Trisdešimtas skyrius

Į mane žiūri kūdikis.

Kūdikis plikas ir apvalus kaip biliardo kamuolys, pusės žirnio didumo Vinstonas Čerčilis rausvais šliaužtinukais, jam iš papūstalūpės burnos nusidriekusi seilė. Atrodo naujagimis. Viskas jos — iš kur žinau? Tik iš šliaužtinukų spalvos? — nauja.

Kaip gyvas nemačiau nieko gražesnio už šį kūdikį. Ir jis žiūri į mane. Nes žino. Kūdikiai supratingi.

Tos didelės mėlynos akys seka mane, lėtai einantį į ligoninės registratūrą. Sustoju ir atsigręžęs spoksau į gražųjį kūdikį priblokštas jo įžvalgumo.

Kūdikis mato mano sielą. Kūdikis skaito mano mintis. Kūdikis žino, kaip siaubingai pasielgiau, kokį neįvardijamą veiksmą įtraukiau į savo kreditinę kortelę.

Kūdikis negali tuo patikėti.

Aš pats negaliu tuo patikėti.

Kūdikį supa laimingi besijuokiantys suaugusieji, iš pažiūros tėvai, vaikai, seneliai, žmonės, kurie džiaugiasi, pamatę kūdikį, sutikę jį pirmą kartą, bet kūdikis nepaiso jų visų ir spardosi it mėgindamas, ar kojytės klauso; kūdikis nedaro nieko, tik guli, mataruoja rankutėmis ir kojytėmis ir žiūri į mane kaltindamas dėl šio siaubingo pasielgimo.

— Tau negera, mielasis?

Netvirtai papurtau galvą, atplėšdamas žvilgsnį nuo kūdikio, ir paimu močiutę už rankos.

— Nujaučiu, kad šiandien nieko gero nebus, — sako ji.

Aš tikinu, kad tai tik apsilankymas pas gydytoją, kad baisiausia jau praėjo, kad skystis iš plaučių išsiurbtas, patikrinimas netrukus bus baigtas, o ji — laisva. Ir nuoširdžiai tuo tikiu. Tačiau nutinka kitaip.

Iš pradžių mes nusiunčiami į mažutį sausakimšą laukiamąjį, kur tenka stovėti. Dauguma žmonių seni ir silpni, bet ne visi; yra ir jaunuolių, kuriems nepasisekė, ir jie atsidūrė čia penkiasdešimčia metų per anksti, ir kaip tik vienas tų nelaimingų jaunuolių, grėsmingai nutukusi moteris, atsistoja ir pasiūlo močiutei sėstis.

Visiems čia laukiantiems būdingas savotiškas atsargus cinizmas. Su šios vietos užgaulumu ir nerimu jie kovoja sąmojais, supratingomis šypsenomis ir begaline kantrybe. Mūsų visų bėda viena, rodos, sako jie, ir mane užplūsta meilė šiems žmonėms. Nieko nuostabaus, kad močiutė elgiasi taip, lyg juos pažinotų. Jie man primena vaikystės draugus.

Galų gale patenkame pas specialistą, gydytoją, kurio pavardę močiutei sunku ištarti, todėl ji visada vadina jį „tuo maloniu ponu indu“, nors nežinau, ar jis tikrai indas; tokia pavardė pasitaiko ir kitose šalyse, bet jis geras žmogus, man irgi labai patinka, todėl mes nesiskundžiame ir nevartome akių, kai jis iškart liepia senelei pasidaryti rentgeno nuotrauką, kraujo tyrimą ir vėl grįžti pas jį.

Vėl laukiame. Vėl nėra sėdimų vietų. Dar viena kortelė, kurią laikai, kol po begalinio laukimo pasirodo tavo numeris.

Kraujo tyrimas nesunkus. Einu su močiute į mažą kambariuką, žiūriu, kaip ji atsiraito mėlyno „Marks and Spencer“ džemperio rankovę ir vaikiškai smalsiai stebeilija į adatą, kurią seselė smeigia į jos blyškią ploną odą. Seselė užklijuoja pleistrą ant dūrio vietoje besisunkiančio kraujo, ir mes išeiname.

