Šeštas skyrius

Senelė kažkokiam banginiui iš BBC giriasi, kad jai aštuoniasdešimt septyneri, bet ji tebeturi visus dantis. Mama atrodo nuostabiai su ilga raudona suknele, plaukai susukti į aukštą kuodą, ji atrodo nepaprastai laiminga, kai taip šypsosi ir sukinėjasi tarp svečių, tikrindama, ar niekam nieko netrūksta.

Aš plūduriuoju vakarėlio pakraščiais, bandydamas įveikti tylią paniką, kuri visad apima pobūviuose, stengiuosi įveikti baimę, kad neturėsiu su kuo kalbėtis. Netrukus net aš imu atsipalaiduoti. Šis vakaras tikrai ypatingas.

Tiesa, svečiai — labai marga publika. Kvatojantys sporto žurnalistai su Liverpulio, pietryčių Anglijos, airiškais akcentais atrodo susirinkę į kitą pasibuvimą negu plepios, taisyklinga tartimi pasižyminčios televizijos merginos. Autoriai su akrais velveto ir džinso atrodo keistai prislopinti geidulingai rymančių vėlyvo vakaro laidų diskotekų vedėjų su milžiniškais cigarais. Trapi kaip žvirbliukas mano močiutė gėlėta vakarine suknele tarytum nužengusi iš kito amžiaus negu BBC šulas „Armani“ kostiumu.

Tačiau net nuostabu, kaip puikiai gali sutarti žmonės iš skirtingų pasaulių, kai ore tvyro gera valia, gyslomis teka geras alkoholis, o aplink padavėjai nešioja gardų sušį. Be to, čia justi tikras prielankumas mano tėčiui.

Sakiau mamai, kad jis neturi tikrų draugų, bet klydau. Jaučiu, jog visi šie žmonės nuoširdžiai didžiuojasi pažinodami mano tėvą. Jaučiu, kad jie juo žavisi ir jį mėgsta. Jaučiasi pagerbti, kad juos pakvietė, nekantrauja nustebinti jį per jo gimtadienį. Aš didžiuojuosi juo, esu laimingas, kad jis mano tėvas.

Jie susirinko iš visų keturių miesto kampų švęsti tėčio gimtadienio. Tarp jų — arogantiški, raumeningi vyrai, kurie pažinojo jį tuo metu, kai jis rašė nacionalinių laikraščių sporto puslapiams. Jaunai atrodantys vidutinio amžiaus vyriškiai su akiniais spalvotais rėmeliais, triukšmingos merginos su aulinukais, pažįstančios tėtį iš pasirodymų jų radijo ir televizijos laidose. Žmonės iš leidyklos, geranoriški kritikai, svarbūs knygynų atstovai, pokalbių laidų vedėjai, kolegos rašytojai, visi draugai ir rėmėjai, puikios mano tėčio karjeros pagalbininkai ir bendrininkai.

Mūsų svečiai šurmuliuoja aplinkui baseiną. Susirinkome čia, nes tai vienintelė patalpa name, kurioje gali išsitekti beveik šimtas žmonių. Jie būriuojasi prie vandens, ima gėrimus, satai ir tamaki pirštelius, nešiojamus padavėjų, ir juokauja, kad ners į baseiną. Tačiau tai gera vieta švęsti.

Ryški fluorescencinė šviesa vakarėlį nušviečia tarsi galingi prožektoriai. Baseinas mirguliuoja turkio ir aukso atšvaitais, šviesa žybsi baltai apsitaisiusių padavėjų sidabro padėkluose, kai šie laviruoja tarp svečių su žybčiojančiomis siauromis taurėmis šampano. Ypatingas vakaras ypatingam žmogui.

— Jis grįžta! — praneša mama, ir didžiosios šviesos užgęsta. Tačiau patalpoje dar nevisiškai tamsu, nes baseine lyg geltonos pamėklės šviečia prožektoriukai. Kažkas paspaudžia kitą jungiklį, ir staiga baseiną apgaubia aklina tamsa.

