Dvidešimt ketvirtas skyrius

Tą dieną, kai senelę išrašo iš ligoninės, turiu mokyti Džekę Dei anglų literatūros.

Kai grįžtu namo, apipirkęs močiutę, apsikabinėjęs prekybos centro maišeliais, Džeke su dukterimi jau laukia manęs prie durų. Storulė tylėdama mąsliai stebi mane iš po rudų riebaluotų kirpčiukų.

— Džeke, atleisk, kad pavėlavau, bandžiau tau skambinti.

— Mano telefono baterija išsikrovė.

— Turėjau apipirkti močiutę. Jos bute — nė šapo pelei. Ji tik prieš kelias valandas išėjo iš ligoninės.

— Tai gerai.

— Tačiau dabar turiu jai viską nuvežti. — Atsiprašomai kilsteliu sunkius krepšius. Iškrinta dėžutė pyragaičių su uogiene, Džeke ją pakelia. — Pasiėmiau mamos automobilį. Negaliu tavęs mokyti.

— Aš jai nuvešiu pirkinius, — prabilo pūslė. Jos balsas netikėtai aukštas ir mergaitiškas.

— Ką?

— Aš nuvešiu. Jei pasakysit, kur ji gyvena. Autobusu.

Valandėlę svarstau. Kodėl ne? Juk ji neužmuštų mano močiutės dėl pyragaičių su uogiene. Ar užmuštų?

— Nuvežtum? — klausiu.

— Žinoma. Vis tiek neturiu ką veikti. O jums nelabai manęs čia reikia, tiesa?

— Labai ačiū, mieloji, — sako Džeke.

— Netoli, — tariu aš. — Duosiu tau adresą ir užsakysiu taksi.

— Galiu nuvažiuoti autobusu.

— Užsakysiu tau taksi.

Susigėdęs suvokiu, kad net mergaitės vardo nežinau. Mane išgelbsti Džeke.

— Ačiū, Slyva, — sako ji.

Slyva?

— Taip, — sakau. — Ačiū, Slyva.

Ji mindžikuoja, spokso į žemę pro apsauginius kirpčius, nežino, kur dėti rankas.

— Didelio čia daikto, — murma Slyva.

Kai paskambiname taksi, ir Slyva su močiutės adresu ir maisto atsargomis išvažiuoja, užplikau puodelį arbatos.

— Tai pavadinai dukrą kaip vaisių? — klausiu.

— Nesišaipyk. — Bet ji nepyksta. Kalba beveik švelniai, lyg būčiau per kvailas suprasti. — Mokykloje užtektinai prisiklauso. Kalbu apie patyčias.

— Ją skriaudžia?

— O tu kaip manai?

— Nežinau. — Laiku prikandu liežuvį, vos neleptelėjau, kad ji stambi mergina, nenorėčiau jos susitikti tamsiame skersgatvyje. Mintyse perfrazuoju sakinį. — Atrodo, ji moka apsiginti.

— Ji romi kaip ėriukas, — sako Džeke, ir mane sugraudina nevaržoma meilė, skambanti jos žodžiuose. — Suprantu, kad apkūnoka, bet labai nuolaidi. O vaikai gali būti žiaurūs, tiesa?

— Tikrai gali.

— Jie užsipuola kiekvieną, kuris šiek tiek kitoks.

— Tikrai užsipuola.

— Be to, jei nori žinoti, aš pavadinau savo dukrą ne vaisiaus vardu.

— Ne?

— Ne. Kartą nėščia gydytojo laukiamajame ėmiau vartyti iliustruotą žurnalą. Supranti, apie ką kalbu. Pilną prašmatnių pobūvių ir žavių namų, kuriuose gyvena įžymybės, nuotraukų.

— Žinau, apie ką kalbi.

— Ir atsiverčiau aukštuomenės puslapį. Pulkai gražių žmonių, kurie nuostabiai linksminasi. Nors ne visi jie buvo gražūs. Galima buvo įžiūrėti, kad po įdegiu kai kurie — kaip čia pasakius?

— Bjaurūs?

