Tryliktas skyrius

Šeštadienio vakarą mes einame į šokius. Mėginu išsisukti, bet Jumi užsispiria, kad šeštadienio vakaras skirtas šokti, todėl einame į nedidelį klubą Soho rajone, kur muzika ne tokia prasta, kaip tikėjausi, o aplinka ne tokia madinga, kaip būgštavau. Nuostabu. Visai nepanašu į tuos laikus, kai man buvo dvidešimt. Niekas nesistengia vaizduoti kieto. Niekam nesvarbu, kaip tu apsirengęs ar kaip šoki. Taigi mes šokinėjame, striksime ir juokiamės, Jumi netrukus taikosi pritūpti ir numalšinti troškulį buteliuku „Evian“, o aš noriu šokti toliau.

Vėlai naktį nueiname į konvejerinį sušio restoraną Aludarių gatvėje. Sėdi prie ilgo apskrito baro, pro šalį slenka mažos lėkštutės su sušiu, o tu pasiimi, kas krinta į akį. Paaiškėja, kad čia dirba Genas, ir jis prieina pasisveikinti. Kažkodėl nenustemba, pamatęs su manimi Jumi.

Paskui Genas grįžta prie darbo, o Jumi sako, kad japonai paprastai nemėgsta tokių įstaigų, nes žuvis čia ne tokia šviežia kaip užsisakius. Tačiau man ji skani, ir mes ištuštiname krūvą įvairių spalvų lėkštučių su dviem gabaliukais tuno, lašišos, ungurio, kiaušinių ar krevečių.

Grįžę į jos butą, vėl mylimės — lėtai, mieguistai, nebesivaržydami vienas kito, — o kitą dieną, pabudę apie vidurdienį, einame pasivaikščioti iki pat Raktažolių kalvos viršūnės, nes žiemos diena puiki ir priešais mus plyti visas Londonas.

— Kaip gražu, — sako Jumi.

— Taip, — pritariu žiūrėdamas jai į veidą. — Kaip gražu.

Pirmadienio rytą, motinai išėjus į Nelsono Mandelos vidurinę dalyti mėsainių, pupelių ir kukurūzų laivelių su įdaru, namuose pasirodo tėvas.

Beveik džiaugiuosi, jį pamatęs. Pasiilgau jo. Man jo trūksta. Man trūksta ankstesnio gyvenimo. Tačiau suprantu, kad laiką nutaikė iš nepaprasto bailumo, todėl jį niekinu. Sėdžiu ant laiptų, o jis prisikrauna porą lagaminų. Aplankų raštams, knygų, drabužių. Vaizdajuosčių, dokumentų, daugybę kompaktinių plokštelių.

Pasiima juos, palieka mus.

Kompaktinė plokštelė ant krūvos, kurią dar reikės sudėti, vadinasi „Dancing in the Street — 43 Motown Dance Classics“, langas į jaunystės, optimizmo ir tobulų malonumų pasaulį, kuriam čia ne vieta ir ne laikas.

— Kaip sekasi rašyti knygą? — klausiu. — Baigi, tiesa?

Jis į mane nežiūri, toliau mėgina uždaryti per daug prigrūstą „Samsonite“ lagaminą. Sunkiai įbruks jį į „SLK“ bagažinę. Padėti nepasisiūlau.

— Knyga bus gera.

— Tai puiku.

— Manai, man lengva. Nelengva. Pasiilgstu namų. Nenutuoki, kaip aš jų pasiilgstu.

— O mūsų?

— O tu kaip manai? Žinoma, pasiilgstu jūsų. Abiejų.

— Nesuprantu, kaip tu tai paaiškini sau.

— Apie ką kalbi?

— Kaip paaiškini sau, kodėl mus palikai. Šitaip įskaudinai mamą, ir aš nesuprantu, kaip su tuo apsipratai. Kaip nors turi save pateisinti. Tik neišmanau kaip.

— Lena — ypatinga mergina. Nors vargu ar mergina. Ypatinga jauna moteris.

— O jei ne, tėti? O jei ji — tik dar viena labai daili mergina? Ar tai nereiškia, kad apsirikai? Kad viskas buvo klaida? Ar vis tiek verta?

— Ji ne tik gražuolė. Manai, būčiau sužlugdęs savo gyvenimą dėl dailaus veidelio?