Svečiai kikena ir murma tamsoje, girdėdami tėčio „Mercedes“ murkiant gatvėje. Netrukus variklis nutyla, tuoj pasigirsta ir rakto trakštelėjimas duryse. Kažkas dar porą kartų droviai sukikena, bet juos tuoj pat nutildo. Laukiame tėčio įžengiant visiškoje tamsoje ir visiškoje tyloje. Tačiau nieko nevyksta. Laukiame dar. Pagaliau durys į baseiną atsiveria.

Tarpduryje sušmėžuoja šešėliai, minkštai šnara drabužiai, kažkas tarsi atsidūsta. Girdime, kaip jis įeina į aptemdytą kambarį ir laukiame, kada užžiebs šviesą. Bet jis neužžiebia, ir mes išgirstame girgždant medį. Jis ant tramplino! Jis eina maudytis! Aplinkui jaučiu ramdomą juoką, įtampa auga.

Staiga šviestuvus uždega, aplinkui išsišiepę žmonės, labai šviesu.

— Staigmena! — šūkteli kažkas, bet juokas įstringa gerklėse.

Mano tėtis stovi nuogas ant tramplino, jo apstulbusios akys šokinėja nuo vieno prie kito pažįstamo. Trumpą šiurpią akimirką stabteli prie motinos veido, ir jis susigėdęs nusigręžia. Lena klūpi priešais jį apsirengusi, jos auksinė galva šokčioja pagal tam tikrą vidinį ritmą. Tai ji girgždina trampliną.

„Bet juk tai aš jai patinku“, — pamanau. „Tai turėčiau būti aš! Tai neteisinga!“ Tada tėtis uždeda ranką jai ant galvos. Lena nustoja šokčioti, lėtai atmerkia akis, žiūri į jį.

Mano motina nespiegia. Spiegiant kitaip formuojamas balsas, ir to garso prasmė kita. Ji veikiau sukaukia, ir jos kauksmas apima nusivylimą, pažeminimą ir gėdą, kurios ji nenusipelnė.

Svečiai trumpam sustingsta. Paskui mama apsigręžia, prasibrauna pro svečius, nustumia padavėją, šis praranda pusiausvyrą, trumpam ją lyg atgauna ir ima svirti į vandenį. Sidabro padėklas su tuzinu šampano taurių slysta jam nuo delno, ir šiam krintant į vandenį žemėn aidėdamas žlegteli metalas ir stiklas.

— Ar tai reiškia, kad balius baigėsi? — paklausia močiutė.

Mano tėvai visuomet buvo Maikas ir Sendi. Niekuomet — Sendi ir Maikas. Visada Maikas ir Sendi. Tėtis visuomet užėmė viršesnę padėtį. Man šie jų vardai atrodė senamadiški, tarsi vardai iš Anglijos, kurios nebėra, Anglijos, kuri buvo mano tėvų, jų bičiulių ir kaimynų jaunystės laikais. Tai buvo kaimo aludžių, susibūrimų su vakariene ir šokiais, kelionėmis į pajūrį laisvadieniais Anglija. Kraštas mažų džiaugsmų, kuriais mėgaujamasi tyliai, — susibūrimai lošti kortomis Kalėdų vakarą (vyrai ir moterys), futbolas (vyrai ir berniukai) atvykus į svečius antrą Kalėdų dieną, iškyla į vietinę aludę pamėtyti strėlyčių ir išmaukti poros pintų. Tai buvo šaltas, nuošalus kraštas su tikra žiema, kiekvienos užsienio atostogos Graikijoje ar Ispanijoje atrodė kaip nepakartojamas gyvenimo šansas. „Bitlai“ atėjo ir išėjo, paliko karalystę, kurios suaugusieji rūkė dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių dėvėjo marškinius su persiškais agurkėliais, segėjo mini sijonus, nervingai lakstė į itališkus ir indiškus restoranus — mat vylėsi, kad dėl to atrodys jauni ir rafinuoti. Mano vaikystės Anglija — nekalta vieta, kuri laukė nesulaukė pilnametystės. Maiko ir Sendi šalis.

Maikas ir Sendi. Tai vardai draugiškai nusiteikusių, nepasipūtusių žmonių, patrumpinti, kad būtų patogu bendrauti, vardai garbingos sutuoktinių poros, mokančios pajuokauti. Jaučiančios saiką.

