— Na, vis tiek. Jie ištraukė beveik visą vandenį jai iš plaučių. Taigi ji netrukus grįš namo.

— Taip.

— O kaip tu?

Jis, regis, nustebo dėl to klausimo.

— Aš gerai. Šiek tiek pavargęs. Na, žinai.

Tau nebūtina čia ateiti kasdien. Mudu su mama pasirūpinsime. Jeigu tu užsiėmęs. Jeigu turi daug darbo.

Jis vypteli, ir aš suprantu, kad neberašo.

— Darbas nebėra tokia bėda, kaip būdavo seniau. Tačiau ačiū už pasiūlymą, Alfi.

Prisimenu vakarą, kai pamačiau jį bare „Italija“, persirengusį Džono Trevoltos skudurais.

— Kaip Lena?

— Kurį laiką jos nemačiau.

— Tu jos nematei?

— Ji išėjo.

— Maniau, ji bus tavo spaudos atstovė. Maniau, bus tavo žmona.

— Neišėjo, kaip vyliausi.

— Kas nutiko?

— Viskas buvo kitaip. Juk negali būti taip pat, kai pavagi valandėlę vienur ar kitur. — Jis pažvelgia į mane. — Atsitiktinę naktį viešbutyje. Pasprunki savaitgaliui.

Dalykinės kelionės, pamanau. Visos tos dalykinės kelionės.

— Tada viskas buvo žavu. Romantiška. Tačiau kai gyveni kartu, viskas kitaip. Kai sugenda boileris. Kai vienas iš jūsų turi išnešti šiukšles. Niekaip negalėjau įprasti prie minties, kad toji mergina viešbučių kambariuose yra ta pati, kuri liepia man surasti santechniką.

— Bet anksčiau ar vėliau tenka pasirūpinti ir vamzdžiais. Juk žinojai, kad viskas bus kitaip. Nagi, juk turėjai žinoti.

— Tikriausiai. Juk aš ganėtinai senas, kad žinočiau, kas laukia.

— O kaip tu manai?

— Jai tai buvo didesnis nusivylimas. Ji tikėjosi, kad pačiupo šį — nežinau — vyresnį vyriškį. Brandaus amžiaus. Rafinuotą. Kurio kišenėje nešvilpauja vėjai.

— „Apelsinų Kalėdoms“ autorius. Ponas Jautrieji Kiaušai.

— O paskui jis kiurkso visą dieną namuose, spokso į kompiuterio ekraną, ir jam nepatinka muzika, kuri patinka jai, tiesą sakant, jam atrodo, kad muzika, kuri jai patinka, skamba kaip signalas įsiveržus plėšikams, ir jis nenori eiti šokti į klubus, kur renkasi žiedus į bambas įsivėrę žmonės. Tada nebeatrodai kaip vyresnis vyras. Lieki tiesiog senas.

— Ar ji tebegyvena bute?

Jis papurto galvą.

— Ji persikraustė pas kažkokį vaikiną iš Vimbldono, susitiko jį „Towering Inferno“ naktį. Tą vakarą, kai mes matėmės. Dieve, ji buvo prie jo prilipusi.

— Kas tas „Towering Inferno“?

— Tai aštuntojo dešimtmečio vakaras klube „Bongo Bongo“. Tau neįdomūs tokie dalykai, ar ne?

— Stengiuosi neatsilikti.

— Nesivargink. Tai labai sekina. Ji sako, kad su juo nemiega. Esą jis paskolino jai čiužinį savo svetainėje, kol ji įsikurs. Kol galės pati susirasti būstą.

— Juk tu ja netiki.

— Laisvų čiužinių nebūna.

Akimirką išvystu atkurtą pasaulį. Matau Leną, radusią tikrą meilę ant to čiužinio Vimbldone. Įsivaizduoju tėtį, meldžiantį motiną priimti jį atgal, ir ją, pagaliau nusileidžiančią. Ir regiu ateitį, kai mama laiminga triūsia sode, tėtis studijoje rašo puikų „Apelsinų Kalėdoms“ tęsinį, kuris taps perkamiausia knyga, o močiutei daugiau nebereikia gultis į ligoninę, kad nudrenuotų plaučius.

Ir tada mano tėtušis viską sumauna.

— Aš ją susigrąžinsiu, — iškart net nesumoju, jog kvaištelėjęs niekšelis kalba ne apie savo žmoną ir ne apie mano motiną. — Na, aš tavęs klausiu — čiužinys Vimbldone. Vėliau ji viską supras. Žinau, kad supras. O aš negaliu be jos gyventi. Ar tau tai panašu į kvailiojimą, Alfi?

Ne, galvoju sau.

Panašu į bėdą.

Jei po darbo mokausi tai či, pietauju kartu su Čangais „Šanchajaus drakone“.

Čangai valgo apie šeštą, kai Dianai ir Viljamui baigiasi pamokos, prieš atidarant restoraną lankytojams. Šie vaikai kasdien ką nors mokosi, Diana griežia smuiku, Viljamas pianinu, abu lanko kung fu ir kantono tarmės pamokas. Atrodo, kad jie arba lavinasi, arba valgo.

Tai, ką valgo šeima, mažai primena „Šanchajaus drakono“ meniu. Jų maistas paprastesnis, šviežesnis, aštresnis. Maistas neplūduriuoja saldžiarūgščiame padaže, nešvaistoma. Šįvakar valgome garuose virtą žuvį, patiektą visą, su galva ir uodega, blizga nereginčios žuvies akys, prie jos paprasti virti ryžiai, gausu daržovių — pupų varškės, jaunų kukurūzų burbuolių, daigintų pupų, kininių salotų ir grybų. Mūsų plastikiniai pagaliukai tarška barška, kai smulkinam žuvį, galvos lenkiasi pasitikti dubenėlių su ryžiais, kabinamais į burnas triukšmingai ir nesivaržant. Čangai užsigeria maistą arbata arba vandeniu iš čiaupo, bet reikalauja, kad aš gerčiau mineralinį vandenį iš mažyčio „Šanchajaus drakono“ baro.

— Greitai Naujieji metai, — sako man Džoisė.

— Naujieji metai? Artėja sausio pabaiga.

— Kinų Naujieji metai. Labai svarbūs kinams. Kaip Kalėdos ir Velykos vakariečiams. Kai būti mažos mergaitės dydžio, mes negalvojome apie Kalėdas. Mums nerūpėjo nei žaislai. Mums nerūpėjo Kenas ir Barbė, kad jie eiti į diskoteką. Tik kinų Naujieji metai.

— Tai pagal Mėnulio kalendorių, tiesa? Kada šiais metais?

Džoisė pasitaria su šeima kantonų tarme.

— Naujųjų metų išvakarės — vasario 15 d.

— Bus Triušio metai, — paaiškina man Viljamas grynu Londono akcentu, pilna burna makaronų.

— Būti puota, — sako Džoisė. — Čia, „Šanchajaus drakone“. Ateiki.

— Ar galiu ką nors atsivesti?

— Ką nors? Atsivesk visus. Atsivesk savo šeimą.

Savo šeimą? Džoisei lengva kalbėti. Šio paprasto tikro žinojimo, kas yra jų šeima, labiausiai ir pavydžiu Čangams. Džoisė ir Džordžas, Haroldas ir Dorisė, Diana su Viljamu puikiai žino, kas jų šeima.

Tačiau man vis sunkiau suprasti, kur mano maža suskilusi šeima prasideda ir kur baigiasi.