— Neabejoju.

— Šiaip ar taip, — sako jis pagaliau uždaręs lagaminą, — man palengvėjo, kai pagaliau pavyko išeiti viešumon.

— Su savo bjauriu pimpaliuku?

— Kai išaiškėjo mano santykiai su Lena. Man įkyrėjo slapstytis. Tai negalėjo trukti amžinai.

— Vadinasi, Lena — kas — tavo meilužė?

— Dieve. Ne. Lena tikrai nėra mano meilužė.

— Tačiau tenka jai duoti pinigų? Įbruki vieną kitą svarą, tiesa?

— Na taip. Bet kas tau darbo.

— Už išskirtines teises.

— Priežastis ne ta.

— Tu įbruki jai pinigų už išskirtines teises. Jei ji ne meilužė, tai kas? Ir mataisi su ja, kai tik gali, tiesa?

— Jau nebe. — Jis pirmą kartą pažvelgia į mane įžūlokai. — Dabar matau ją visą laiką. Kada tik noriu.

Tėtis beveik baigė krautis daiktus. Čia liko dar daug jo turto. Spintos, prikimštos kostiumų. Kabinetas, pilnas knygų. Sporto įranga, kurios pakaktų nedidelei salei aprūpinti. Tačiau tai tik skubus antpuolis pasičiupti būtiniausiems daiktams. Šiandien — ne paskutinio atsiskaitymo diena. Dabar jam reikia tik švarių apatinių ir Dajanos Ros rinkinių.

— Kaip tu tai padarei? — klausiu. — Kaip išnešei kailį? Turėjai meluoti dantis sukandęs. Turėjai apsimetinėti, kad darai viena, o iš tikrųjų darei Leną.

— Gal prikąstum liežuvį?

— Nesijautei murzinokai? Šitaip meluodamas?

— Aš tuo nesimėgavau.

— Bet tau nebuvo taip bjauru, kad liautumeis.

— Ko gero, ne.

— O ji nieko nežinojo. Kalbu apie mamą. Net neįtarė. Nežinojimas — tikra palaima, tiesa? Ar bent nepakankamai vertinama.

— Jau turiu eiti.

— Mama tavimi pasitikėjo, niekingas padare. Todėl tau taip ilgai sekėsi. Ne dėl to, kad esi protingas. Dėl to, kad ji tavimi pasitikėjo. Nes ji gera ir kilni. O tu tikriausiai manaisi esąs padorus žmogus, tiesa? Gal mamai dabar nulįsti į kampelį ir laukti mirties? Ar to iš jos dabar tikiesi?

— Jėzau! Tu keli didesnį triukšmą negu ji.

Jis nori išeiti. Pastoju kelią.

— Klausyk, aš nebe vaikas, aišku?

— Tai nesielk kaip vaikas.

— Galiu suprasti, kodėl užsigeidei pergulėti su Lena. Galiu net suprasti, kodėl vieno karto nepakako.

— Labai ačiū už supratingumą.

— Tačiau nesuprantu, kaip galėjai būti toks žiaurus.

— Aš nesistengiu būti žiaurus. Aš tik bandau gyventi toliau. Niekada taip nesijautei, Alfi? Gyventi toliau? — Jis purto galvą. — Ne. Turbūt ne.

Aš dar šio to nesuprantu. Kas bus su senomis nuotraukomis? Visos senos nuotraukos albumuose, batų dėžutėse, stalčiuose — kur jas dabar dėti?

Tėtis neketina jų pasiimti. Jis neketina sėdėti išsinuomotame meilės lizdelyje, žiūrinėdamas tas senas nuotraukas su Lena. Ji nenori matyti mano, mamos ir tėčio nuotraukų prie jūros, namo, kuriame užaugau, sode, visų prabėgusių Kalėdų vakarėlių su šypsenomis ir kepurėmis.

Lenos tai nedomina. Mano tėvo irgi. Jau nebe. Jis nenori senojo gyvenimo priminimų. Jis nori toliau gyventi naują gyvenimą.

Iš senų nuotraukų jokios naudos ir motinai. Ji nebenori į jas žiūrėti. Tai mane labiausiai piktina. Mano tėvo elgesys ne tik suteršė dabartį. Jis paveikė praėjusius metus, ir mūsų laimė pasidarė nieko neverta, mūsų naivumas kvailas, o visi džiaugsmai antrarūšiai.

