Penktas skyrius

Labiausiai Tarptautinė Čerčilio kalbų mokykla man patinka dėl to, kad mano studentai — tikrai ne vaikai. Tai jauni žmonės, daugeliui netrukus sukaks dvidešimt, kiti jau persiritę per dvidešimt, nors nemažai ir vyresnių, brandesnių, šie atkeliavo į Londoną tik iširus nepavykusiai santuokai Seule, po ilgų nuobodžio metų Tokijo biure, kitų prašymą vizai gauti daug kartų atmetė koks nors nepakenčiamas plunksnagraužis Britanijos ambasadoje Beidžine, Lagose arba Varšuvoje.

Man prieš širdies jų optimizmas, jų jaunystė, jų nesuragėjęs gyvenimo būdas. Žaviuosi ir jų ištverme — imk ir atsibelsk į kitą pasaulio kraštą mokytis užsienio kalbos.

Tačiau kodėl jie taip manęs nemėgsta?

Kartais mano studentai vėluoja. Sykiais visai neateina. O jeigu ateina, tai žiovauja, muistosi, kraiposi ir visaip vargsta, kad tik neužmigtų.

Pagaliau man trūksta kantrybė, kai vienas jų, kinas suskilusiais akiniais, vardu Dzingas, pralaimi herojišką mūšį su miegu, ir man įdomiai bedėstant esamąjį atliktinį laiką, sminga.

— Kas jums visiems yra? — klausiu griežtai. — Į pusę pamokų nesiteikiat ateiti. O atėję sėdit apsvaigę it musės. Pažvelkite į jį. Parpia sau. Ar mano paskaitos tokios nuobodžios? Pasiaiškinkit.

Jie spokso į mane apstulbę. Keli trina akis. Dzengas ima knarkti.

— Visai ne, — sako japoniuke pirmoje eilėje. Ji iš tų naujoviškų japonų mergaičių — dažyta blondinė, ryškus makiažas, batai su platforma. Atrodo tarsi dainininkė iš „Glitter Band“.

— Mums patinka jūsų pamokos. — Ji apsidairo kitų nuomonės. Keli linktelėdami pritaria. — Esamasis atliktinis? Esamasis eigos atliktinis? — mergina nusišypso, ir aš prisimenu jos vardą. Jumi. — Išties įdomu, — linkteli.

— Tai kur jūsų energija? Kodėl tas vaikinas nokdaune? Ko murksote visi kaip papuvę grybai?

— Supraskite, — prabyla aukštas, liesas lenkas, panašaus amžiaus kaip aš. Vitoldas. Praėjo beveik dešimt metų, kol jo anketa Britanijos ambasadoje sulaukė lemtingojo paukščiuko.

— Dzengas labai — kaip čia pasakius — nusivaręs. Jis dirba kasnakt, — sako išvaizdus pakistanietis, sėdintis šalia. Imranas. Jis papurto Dzengą. — Pabusk. Mokytojas su tavim kalba — Dzengas suniurna, atsimerkia, nesuvokia, kokioje jis planetoje.

— Tu juk dirbi, Dzengai, ar ne? — klausia Jumi.

Dzengas linkteli.

— Skanieji „Generolo Li“ tenesietiški patiekalai. Prie Lesterio skvero. Labai populiarūs. Daugybė žmonių.

— Tai ne pasiteisinimas, — sakau aš. — Man nerūpi, ar tu turi kokį kelių valandų darbelį. Per mano pamokas nederėtų miegoti — labai nemandagu.

— Ne visai darbelį, — tarsteli Imranas.

— Dirbu iki trečios ryto, — sako Dzengas. — „Ar prie šito patiekalo norite bulvių šiaudelių? Ką gersite? Gal norėtumėte ypatingojo „Generolo“ patiekalo? Tualetai tik klientams.“ — Jis linguoja galva. — Ojoj.

— Tai ne įžeidimas jums, — aiškina Imranas. — Londone taip brangu. Jam tenka per sunkiai dirbti. Mes visi dirbame.