Maikas ir Sendi. Žinoma, tai nėra jų tikri vardai. Mano tėvas Michaelis, mama — Sandra. Bet septintame ar aštuntame dešimtmetyje, kai drabužiai ir televizoriai, ir žmonių viltys iš nespalvotų virto spalvotomis, kai griežtas santūrumas, neįveikiamas kaip spuogai ir varginęs šalį daugiau negu dvidešimt metų, pagaliau ėmė nykti, jaunų ir ne visai jaunų — naujų tėčių ir mamų vardai tapo linksmesni ir gaivesni.

Maikas ir Sendi. Vardai sutuoktinių, kurie gerai jautėsi šalyje, iš kurios niekas niekuomet neišvykdavo, kurioje niekas nesiskirdavo, niekas nemirė, ir kiekviena santuoka tverdavo amžinai.

Jis nevikriai apsirengia ir sprunka su Lena — o gal ir neapsirengia, gal plikais kiaušais šoka į prabangų automobilį ir išvažiuoja — bet kol patarnautojai žvejoja padavėją iš baseino, mes girdime, kaip tėvo „Mercedes“ rauna iš kiemo, siaubingai cypindamas padangas, tarsi jis negalėtų pakankamai greitai dingti iš mūsų gyvenimo.

Kitą rytą slampinėju po tuščius namus, apžiūrinėdamas moderniausius ir brangiausius jo gyvenimo griuvėsius, ir stebiuosi, kodėl mama visko neišmėžia. Tai nieko nepakeistų.

Tačiau galbūt ji pasijustų geriau.

Ji galėtų ištrinti kiekvieną jo supuvusio gyvenimo pėdsaką. Aš jos nekaltinčiau. Tiesą sakant, mielai jai padėčiau.

Tačiau ji nepaliečia nė vieno jo daikto.

Užuot tai dariusi, kai kitą rytą pagaliau pasirodo iš miegamojo išbalusi, raudonomis akimis, vis dar vilkėdama gražiąją vakarinę suknelę, tvirtina, kad jai viskas gerai, nepalenkiama atsisako ką nors valgyti ar gerti, eina į savo mylimą sodą ir imasi jį naikinti.

Sodo gale auga sausmedis, vasaros rytais jis skleidžia saldų aromatą. Mama plėšia jį plikomis rankomis, bet nepajėgia, nudrasko tik pusę augalo ir lapus, kita pusė suniokota vis tiek laikosi įsikibusi sienos.

Terakotos puodynes su naujais svogūnėliais žiebia į sieną, palikdama ištaškytas žemėtas skeveldras. Grėbliu, kauptuku ir pirštais ji niokoja gėlių lysves, sutraiško visus pavasarinių gėlių svogūnėlius, kuriuos neseniai taip rūpestingai pasodino.

Kol spėju pribėgti, ji kruvinai braižosi rankas raudama rožių krūmus. Apkabinu ją ir laikau tvirtai, pasiryžęs nepaleisti, kol nesiliaus drebėjusi. Tačiau ji vis tiek dreba. Jos kūną krečia baisus išgyvenimas, sielvartas, tūžmastis, ir aš niekaip negaliu jos nuraminti. Ji dreba dar ilgai po to, kai parsivedu ją į tuščius namus, užtraukiu užuolaidas, norėdamas atkirsti visą išorinį pasaulį.

Ir dabar imu nuvokti, kaip tai vyksta, kaip pasaulis apsisuka ir vaikas tampa tėvu, globotinis tampa globėju.

— Neverk, — liepiu jai, kaip ji mane ramdė, kai pralaimėjau pirmas kiemo peštynes. — Liaukis tuojau pat.

Tačiau ne man ją suraminti. Nes ji verkia ne tik savęs. Ji verkia Maiko ir Sendi.

Žmogus turi būti šaltas ir kietas, kad va taip paliktų šeimą, o mano tėvas nėra šaltas, kietas žmogus.

Silpnas, galbūt. Savanaudis — be abejonės. Paikas — net klausimo dėl to nekyla.