— Taip, bjaurūs. Ypač vyrai, kurių daugelis gerokai vyresni už moteris. Tačiau nors ne visi jie buvo gražūs, visi atrodė laimingi. Supranti, apie ką kalbu?

— Regis, taip.

— Tarp jų buvo dvi merginos. Tikrai dailios. Turbūt modeliai. O gal aktorės. Ar turtuolių dukterys. Panašios kaip seserys, bet ne seserys. Šviesiaplaukės, aukštos, įdegusios. Vilkėjo sukneles, panašias į trumpučius apatinukus. Na, tokias, su kuriomis, rodos, galėtum miegoti. Jos šypsojosi. Balti dantys. Ilgos kojos. Žinai tas ypatingas taures šampanui? Dideles ant ilgos kojelės?

— Žinau.

— Taigi. Jos abi laikė taures su šampanu. Na, manau, kad ne su ispanų putojančiu vynu „cava“ ar italų „asti spumante“, tiesa? Jos buvo apsikabinusios. Ilgos, liesos, rudos rankos. Ir man toptelėjo, kad jos atrodo taip, lyg per visą gyvenimą joms nebūtų nutikę nieko blogo. Nieko. Niekada. O juokingiausia, kad jos abi vadinosi Slyvos.

Džeke gurkšnoja arbatą.

— Gražus vardas mergaitei.

— Manai?

— Taip.

— Mano vyras — nors tada jis nebuvo mano vyras — visada manė, kad tas vardas... kvailas. Ne, ne kvailas. Pretenzingas. Ten, iš kur esu kilusi, nemėgstama pretenzingumo. Nemėgstama, kai bandai iššokti aukščiau bambos. Mano vyras mąstė kaip visi. Tu per daug gudri, Džeke. Kas per daug, tas nesveika, Džeke. Lyg kvailumu reikėtų didžiuotis. Tačiau aš nenusileidau ir vis tiek pavadinau ją Slyva, pati nuėjau pas civilinių aktų registratorių ir pasirūpinau, kad į gimimo liudijimą būtų įrašyta: Slyva. Eik velniop, maniau. Eik velniop, Džeimi. Visų pirma, jei ne Džeimis, nebūčiau atsidūrusi tame daktaro laukiamajame. Ir niekada nebūčiau pamačiusi žurnalo su dviem Slyvomis.

— Vadinasi, nuėjai pas gydytoją, nes buvai nėščia?

— Ne, — sako Džeke. — Nuėjau pas daktarą, nes Džeimis sulaužė man porą šonkaulių.

Po pamokos važiuojame pas mano močiutę. Duris atidaro Slyva. Ji šypsosi.

— Mes žiūrime imtynes, — sako ji.

Baltame savo bute ant sofos apkamšyta sėdi mano močiutė. Jai už nugaros užkištos pagalvės, kojos užklotos pūkine antklode. Ji susižavėjusi neatplėšia akių nuo televizoriaus, kuriame du storuliai šiurpių spalvų latekso kostiumais staugia vienas ant kito. Vienas skustagalvis, kitam ant mėsingų pečių krinta prerafaelitinės garbanos.

— O, tai Luitas, — sako Džeke, kai ekraną užpildo išprotėjusio plikio atvaizdas. — Tavo numylėtinis, vaikeli. — Ji atsigręžia į mane. — Luitas — Slyvos numylėtinis.

— Luitas — jėga, — pareiškia Slyva. — Luitas išspardo subines. Nerealiai. — Ji narna pro kirpčius. — Pabučiuok man į subinę. Tau šikna. Luitas nudirs tau kailį, boba.

— Nekalbėk negražiai, mieloji, — sako Džeke.

— Argi jos akys ne gražios? — klausia mano močiutė.

Visi sužiūrame į ją. Ji kalba apie Slyvą.

— Mano? — iš netikėtumo paraudonuoja Slyva. — Gražios akys?

— Ar kada nors žiūrėjai šią laidą, Alfi? — klausia močiutė, lyg būčiau tyčia ją nuo jos nuslėpęs. — Jie kumščiuojasi kaip kadaise.