— Aš nedirbu, — praneša jauna prancūzaitė. Čerčilyje tėra pora prancūzų. — Ji paniekinamai uostinėja orą. Vanesa. — Tačiau, kaip suprantu, visiems kitiems tenka.

— Aš dirbu „Pampas“ kepsninėje, — sako Vitoldas. — Prasta vieta. Daug girtų. Mane vadina prakeiktu Argiu. „Na, kaip patinka pralaimėti karą, Argi? Šalin rankas nuo Folklando, gerai, Argi? Ei, Argi, ar tau patinka dulkinti avis? Nekišk purvinų nagų prie britų avių, Argi.“ Sakau jiems, kad aš ne argentinietis, o lenkas, bet jie grasina išmalti man snukį, kad ir iš kur būčiau.

— Tikri anglai, ar ne? — juokiasi Vanesa. — Keiktis, muštis, šlamšti prastą maistą. Kaip tik pasisėdėjimas britams.

— Aš dirbu „Funky“ sušio bare, — išsitaria japonas vaikinukas, vardu Genas. Drovuolis, iki šiol neprašomas apie save nėra pasakojęs. — Jūs žinote „Funky Sushi“? Ne? Tikrai? Tai vienas iš tų... — ir jis kažką pasako Jumi japoniškai.

— Restoranas su konvejerio juosta, — aiškina Jumi. Ji ranka nubrėžia apskritimą, — kur maistas vis sukasi ratu.

— Konvejerio juosta, — pakartoja Genas. — Japonijoje laikomas prastos klasės valgykla — pigi vieta darbininkams.

Kur vairuoja sunkvežimius ir panašiai. Nes kai susis sukasi ir sukasi, nebešviežias. Susensta. Tačiau čia — mada. „Funky“ sušio bare visada daug žmonių. Virtuvėje visada — kaip čia sakome — beprotnamis.

— Mes visi dirbame, — patvirtina Jumi. — Aš dirbu bare. „Michael Collins“.

— Airiška aludė, — paaiškina Dzenas. — Puiki atmosfera. „Guinness“ ir „Corrs“. Man patinka airiškoje aludėje išgirsti visas naujienas.

Jumi gūžteli pečiais.

— Tenka dirbti. Londonas — per daug pinigų. Net blogiau negu Tokijas. Mes pavargstame nuo darbo. Išskyrus Vanesą.

— Aš pavargstu nuo savo draugo, — pareiškia Vanesa.

— Tačiau mums patinka jūsų pamokos, — tvirtina Jumi. Ji man nusišypso, ir aš suvokiu, kokia ji graži po tais karo dažais. — Tai, kaip jūs sakote, — nieko asmeniška.

Ji nuleidžia akis į stalą, paskui vėl pakelia į mane ir vis šypsosi, kol man tenka nenorom nusukti žvilgsnį.

Grįžęs namo, randu Leną verkiančią virtuvėje.

Tai neturėtų manęs labai stebinti. Kai „Apelsinus Kalėdoms“ akimirksniu išnešiojo ir mano tėvai persikėlė į šį erdvų baltą namą, jie turėjo įvairiausių įnamių — pagalbininkių, ir ne vieną mačiau verkiant šioje virtuvėje. Buvo sardinietė, kuri ilgėjosi mamos patiekalų. Suomė džiūvo dėl draugo. Vokietė netikėtai suprato, kad jai nepatinka keltis priešpiet.

Mano tėvai su visomis tomis moterimis elgėsi nepaprastai gerai. Nei tėtis, nei mama vaikystėje prie samdytų pagalbininkų nebuvo įpratę, tad buvo itin draugiški.

Visad linkę atsiprašyti. Tačiau jos vis tiek rasdavo priežastį apsižliumbti dėl lieso jogurto.