Tačiau šaltas ir kietas jis nėra. Bent jau jis nėra toks šaltas ir kietas, kad padarytų tai, ką tik ką padarė — amputuotų iš savo gyvenimo šeimą — ir šitaip lengvai. Kai aš išvystu jį prie nuomojamo buto slenksčio, tėtis atrodo draskomas — draskomas dvejonių dėl gyvenimo, kuris dar ne visai pasibaigė, ir kito gyvenimo, kuris dar ne visai prasidėjo.

— Kaip tavo motina?

— Pabandyk spėti. O kaip, manytum, ji jaučiasi?

— Tu per jaunas tai suprasti, — jis ginasi įleisdamas mane vidun. Lenos nėra. Tačiau ant radiatoriaus džiūva jaunos moters drabužiai.

— Suprasti — ką? Kad tau reikėjo šiek tiek pabėgioti į šalį? Kad tikėjaisi viską numuilinti, jog niekas neužuostų? Kad tu senas žmogus, kuris beviltiškai stengiasi sugauti jaunystę? Ką konkrečiai turėčiau suprasti?

— Suprasti, kaip santuoka gali subyrėti. Netgi gera santuoka. Aistra išsivadėja, Alfi. Jos tiesiog nebelieka. Tada tenka spręsti, ar gali be to gyventi. Ar negali. Ar norėtum puodelio arbatos? Lyg ir turėjome virdulį.

Tai geras butas turtingoje, žalioje vietoje. Tačiau labai mažas ir priklauso kitiems. Kiti žmonės parinko dažų spalvą. Paveikslus ant sienos pirko kiti — pagal savo skonį. Stengiuosi, bet negaliu įsivaizduoti čia gyvenant savo tėvą. Galvok kaip nori, tai tiesiog ne jo vieta. Viskas išnuomota, regis, kiekvieną akimirką kas nors gali tai atsiimti — teisėtas savininkas. Butas, baldai, mergina. Viską kažkas trumpam paskolino.

— Kiek tai tęsis? — klausiu jo. Jis vis dar ieško virdulio, bet neranda. — Tėti? Nesijaudink dėl arbatos. Tu nebeturi virdulio, supranti? Įprask gyventi be jo. Virdulio nėra. Gerai?

— Apie ką tu kalbi?

— Kiek ketini būti čia su Lena?

— Kol susirasime ką nors geriau.

— Jai kiek? Dvidešimt treji?

— Beveik dvidešimt penkeri.

— Jaunesnė už mane.

— Ji labai brandi būdama tokio amžiaus.

— Neabejoju.

— Ką tai turėtų reikšti?

Aš sudrimbu ant odinės sofos. Mano tėtis nekenčia odinių sofų. O gal tai buvo seniau.

— Kodėl negalėjai su ja tiesiog miegoti? — klausiu, nuogąstaudamas, kad jis ims pasakoti jųdviejų olimpinio sekso detales. Maldauju. Ką nori, tik ne tai. — Argi ne taip turėtų būti? Aš suprantu, kodėl ji tave traukia. Netgi šiek tiek suprantu, kad tu galėtum ją traukti. Vyresnis, sėkmė ir visa kita. Tačiau negi jums kurti namus? Tai beprotybė, tėti.

Mano tėtušis ima minti pirmyn atgal. Svetainė šiame bute — didžiausias kambarys, bet ne tokia jau didelė.

Žengia kelis žingsnius ir tenka apsisukti. Jis grąžo rankas. Jaučiu net trupinį gailesčio vargšui. Jis nesukurtas tokiam vaidmeniui. Nepajėgia suvaidinti taip negailestingai, kaip reikėtų.

— Taip susiklosto savaime. Bandžiau valdyti padėtį, tikrai bandžiau. Kurį laiką jaučiausi laimingiausias žmogus. Turėjau tobulą žmoną ir tobulą meilužę.

— Tavo tobuloji žmona norėtų tave pasmaugti.

