Dvidešimt antras skyrius

Čerčilio mokykloje veidai nuolat keičiasi.

Nuolat atvyksta nauji studentai, kupini ryžto ir jaudulio, ir visai nesvarbu, ar toje pasaulio dalyje, iš kurios jie atkeliauja, juodas skurdas, ir ji dar tik vystosi, ar jų kraštas pertekęs turtų ir net per daug klestintis; o visi senieji studentai kada nors išvyksta namo, persikelia į kitą mokyklą, susituokia su kokiu nors įsimylėjusiu vietiniu, būna išsiunčiami iš šalies už darbą be leidimo arba paprasčiausiai įtraukiami miesto gyvenimo.

Tačiau daug veidų nesikeičia.

Šiandien mano visi pažengusieji pradinukai sėdi klasėje. Hiroko ir Genas abu įdėmiai žvelgia pro blizgančius, besimainančių spalvų plaukus. Elegantiškas ir susikaupęs Imranas šalia Jumi — jos subtilaus japoniško grožio veidą rėmina pigi blondinės aureolė — Kiotas virsta Holivudu.

Yra ir Dzengas su Vitoldu, abu bando įveikti ilgo vergavimo valandų skaniuosiuose „Generolo Li“ tenesietiškuose patiekaluose ir „Pampas“ kepsninėje nuovargį. Astruda priaugo svorio arba jai pirmi nėštumo mėnesiai. Olga sėdi priekyje, graužia rašiklį, stengiasi neatsilikti nuo klasės. Vanesa man bepostringaujant apie būtąjį atliktinį laiką apžiūrinėja savo idealius nagus. Ji sėdi nugara į duris, tad nemato vyriškio, kurio veidas staiga pasirodo mažame langelyje, o žvilgsnis naršo klasę. Jis gerai atrodantis keturiasdešimtmetis, bet šiek tiek apkultas, tarsi jam ką tik būtų nutikę kas itin riesto.

Vyriškio skruostas perdrėkstas raudonuoja, jis pametė akinių kojelę. Ir marškinius užsisagstęs ne visai įprastai. Jam teko iš kažkur nešti muilą.

Kai vyriškis pamato auksinius Vanesos plaukus, jo akys už tų sudaužytų akinių sužimba, ir aš iškart suprantu, kas jis toks, dar jam nepradėjus barbenti į durų langelį. Ji atsisuka, aikteli — išties aikteli, ir atsistoja nustebusi žvelgdama į mūsų svečią.

— Mes dažnai vartojame būtąjį atliktinį laiką, kai minime dvi praeities situacijas — sakau aš, — ir norime parodyti, kad viena jų ankstesnė. Pavyzdžiui, „Išvydęs tą moterį, jis supranta, kad laukė jos visą gyvenimą.“ Suprantate? „Buvo laukęs.“

Mokytojo niekas nebesiklauso.

Visi spokso į veidą prie durų langelio.

Kai vyriškis atveria duris, visi matome, kad jis nešasi prikimštą kelioninį krepšį. Jis lėtai žengia į klasę. Visi laukiame, kas dar įvyks.

— Aš tai padariau, — praneša jis. — Aš ją palikau.

Ir jie apsikabina, jų lūpos susiliečia, kaktos nepatogiai susitrenkia, vyriškio kelioninis maišas minkštai pliumpteli ant žemės, akiniai protestuodami šokteli ant kaktos.

Aš žiūriu į savo studentus — Hiroko ir Geną, Jumi ir Imraną, Dzengą ir Vitoldą, Astrudą ir Olgą — susidrovėję mes vieni kitiems nusišypsome. Mes žinome, kad dabar regime, kaip du — trys gyvenimai — ne, netgi daugiau, nes argi šis vyras neturi vaikų, kuriuos palieka? — apverčiami aukštyn kojomis ir iki galo atskleidžiami mums prieš akis. Visi šie gyvenimai nuo šiandien nebebus, kokie buvę.