Maniau, Lena kitokia. Ją supa ta neliečiamumo aureolė, būdinga vien tikriems gražuoliams ar gražuolėms. Mums, vidutinės išvaizdos žmogeliams, — ar kaip aš, net šiek tiek kuklesnės negu vidutinės, — grožis atrodo tarsi magiškas skydas. Negali įsivaizduoti, kad gyvenimas galėtų sužeisti tuos, prisidengusiuosius tokiu magišku skydu iš visų pusių.

Tačiau pilkos pelytės visad pervertina grožio galią. Tas dosnus grožio perteklius ją ir palaužė. Panoro išlieti širdį.

Susidrovėjusi manęs Lena puola sausintis ašaras virtuviniu rankšluosčiu. Aš irgi susidroviu, ypač taip kvailai paklausęs:

— Ar nieko nenutiko, Lena?

— Viskas gerai, — meluoja ji, atgalia plaštaka braukdama idealią nosį.

— Gal norėtum kavos ar šiaip ko nors?

Ji žvelgia į mane įskaudintomis akimis.

— Tik pieno. Šaldytuve yra likę organinio. Ačiū.

Aš atnešu Lenai organinio pieno ir sėdžiu priešais ją prie virtuvės stalo. Nenoriu lįsti per arti. Kai būnu šalia grožio, stengiuosi laikytis atokiau. Net tokiom akimirkom.

Žiūriu, kaip ji it paukštis siurbčioja pieną, jos veidas išraudęs nuo išsiliejusių jausmų, akys nuo verkimo paburkusios. Ašarodama ir snarglėdamasi sudrėkino šviesių angelo plaukų sruogas. Rankose suka virtuvės rankšluostį.

— Kas nutiko? — klausiu, nors beveik žinau atsakymą. Tokiomis nevilties ašaromis neverkiama pasiilgus mamytės obuolių štrudelio.

Tai žmogus sužeidė širdį.

Lena kurį laiką tyli. Paskui pakelia akis į lubas, jos burna ir smakras virpa, akys staiga pritvinksta ašarų.

— Aš tik noriu žmogaus, kuris mylėtų mane visada, — taria ji tyliai, ir mane užlieja liūdesio ir baimės dėl jos banga.

Visada? Dėl to ir kyla bėdos. Šiais laikais „visada“ vis trumpėja. Tokia to „visada“ blogybė.

Mirkt — ir prabėgo.

Rytą mama lukteli, kol tėtis išeis į sporto salę, ir tada man praneša, kad nori surengti jam gimtadienio vakarėlį.

Ji šypsosi ir labai džiaugiasi šia mintimi, nors aš ir mėginu ją atkalbėti.

— Jis nepakenčia vakarėlių, — aiškinu jai, — gimtadienio vakarėlių. Ypač savo.

— Jam sukanka penkiasdešimt aštuoneri, — taria ji, tarsi tai ką nors keistų. — Tavo tėtis turi daugybę draugų.

Kartais kalbantis su mama man regisi, kad vyksta du skirtingi pokalbiai. Aš jai sakau, kad tėčiui nepatinka, kai jam primena jo amžių. Ji atsako, kad jam sukaks penkiasdešimt aštuoneri ir jis turi daugybę draugų. Kai kalbu su mama, vis jaučiuosi taip, lyg ką būčiau praleidęs.

— Mama, ką bendra su tuo turi penkiasdešimt aštuoneri? — klausiu. — Negi manai, jam patiks, kad priminsime, jog jis penkiasdešimt aštuonerių? Ir jis visai neturi daugybės draugų. Kas tie jo draugai?

— Na, žinai, — sako ji. — Žurnalistai, su kuriais jis dirbo. Visi sportininkai, kuriuos jis pažįsta. Leidėjai.

— Jie nėra jo draugai, mama. Tai tik jo pažįstami žmonės. Daugumos jų jis netgi nemėgsta.

Ji manęs nesiklauso. Taip nusprendė ir dabar ruošiasi darbui. Net apsivilko uniformą, — trumparankovę languotą suknelę iš nailono ar kitokio dirbtinio pluošto audinio su priekyje pridygsniuota „prijuoste“. Paskui ji susiims plaukus, vis dar blizgančius ir tamsius, nors, man regis, ji jau keletas metų juos dažo, ir prisisegs mažytę plokščią baltą kepurytę.