— Tačiau tai ilgai netveria. Viskas juda priekin, — sako jis nekreipdamas į mane dėmesio. — Negali turėti visko. Ir tenka apsispręsti. — Jis atsigręžia į mane tikėdamasis supratimo. — Argi ne to nori kiekvienas vyras? Žmonos ir meilužės? Mes norime stabilumo, paramos, ramaus gyvenimo. Bet trokštame ir romantikos, aistros, jaudulio. Kodėl blogai norėti to, kas abiejuose pasauliuose geriausia?

— Nes tai per daug. Tu nori per daug. Tu griauni kitų žmonių gyvenimus, nes nori per daug.

— Aš nekaltas, kad įsimylėjau. Nesitikėjau, jog viskas taip susiklostys, Alfi.

— Įsimylėjai, — sakau aš. — To jau per daug. Nevadink to meile.

— O kaip turėčiau vadinti? — staiga piktai atrėžia jis. — Man gaila, kad taip išėjo su tavo mama, Alfi, tikrai. Baisu, kad ji šitaip sužinojo. Tačiau širdžiai neįsakysi.

— Tėte, — sakau. — Paklausyk. Lena šauni mergina. Tačiau ji valgydama šoka. Ji vis dar šoka valgydama, ar ne? Ar tu tai pastebėjai? Ji šokinėja klausydamasi radijo, nors valgo pusryčius. Ji dar vaikas.

— Ji labai miela, kai taip daro.

— Liaukis. Ji galėtų būti tavo duktė.

— Amžius čia nieko dėtas.

— Ar įsimylėtum Leną, jeigu ji būtų tavo amžiaus? Jeigu ji būtų beveik šešiasdešimties? Aš netikiu. Ir ji visai tavęs nenorėtų, jei būtumei dvidešimt trejų studentas, gyvenantis iš paskolos ir dirbantis kokioje nors mėsainių skylėje.

— Dvidešimt penkerių. Beveik.

— Tu gali išsiaiškinti su mama. Atsiprašyk. Maldauk, kad ji tau atleistų. Mes visi klystame. Negali sugriauti santuokos vien dėl to, jog kažkokia pagalbininkė tau pamerkė akį.

— Negaliu to padaryti. Aš palikau tavo motiną. Ir padariau tai dėl meilės. Atsiprašau, Alfi. Tačiau aš turiu savo principus.

Norėčiau jam užvožti.

— Tu įžeidei meilę, — sakau galvodamas apie mamos sodą. — Spjovei jai į veidą, juokingas senpalaiki. Turėjai gyvenime žmogų, kuris laikėsi su tavim daugelį metų, kuris tave parėmė, kai tu nieko neturėjai, ir šitaip su ja elgiesi? Nekalbėk man apie principus, gerai? Nevaizduok romantiško herojaus. Nes tu toks nesi. Ir tu niekur neišėjai. Tu tiesiog sprukai.

Jis paliauja mynęs.

— Atsiprašau, Alfi. Tačiau man atrodo, aš pasielgiau teisingai.

— Ak, tu manai, kad pasielgei teisingai? Manai, kad būti pagautam su nusmauktomis ant kulkšnių glaudėmis absoliučiai visų pažįstamų akivaizdoje buvo labai šmaikštu, ar ne? Ką gi tėti, dėl to galima ginčytis.

— Išeidamas. Aš pasielgiau teisingai išeidamas, — jis pažvelgia į mane keistai. — Ar žinai, kad mama jau laukėsi, kai mes tuokėmės?

Supratau. Tam nereikia matematiko talento. Penki mėnesiai nuo tuoktuvių iki mano gimimo.

— Ji laukėsi. Todėl mes susituokėme. Aš ją mylėjau ir taip toliau. Bet susituokėme mes todėl, kad taip darydavome anksčiau. Kitaip negu dabar. Ir žinai, ką jie visi man pasakė? Mano šeima, draugai, uošviai? Jie man pasakė: tu jau pasismaginai. Ir aš nieko neatsakiau. Tačiau visada galvojau: ir viskas? Tiek tetruko mano linksmybės?

— O tu manai, kad vakarėlis tik prasideda, tiesa?