Mes nervingai šypsomės mažumą susidrovėję, norėtume nusigręžti, bet nepajėgiame, nesame tikri, kokia turėtų būti mūsų reakcija, negalime apsispręsti, ar tai, ką regime — labai romantiška ar tiesiog juokinga.

Tačiau sudaužyti vyriškio akiniai nudilgina man širdį — „jis laukė jos visą gyvenimą“ — ir kiek paabejojęs, aš pereinu jų pusėn.

1997 m. birželio 30 diena. Perdavimo naktis. Tai naktis, kai išmušus vidurnaktį britai grąžino Honkongą kinams. Tą naktį virš Viktorijos viršūnės atsivėrė dangus ir prapliupo, kaip niekuomet nebuvo liję, tarsi dangūs būtų susigraudinę, kad ši išpuoselėta vieta paliekama.

Sulai susibūrė uoste: Princas Čarlzas ir paskutinis Gubernatorius. Kareiviai ir politikai. Visi žiūrėjo, kaip žygiuoja orkestrai, kaip nuleidžiama vėliava. Tačiau mes trynėmės Lokhart Roude, Vančai, atrodė, ten buvo susibūrę vieninteliai likę mūsų tėvynainiai.

Rožė Mao kostiumu. Džošas juodu kaklaraiščiu. Aš apsitaisęs kaip išblyškęs imperijos dvaro mandarinas. Ir visa vaikinų ir merginų komanda iš Rožės su Džošu kontoros, visi vakariniais drabužiais arba persirengę kiniškai priešinga lytimi.

Mes teškenom, pleškenom užlietomis Vančai gatvėmis iš baro į barą — kadaise buvęs raudonųjų žibintų kvartalas dabar virto veikiau girdyklų rajonu baltiesiems smalsuoliams.

Ir nežinojome, kaip turėtume jaustis.

Ar mes šventėme, ar gedėjome? Ar turėjome būti linksmi, ar liūdni? Ar tai puota, ar šermenys?

Nuotaika nebuvo pati džiugiausia. Anksti pradėję gerti nežinojome, kada liautis. Ir nebuvome vieninteliai. Vančai tai vienur, tai kitur įsiplieskė muštynės. Prie išvykusių mūsų tautiečių baro „Fruity Ferret“ išvydome vyrą sulytu smokingu, jį galva daužė jaunuolis „West Ham Away“ marškinėliais. Abu buvo britai. Kinai Vančai gatvėse nesimušė. Kinai turėjo svarbesnių reikalų.

Mes nėrėme į „Fruity Ferret“. Mudu su Džošu prasistūmėme iki baro. Jis visą vakarą buvo bjaurios nuotaikos, murmėjo apie Kinijos Liaudies Respublikos nedėkingumą, vis labiau kaisdamas nuo vaisinių kokteilių ir „Tsingtao“. Tačiau belaukiant, kol australas puolėjas prie baro mus pastebės, jis staiga išblaivėjo.

— Jau greit tavo vestuvės, — tarė jis.

— Kitą mėnesį.

— Nenorėjote tuoktis namuose?

— Honkongas mūsų namai.

— Taviškiai atvyksta?

— Taip.

Jis atsiduso.

— Kol jūs nesusituokę su Rože, noriu tau šį tą pasakyti.

Pažvelgiau į jį manydamas, kad jis juokauja. Tačiau jis nejuokavo. Aš nusigręžiau ir pakviečiau barmeną, kad aptarnautų. Australas milžinas buvo užsiėmęs kitame baro gale.

— Aš tikrai noriu tau šį tą pasakyti. Tau reikėtų tai žinoti, Alfi.

— Man neįdomu.

— Kas?

— Man nerūpi. Kad ir ką tu ketini pasakyti, man neįdomu. Pasilaikyk sau.

— Tai apie Rožę.

— Atsiknisk, Džošai.

— Turi tai išgirsti.

Aš stūmiau jį, ir nors „Fruity Ferret“ dabar grūdomės kaip silkės statinėje, jis vis tiek nuskriejo. Sudužo stiklas, kažkas nusikeikė Londono akcentu, bet aš jau žengiau lauk, išsiyriau pro minią, pro nustebusią Rožę ir visą kontoros įgulą lietaus sudrengtais apdarais.