Mano mama dirba virėja netoliese esančioje mokykloje. Tai ne Princesės Dianos bendrojo lavinimo mokykla berniukams, kur dirbau aš. Ji dirba Nelsono Mandelos vidurinėje, joje mokosi ir berniukai, ir mergaitės, ir dirbti ten dar sunkiau. „Mergaitės šiais laikais ne geresnės už berniukus“, sako mama. „Blogesnės.“ Tačiau ji nepanoro atsisakyti, kaip ji vadina „savo darbelio“ net tada, kai tėtis, išleidęs knygą, gavo rimtų pinigų. Todėl tėvams ir reikalinga pagalba jų dideliame name. Todėl ir Lena čia. Nes mama niekad neatsisakys savo darbelio.

Mama myli Nelsono Mandelos mokyklą. Tikrai. Jai patinka pasijuokti su moterimis, su kuriomis pluša virtuvėje. Patinka išeiti iš namų, suteikti savo dienai aiškias apybraižas. Tačiau visų labiausiai mano mamai jos darbe patinka vaikai.

Sakau „vaikai“, nors dauguma jų mauroja baritonais ir parduotų savo senelę už „žolės“ žiupsnį. Bent jau man taip atrodo. Tačiau mama mano, kad blogų vaikų nebūna.

„Mano vaikai“, — ji taip juos vadina. Mama kupina sentimentų vaikams, kuriuos maitina, nors patyrė iš jų blogiausia — šiurkštumą, nepraustaburnių smurtą, ir jie tikrai nenusipelnė šiltų jausmų. Bet mama vis tiek vadina juos „savo vaikais“.

Ji neleidžia savo vaikams įžūlauti eilėje prie mėsainių ir bulvių šiaudelių. Mokyklos valgykloje ji nenuolaidžiauja keikūnams. Ji net draudžia jiems rietis (jei klaustumėte manęs, tegul jie geriau vienas kitam šonus talžo, negu atsigriebia savo vargšų pusdykiu dirbančių mokytojų sąskaita).

Mano mama turi pasidėjusi samtį — ar kokį kitą įrankį, kuriuo krečia košę, — ir įsiveržia į aikštelę skirti peštukų. Aš daugybę kartų jai sakiau, kad tai visiška beprotybė, kad ją gali smarkiai sužeisti. Tačiau ji manęs neklauso. Ji vos pusantro metro ūgio, mano mama — bet kieta. Ir labai užsispyrusi. Ji dirba Nelsono Mandelos mokykloje beveik dvidešimt metų, dar nuo tada, kai ši vadinosi Klemento Atlio klasikine mokykla. Taigi esama pusamžių žmonių, kurie dar atmena ją, kai mokėsi šioje mokykloje. Kartais, kai einame gatve su mama, sustoja koks nors milžinas alaus gėrovas ir klausia:

— Sveiki, ponia Bad, ar prisimenat mane?

— Buvęs vienas mano vaikų, — sako mama.

Nesuprantu, kaip ji gali būti jiems tokia gera. Tikriausiai todėl, kad ji sklidina neišdalytos meilės. Daug daugiau negu mano tėčiui ir man iš jos reikia.

Kai buvau paauglys, mama turėjo kelis persileidimus. Tuo metu apie tai daug nekalbėjome. Ir vėliau kalbėjome ne ką daugiau. Aiškiai prisimenu, kad tėvų netektį stebėjau iš šalies.

Nežinau, kiek kartų tai nutiko. Daugiau negu vieną. Prisimenu, tai buvo tie mano vaikystės epizodai, kai girdėdavau kalbant, jog turėsiu mažą sesutę arba broliuką. Ne iš tėvų — manau, po pirmo persileidimo jau apdairiai vengi ko nors tikėtis, — bet prisimenu tetų ir kaimynių šypsenas, jų kalbas, kaip greitai man rasis kuo rūpintis.