Į rentgeno kabinetą močiutės lydėti negaliu. Ten reikia nusirengti, mano močiutė turi nusirengti, taigi aš lieku laukiamajame, o ji eina į kabinetą. Baisiausia, kad ji šiek tiek sutrinka nusirengusi rentgenogramai, aš matau ją stovint rentgeno skyriaus koridoriuje ligoninės palaidiniu ir man suspaudžia širdį pamačius, kad ji nesusirišo palaidinio raištelių ant nugaros, paliko nepridengtą, ir visas pasaulis gali žiūrėti į jos vargšę seną nugarą ir kojas, tokius trapius kaulus, kad visada prisimenu mažą paukščiuką ir noriu ją apsaugoti, noriu surišti palaidinio raištelius ir išsiaiškinti, kur jai reikia eiti, bet negaliu, man draudžiama ten eiti, ir ji nenorėtų, kad ateičiau, nenorėtų, kad pamatyčiau, jog nebesusitvarko nusivilkusi beveik visus drabužius, todėl tik stovi pusnuogė rentgeno skyriuje ir dairosi, raukosi iš sumišimo, nes tenori būti namie su Frenku Sinatra, valstybine loterija ir puodeliu skanios arbatos, nedaug jai reikia, kol maloni seselė garsiu ir linksmu balsu pamato ją ir parodo, kur eiti.

Paskui mes einame pas malonųjį indą gydytoją, kuris taip patinka mano močiutei, ir jis pasako jai — taip abejingai, kad aš niekada neužmiršiu, — jog ji miršta.

— Pažiūrėjome į jūsų biopsijos rezultatus, ponia Bad, ir turiu jums pasakyti, kad plaučio plėvėje radome naviką. Ir, kaip tikėtina sulaukus jūsų amžiaus, navikas piktybinis.

Kiek laiko jis tai žinojo? Kelias valandas? Kelias dienas? Kelias savaites? Aišku, žinojo, kai mes čia šiandien atvykome, kai nuoširdžiai sveikinomės, kai močiutė klaidžiojo rentgeno skyriuje atsirišusiu ligoninės palaidiniu.

Tačiau mums tai naujiena.

Navikas. Piktybinis. Niekas neištaria nė žodžio. Ir man gėda, kad niekam iš mano šeimos — nei man, nei motinai, nei tėvui — neužteko drąsos ištarti šį žodį, kai viskas prasidėjo. Mes manėme — buvome įsitikinę, — kad tas žodis dings, jei jo neištarsime. Ir štai jis, dar neįvardytas, bet augantis mano senelės plaučio plėvėje.

Daktaras sako, kad nieko nežinojo, teisindamas mano šeimą, iš bailumo neištarusią to žodžio. Niekas nežinojo, kol iš plaučių buvo išsiurbtas skystis ir atlikta biopsija. Ir jis tikrai geras žmogus, bet neapsipila ašaromis, o jo balsas nevirpa iš susijaudinimo sakant mano močiutei, kad nieko negalima padaryti, — nei chemoterapija, nei operacija, nei stebuklas, — kad navikas plaučio plėvėje antrinis, vadinasi, šio darinio, šio siaubingo darinio pradžia kažkur kitur, gali būti bet kur šiame sename varganame kūne, kur, jis nežino.

Daktaras ne pirmą kartą taria šiuos žodžius. Turbūt ne pirmą kartą net šiandien.

Ji vėl nusirengia, vėl apžiūrima. Kai mudu su daktaru liekame vieni, o močiutė linksmai čiauška su jauna sesele už pertvaros, užduodu jam tiesų klausimą:

— Kiek jai liko?

Jūsų močiutės amžiaus ligonei — turbūt keli mėnesiai. Turbūt net iki vasaros.

Jis kalba apie močiutės ligą medicinos terminais, įvardija pleuros naviką — jis vadinamas mezotelioma, — ir aš paprašau užrašyti, mezotelioma, mąstydamas, kad reikia žinoti, kaip vadinasi daiktas, kuris tave nužudys.

Po apžiūros močiutė apsirengia ir padėkoja daktarui. Jis tikrai jai patinka. Ji drąsi ir mandagi moteris, ir aš vėl susigėstu svarstydamas, kaip elgčiausi, jei ši diena ateitų man.

Kai išeiname iš ligoninės, jos lūpos kietai sučiauptos. Pastebiu, kaip šiandien nelygiai nubrėžti jos antakiai. Man plyšta širdis suvokus skirtumą tarp jos noro ir nebesugebėjimo gražiai atrodyti.