— Alfi?

Tačiau aš išėjau iš baro į gatvę, žengiau į Lokhart Roudo vidurį, manęs išsilenkdamas čiūžtelėjo raudonai ir baltai dažytas taksi — ir staiga viršum įlankos pažiro nuostabūs fejerverkai.

Vidurnaktis. Naktis, kai viskas turėjo visam laikui pasikeisti. Jie vylėsi, kad šią naktį mes patikėsime, jog sapnas jau baigėsi. Tarsi taip paprasta pabusti iš sapno. Tuomet šalia manęs išdygo Džošas, timptelėjo už rankos, nuo lietaus prisiplojo ir patamsėjo jo gražūs geltoni plaukai, vakarinis švarkas permirko kiaurai, varlytė stirksojo kreivai.

— Tu paikas šunsnukis, — išdrožė jis. — Ji tik dar viena mergina. Ar tu toks subingalvis, kad nesupranti? Rožė yra tik mergina.

Aš nustūmiau jį ir įėjau į „Fruity Ferret“. Kažkas iš kontoros pastatė visiems alaus. Rožė padavė man „Tsingtao“ ir aš pabučiavau ją. Aš taip ją mylėjau.

— Ko susikirtot?

— Nieko. Jis padaugino. Ateik, pašok su manim.

Ji nusijuokė.

— Tačiau čia nėra šokių aikštelės. Muzika negroja.

— Vis tiek pašok su manim.

Ir ji šoko.

Praėjo keletas mėnesių, ir tėtis davė mūsų vestuvių dienos vaizdajuostę. Kaip dažniausiai nutinka filmuojant vestuves, tėtė nebuvo tikras, kas iš svečių svarbūs laimingajai nuotakai ir jaunikiui asmenys, o kas tiesiog pažįstami.

Taigi jis stengėsi nufilmuoti visus. Atmintyje iš juostos man įstrigo vienas vaizdas — lėtas, besisukančia kamera padarytas kadras, kuriame svečiai stovi prie Laimingojo Slėnio bažnyčios, o mudu su Rože pozuojame vestuvinei nuotraukai.

Tarp visų tetų ir dėdžių, koledžo draugų ir bendradarbių stovi ir senis Džošas, dailus išlakus vaikinas dieniniu fraku, sunėręs rankas ant krūtinės.

Ir jis žiūri į nuotaką su jaunikiu.

Ir lėtai linguoja galva.

Aš laukiu, kol Džeke išeis iš Konelio galerijos Korko gatvėje.

Šįvakar ten vyksta kažkoks atidarymas. Pulkas prabangiai ir atsainiai apsitaisiusių žmonių, visi kalba vienu metu. Jie laiko vyno taures rankose visai nepaisydami paveikslų ant sienų.

Aš pakviečiu Džekę vardu, ir ji mane pamato, nėmaž nenustemba, visai kitaip negu aš tikėjausi. Paduodu jai voką.

— Kas čia?

— Tai tavo pinigai, Džeke, nebegaliu daugiau tavęs mokyti.

Ji žiūri į voką. Paskui į mane.

— Kodėl persigalvojai?

— Paprasčiausiai man nepavyks. Man ir taip per daug rūpesčių. Tau bus geriau vakarinėje mokykloje. Atsiprašau.

— Aš juk sakiau. Man reikia lankstaus tvarkaraščio. Dėl asmeninių priežasčių.

— Aš suprantu. Tau nelengva. Dirbti, vienai auginti vaiką.

— Tu tikriausiai manai, kad aš paika. Mergaitė iš Esekso įsigeidė universitetų. Skamba kaip pokštas. Tikrai. Tai pokštas. Bet aš jau girdėjau visus pokštus. Ir ne tik iš tavo draugo Lenio Gašlūno.

— Jis ne visai...

