Trisdešimt septintas skyrius

Grįžęs iš močiutės kremavimo, randu mobiliajame Džekės žinutę, prašančią kuo skubiau jai paskambinti. Šiandien egzamino diena. Mano studentams Čerčilio mokykloje, taip pat ir Džekei. Jos balsas susijaudinęs, ir aš spėju, kad todėl, jog ji jaučiasi artėjanti prie visų savo svajonių išsipildymo.

Tačiau aš klystu.

— Alfi?

— Ar viskas gerai? Pasirengusi egzaminui?

— Aš nelaikysiu egzamino.

— Ką? Kodėl?

— Dėl Slyvos.

— Kas jai nutiko?

— Ji pabėgo iš namų.

A lygio anglų kalbos egzaminas vyksta koledže netoli Kings Kroso.

Egzaminų salė knibžda studentų — nervingų, pasitikinčių, studentų, visai netekusių vilties. O štai ir Džeke, vyresnė už kitus, išsigandusi dėl kitokių priežasčių, dėl suaugusiųjų bėdų, kurios visai nesusijusios su kvalifikacijos įgijimu, su žengimu į priekį, apsirengusi per daug oficialiai, kaip žmogus, kuris laikys A lygio egzaminą, laukia manęs prie egzaminų salės.

Jos rašto darbas prasideda trečią. Ji turi mažiau negu penkias minutes. Tačiau ji apie tai net negalvoja.

— Man paskambino iš mokyklos. Klausė, kur ji. Tada radau jos žinutę savo mobiliajame. Ji parašė, kad turėjo išeiti. Ji išėjo, Alfi.

— O kaip tėtis? Draugai?

— Ji ne pas tėtį. Ir nėra jokių draugų. Dabar, kai tavo močiutė mirė.

— Aš surasiu, ją, gerai? — žiūriu į laikrodį. Beveik trys. — Dabar tau reikia eiti į salę. Tikrai. Jeigu neisi, praleisi progą.

— Kaip aš galiu? Kaip galiu galvoti apie visas tas nesąmones, kai dingo mano dukra?

— Ji grįš. Negali visko mesti.

— Man tai visai nerūpi. Laipsnis, Karson Makalers, senų liūdnų vyrų, kurie nepažintų meilės, jeigu ji išplėštų gabalą iš jų kelnių kilpinės, eilėraščiai. Tai mano kaltė. Aš nežinau, kas man aptemdė protą. Nežinau, ką su tavim veikiau. Studijavau jausmus dramų ištraukose ir visus tuos senus... koks apgailėtinas laiko švaistymas. Reikėjo galvoti apie savo mergaitę.

— Tu galvoji apie savo mergaitę. Tu apie ją galvoji visą laiką.

— Ko trūksta mūsų gyvenimui? Ko jam trūksta? Štai ką aš norėčiau sužinoti.

— Liaukis, gerai. Šios kalbos nepadės jai ir nepadės tau. Nagi. Eik vidun ir pasistenk, kiek gali. Aš surasiu ją. Jai viskas bus gerai. Aš pažadu.

— Aš tik noriu savo mergaitės.

— Tu gausi savo mergaitę. Tik dabar eik ten.

Ji įsisprendžia rankomis į šonus.

— Kur tas šuo, kurį geni? Kas tu manaisi esąs? Su kuo manaisi kalbąs? Tu ne mano vyras.

— Nurimk, Džeke.

Ji spokso į mane taip, tarsi viskas būtų nutikę dėl mano kaltės. Mano, mano knygų, mano cinikų draugų. Jos akys blizga, ji prikando apatinę lūpą, kad ta nevirpėtų. Bet jau plaukia egzaminų salės pusėn kartu su kitais studentais, nors vis dar dairosi į mane su verksmingu priešiškumu, kol durys užsiveria.

Tada aš traukiu į miestą ieškoti Slyvos, vis dar apsirengęs laidotuvėms.

Einu į Lesterio skverą — gaižią, neskoningą Vest Endo širdį — ir vaikštinėju aplink, apžiūrinėdamas veidus vaikų, susibūrusių tarpduriuose, besitrinančių parke, tupinčių gatvėje. Slyvos čia nėra.