Ji patrina šoną, tą, pro kurį iš plaučių buvo siurbiamas skystis, ir aš prisimenu, kaip manėme, kad skauda tą vietą, kur į šoną buvo įbestas vamzdelis, žaizdą, kuri negijo, bet dabar aišku, kad tai buvo daug daugiau, tas skausmas, užplūstantis bangomis, neleidžiantis užmigti ir vidurnaktį verčiantis ją iš lovos.

— Aš jį įveiksiu, — paskelbia močiutė, ir aš nežinau, ką sakyti, nes suprantu, kad jis neįveikiamas — ar įveikiamas? — todėl viskas, ką pasakyčiau, būtų pasidavimas arba melas.

Mes grįžtame į jos mažą baltą butelį, ir ji elgiasi kaip visada. Virdulys ant ugnies, skamba muzika, Sinatra dainuoja „I’ve Got the World on a String“, „Mirror“ ant kavos staliuko, atverstos televizijų programos, mėlynu rašikliu apvestos laidos, kurias ji nori žiūrėti, kai mes būsime išėję tvarkyti savo reikalų, nors turėtume būti su ja, išnaudoti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, ir šie ratukai, drebančia ranka apibraukti apie mėgstamas televizijos laidas, manęs vos nepravirkdo.

Ji dainuoja. Aš virpu, išgąsdintas to, ką turiu padaryti. Turiu paskambinti tėvui, turiu paskambinti motinai. Tačiau neverta skubėti. Dabar mes sėdime ant sofos, geriame karštą saldžią arbatą, klausomės Sinatros dainos „Someone to Watch Over Me“, ir močiutė laiko mano ranką taip, lyg niekada neketintų jos paleisti.

Kai pirmą kartą po ilgo nebuvimo nueinu į parką, rytas šaltas ir šerkšnotas, o šiurkščią žolę gaubia rūkas, kurio blausi žiemos saulė nepajėgia išsklaidyti. Be abejo, jis ten, žinojau, kad bus, ir valandėlę stebiu jo judesius po plikais medžiais, — neskubius, raiškius, ir tai, ką jis daro, tampa viskuo — meditacija, kovos menu, mankšta, kvėpavimo pamoka ir lėtu, vienišu šokiu. Kiekvienas judesys tampa ypatingas, kiekviena akimirka šventa.

Tačiau šiandien Džordžas Čangas ne vienas.

Jį mandagiai stebi pulkelis jaunų verslininkų chemiškai valoma bėgikų apranga. Jų apie dešimt, dauguma jauni, glebūs kontorų kūnai, raumeningi nuo sunkumų kilnojimo ir kontaktinio sporto, bet yra ir pora liesų moterų šviesiai dažytais plaukais, dailių, bet kietų kaip titnagas. Šiuolaikiniai vaikinai ir merginos. Visi atrodo taip, lyg būtų susiruošę deginti kalorijų į sporto salę.

— Alfi?

Džošas. Šiek tiek sunkesnis, nei prisimenu. Be to, esu pratęs matyti jį „Hugo Boss“, „Giorgio Armani“ ar „Paul Smith“ kostiumu, o ne „Nike“ treningais. Bet čia tikrai mano bičiulis Džošas.

— Ką čia veiki? — klausiu.

Jis rodo į Džordžą.

— Kompanija atsiuntė mus pas jį.

— Ko?

— Tai či — naujosios korporacijos strategijos stresui kontroliuoti dalis. Mūsų firma praranda per daug darbo valandų dėl streso.

— Darbo valandų?

— Taip, per daug darbo valandų. Sakoma, tai či sumažina stresą. Be to, padeda išlaisvinti mintis.

— Išlaisvinti? Ką tai reiškia?

— Moko neįprastai naudoti vaizduotę. Padeda mąstyti kūrybingai. Neleidžia taikyti senų nuvalkiotų verslo metodų. Mąstyti išradingai, Alfi. Iš pradžių maniau, kad tai tik Naujojo amžiaus verslo paistalai, pusžalė įmonių filosofija. Tačiau pakeičiau nuomonę, pažiūrėjęs į meistrą Čangą.

Meistras Čangas? Džordžas niekada nevadina savęs meistru Čangu. Kas šie pamaivos ir ką jie veikia mūsų parke?

Džordžas parodo pradinius figūros judesius. Paskui liepia juos daryti. Ar pamėginti. Jie labai lengvi. Jis net neverčia derinti kvėpavimo prie judesių. Kol Džošas su draugais mataruoja rankomis, pasivedėju Džordžą į šalį.

— Juk jūs iš tikrųjų netreniruojate šių mulkių?