Aš nesuprasdavau, apie ką jos kalba. Nesupratau saldžių šypsenų ir nedrąsių užuominų. Negalėjau įsivaizduoti, kad kas nors galėtų būti toks nelaimingas, jog jam prireiktų mano priežiūros. Tiesiog jų nesupratau.

Tačiau vėliau, kai pamačiau mamą verkiančią ant laiptelių mažo namuko, kuriame užaugau, ir tėtį, bandantį ją guosti, ėmiau nuvokti. Lipšnios niekuo neabejojančių kaimynių kalbos staiga liaudavosi. Aš neturėsiu nei broliuko, nei sesutės. Mano tėvai neturės kito vaikelio. Ne šį kartą. Ne dabar. Ir, kaip paaiškėjo, jau niekada.

Vis svarstydavau, kur jie dingo, mano mažieji broliukai ir sesutės. Gal pateko į dangų? Kaip įmanydamas stengdavausi juos įsivaizduoti, bet man jie nebuvo tikri vaikai, ne taip kaip kiti vaikai mokykloje arba parke, ne kaip mano draugų broliai ir sesutės.

Šie negimę broliai ir seserys buvo tarsi idėja, kuri atsirado kažkieno galvoje, ten pagyveno, o paskui buvo tyliai pamiršta. Bet aš prisimenu mamą verkiant ant laiptų, prisimenu jos plyštančią širdį, prisimenu, kad ji raudojo taip, tarsi tie vaikai būtų buvę tokie pat tikri kaip aš.

Ji mylėjo mane. Mylėjo tėtį. Ji mokėjo mylėti. Kai buvo sunku — kai tėtis bandė rašyti knygą tebedirbdamas visu krūviu, kai aš netekau Rožės — mama buvo tvirta kaip uola.

Tačiau kad ir kiek meilės ji mums davė, jaučiau, turi jos kur kas daugiau. Nesakau, jog dėl to taiso pietus Nelsono Mandelos mokykloje. Bet dėl tos neišsemtos meilės ji gali žiūrėti į tuos nemeilius vaikus ir jausti jiems nuoširdų palankumą.

— Mes suruošime jam gimtadienį, — nusprendžia ji vilkdamasi paltą. — Nesakyk močiutei. Nei Lenai. Nei jam.

— Aš nežinau, mama.

— Tėčiui bus naudinga atšvęsti savo gimtadienį, — sako ji, ir akimirką aš vėl išvystu moterį, kuri būdama penkiasdešimt ketverių vis dar išskiria mušeikas Nelsono Mandelos vidurinėje.

Darbas mano tėvukui nesiseka.

Kai sekdavosi, durys į jo studiją rūsyje būdavo uždarytos, bet girdėjai ten plyšaujant muziką iš stereogrotuvo. Ir visada grodavo senosios mokyklos sielos muzika, persunktos tikros melancholijos nevaržomai liedavosi jaunos Amerikos — kokia ji buvo prieš trisdešimt metų — melodijos.

Kai darbas eidavosi gerai, tėtė grodavo visus savo jaunystės poravimosi šaukimus: „The Four Tops“, Dajaną Ros, „The Supremes“, „Temptations“, Smokį Robinsoną ir „Miracles“, Stivą Vonderį, — bet dabar knyga nesiklijuoja, ir jo pusrūsio kambaryje tylu.

Kartais pastebiu jį sėdint prie stalo, spoksant į kompiuterį, šalia — gerbėjų laiškų pluoštelis. Žmonės visada parašo jo leidėjams, pasakoja, kaip jiems patiko „Apelsinai Kalėdoms“, kaip jie juokėsi ir verkė, kaip prisiminė savo šeimą. Šie laiškai, kuriuos perduoda leidėjai, turėtų padėti tėčiui pasijusti gerai, tačiau jų dėkingumas tarytum slegia jį, jam tampa dar sunkiau imtis naujos knygos.