Tada einu Čering Kros Roudu iki Strando, kažkodėl tai mėgstama benamių vaikų vieta, ir iššniukštinėju visą nuo geležinkelio stoties iki Savojos. Daugybė paauglių su miegmaišiais tarpduriuose. Tačiau Slyvos nėra.

Pasuku šiaurėn, į Kovent Gardeną. Gatvėje daugybė vaikų, bet dėl nesuprantamos priežasties tik keli akivaizdžiai benamiai, jie tempia miegmaišius per aikštę, nepaisydami žonglierių, gatvės muzikantų ir mimų, kurie žavi turistus, bet visi kiti norėtų persipjauti venas. O aš spoksau į kažkokį apdujusį netikšą, kuris tikisi atlygio už tai, kad nejuda, nepajuda nė colio, ir suvokiu, jog Slyva gali būti bet kur. Ji nebūtinai turi būti Londone.

Suskamba mano mobilusis telefonas. Tai Džeke. Sakau jai, kad naujienų dar nėra, kad nesijaudintų, važiuotų į Banstedą ir lauktų skambučio.

Ji nori padėti man ieškoti Slyvos, bet įtikinu ją, kad vienas mūsų turėtų būti namuose ir laukti prie telefono, jeigu ši paskambintų. Džeke nenoromis sutinka. Suprantama — man tai atrodo suprantama — noriu sužinoti, kaip sekėsi egzaminas. Džeke atsisako apie tai kalbėti. Ji supyksta, kai neatlyžtu norėdamas ką nors sužinoti, elgiasi taip, lyg ši jos gyvenimo dalis — troškimas grįžti į koledžą, domėtis knygomis, norėti diplomo, galvoti apie eilėraščius ir pjeses, ir „Širdį — vienišą medžiotoją“, tarsi svarbiausią dalyką gyvenime, — būtų visų jos nelaimių versmė.

Tarsi žmogų galėtų nubausti už jo svajones.

Saulei nusileidus miestas pasikeičia.

Kontorų darbuotojai skuba namo, o vakarėlių publika išsilieja į Soho, Kovent Gardeno, Oksfordo gatves. Ir aš negaliu čia įsivaizduoti Slyvos, tarp įmantrių kavinių, garsaus juoko ir tuščių tauškalų. Jai čia nepatiktų. Taigi važiuoju tikrinti metro stočių, pradedu nuo rytų, Liverpulio gatvės stoties, kur atvyksta traukiniai iš Banstedo, ir imu šukuoti miestą. London Bridžo, Kings Kroso, Justono. Visos didžiosios pagrindinės linijos stotys. Tada pradedu vakarų gale. Padingtono, Viktorijos. Kiekviename šių didžiulių angarų kampe ir nišoje susimetę gailestį keliantys vaikų būreliai su kuprinėmis ir miegmaišiais, bet aš nesuprantu, kurie benamiai, o kurie laukia traukinio grįžti namo. Vėliau, artėjant prie vidurnakčio, tampa aiškiau. Tie, kurie keliauja namo, seka išvykimo tablo, tie, kurie namo nevažiuos, nežiūri į nieką arba atsargiai dirsčioja į vyrus šešėliuose, kurie vis nužiūri vaikus laukdami, kada šie išvažiuos.

Jau buvau beskambinąs Džekei, kai suvokiu, kad praleidau Šv. Pankracijaus stotį, tą Viktorijos laikų Kalėdų pyragaitį prie Justono. Nėra jokios priežasties, kodėl ji turėtų būti Šv. Pankracijaus stotyje, išskyrus tai, kad tie špiliai, bokšteliai, arkiniai langai suteikia stočiai pasakos atmosferą, lyg tai būtų vieta, kur gale viskas gerai baigiasi. Nėra kitos priežasties, dėl kurios ji galėtų būti Šv. Pankracijaus stotyje, išskyrus tą, kad toji stotis taip skiriasi nuo kitų.

Kaip ir Slyva.