— Tačiau juk viskas surežisuota, — prunkšteliu.

— Ne, — atkerta senelė. — Nagi tvok jam, brolau, į srėbtuvę.

— Puikus graikų-romėnų stiliaus kontrsmūgis! — sušunka mergaitė mojuodama kumščiu. — Alkūne į veidą. Keliu į pilvą. Galvą kabliu ir ant grindų.

— Bet čia ne sportas, tiesa? — klausiu. — Ne tikrasis sportas?

— Tai pramoginis sportas, — atsako Slyva neatplėšdama akių nuo televizoriaus. — Tai vadinama pramoginiu sportu.

— Su kuo kovoja Luitas, mieloji? — klausia Džeke. Prieš pusvalandį taip pat tyliai ir smalsiai ji manęs klausinėjo apie Karson Makalers dialogus.

— Su Biliu Kaubojum. Jis pašutęs. Smirdi žiūrėt. Jam šakės.

Valandėlę žiūrime absurdišką valsą, mano nuomone, rodomą kažkokios nuošalios palydovinės stoties. Įprastomis aplinkybėmis gal būčiau ėmęsis iniciatyvos ir perjungęs į „Vakaro žinias“. Bet aš dėkingas Slyvai už močiutei atvežtus pirkinius ir patenkintas, kad ji tokia laiminga po kankynių ligoninėje. Todėl mes žiūrime, kaip pilvoti nuogaliai talžo vienas kitą — ar apsimeta, kad talžo — mums pralinksminti.

Rodos, plikio imtynininko, Slyvos didvyrio Luito, viršus. Jis eina ringu, uoliai daužydamas ilgaplaukį — matyt, Bilį Kaubojų — dilbiu, nors gal tik apsimeta. Netrukus Bilis Kaubojus jau tyso aukštielninkas, jo per daug raumeningas kūnas žvilga nuo prakaito ir kūdikių aliejaus.

— Tau galas, šunie! — staugia Luitas paslikam Biliui Kaubojui. — Tavo vidurius draskys maitvanagiai! — Jis tūžmingai baksteli pirštu į nejudantį varžovą. — Nešokinėk aukščiau bambos ir užčiaupk koserę, šunie!

Luitas atgręžia nugarą Biliui Kaubojui ruošdamasis perlipti virves ir išrėžti kalbą miniai, kurią, rodos, sudaro bjauriai nutukę vaikai, apsirengę kasmetinei kelionei į sporto salę.

Teisėjas nusisuka pasitarti su kolega iš pirmosios eilės aplink ringą, ir tuo metu Bilis Kaubojus pašoka, jo batų kutai šokinėja iš susijaudinimo, o vienas pakalikų pastumia po virvėmis didžiulę sidabro spalvos šiukšlių dėžę.

— Kurgi ne, — sakau. — Lyg jis savo pusėje būtų laikęs šiukšlių dėžę. Tokioms akimirkoms, kai jos iš tikrųjų prireikia.

— Ša! — subara močiutė.

— Lenkitės šeimininkui, šunsnukiai! — rėkia Luitas. — Uostykit baimę ir duokit čia alų! Nes Luitas grįžo į miestą! Visiems parodysiu, iš kur kojos dygsta!

Nors dešimt tūkstančių balsų baubia Luitui atsisukti, Biliui Kaubojui pavyksta prisėlinti varžovui iš nugaros ir trenkti didžiule sidabro spalvos šiukšlių dėže. Luitas krinta nuo virvių kaip pastipęs paukštis, ir aš pirmą kartą patikiu, kad tame ringe žaizdos tikros.

— Kas nutiko teisėjui? — reikliai klausiu. — Kaip jis pražiopsojo?

— Liaukitės, — sako Slyva. — Jei teisėjas viską pamatytų, būtų netikroviška, tiesa?

Slyva su močiute spokso į mane stebėdamosi, kad aš toks nesupratingas.

Paskui abi vėl sužiūra į televizoriaus ekraną, lyg tai, ką išvydo, būtų ne sportas, ne pramoga, o visa pasaulio neteisybė.