Tėtis dabar retai būna namuose. Rytais jis eina į sporto salę, pumpuoja krūtinės raumenis, prisitraukimais ryškina pilvo presą, standina sėdmenis, kol prakaitas užlieja akis. Vakare nesibaigiantys rūpesčiai ir pobūviai — kokteiliai, pietūs, iškilmingi atidarymai, apdovanojimai ir jo intelektualūs, apgalvoti pasirodymai meniškesnėse radijo ir televizijos laidose. O šios ilgos popietės jam — tikras vargas. Kurį laiką jis spokso į kompiuterio ekraną, Smokis, Stivas ir Dajana tyli jo kompaktinių plokštelių dėžutėse, paskui tėtis kviečia taksi ir sprunka į Vest Endą.

O štai kaip mano tėtis užpildo popietes. Jis apeina Kovent Gardeno, Čaring Kros Roudo ir Oksfordo gatvių knygų parduotuves, kur pasirašo daugybę „Apelsinų Kalėdoms“ kopijų. Pasirašytas knygas lengviau parduoti, taigi parduotuvėse visada džiaugiasi jį matydami, net jeigu jis išdygsta nepranešęs ir jie būna užsiėmę kitais darbais. Jaunesni darbuotojai atneša jam krūvelę knygų ir puodelį kavos, ir mano tėtis imasi darbo.

Sykį mačiau jį vienoje parduotuvių, kur prekiaujama ir muzikos įrašais, žurnalais, dizainerių kurtais kavos puodeliais, toje iš naujoviškų parduotuvių, kur knygos yra tik viena iš jų prekių. Jis manęs nepastebėjo, ir aš nenorėjau prie jo prieiti. Tai būtų buvęs tarsi įsiveržimas į kito žmogaus asmeninį liūdesį.

Jis atrodė toks vienišas.

Gali būti, kad tėtis dar ką nors veikia Vest Ende, kur pasprunka nuo darbo, šeimos ir namų. Tačiau toks jis įstrigo man atmintyje tą akimirką — visiškai vienas nestokojančio pirkėjų knygyno kampe, šalia vėsta kava su pienu, jis stumia ilgas, vienišas valandas vis rašydamas savo pavardę.

Penktadienio popietę keli studentai pakviečia mane į aludę.

Bandau išsisukti, sakau, kad daug negeriu ir nevaikštau į aludes, bet jie atrodo įskaudinti, nusivylę ir nelabai manimi tiki.

Anglas, kuris nevaikšto į aludes?

Kas tam vaikinui nutiko?

Tada prižadu trumpam užsukti, ir jie sutinka, kad trumpam, ir puiku, nes dauguma jų šįvakar dirba — bare, mėsainių skylėje ar prie sušio konvejerio restorane, kuris užmoka tau nuomą.

Jie paprastai eina į airišką aludę Totenhem Kort Roude, pavadinimu „Eamon de Valera“, ir nors dar nėra šešių, čia jau prisirinkę tirštai jaunimo iš viso pasaulio, ir net keli vietiniai kliukina tamsius „Guinnesso“, „Murphy’s“ butelius ir kokakolą.

— Airiška aludė, — sako man Dzengas. — Draugiška atmosfera.

Susirandame tuščią kampą „Eamon de Valera“ ir sustumiame du stalus. Mano studentai jau ima krapštyti pinigus, bet aš sakau, kad jų mokytojas pastatys jiems išgerti. Visiems užsakau stipraus alaus ir kolos.

Mes atvykstame penkiese — aš, Dzengas, Vitas, Genas ir Astruda, kubietė, susituokusi su vietiniu. Tačiau Jumi ir Imranas jau čia, kalbasi prie baro, paskui prieina prie mūsų. Pasirodo ir Vanesa su kita mergina iš Čerčilio mokyklos, ir kažkoks jaunas juodaodis garbanius, ir netrukus aš nebesuvokiu, kokie jauni žmonės prisideda prie mūsų būrelio ir kokie išeina, Astruda padėkoja už kolą ir išeina, sako turinti susitikti su vyru — ir man jau apsisuka galva.