— Paklausyk, aš noriu gyventi su žmogum, su kuriuo noriu gulėti. Ar tai taip blogai? Tu juk vyras. Pasistenk suprasti. Kalbama, kad jeigu nori su jomis gyventi, tai nenori dulkintis, o jeigu nori dulkintis, tai nenori pasilikti. Bet aš žinau, kad tai netiesa. Nes aš viso to noriu iš Lenos.

— Tačiau tai nerealu. Tu prisiklausei per daug senų plokštelių. Tai ne Smokio Robinsono daina, tėti. Tai gyvenimas.

Tėvas žvelgia į mane su išraiška, panašia į gailestį.

— Nekalbėk man apie realų gyvenimą, Alfi, — pradeda jis labai tyliai, ir aš gerai žinau, ką jis ketina pasakyti, todėl pakylu ir einu. Stengiuosi išeiti kuo greičiau, nes nenoriu to girdėti, šaunu prie jo nuomojamo buto durų, kol jis nespėjo išsitraukti tų žodžių.

— Tu tebemyli mirusį žmogų, — pasako man tėvas.

Įsimylėjęs netapau geresniu žmogumi. Priešingai. Likau abejingas visiems kitiems. Meilė susiaurino mano horizontą iki dviejų mėlynų akių, iki paikos šypsenos, iki vienos jaunos moters.

Netrukus po to, kai mudu su Rože jau buvome kartu, aš skridau į Honkongą. Ką tik buvau praleidęs savaitę su tėvais, tai buvo pirma mano kelionė po išvykimo iš Londono, buvau ją suplanavęs daug seniau, negu sutikau Rožę. Atšaukti buvo per vėlu, tad išvykau aplankyti mamos, tėčio ir senelės, bet tai neteikė man malonumo, mano širdis buvo kitur. Aš troškau, kad viešnagė kuo greičiau baigtųsi, norėjau išvykti iš Londono, grįžti į Honkongą, grįžti pas ją, pas Rožę.

Tačiau lėktuve šis tas atsitiko. Rimtai. Toks vyras — pusamžis generalinis direktorius, sėdintis per praėjimą nuo manęs, staiga ėmė dusti. Jis gaudė orą, keistai kriokė, lyg springtų, ir atrodė, užsprings mirtinai. Iš pradžių pamaniau, gal padaugino lėktuve siūlomų gėrimų. Bet kai stiuardesė pritūpė prie jo, o pilotas paklausė, ar lėktuve yra daktaras, greitai paaiškėjo, kad žmogus serga, serga sunkiai.

Žmogų paguldė praėjime ant grindų, visai šalia, galėjau net paliesti jo persigandusį veidą, šalia priklaupė du jauni daktarai, išpešė jam marškinius ir kažką kalbėjo kaip kunigai prie mirštančiojo.

Mes negalėjome skristi į Honkongą. Aną vyrą būtinai reikėjo vežti į ligoninę, tad mums teko skristi į Kopenhagą, kur laukė medikai ir paėmė jį iš lėktuvo. Visi keleiviai puikiai suprato, kodėl išsukome iš kelio; jiems pakako supratimo net tada, kai sužinojo, kad mums teks laukti ilgas valandas Kopenhagos oro uoste, kol gausime kitą įgulą. Pilotas paaiškino, kad mūsiškė įgula nebegali skraidinti mūsų į Honkongą dabar, kai padarėme iškėlę, nes jie viršytų leidžiamas skrydžio valandas. Taigi mums teko laukti. Valandų valandas.

Visi tai suprato. Visi, išskyrus mane.

Aš nekenčiau to susirgusio žmogaus. Aš nenorėjau nusileisti Kopenhagoje, kur jis galėtų gauti medikų pagalbą. Norėjau, kad pilotas įkištų jį į lagaminų skyrių — ir tegu sau žinosi. Tai buvo blogiau negu abejingumas. Aš taip tūžau ant jo, jog vos tvardžiausi. Man nerūpėjo, mirs jis ar gyvens. Man buvo visiškai tas pat. Aš tik norėjau, kad jis nesipainiotų po kojomis, kad galėčiau grįžti į Honkongą, atgal pas savo merginą, atgal — kur manęs laukė geriausia, ką gyvenime esu turėjęs.

Štai ką padarė man meilė.

Ji visai sujaukė man širdį.