Šv. Pankracijus mažesnė už kitas stotis, ne tokia nežmoniška ir šiuolaikinė, dydžiu labiau primena geležinkelio stotis toli atsišakojusiuose priemiesčiuose, kaip Banstede, negu anos bedvasės, pasaulietiškos katedros įvažiavus į miestą. Tačiau čia Slyvos, žinoma, nėra. Jau labai vėlu, žmonės skuba į paskutinius traukinius. Jau buvau bebaigiąs šios nakties paieškas, beskambinąs Džekei, kad ji praneštų policijai, kai pamatau fotobūdelę.

Greta purvinų treningų guli knyga. Tai knyga, kurią daviau Slyvai. „Užuosk baimę, šunie“, parašyta Luito. Aš pabeldžiu į fotobūdelės šoną ir atitraukiu užuolaidą. Štai ir ji, kietai įmigusi, plaukai užkritę ant veido. Pakviečiu mergaitę vardu, ir ji nubunda.

— Kodėl tu taip apsirengęs?

— Dėl močiutės.

— Ak.

— Tavo mama dėl tavęs labai susirūpinusi.

— Aš nebegalėjau to pakelti. To buvo per daug. To būtų buvę per daug bet kam. — Mikas ir Seidė, ir jų gaujos vaikigaliai. — Po to, kai tu atėjai į mokyklą, tapo dar blogiau.

— Man labai gaila, Slyva.

— Jie nepaliauja manęs pjudę. Apie mano seną kadrą. Mano seną seną kadrą. Jie vis klausinėja „Kur tu jį sutikai, Pampuška? Ar vežiodama maistą senukams?“ Aš pasakiau jiems, kad tu mokytojas, tada jie iškart prisiminė tinkamą seną juoką. Mikas pranešė, kad tu atrodai kaip mokytojas, kuris nemato ir negirdi.

— Suskis Mikas. Aš ne toks senas.

— Žinau. Tu tik vidutinio amžiaus.

— Ačiū, Slyva. Labai ačiū.

— Nėra už ką.

— Atsiprašau, kad tau dėl manęs pasidarė sunkiau. Aš tikrai nesitikėjau.

— Žinau. Tu tik norėjai man pasakyti apie savo močiutę. Džiaugiuosi, kad taip padarei. Tai ne tavo kaltė. Jei ne tu, būtų atsiradusi kokia nors kita priekabė. Kas tik nori. Tokie tipai visada ras prie ko kabinėtis.

— Tai kur tu keliauji?

Ji gūžteli pečiais, nusibraukia plaukus nuo akių ir spokso į išvykimo tablo, tarsi tikrai turėtų bilietą kišenėj.

— Nežinau. Bet kur, kas geriau negu Banstedas.

— Bet aš abejoju. Čia tave myli. Čia tavo namai. Ir ne taip jau lengva susirasti kitus. Patikėk manim. O gal važiuojam namo? Pas tavo mamą?

Ji gūžteli, pasipučia, nubraukia kirpčius nuo akių.

— Man patinka čia.

— Tau patinka šita fotobūdelė?

— Taip.

— Tai patogi fotobūdelė, tiesa?

— Visai nieko.

— Tikrai?

— Na, kaip ir visos tokios būdelės. Nieko ypatingo. Atšok nuo manęs.

Aš pakeliu knygą.

— Tebesižavi Luitu?

— Žinoma.

— Aš ir pats imu jį mėgti. Jis toks blogas pavyzdys augančiai mergaitei. — Aš vartau knygos „Užuosk baimę, šunie“ puslapius išmintingai linguodamas galva. — Ar tau patinka, ką Luitas sako apie tai, kad reikia elgtis žmoniškai?

— Manau, tai teisinga. Tačiau mane labiau žavi, kaip jis alkūnėmis mala blogiems žmonėms srėbtuves.

— Taip, taip. Na, o ką Luitas darytų tokiomis aplinkybėmis?

— Ką turi omeny?

— Jeigu iš jo šaipytųsi. Ką darytų senukas Luitas? Ar jis pabėgtų ir miegotų fotobūdelėje? Ar jis atsistotų akis į akį priešais tuos bjaurybes, kurie jie persekioja?

— Liaukis. Juk aš ne Luitas. Aš tik stora netikėlė. Jis beveik Supermenas. Todėl toks ypatingas.

— Bent aš manau, kad tu už jį kietesnė. Aš manau, kad tu už jį stipresnė, geresnė, drąsesnė.