Mūsų maža grupelė jaudinamai demokratiška. Ne tik todėl, kad jie susirinkę iš visų pasaulio kampelių, bet todėl, jog neįsivaizduoju, kad šie žmonės galėtų bičiuliautis ar bent išgerti kartu savo šalyse. Vitui greitai keturiasdešimt, o Jumi ką tik sukako dvidešimt. Vito piniginėje švilpauja vėjai, nes kiekvieną sutaupytą svarą siunčia namo šeimai, o Vanesa, matyt, turi asmeninių pajamų, visos jos rankinės „Tiffany“ arba „Cartier“. Štai Imranas, dailus jaunuolis „Emporio Armani“ ansambliu, ir Dzengas, jis mūvi skirtingas kojines, o akiniai sutverti lipnia juosta. Be Tarptautinės Čerčilio kalbų mokyklos, jų niekas daugiau nesieja. Tačiau šios kalbos studijos juos suartino, ir aš jaučiu tai, ko seniai nebuvau patyręs.

Jaučiu, kad man smagu.

Užsisakome dar gėrimų. Studentai šūkaloja laužyta anglų kalba, stengdamiesi perrėkti „Corrs“, kurie klausia, kaip galėtų suteikti mums laimės. Dzengas sėdi šalia, kai ima knapsėti, patraukiu šalin „Guinness“ bokalą, kurį jis laiko apsikabinęs.

— Visada miega, — purkšteli Jumi.

— Brrr, — Dzengas purto šalin miegą. Atsiprašydamas nusišypso ir atsiima alų. — Praėjusią naktį nemiegojau. Šeimininkų šeima ginčijosi. Dabar aš labai... labai... „fuck“.

Mūsų stalas pasibaisėjęs aikteli. Keli sukikena.

— Nesikeik! — subara Jumi.

Dzengas susidrovi.

— Atsiprašau, — sako jis, — vengdamas žiūrėti į akis mokytojui.

— Nieko baisaus, — nuraminu. — Šie žodžiai — tai dalis kalbos, kurią jūs mokotės. Daugybė didžių rašytojų vartojo vulgarų dialektą. Tai įdomu. Ką norėjai pasakyti? Kad tu pavargęs?

Dzengas atsidūsta.

— Praėjusią naktį mano šeimininkai dėl kažko ginčijosi. Buvo prisiliuobę.

— Jis nuomoja kambarį iš šeimos, kurie pemuomoja tą kambarį iš kitų žmonių, — aiškina Jumi. — Neteisėtai. Tokia prastuomenė. Neišsilavinę.

— Jie nėra jau tokie blogi. Tačiau dabar, dabar aš labai... „fucking“.

— Ne, — pataiso Vitas. — Tu esi „fucked off“.

— Tai reikštų įpykęs.

— Tai gal jis... gal jis... „fucked up“? — paslaugiai pasiūlo Vitas.

— Galėtų pasakyti ir taip. Bet tai šiek tiek kas kita nei nuovargis. Dzingas tiesiog galėtų sakyti: jaučiuosi „fucked“.

Dzingas kikena.

— Taip, tiesa. Tikrai jaučiuosi „fucked“.

— Anglų kalboje tiek daug negražių žodžių, — svarsto Vitas. — Vokiečių kalboje tiek daug žodžių, kurie reiškia „you“. „Du, dich, dir, Sie, Ihnen, ihr, euch.“ Angliškai ir tu, ir jūs — vienas žodis. Tačiau negražių žodžių tiek daug.

— Ne tiek daug negražių žodžių, kiek daug jų prasmių.

— Taigi, — pritaria Genas. — Pavyzdžiui, toks posakis „I do not give a fuck.“

Jumi aikteli. Vanesa krizena. Vitas mąsliai brūkšteli per smakrą.

— Tai reiškia „man nerūpi“, — išdidžiai paaiškina Genas.

— O dar jūs ką nors galite pavadinti „useless fuck“, — pateikiu pavyzdį aš.

— Tai reiškia, kad jis netikusiai mylisi? — klausia Jumi.