Jis gūžteli pečiais.

— Nauji mokiniai.

— Nesuprantu, kaip jie čia atsirado. Nesuprantu, kodėl mūsų parkas staiga pilnas kostiumų, kalbančių apie išradingą mąstymą ir darbo valandas. Kostiumai šneka, kad tai či sutaupys kažkokiai turtingai kompanijai pinigų, kurių ši tikriausiai ir šiaip per daug turi. Tai mūsų parkas.

— Jų viršininkas užeina į „Šanchajaus drakoną“. Geras mano klientas. Gyvena netoli. Didelis šulas, advokatas. Sako: „Džordžai, noriu, kad pamokytum kai kuriuos mano žmones tai či. Girdėjau, kad gydo stresą. Ar pamokysi, Džordžai?“ Aš ir sakau, žinoma, kodėl gi ne.

— Kodėl gi ne? Nes jie ilgai neištvers, štai kodėl. Kokias penkias minutes. Kitą savaitę prasimanys ką nors naujo. Jogą. Muai thai. Liaudies šokius. Ką nors.

— Kiek laiko tu ištvėrei?

— Tai nesąžininga. Turėjau rūpesčių iki ausų.

Jis atsigręžia į mane.

— Visi visada turi rūpesčių iki ausų. Visi. Visada. Iki ausų. Tu kalbi, kalbi, kalbi. Kalbi, lyg tai būtų žūtbūtinės pjautynės. Dar vienas darbas, kurį reikia padaryti darbais užverstame gyvenime. Taip nėra. Tai či moko nebegalvoti apie žūtbūtines pjautynes. Supratai?

— Bet man patikdavo, kai būdavome tik dviese, Džordžai.

— Viskas keičiasi.

— Bet man nepatinka permainos.

— Permainos — gyvenimo dalis.

— Bet man tai nepakenčiama. Man patinka, kai viskas lieka po senovei.

Jis nekantriai purto galvą.

— Tai či — vienos permainos. Kaip apsiprasti su permainomis. Negi tu to dar nesupratai?

Kai Džošas ir kiti nedirbantys kostiumai baigia mojuoti rankomis, Džordžas paskelbia, kad parodys, kaip stumti rankas. Niekada to nesu daręs, niekada nesu net girdėjęs, bet stengiuosi nutaisyti supratingą miną, kai Džordžas prašo padėti jam parodyti.

— Rankų stūmimas, — sako jis. — Kinijoje vadinamas toi sau. Ne jėga. Jausmas. Dviejų žmonių. Gali būti improvizacija. Gali būti tam tikri judesiai. Numatoma.

Tokia įžanga. Džordžas nemoka šnekėti. Jis geriau parodys, negu nupasakos.

Aš mėgdžioju Džordžą. Stovime vienas priešais kitą lanko ir strėlės stovėsena iš kairės — kairė koja priekyje, sulenkta, tai lankas, dešinė koja užpakalyje, tai strėlė — ir aš, sekdamas jo pavyzdžiu, lengvai priglaudžiu kairio riešo viršutinę pusę prie jo kairio riešo viršutinės pusės. Vos liečiamės.

Džordžas užsimerkia ir lėtai ima stumti savo ranką mano pusėn. Kažkodėl žinau, ką daryti. Neatitraukdamas riešo, lenkiu liemenį sukdamas viršutinę plaštakos pusę virš jo plaštakos, paskui lėtai atstumiu jį. Džordžas atlaiko mano jėgą, pasitinka ją, lėtai atstumia. Mes visą laiką liečiamės plaštakomis.

Tai trunka ilgai. Mes stumiame, traukiamės, išlyginame jėgą, stumiame, traukiamės, išlyginame jėgą ir netrukus aš taip pasitikiu savimi, kad užsimerkiu, užmirštu viską aplinkui, kostiumus, Džošą, darbo valandas ir nesukaustytą mąstymą, užmirštu, kad mes nesikalbėjome nuo tada, kai užsitraukiau gėdą per jo kviestinius pietus, užmirštu ligoninių laukiamuosius, kur išgirsti, kad nieko negalima padaryti, užmirštu miglą plikuose medžiuose, savo ištinusias lūpas, nuskeltą dantį ir jaučiu tik lengvą odos prisilietimą prie odos, ėmimą ir gavimą, atsidavimą atoslūgiui ir tėkmei, suvokimą, ką reikia daryti, tapsmą tuo, kuo reikia tapti.