— Tu kvaištelėjai.

— Gyvenimas tavęs nelepino. Tėvai išsiskyrė. Jų rietenos po to, kai išsiskyrė. Tavo mama dirba taip sunkiai, kad išlaikytų jus abidvi. Mikas ir Seidi ir jų palaižūnų kompanija. Juk nebūtum viso to pakėlusi, jei būtum bailė. Ir aš manau, jog tu tvirtesnė negu Mikas su Seidi kartu sudėjus. Visi skriaudikai bailiai. Be to, aš manau, tu daug geresnė.

— Gerumu toli nenueisi. Gerumas sutrypiamas. Už gerumą tik į dantis gali pelnyti.

— Nežinau. Žiūrėk, mūsų močiutė. Mes juk ne dėl to ją mylėjome, kad ji primušdavo kitus pensininkus, ar ne? Ne dėl to, kad alkūnėmis išsiirdavo į autobuso stotelės priekį? Juk nė dėl to ją mylėjome?

— Manau, kad ne. Tai kaip praėjo — kaip ten vadinasi — laidotuvės?

— Kremavimas. Gerai. Jeigu tai gali būti gerai. Daugybė žmonių. Veidai, kurių nemačiau daugybę metų. Tikrai, visai kaip sapnas, visi tie veidai, kuriuos prisimenu, susirinkę vienoj vietoje. Ir kiti žmonės, kurių nepažįstu. Kaimynai, draugai. Ji turėjo tiek daug bičiulių, Slyva. Tiek daug nuoširdaus prielankumo. Ir netgi meilės. Ji įkvėpė tiek meilės. Ir daugybė gėlių. Ir „Abide With Me“. Jos mylima giesmė. Ir „One For My Baby“. Sinatros.

— Ji taip slegia, ta sena muzika.

— O ko tu tikiesi per laidotuves? „Aš šįvakar toks karštas toks karštas?“ Ta muzika tiko. Tau reikėjo dalyvauti. Būtum pamačiusi.

— Man nepatinka laidotuvės.

— Tai atsisveikinimas.

— Man nepatinka atsisveikinimai.

— O kam patinka. Bet toks gyvenimas. Tai „sveiki“ ir „sudie“ ratas.

Aš galvoju, kaip su Džordžu Čangu stūmėme rankas parke, kaip mokėmės judėti su pokyčiais, kurie ateina, patinka tai mums ar nepatinka, apie tai, kaip rasti drąsos tapti tuo, kuo turi tapti.

— Klausyk, Slyva, tu manai, kad esi vienintelė, kuri jautėsi taip, kaip tu dabar jautiesi. Tačiau taip yra nutikę daugybei žmonių. Baimė, vienatvė, liūdesys kur kas būdingesni žmonėms negu buvimas tokiems, kaip Mikas su Seidi. Arba Luitas. Tu nesi jokia keistuolė. Tai jie nenormalūs. Aš suprantu, kad tau atrodo, jog tokios dienos niekuomet nesibaigs. Bet jos baigsis. — Nubraukiu plaukus jai nuo veido ir išvystu ašaras. — Kas nutiko, Slyva. Kas yra?

— Man jos trūksta. Man trūksta tavo močiutės.

— Ir man. O tu buvai tokia šauni jai. Su tavim jos gyvenimas tapo smagesnis. Kaip tu ja rūpinaisi — nedaug tavo amžiaus vaikų sugebėtų. Nedaugelis ir mano amžiaus. Gali tuo didžiuotis.

— Aš tai dariau todėl, kad mėgau ją. Ji buvo linksma. — Slyva man pirmą kartą nusišypso. — Maža sena dama, kuri mėgo pramogines imtynes. Ji buvo kieta.

— Ir ji tave mėgo. Ji matė tave tokią, kokios Mikas su Seidi ir jų palaižūnai niekuomet nepamatys. Ji matė, kokia tu esi išties.

— Tu tikrai taip manai? Ar tik bandai iškrapštyti mane iš šitos fotobūdelės?

— Aš taip manau. Klausyk, gal važiuojam namo pas tavo mamą?

— O ar negalėtume čia dar truputį pasėdėti? Tiesiog ramiai pasėdėti?

— Kiek tik nori, Slyva.