— Ne, ne, — aš siaubingai išraustu. — Tai tik reiškia, kad jis netikęs žmogus.

— Eskimai turi penkiasdešimt skirtingų žodžių sniegui apibūdinti, — įsiterpia Vitoldas, — o anglai penkiasdešimt žodžių dulkinimuisi.

— „Fuck my old boots“, — tariu aš.

Sėdintieji prie stalo suraukia antakius.

— Ką gi tai reiškia: „Dulkink mano senus batus?“ — klausia Vitas.

— Tai posakis nuostabai išreikšti, — paaiškinu jiems. — Kaip ir „fuck a duck“.

— Dulkintis su... žvėrimi? — sako Dzengas. — Kaip geltonuosiuose filmuose? Mylėtis su antimi?

— Mes tokių filmų nevadiname geltonaisiais. Tai kinų posakis. Mes pornografinius filmus vadiname žydraisiais.

— Vaje!

— Ne, „fuck a duck“ — tai dar vienas nuostabą reiškiantis šūktelėjimas.

— Kaip „fuck all“? — klausia Vitas.

— Ne, šitas reiškia „niekas“.

— „Fuck all“ reiškia „niekas“?

— Taip, o tu turi omeny kitą — „fuck me“.

— Į didkepsnių restoraną, kur aš dirbu, — pasakoja Vitas, — buvo atėję tokie labai blogi žmonės. Labai prisigėrę.

— Kaip angliška, ar ne? — sako Vanesa.

— Jiems nepatiko sąskaita ir jie pakvietė administratorių, — pasakoja Vitas. — Vos nepuolė muštis, grasino „to kiek the fuck out of him“. Ir išvadino jį „fuck face“!

— Jie baisūs keikūnai, — piktinuosi aš.

— O ką reiškia šis posakis: „To fuck someone’s arse off?“ — Genas klausia lyg teiraudamasis apie kokį paslaptingą etimologijos atvejį. — Ar tai seksas — kaip čia iš užpakalio? Kad iš kito galo?

— Ne, visai ne. Tai tiesiog reiškia energingą seksą. Dabar suprantate? — dėstau jiems. — Šauniausia, kad anglų kalba — dėl to jūs studijuojate anglų, o ne kinų, ispanų arba prancūzų — yra nepaprastai lanksti.

— Tačiau ir keista, — nerimsta Vitas. — Kokia ten ta keista knyga — „Rodžerio tezauras?“

— „Rože tezauras“, — pataisau.

— Taip, taip. Tai ne žodynas. Sinonimų knyga. Mano krašte tokios knygos nėra.

— Man regis, panašaus žinyno kaip „Rože tezauras“ kitomis kalbomis nėra. Todėl anglų kalbos žodžiai taip lengvai įsiskverbia į kitas kalbas. Su jais gali daryti ką tinkamas.

— Atsiprašau, — sako Dzengas. — Turiu „fuck off“.

— Jis išvyksta! — triumfuodamas sušunka Genas. — Dzengas turi čiuožti gaminti skaniųjų „Generolo Li“ tenesietiškų patiekalų.

— Jis turi „fuck off“ į darbą, — aiškina Vitas, kaip fonetikos profesorius baigdamas sudėtingą temą. — Arba tie šunsnukiai „fuckers“ duos jam „fucking“ atleidimą.

Netrukus išsiskirsto ir kiti. Genas į virtuvę baro, kur Breverio gatvėje ratu sukasi sušis, Vitas — į niūrų senovišką raudonu pliušu išmuštą kepsnių restoraną Šaftsberi aveniu, kur renkasi nepraustaburniai, Vanesa — į barą, kur jos lauks kažkoks įsimylėjęs anglas ir nusives pašokti. Netrukus „Eamon de Valera“ prie stalelio liekame tik mudu su Jumi, tada nuo dviejų pintų „Guinesso“ ir jos švytinčių rudų akių aš prarandu kalbos dovaną.

— Tu man patinki, tu šaunus, — pareiškia ji.

Velniai rautų.