— Tokių kaip jis čia milijonai. Ir tu vienas jų. Ir gerai. Nieko baisaus, jei manai, kad tai pokštas. Nieko baisaus, jei laikai mane kvaile.

— Džeke, aš nemanau, jog tu kvaila.

— Žmonės man visą gyvenimą kala, kad aš kvaila.

— Aš niekuomet...

— Mano tėvai. Mokytojai. Buvęs vyras. Tas šunsnukis. Bet maniau, tu kitoks. — Ji pažvelgia į mane įdėmiai. — Nežinau kodėl. Man pasirodė, kad kažką tavyje pamačiau. Gal padorumo kibirkštėlę. Ar ką nors tokio...

Dabar aš jau viliuosi, kad ji teisi.

— Džeke...

— Tau nepatinka, kaip aš rengiuosi.

— Man nesvarbu, kaip tu rengiesi.

Mačiau, kaip į mane žiūrėjai. Niekinamai. Esekso mergina, na, žinai.

— Kas man rūpi, kaip tu rengiesi. Dėl manęs gali išsidažyti mėlžole, man tas pat. Aišku?

— Aš tau šį tą pasakysiu, ponaiti, — dabar jos balsas dreba. — Man atrodo, aš rengiuosi gražiai. Man atrodo, aš rengiuosi patraukliai. O kuo nuostabus tavo apsirengimas? Kaip seno valkatos.

— Aš niekuomet nesivaikiau madingų skudurų.

— Tai jau ne. Atrodai taip, lyg miegotum tarpuvartėje. Žinai, kokia tavo bėda, Alfi? Tariesi esąs vienintelis žmogus, kuriam kada nors nutiko kas nors bloga.

— Tai netiesa.

— Man gaila, kad tavo žmona mirė. Rožė. Tikrai. Tačiau nekaltink manęs.

— Aš tavęs nekaltinu. Nieko nekaltinu.

— Kaltini visą pasaulį. Žinau viską apie tavo sunkų gyvenimą. Gal norėtum išgirsti apie manąjį? Nori išgirsti apie vyrą, nuo kurio aš pastojau, kai man mokykloje tikrai gerai sekėsi? Tą patį, kuris kitus dešimt sušvinkusių metų mane dulkino kiekvieną kartą, kai kas nors jį įsiutindavo? Ar norėtum išgirsti ką nors apie tai?

Netariu nė žodžio. Nėra ką sakyti. Jos akyse — paniekos ašaros.

— Aš išlaikysiu šitą egzaminą, drauguži. Tavo padedama ar ne. Aš sudėsiu jį su dviem, kuriuos jau išlaikiau, ir stosiu į Grinvičo universitetą, gausiu bakalaurą. Tai ne Oksfordas ar Kembridžas, tu teisus. Bet tai mano svajonė. Gali šaipytis, kiek tinkamas. Tačiau tai vis tiek mano svajonė.

— Aš nesišaipau.

— Ir kai gausiu diplomą, mudvi su dukra gyvensime daug geriau negu dabar. Toks mano planas. O jeigu tu negali man padėti — jeigu trintis ir daužyti kokios nors užsienietės širdį tau svarbiau — tada tu ne itin vykęs mokytojas. Ir ne itin vykęs vyras.

Mudu ilgokai stovime įsmeigę akis vienas į kitą. Vernisažo vakarėlis jau įsisiūbavo. Visi tie per daug išmokslinti, per gerai apmokami žmonės kalba per garsiai. Ir aš suvokiu, kad man jos nuomonė svarbi.

— Aš norėčiau tau padėti, Džeke, tikrai.

— Bet tu gali. Tu gali daug ką pakeisti. Kodėl tuo netiki? Manai, pasaulyje negali nieko pakeisti. Negali įsivaizduoti, kaip galėtum pakeisti kito žmogaus gyvenimą. Tau dar ne per vėlu, Alfi. Tu dar gali būti geras vyrukas.

Nežinau, kas man šovė į galvą.

— Tada susitiksime antradienio vakarą, — sakau.

Kas gi nutiko?