Vakarėlių kepurės per Kalėdas, besišypsantys veidai sode už namo, mes, išeiginiais drabužiais pusseserės vestuvėse, laimingi ir išdidūs, — viskas dabar atrodo netinkama. Senosios nuotraukos nebeteko prasmės.

Tėvas sujaukė ne tik dabartį. Jis sujaukė praeitį.

Pakeliui į darbą nuperku jai gėlių. Nieko prašmatnaus. Nenoriu persistengti. Tik įteiksiu puokštę geltonų tulpių, kai pasitaikys proga.

Keista. Jumi elgesys nepasikeitęs. Vadinasi, ji tokia pat kaip visada — pokštauja ir įžūliai rėžia pastabas pažengusių pradinukų klasėje, bet dirba stropiai, padaro darbą gerai, sąžiningai mokosi. Tokia pat kaip visada. Lyg nieko nebūtų atsitikę. Lyg pasaulis nebūtų pasikeitęs. Per pietų pertrauką ji renkasi knygas ruošdamasi eiti.

— Galime pasikalbėti? — klausiu traukdamas tulpes iš po stalo.

— Vėliau, — sako ji nežiūrėdama į gėles.

Man nusmelkia širdį, bet ji pakšteli man į skruostą apmaigydama tulpes. Ir aš vėl kaip ant sparnų.

Tačiau dienai baigiantis nusinešu gėles į „Eamon de Valera“ ir tarpduryje pamatau Jumi prie baro su Imranu. Žengiu prie jų, bet sustoju, nes Imranas viena ranka apkabinęs jos liekną liemenį, o kita familiariai plekšnoja jai per užpakaliuką.

Ji bučiuoja jį į lūpas, paskui pasitrina galvą į petį it katytė, kuri dar negavo pieno, bet tikisi, kad netrukus gaus. Kaip su manimi. Skubiai apsigręžiu ir išspūdinu iš aludės spausdamas gėles taip smarkiai, kad jaučiu, kaip lūžinėja stiebai.

Šalia išdygsta Genas ir susirūpinęs žiūri į mane.

— Jis jai patinka, — sako paprastai.

— Man nerūpi.

Genas gūžteli pečiais.

— Jis seniai jai patinka. Nuo tada, kai pradėjo šitame koledže. — Jis įdėmiai žiūri į mane galvodamas, ką dar pasakyti. — Atleiskit.

— Ačiū, Genai.

— Kaip tu?

— Puikiai.

— Grįžk į vidų, sensei. Išgersi „Guinness“. Pasiklausysi „The Corrs“.

— Kitą vakarą.

— Tada labanakt, sensei.

— Labanakt, Genai.

„Kvailys“, — sakau sau ir metu gėles į artimiausią šiukšlių dėžę. Bet kelias saldžias akimirkas — šokdamas mažajame klube, sekmadienio rytą ant Raktažolių kalvos, mylėdamasis su ja raudonajam lagaminėliui stovint sargyboje, — nuoširdžiai maniau girdįs, kaip mane šaukia rytojus.

Oi, surinkau ne tą numerį.

Aš ją matau. Turiu omenyje Rožę. Matau ją Londono gatvėje, matau ją tokioje vietoje, kur jos negalėtų būti.

Važiuoju taksi iš Vest Endo. Ir staiga pasirodo Rožė — ne moteris, panaši į Rožę. Pati Rožė — tas pats veidas, ta pati kantri išraiška kaip visada, kai ji ko nors laukdavo. Drabužiai kiti, bet mergina ta pati. Ir nors žinau, jog tai negali būti ji, ilgą svaigią valandėlę negaliu netikėti.

Ji laukia autobusų stotelėje. Vos susilaikau nesurikęs taksi vairuotojui, kad sustotų, vos susilaikau nepuolęs prie jos. Žinau, jei prisiartinsiu prie šios moters, Rožė išnyks, ją pakeis netobula nepažįstamoji. Tai ne Rožė. Jos nebėra, ir aš niekada jos nebepamatysiu. Bent jau ne šiame pasaulyje.

Užmegzti ryšį su mirusiaisiais?

Juokinga.

Aš nepajėgiu užmegzti ryšio net su gyvaisiais.